- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-31
- Bylos Nr.
- ATP-558-397/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-01862-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Gytis Večerskas
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Gytis Večerskas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos ( toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarties O. G. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus patrulis R. L. 2013-01-12 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą O. G. už tai, kad ji 2013-01-12, 17.00 val. Kauno mieste, S. Dariaus ir S. Girėno g. 22, vairuodamas automobilį sankryžoje, kur leidžiama lenkti, sukdama kairėn, nedavė kelio ją lenkiančiai transporto priemonei ir ją kliudė. Apgadinti du automobiliai, t. y. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 161 punktų reikalavimus. Atsakomybė už tai numatyta ATPK 127 str. 2 d.
Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto 2013-02-18 nutarimu O. G. už pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., padarymą buvo paskirta 100,00 Lt bauda.
Skundžiama nutartimi apylinkės teismas O. G. skundą patenkino, Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus specialisto 2013-02-18 nutarimą, kuriuo O. G. už pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d. padarymą buvo paskirta administracinė nuobauda, panaikino ir administracinę bylą O. G. atžvilgiu nutraukė.
Šalies argumentai
Institucija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013-04-12 nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme. Apelianto nuomone, byla išnagrinėta nevisapusiškai, kadangi nebuvo apklaustas nukentėjusysis R. R., taip pat policijos pareigūnai, kurie buvo atvykę į eismo įvykio vietą, ją apžiūrėjo, nubraižė eismo įvykio vietos schemą, surašė tarnybinį pranešimą. Teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės vadovavosi vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens O. G. paaiškinimais, nurodydamas, kad byloje nėra įrodymu patvirtinančių, kad ji būtų pažeidusi KET 9. 161 punktu reikalavimus. Skundo autoriaus nuomone, teismas nepagrįstai padarė tokias išvadas, kadangi tai prieštarauja kitiems surinktiems įrodymams: eismo įvykio vietos schemai, transporto priemonių apgadinimų pobūdžiui ir jų lokalizacijai, eismo įvykio dalyviu pirminiams paaiškinimams. KET 161 punkto reikalavimai nurodo, kad sukdamas į kairę sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti, vairuotojas privalo duoti kelią lenkiančioms transporto priemonėms. Vadovaujantis KET 3 punktu, šiose taisyklėse vartojamomis sąvokomis, sąvoka-duoti kelią, siejama su eismo dalyvio sustojimu ar nepradėjimu važiuoti, nedaryti jokio manevro. O. G. savo paaiškinimuose pati nurodo, kad norėjo sukti į Vištyčio g., t.y. sukti į kairę sankryžoje. Tačiau eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota pareiškėjos vairuojamos transporto priemonės padėtis po eismo įvykio nurodo, kad ji nėra užėmusi atitinkamo važiuojamosios dalies krašto, kad galėtu pasukti taip. kaip numania KET 113 punkto reikalavimuose. KET 113 punktas nurodo, kad įvažiuojant į važiuojamųjų dalių sankirtą ar iš jos išvažiuojant transporto priemonė neatsidurtų priešpriešinio eismo juostoje. Šiuo atveju jai darant tokį posūkio manevrą, kuris pavaizduotas schemoje, pažeidžiami šie KET reikalavimai. Taip pat skunde nurodo, kad apgadinimų pobūdis ir jų lokalizacija, nurodyta eismo įvykio vietos schemoje įrodo, kad apeliantės automobilis atsitrenkė į nukentėjusiojo transporto priemonę.
Atsiliepimas
O. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Institucijos skundą atmesti ir palikti galioti teismo nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Institucijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliaciniame skunde ginčijamas kaltės, padarius LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, klausimas. Skundo autorius nurodo, kad teismas neišsiaiškino visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko teismas priėmė neteisingą sprendimą.
Aukštesnės instancijos teismas sutinka su skundo argumentais, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau mano, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, kad O. G. padarė ATPK 127 str. 2 d. numatytą teisės pažeidimą ir rinkti papildomus įrodymus nėra pagrindo. Pagal LR ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (LR ATPK 256 straipsnis). LR ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl O. G. kaltės padarius LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, nebuvimo, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir byloje esantiems įrodymams. Teismas, spręsdamas jos administracinės atsakomybės klausimą, nesilaikė ATPK keliamų reikalavimų konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas analizavo ir savo sprendimą grindė iš esmės vien tik O. G. parodymais, jos apie eismo įvykį išsakyta versija, o kitų byloje surinktų įrodymų neanalizavo ir tiek kitų įrodymų, tiek ir pačios pažeidėjos parodymų nevertino visų surinktų įrodymų visumos kontekste.
O. G. administracinėn atsakomybėn patraukta už ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už Kelių eismo taisyklių 9 ir 161 punktų reikalavimų pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančios transporto priemonės sugadinimą (apgadinimą). Kelių eismo taisyklių 161 punktas numato, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti ir lenkiančioms transporto priemonėms. Pagal KET taisykles, sąvoka „duoti kelią“, siejama su eismo dalyvio sustojimu ar nepradėjimu važiuoti, nedaryti jokio manevro.
Pati O. G. paaiškino, kad prieš sukdama į kairę, likus apie 100 metrų iki Vištyčio gatvės, pasižiūrėjo pro galinį veidrodėlį ir pamatė tolumoje automobilio šviesas, apie 15-20 metrų likus iki posūkio, jau buvo įvažiavusi į priešpriešinę eismo juostą, prieš sukdama sustojo, pradėjus judėti, pajuto smūgį į kairį šoną ir pamatė pravažiuojantį greitosios pagalbos automobilį. Jos manymu, tas automobilis turėjo leisti jai sukti, nes ji buvo įjungusi posūkio signalą. Ji taip pat nurodė, kad policijos pareigūnai, atvykę į eismo įvykį, visiškai nesiaiškinę jokių aplinkybių, pasakė, kad ji kalta, visą laiką juto spaudimą, kad bus didelė bauda, atims vairuotojo pažymėjimą ir pan.
Tokie O. G. paaiškinimai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl jie neturėjo būti vertinami kaip jos nekaltumo įrodymas. Iš įvykio vietos schemos, kurioje nurodytos automobilių padėtys po susidūrimo, matyti, kad manevrą O. G. pradėjo anksčiau, neužėmusi tam tikro krašto ir suko į kairę neužėmusi tam tikro kairės pusės kelio krašto ir užsuko taip, kad išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą. Nustatytas automobilių apgadinimų pobūdis bei lokalizacija – apgadintos greitosios pagalbos automobilio dešinės pusės priekinės durelės, dešinės pusės galinės durelės, dešinės pusės galinis sparnas, patvirtina tai, kad O. G. vairuojamas automobilis į kitą automobilį atsitrenkė jau greitosios pagalbos automobiliui visu priekiniu korpusu pravažiavus jos automobilį. Šis neginčijamas faktas paneigia O. G. versiją, jog greitosios pagalbos automobilis atsitrenkė į jos automobilį.
Į įvykio vietą atvykę ir įvykio schemą nubraižę pareigūnai nėra suinteresuoti šioje situacijoje, nes nenustatyta jokių santykių nei su viena iš įvykio puse, jie atliko savo tarnybinę pareigą, todėl abejoti jų pateiktos įvykio schemos ir nustatytų automobilių sugadinimų lokalizacijos teisingumu, ir tikėti pažeidėjos teiginiu, kad policijos pareigūnai, visiškai nesiaiškinę aplinkybių, apkaltino ją, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šie visi įrodymai patvirtina tai, kad pareiškėja, atlikdama manevrą į kairę, jį atliko netaisyklingai, buvo nepakankamai atidi ir dėl jos veiksmų įvyko eismo įvykis.
Aukštesniojo teismo manymu, aukščiau aptarti greitosios pagalbos automobilio užfiksuoti apgadinimai: t.y. nuo dešinės pusės priekinių durelių iki dešinės pusės galinio sparno, neginčijamai patvirtina, kad kontaktas tarp transporto priemonių įvyko nukentėjusiojo transporto priemonei priekine dalimi jau pravažiavus O. G. vairuojamą automobilį, kas leidžia neabejotinai teigti O. G. pažeidus KET ir padarius ATPK numatytą pažeidimą, todėl dar papildomai tirti įrodymus: kviesti greitosios pagalvos vairuotoją R. R., policijos pareigūnus, apžiūrėjusius eismo įvykio vietą ir nubraižiusius įvykio vietos schemą, surašiusius tarnybinį pranešimą, nėra pagrindo. Be to ir pačios pareiškėjos paaiškinimas, kad ji likus 100m metrų iki posūkio matė tolumoje automobilio šviesas, rodo, kad ji nebuvo pakankamai atidi, ir prieš darydama posūkio manevrą, neįsitikino eismo saugumu, ar jos nelenkia kitas automobilis ir ar ji nesukels pavojaus eismo saugumui. O sprendžiant iš užfiksuotos O. G. vairuojamo automobilio padėties po autoįvykio, užfiksuotų automobilių sugadinimų, yra pagrindas teigti, kad greitosios pagalbos automobilis dar prieš pradedant O. G. posūkio manevrą jau vykdė aplenkimo manevrą, ką O. G. privalėjo pastebėti.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad O. G. pripažinimui kalta pagal ATPK 127 str. 2 d. buvo pakankamai neginčijamų įrodymų, todėl Kauno apylinkės teismo 2013-04-12 nutartis pripažintina neteisėta, todėl naikintina ir paliekamas galioti Kauno apskrities VPK 2013-02-18 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apskrities VPK 2013-02-18 nutarimą Nr. 20N-2340513-13 O. G. administracinio teisės pažeidimo byloje. O. G. skundo dėl minėto nutarimo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.