Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-13 · Administracinė byla Nr. I-759-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-13
Bylos Nr.
I-759-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02478-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
E. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-759-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02478-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. J. patikslintu skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-6, 11).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiais nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2014 m. sausio 20 d. ir nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2016 m. vasario 10 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad buvo laikomas perpildytose patalpose, kur nuteistųjų skaičius viršijo leistiną maksimalų skaičių, pareiškėjui gyvenamosios patalpose nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Pažymėjo, kad vieno būrio nuteistieji naudojosi 6 praustuvais, 5 tualetais, 4 pisuarais, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus teko laukti eilėse prie sanitarinių mazgų. Maitinimo vietoje ir būrio virtuvėlėje nebuvo jokio vandens, trumpalaikių pasimatymų patalpose nebuvo sanitarinio mazgo. Teigė, kad skalbyklos ir džiovyklos patalpos nedidelės ir negali aptarnauti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus, pareiškėjui nebuvo suteikiamos skalbyklos paslaugos. Pažymėjo, kad pataisos namai neturi leidimo-higienos paso, statinių techninių ir energetinių pasų, evakuacijos planų. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus susidaro palankios sąlygos veistis graužikams ir parazitams. Dėl šių aplinkybių patyrė išgyvenimus, sukrėtimą, sveikatos sutrikimus, orumo pažeminimą, tapo dirglus, įtarus, jam reikalinga medikamentinė ir psichologinė pagalba. Prašė netaikyti ieškinio senaties termino, kadangi Europos žmogaus teisių teismo nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nėra išversti į lietuvių kalbą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 16-22) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namų – atvirąją koloniją atvyko 2009 m. spalio 30 d. ir buvo paskirtas gyventi į 2-jį sektorių. Pažymėjo, kad duomenų apie tai, kiek konkrečiai buvo asmenų ginčo laikotarpiu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nėra galimybės pateikti, nes tokie duomenys nesisteminami. Tačiau gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Akcentavo, kad įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Tvirtino, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Karšto vandens tiekimas į virtuvėles nenumatytas, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje nepagrįsti. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ numatyta galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ir dezinfekcijos paslaugas. Pataisos namai su UAB „Vilniaus skalbykla“ yra sudarę paslaugų teikimo sutartį dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo. Patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę, savo nuosavus drabužius nuteistieji gali skalbti ir patys 2-o sektoriaus maudymosi laiku. Skalbinius nuteistieji gali priduoti į įstaigos skalbyklą, kurioje yra skalbimo mašinos. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Pataisos namuose yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, priešgaisrinės instrukcijos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškia jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo objektyviais duomenimis. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Prašo skundą atmesti bei taikyti trejų metų senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos A. T. 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose, nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 30 d. Teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016 m. lapkričio 30 d. (b. l. 7), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo suprasti apie savo teisių pažeidimus, nes Europos žmogaus teisių teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą. Teismas pažymi, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygų, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., Civilinis kodeksas). Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2118-520/2015; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.). Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d., taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. sausio 20 d. ir nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2016 m. vasario 10 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo perpildytuose Pravieniškių PN-AK būriuose.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. sausio 20 d. buvo laikomas 16 būrio 4 brigadoje, kurios plotas 50,74 kv. m., įrengta 16 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,17 kv. m. ploto; laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjas buvo laikomas 15 būrio 2 brigadoje, kurios plotas 51,82 kv. m., įrengta 16 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,24 kv. m. ploto; laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas 16 būrio 4 brigadoje, kurios plotas 50,74 kv. m., įrengta 16 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,17 kv. m. ploto; laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. vasario 10 d. pareiškėjas buvo laikomas 2 būrio 3 brigadoje, kurios plotas 66,68 kv. m., įrengta 21 miegamoji vieta, t. y., vienam asmeniui teko 3,18 kv. m. ploto. (b. l. 24-25, 26, 41-42). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad viename būryje gyveno nuo 120 iki 190 nuteistųjų, kuriems teko naudotis 6 praustuvais, 5 tualetais, 4 pisuarais. Pažymėjo, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus jam teko laukti eilėse prie sanitarinių mazgų.

Ginčo laikotarpiu galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų bei po vieną pisuarą dvylikai asmenų.

Atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK 2 būrio sanitariniame mazge buvo įrengti 5 unitazai, 3 pisuarai, prausykloje – 6 praustuvės, 1 kojų plautuvė, 15-16 būrio sanitariniame mazge - 6 unitazai, 4 pisuarai, prausykloje – 9 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 18 būrio sanitariniame mazge - 7 klozetai, prausykloje – 5 praustuvės. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis, Pravieniškių PN-AK 2 būryje bausmę atlieka 35 nuteistieji, 15 būryje – 66 nuteistieji, 16 būryje – 80 nuteistųjų (15-16 būryje kartu sudėjus 146 nuteistieji), 18 būryje – 14 nuteistųjų (b. l. 26, 41), teismas sutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad atsižvelgiant į nuteistųjų būriuose skaičių, sanitarinių įrenginių skaičius būriuose neatitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytų reikalavimų, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų laukdamas eilėse prie sanitarinių mazgų.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad jam dažnai nebuvo suteikiamos skalbyklos paslaugos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta galimybė nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punktą, laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK su UAB „Vilniaus skalbykla“ yra sudarę paslaugų teikimo sutartį dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo. Pažymėjo, kad patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę, savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti patys 2-o sektoriaus maudymosi laiku. Taip pat nuteistieji skalbinius gali priduoti į įstaigos skalbyklą, kurioje yra skalbimo mašinos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie skalbimo paslaugų užtikrinimą pataisos namuose, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai pagal 2014 m. liepos 23 d. Skalbimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 76-112 (b. l. 78-81) nebūtų vykdomi. Pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog jam nebuvo suteikiamos skalbyklos paslaugos, į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo deklaratyvių paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl skalbimo paslaugų nesuteikimo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad maitinimo vietoje nebuvo šilto vandens, būrio virtuvėlėje nebuvo nei šalto nei šilto vandens, o trumpalaikių pasimatymų patalpose nebuvo sanitarinio mazgo. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 27 punktą maitinimo įmonės priskiriamos prie patalpų, kuriose turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Konkrečiu atveju pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl šilto vandens sistemos įrengimo nuteistųjų maitinimo vietoje (valgykloje) ir būrio virtuvėlėje, tačiau teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti šiltą vandenį nuteistųjų valgyklose ir virtuvėlėse. P. H. normos HN 76:2010 27 punktą, šalto vandens tiekimas į būrio virtuvėlę taip pat nenumatytas. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas šalia trumpalaikių pasimatymų patalpų, šiuo sanitariniu mazgu gali naudotis tiek nuteistieji, tiek ir į pasimatymus atvykę asmenys. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Be to, galiojantys teisės aktai nesuteikia pareiškėjui teisės ginti viešąjį interesą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai dėl vandens neįrengimo bei sanitarinių mazgų nebuvimo trumpalaikių pasimatymų patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namuose dėl didelio nusiteistųjų skaičiaus susidaro sąlygos plisti graužikams ir parazitams.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76: 2010 60 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų ir esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Bylos duomenys patvirtina, kad pagal 2014 m. lapkričio 18 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. KN-P-2014/395/76-145, UAB „Dezinfa“ įsipareigojo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 1, 2, 3 sektoriuose, gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose periodiškai atlikti vabzdžių, graužikų naikinimą ir kontrolę (b. l. 82-85). Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, be to, galiojantys teisės aktai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai šioje dalyje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK neturi leidimo-higienos paso, statinių techninių ir energetinių pasų, evakuacijos planų ir pan. Tačiau teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 50 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, sukrėtimu, sveikatos sutrikimais, orumo pažeminimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo (sanitarinių įrenginių trūkumo sanitariniuose mazguose) galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, nenustačius, kad dėl minėto pažeidimo (sanitarinių įrenginių trūkumo sanitariniuose mazguose) pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86- 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu

nusprendžia:

Pareiškėjo E. J. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo E. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis