- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-03
- Bylos Nr.
- eAS-1240-552/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04781-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos sporto centrui dėl sprendimo panaikinimo, nepagrįstai sumokėto atlyginimo už sveikatos priežiūros paslaugas priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu atsakovui Lietuvos sporto centrui (toliau – ir atsakovas, ir Centras), prašydamas pripažinti Centro 2025 m. liepos 31 d. raštą Nr. S-185 (toliau – ir Raštas) nepagrįstu bei prieštaraujančiu galiojantiems teisės aktams ir priteisti iš Centro pareiškėjui 61 Eur nepagrįstai sumokėto atlyginimo už sveikatos priežiūros paslaugas.
II.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, o įsiteisėjus nutarčiai, nutarė grąžinti pareiškėjui sumokėtą 46,00 Eur žyminį mokestį.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Centro Panevėžio sporto medicinos skyrių, prašydamas patikrinti jo sveikatą su tikslu išsiaiškinti tinkamumą užsiimti bėgimo sportu ir gauti tai patvirtinančią pažymą. Centro Panevėžio sporto medicinos skyriaus vyriausioji gydytoja informavo, kad pareiškėjas neturi teisės tikrintis sveikatos neatlygintinai. Pareiškėjas pateikė Centrui paklausimą, reikalaudamas paaiškinti, ar teisėtai Panevėžio medicinos sporto centro vadovybė reikalauja iš pareiškėjo atlyginimo už suteiktas sveikatos tikrinimo paslaugas. Centras Raštu pareiškėjui atsakė, kad jis pagal Lietuvos Respublikos sporto įstatymą (toliau – ir Sporto įstatymas) nelaikytinas sportininku, todėl sveikatos priežiūros paslaugos jam galėtų būti suteiktos atlygintinai nustatyta tvarka.
Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas reiškia reikalavimus pripažinti Raštą nepagrįstu bei prieštaraujančiu galiojantiems teisės aktams ir priteisti 61 Eur jo sumokėto atlyginimo už sveikatos priežiūros paslaugas, sprendė, jog pareiškėjas kelia ginčą dėl to, kad sveikatos priežiūros įstaiga nesuteikė jam nemokamų sveikatos priežiūros paslaugų.
Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo aktualias nuostatas, nurodė, kad ginčas kyla tarp pareiškėjo, kaip paciento, ir sveikatos priežiūros įstaigos bei yra susijęs su Centro teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, kurios yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Centras veikė ne viešojo administravimo, bet privatinės teisės reglamentuojamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teisinių santykių srityje. Teismas darė išvadą, kad keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad jis gali kreiptis su skundu į bendrosios kompetencijos teismą.
Motyvuojamoji dalis
Kadangi pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teismas nurodė, jog pareiškėjui grąžintinas sumokėtas 46,00 Eur žyminis mokestis (Luminor banko mokėjimo nurodymas Nr. 1532).
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.
Pareiškėjo nuomone, kadangi biudžetinės įstaigos vykdo viešąjį administravimą ir teikia viešąsias paslaugas, jos priskirtinos prie subjektų, vykdančių viešąjį administravimą ir joms taikytinos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos.
Pareiškėjas pažymi, kad, remdamasis VAĮ nuostatomis, atsakovui pateikė prašymą nurodyti atlygintinų paslaugų teikimo pagrindą, o pagal turinį toks prašymas laikytinas skundu, kaip tai numato VAĮ 2 straipsnio 10 dalis. Atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą (skundą), pradėjo administracinę procedūrą (VAĮ 2 str. 2 d.), kurios metu priėmė sprendimą (skundžiamą Raštą), nurodydamas, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Pareiškėjas nurodo, kad jo skundas teismui sudarytas iš dviejų reikalavimų: pirmasis – prašymas panaikinti skundžiamą dokumentą (Raštą) kaip prieštaraujantį galiojantiems teisės aktams, o antrasis, nors ir panašesnis į civilinio ginčo reikalavimą, pareiškėjo įsitikinimu, taip pat gali būti vertinamas kaip tam tikras reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią viešojo administravimo subjektui neteisėtai pareikalavus atlyginimo už viešąsias paslaugas ir jį gavus. Pareiškėjo vertinimu, skundas galėjo būti ir be antrojo reikalavimo, o tokiu atveju abejotina, ar skundo priėmimo klausimą sprendęs pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs jį priskirti išimtinai bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai. Pasak pareiškėjo, išsprendus pirmąjį reikalavimą, būtų tik atsakytas klausimas, ar atsakovo pozicija dėl (ne)atlygintinų viešųjų paslaugų teikimo pagrįsta ar nepagrįsta.
Pareiškėjas įsitikinimu, esant dviem reikalavimams, byla priskirtina administracinio teismo kompetencijai, nes pagrindinis skunde keliamas klausimas yra susijęs su piliečių teise gauti iš atsakovo neatlygintinas viešąsias paslaugas. Pareiškėjas pažymi, kad tokia teisė nėra nustatyta nei civilinio sandorio būdu, nei privatinės teisės normomis, o būtent viešosios teisės normomis (šiuo atveju – Sporto įstatymo nuostatomis).
Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, esant abejonėms dėl ginčo priskirtinumo bendrosios kompetencijos ar administraciniams teismams, turėjo vadovautis ABTĮ 22 straipsnio nuostatomis ir kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ir kuriai įsiteisėjus nutarta grąžinti pareiškėjui sumokėtą 46,00 Eur žyminį mokestį, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka ( ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad byla priskirtina administracinio teismo kompetencijai, o kilus abejonėms dėl ginčo priskirtinumo bendrosios kompetencijos ar administraciniams teismams, teismas turėjo vadovautis ABTĮ 22 straipsnio nuostatomis.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirąjį skundą ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012; kt.).
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skundą atsisakoma priimti, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis, pareiškėjas 2025 m. liepos 15 d. pateikė Centrui prašymą, kuriame nurodė, kad 2025 m. liepos mėn. keturi bėgimo sporto mėgėjai, tarp jų ir pareiškėjas, kreipėsi į Panevėžio sporto medicinos skyrių, prašydami patikrinti jų sveikatą su tikslu išsiaiškinti jų tinkamumą užsiimti bėgimo sportu ir gauti tai patvirtinančias pažymas. Prašyme pareiškėjas prašė paaiškinti, ar teisėtai Panevėžio medicinos sporto centro vadovybė reikalauja iš pareiškėjo ir kitų klubo pažymoje nurodytų asmenų atlyginimo už suteiktas sveikatos tikrinimo paslaugas, o jei teisėtai, prašė nurodyti įstatyminį pagrindą. Centras 2025 m. liepos 31 d. pateikė Raštą į pareiškėjo prašymą / skundą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad sportininkais laikytini asmenys, kultivuojantys aukšto meistriškumo sportą, išskyrus veteranus, taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo 2025 m. liepos 15 d. prašyme / skunde nurodyti asmenys pagal Sporto įstatymą nėra laikytini sportininkais, turinčiais teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas valstybės biudžeto lėšomis, be to, aplinkybę, kad jie nėra sportininkai, patvirtino patys pateiktame prašyme / skunde, kuriame nurodė, jog yra bėgimo sporto mėgėjai, todėl Centras sprendė, kad šiuo atveju sveikatos priežiūros paslaugos galėtų būti suteiktos atlygintinai nustatyta tvarka. Pareiškėjas, nesutikdamas su Centro Raštu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį pripažinti nepagrįstu ir prieštaraujančiu galiojantiems teisės aktams bei priteisti jam iš Centro 61 Eur nepagrįstai sumokėto atlyginimo už sveikatos priežiūros paslaugas.
Pažymėtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013; kt.).
Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Akcentuotina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda, be kita ko, valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašas nurodytas ABTĮ 17 straipsnyje. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.).
ABTĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.
Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog nagrinėjamu atveju ginčas yra susijęs su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu ir apmokėjimu, t. y. pareiškėjas nesutinka su suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimu ir siekia susigrąžinti, jo nuomone, nepagrįstai sumokėtą 61 Eur sumą. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2014 m. lapkričio 11 d. nutartyje byloje Nr. T-111/2014 yra išaiškinusi, jog ginčai tarp pareiškėjo, kaip paciento, ir atsakovo, kaip sveikatos priežiūros įstaigos, yra susiję su atsakovo teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, kurios yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Centras nagrinėjamu atveju veikė ne kaip viešojo administravimo, bet privatinės teisės reglamentuojamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teisinių santykių srityje, todėl keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Be to, akcentuotina, kad teisinio santykio pobūdžio nepaneigia ir aptarto vertinimo nekeičia pareiškėjo teiginiai, jog atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą (skundą), pradėjo administracinę procedūrą ir priėmė sprendimą (Raštą), nes nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčas iš esmės susijęs su sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimu ir yra civilinio pobūdžio, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad atsakovas pagal Lietuvos sporto centro nuostatus ir Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymą yra biudžetinė įstaiga, kuri vykdo viešąjį administravimą ir teikia viešąsias paslaugas, todėl priskirtina prie subjektų, vykdančių viešąjį administravimą ir jam taikytinos VAĮ nuostatos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra suformuota nuosekli praktika, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-745-556/2015, 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-254-552/2021). Kartu pažymėtina, kad atskirajame skunde pareiškėjo nurodytuose Lietuvos sporto centro nuostatuose įtvirtintos šios įstaigos funkcijos nepatvirtina (teisėjų kolegija taip pat nenustatė), jog nagrinėjamu atveju Centrui yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai VAĮ nustatyta forma (VAĮ 5 str. 1 d. 3 p.). Atsižvelgiant į tai, nurodyti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Nors pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, kad esant abejonėms dėl ginčo priskirtinumo bendrosios kompetencijos ar administraciniams teismams, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ABTĮ 22 straipsnio nuostatomis, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl bylos teismingumo, todėl nebuvo pagrindo kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl bylos teismingumo. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. skundžiama nutartimi byla nebuvo nutraukta ar skundas paliktas nenagrinėtas, taigi pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo perduoti bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos nėra pagrindo naikinti ar keisti remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. M. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.