Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,

sekretoriaujant Diletai Liudžiuvienei, dalyvaujant ieškovei V. Š., atsakovui Š. Š., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Š. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Š. ieškinį atsakovui Š. Š. dėl nuosavybės pripažinimo ir atsakovo Š. Š. priešieškinį ieškovei V. Š., tretiesiems asmenims Kauno m. 17-ojo notarų biuro notarei Rasai Inokaitienei, Kauno miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybai, Jonavos rajono savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybai, VĮ Registrų centro Kauno filialui, dėl pažeistų teisų ir

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas CPK XVIII skyriaus normų taikymo praktiką, yra nurodęs, kad proceso atnaujinimą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į proceso atnaujinimo tikslus ir uždavinius. Proceso atnaujinimo instituto tikslas leidžia užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismo sprendimai tais atvejais, kai teismo padarytų faktinių ar teisinių klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visos bylos kontekste, siekiant išsiaiškinti, ar jis leidžia protingai abejoti byloje priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Atnaujinus procesą, proceso atnaujinimo baigiamojoje stadijoje iš esmės tikrinamas įsiteisėjusių teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Proceso atnaujinimo baigiamojoje stadijoje pareiškėjo nurodytas pagrindas procesui atnaujinti taip pat analizuojamas atsižvelgiant į visas reikšmingas bylos aplinkybes. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Teismas, išnagrinėjęs bylą, įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) nekeičia (CPK 370 straipsnio 3, 4 dalys, 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas), teismo sprendimą ar nutartį pakeičia (CPK 371 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ar panaikina teismo sprendimą ir priima naują sprendimą (CPK 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė ginčą pakartotinai, tačiau CPK 370 straipsnio nuostatas taikė netinkamai, nes nepasisakė dėl šioje byloje priimtų procesinių sprendimų, dėl kurių yra atnaujintas procesas.

Šioje byloje atsakovas Š. Š. prašė bylos procesą atnaujinti CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad paaiškėjo aplinkybė, jog ginčo butą atsakovė T. M. 2004 m. balandžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido ieškovei V. Š.. Ši aplinkybė, pareiškėjo vertinimu, patvirtina byloje ginčijamo sandorio apsimestinumą.

Nagrinėjamoje byloje teismas sprendimu, dėl kurio paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo, sprendė dėl ginčo buto pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių - ieškovės nuosavybe. Teismai, nagrinėdami šį ieškovės reikalavimą, nustatinėjo faktines aplinkybes apie buto įsigijimui panaudotų lėšų priklausomybę, šalių veiksmus ir valią įsigyti turtą. Be to, vienu iš priešieškinio reikalavimų buvo prašymas pripažinti negaliojančiu buto pirkimo - pardavimo sandorį. Šis reikalavimas buvo grindžiamas sandorio fiktyvumu, piktavališku susitarimu su buto pirkėja. Iš atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių spręstina, kad jo vertinimu, buto pardavimu ieškovė ir atsakovė T. M. sukurti teisinių pasekmių nesiekė, o naujai paaiškėjusi aplinkybė - jog butas buvo už tą pačią kainą parduotas ieškovei, patvirtina, kad ginčijamas sandoris buvo tariamas.

Bylos duomenys liudija, kad ginčas tarp ieškovės ir atsakovo faktiškai kilęs dėl ginčo buto teisinio rėžimo. Santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu sutuoktiniai nepasirinko sutartimi nustatyto turto teisinio režimo (CK 3.82 straipsnis). Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, gali būti nuginčyta įrodžius, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas, pripažįstamas asmenine nuosavybe, tačiau tik tuo atveju, jei jo įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Ši norma taikytina, sprendžiant dėl sutuoktinių teisių į santuokos metu įgytą turtą, nepriklausomai, ar jis įgytas po Civilinio kodekso įsigaliojimo, ar iki to (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalių santuokos metu įmokėta pajaus įmokos –3900 rb. (t.y. 33,18 procentai viso pajaus). Įstatymas preziumuoja, kad sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios. Vadinasi, iki santuokos nutraukimo V. Š. ir Š. Š. buvo pajaus bendrasavininkiai ir jiems nuosavybės teise priklausė po 16,6 procentus viso pajaus. Santuokos nutraukimas nepanaikina turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, teisinio statuso. Turtas, santuokos metu įgytas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, po santuokos nutraukimo ir toliau išlieka bendrąja jungtine nuosavybe iki buvę sutuoktiniai jį pasidalina įstatymo nustatyta tvarka. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgiant į tai, jog nuosavybės teisės į ginčo butą ieškovės vardu buvo įregistruotos praėjus vienuolika metų po ištuokos, sprendė, kad visos įmokėtos pajaus įmokos tapo V. Š. asmenine nuosavybe ir tokiu būdu buvo išreikšta atsakovo valia dėl ginčo buto teisinio rėžimo. Su tokia teismų išvada negalima sutikti dėl šių argumentų. Kolegijos vertinimu, turtui pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe neturi įtakos aplinkybė, jog turtas viešame registre yra įregistruotas ar kitaip įformintas tik vieno iš sutuoktinių vardu (CK 3.88 straipsnis). Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant pajaus gyvenamųjų namų statybos bendrijoje nuosavybės klausimą. Tokiu būdu tai, kad bendrijos nariu yra vienas sutuoktinių, automatiškai nereiškia, kad pajus yra tik šio sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ar pajaus savininku yra vienas, ar abu sutuoktiniai, turi būti nustatoma ne pagal narystės bendrijoje faktą, o pagal bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę reglamentuojančias teisės normas. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas Š. Š. gyveno ginčo bute nuo pat jo suteikimo šeimos poreikiams. Po santuokos nutraukimo jis toliau gyveno tame pačiame bute, neatsižvelgiant į tai, jog buvo sudarytas ginčo buto perleidimo sandoris. Išvardintosios aplinkybės pakankamai patvirtina, kad iki buto įregistravimo ieškovės vardu, tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo kilę nesutarimų dėl pajaus ir buto. Ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į visą butą negali būti tenkinamas, nes byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad V. Š. ir Š. Š. dalį pajaus įmokų, įmokėtų santuokos metu, būtų įstatymo nustatyta tvarka pasidaliję arba, kad Š. Š. būtų apskritai atsisakęs jam priklausančios pajaus dalies. Bylą nagrinėję teismai šiuo atveju nepagrįstai pripažino liudytojų parodymus leistina įrodinėjimo priemone, nes bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo faktą galima įrodyti tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba notariškai patvirtinta sutartimi.Todėl CK 3.88 straipsnyje įtvirtinta sutuoktinių lygių dalių į bendrą turtą prezumpcija nėra paneigta. Šiuo atveju nagrinėjamojoje byloje svarbu tik nustatyti, kokia turto dalis įgyta bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir kokia yra šalių asmeninė nuosavybė. Kaip jau buvo nustatyta, iki santuokos nutraukimo buvo išmokėta 33,18 procentai viso pajaus, todėl Š. Š. dalis sudarė 16.6 procentus pajaus. Likusi pajaus dalis – 7854,63 rb. (66,8 procentai pajaus) buvo baigta mokėti jau po santuokos nutraukimo. Atsižvelgiant į tai, kad po santuokos nutraukimo pajus buvo sumokėtas iš asmeninių ieškovės lėšų, taip pat į tai, kad 229-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos finansiniuose dokumentuose asmeniu mokančiu pajaus įmokas, nurodyta V. Š., pripažintina, kad likusius 66,8 procentus pajaus išmokėjo V. Š. ir ši pajaus dalis buvo jos asmeninė nuosavybė. Tokiu būdu atsakovui pareiškus reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą ieškovei V. Š. pripažintina nuosavybės teisė į 0,83 dalis, o atsakovui Š. Š. į 0,17 dalių buto, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune. Kadangi ieškininius reikalavimus nustatyti ginčo buto naudojimosi tvarką ieškovas bylos nagrinėjimo metu yra pakeitęs, šis reikalavimas procesiniuose sprendimuose, dėl kurių paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo nebuvo sprendžiamas, todėl kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo ribas, nustatytas CPK 370 straipsnio 4 dalyje, pagrindo spręsti šį reikalavimą, atnaujinus procesą, neturi. Be to nustačius, jog ginčo buto bendrasavininkiu buvo ir atsakovas Š. Š., pripažintina, jog buto perleidimo sandoriai be bendrasavininkio sutikimo negali būti pripažintini teisėtais. Tačiau atsižvelgiant į šalių faktinį ginčą dėl buto teisinio rėžimo, bei į tai, kad ginčo butas perleistas ieškovei, yra pagrindas šiuos sandorius laikyti niekiniais ir taikyti niekinių sandorių teisines pasekmes (CK 1.78 straipsnis). Vadovaujantis išdėstytu, skundžiamas Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimas naikintinas, ginčas dėl turto teisinio rėžimo išspręstinas iš esmės, todėl priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kuriuo Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo dalis, kuria ginčo butas pripažintas asmenine ieškovės nuosavybe bei netenkinti atsakovo reikalavimai padalinti santuokoje įgytą turtą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 29 d. nutarties dalis, kuria ši sprendimo dalis palikta nepakeista, keistina (CPK 371 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškovės ieškinio reikalavimas tenkintinas dalinai, asmenine ieškovės V. Š. nuosavybe pripažintina 0,66 dalys ginčo buto. Atsakovo Š. Š. reikalavimai tenkintini iš dalies, padalintinas santuokoje įgytas turtas, ieškovei V. Š. pripažįstant nuosavybės teises į 0,83 dalis, o atsakovui Š. Š. į 0,17 dalių ginčo buto. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį, kuria bylos dalis dėl atsakovo Š. Š. reikalavimo pripažinti, kad jis su ieškove V. Š. nuo 1990-03-15 iki 2000 m. gyveno faktinėje santuokoje, nutraukta paliktina nepakeista. Kadangi atsakovas atsisakė nuo dalies reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesprendė, šis klausimas išspręstinas iš esmės, atsakovo atsisakymas nuo reikalavimo nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą ir sudaryti sąlygas bendrauti su sūnumi priimtinas ir byla šioje dalyje nutrauktina. Pakeitus apskųstą sprendimą, atsiranda pagrindas pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Spręsdama šį klausimą, kolegija atsižvelgia į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimo dalis, visas byloje turėtas šalių bylinėjimosi išlaidas. Pagal byloje esančius duomenis spręstina, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudarė 168 Lt žyminio mokesčio bei 1300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl tenkinus jos 66 proc. ieškinio reikalavimų, iš atsakovo jai priteistina 968,88 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudarė 7238,78 Lt žyminio mokesčio bei 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl tenkinus atsakovo 34 proc. priešieškinio reikalavimų, iš ieškovės jam priteistina 2631,19 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

n u tarė:

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, kuriuo Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo dalis, kuria ginčo butas pripažintas asmenine ieškovės V. Š. nuosavybe bei netenkinti atsakovo Š. Š. reikalavimai padalinti santuokoje įgytą turtą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 29 d. nutarties dalis, kuria ši sprendimo dalis palikta nepakeista, pakeisti. Ieškovės ieškinio reikalavimą patenkinti dalinai, asmenine ieškovės V. Š. nuosavybe pripažinti 0,66 dalis ginčo buto. Atsakovo Š. Š. reikalavimus tenkintini iš dalies, padalinti santuokoje įgytą turtą: ieškovei V. Š. pripažinti nuosavybės teises į 0,83 dalis, o atsakovui Š. Š. į 0,17 dalių ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį, kuria bylos dalis dėl atsakovo Š. Š. reikalavimo pripažinti, kad jis su ieškove V. Š. nuo 1990-03-15 iki 2000 m. gyveno faktinėje santuokoje, nutraukta, palikti nepakeistą.

Atsakovo atsisakymą nuo reikalavimo nustatyti nepilnamečio vaiko S. Š. gyvenamąją vietą su juo - atsakovu, bei nuo įpareigojimo ieškovei V. Š. sudaryti visas sąlygas matytis ir bendrauti su sūnumi J. Š., gimusiu 1985-05-22, dalyvauti jo auklėjime, rūpintis jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu, priimti ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Priteisti V. Š. iš Š. Š. 968,88 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti Š. Š. iš V. Š. 2631,19 Lt bylinėjimosi išlaidų.