Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-07-16 · Civilinė byla Nr. 2A-2006-798/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-07-16
Bylos Nr.
2A-2006-798/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-00122-2011-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Antanas Rudzinskas (pran.)
Suinteresuotas asmuo
V. G., O. V., Vilniaus
Pareiškėjas
Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo
Advokatai
Svetlana Pronina, Jolita Vilutytė
Kategorijos
  • 26.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2006-798/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00122-2011-5Procesinio sprendimo kategorija: 26.2; 121.1; 121.15; 121.18; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. liepos 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Rudzinsko (pranešėjas),

kolegijos teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės,sekretoriaujant Agnei Bajarūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui prokurorui Stanislav Barsul, suinteresuotam asmeniui V. G. ir jos atstovei advokatei Jolitai Vilutytei, suinteresuotam asmeniui O. V. ir jos atstovei advokatei Svetlanai Proninai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėję pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ir suinteresuoto asmens V. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pareiškimą dėl M. P. pripažinimo veiksnia, suinteresuoti asmenys – O. V., V. G., Vilniaus m. savivaldybės Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Socialinės paramos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas Vilniaus m. apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas skirti psichiatrinę ekspertizę M. P. psichinei būklei nustatyti bei išsiaiškinti šias aplinkybes: kokia psichine liga serga M. P., ar ji gali suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, ar pagal savo dabartinę psichikos būklę gali dalyvauti teismo posėdyje bei būti apklausta jo metu; atlikus ekspertizę ir nustačius, kad M. P. gali suvokti savo veiksmų esmė ir juos valdyti, pripažinti ją veiksnia. Nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas V. G. pareiškimas dėl neveiksniu pripažinto asmens teisių gynimo. Pareiškimu V. G. prašė kreiptis į teismą dėl M. P. pripažinimo veiksnia. M. P. neveiksnia pripažinta Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 1993-02-13 sprendimu O. V. prašymu. Globa nustatyta 2000 m., globėja paskirta O. V.. 1997 m., būdama neveiksni, M. P. sudarė santuoką su T. V. P.. Jam mirus, M. P. gyveno vyro bute. Vėliau, nustačius globą, globėja butą pardavė, todėl M. P. gyveno su motina. Po motinos mirties M. P. apgyvendinta pas globėja O. V.. Nurodė, kad tyrimo metu nustatyta, jog M. P. turi negalią nuo vaikystės, nuo 2003-01-27 jai nustatytas 35 proc. darbingumo lygis neterminuotai. Socialinės paramos skyriui yra žinoma, kad M. P. dažnai pabėga iš namų. O. V. yra įpareigota (žodžiu ir raštu) tinkamai vykdyti M. P. globėjos pareigas: rūpintis buitimi, tvarkyti jos finansus, organizuoti jos kasdienį užimtumą ir gydymą. 2010-11-25 Vilniaus raj. savivaldybės administracijos Socialinės rūpybos skyriaus rašte nurodyta, kad M. P. šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) su sugyventiniu B. O.. Pateiktas 2009 m. buities tyrimo aktas, kuriame nurodyta, jog tiriant šeimos gyvenimo sąlygas nustatyta, kad sugyventiniai palaiko švarą namuose, prižiūri šalia namų esantį daržą. Pateiktas 2010-11-24 buities tyrimo aktas, kuriame nurodytos iš esmės nepasikeitusios aplinkybės. Papildomai nurodyta, kad M. P. bijo globėjos, nenori pas ją grįžti, skundėsi blogu globėjos elgesiu. Nurodė, kad V. G., duodama 2010-11-24 paaiškinimus, nurodė, jog, kiek žinoma iš sesers M. P., O. V. ja visiškai nesirūpina, neišlaiko, gąsdino policija ir psichiatrijos gydymo įstaigomis. Paaiškino, kad nei vaikystėje, nei dabar nepastebėjo, kad M. P. elgtųsi keistai, nepastebėjo jokių psichikos sutrikimų.

Atsiliepimas

Tretysis asmuo O. V. pateikė atsiliepimą (b.l. 96-97), nurodydama, kad su pareiškimus dėl asmens pripažinimo neveiksniu sutinka iš dalies. M. P. teismo sprendimu buvo pripažinta neveiksnia dėl psichinės ligos, negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. M. P. nuo vaikystės nuolat gydėsi medicinos įstaigose. Nesant teismo psichiatrinės ekspertizės išvadų dėl M. P. sveikatos būklės, neįmanoma pasisakyti dėl pareiškimo reikalavimo pripažinti M. P. veiksnia.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pareiškimo dėl M. P. pripažinimo veiksnia netenkino. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti, ar M. P. sugeba suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, paskyrė psichiatrinę ekspertizę. Ekspertizės aktu konstatuota, kad M. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – įgimta silpnaprotyste – vidutiniu protiniu atsilikimu, ji dėl psichikos būsenos negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Pakartotiniame ekspertizės akte konstatuota, jog M. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – vidutiniu protiniu atsilikimu su asmenybės psichopatizacija, ji negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti. Teismas, atsižvelgdamas į klausimų, susijusių su asmens veiksnumu, vertinimo sudėtingumą ir specialių žinių būtinumą, sprendė, jog eksperto išvados apie asmens psichinę sveikatą yra reikšmingas įrodymas. Tuo tarpu liudytojų, teigiančių, jog M. P. yra savarankiška, atliekanti įvairius namų buities darbus, nėra pakankamas įrodymas teigti, jog M. P. sveikata yra pagerėjusi. Teismas konstatavo, kad liudytojų parodymai nepaneigia ir negali paneigti ekspertų išvadų dėl psichinės ligos. Nurodė, kad įrodymų, jog M. P. sveikatos būklė yra tiek pagerėjusi, kad ją būtų galima pripažinti veiksnia, byloje nėra, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti CK 2.10 str. 3 d. nuostatų ir pripažinti ją veiksnia.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo V. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir M. P. pripažinti veiksnia. Nurodė, kad LAT, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, yra pažymėjęs, jos sprendžiant asmens veiksnumo klausimą išskiriami du kriterijai – medicininis ir teisinis. Medicininis kriterijus yra pati sergančio asmens psichikos susirgimo diagnozė per se, teikiama specialias žinias turinčių ekspertų, o teisinis kriterijus – sergančio asmens gebėjimas valdyti savo veiksmus ir suprasti jų reikšmę yra nustatomas būtent teismo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės vadovavosi vieninteliu įrodymu – dviejų ambulatorinių teismo psichiatrijos ekspertizių aktais, tačiau teismas vienpusiškai arba apskritai nevertino žemiau nurodomų svarbių aplinkybių, kurios nustatytos liudytojų paaiškinimais bei kitais rašytiniais įrodymais. Dėl M. P. pripažinimo veiksnia į teismą kreipėsi kompetentingas valstybės pareigūnas – prokuroras, tik surinkęs ir turėdamas pakankamai duomenų apie M. P. būklę bei gebėjimą integruotis į socialinį gyvenimą. CPK 218 str. nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir pripažinti M. P. veiksnia. Nurodė, kad CK 2.10 str. įtvirtinta tik galimybė, bet ne teismo pareiga pripažinti asmenį neveiksniu. LAT suformuotoje teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad ne bet kuris psichikos sutrikimas, psichikos ligos ar proto negalios forma yra pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu. Psichikos sutrikimai turi būti tokie, dėl kurių pobūdžio ar masto tokius sutrikimus turinčio asmens ir (ar) kitų asmenų saugumas bei interesai nebūtų apsaugoti nenustačius šiam asmeniui globos. Turi būti konstatuoti tik patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai. LAT taip pat yra įtvirtinęs, kad neveiksnumo nustatymo klausimas negali būti sprendžiamas pernelyg formaliai, vadovaujantis tik eksperto išvadoje nustatytu medicininiu kriterijumi ir vertinant jį kaip pakankamą pagrindą asmens neveiksnumui konstatuoti. M. P. nustatytas lėtinis psichinis sutrikimas. Ekspertizės akte nurodyta, kad ji konkrečiose gyvenimiškose situacijose orientuojasi menkai, socialinis supratingumas nepakankamas, apsiribojantis išskirtinai buitiniu lygmeniu, labai menki sugebėjimai pastebėti esmę suvokiamame objekte, tiriamosios intelekto įvertinimas atitinka defektinį lygį, konstatuotas ribotas socialinių įvykių ir reiškinių supratimas. Įvertinus teisės aspektu šias ekspertų išvadas nėra pagrindo daryti išvados, jog M. P. yra neveiksni ir negali pagal savo galimybes, sugebėjimus bei poreikius dalyvauti visuomeniniame gyvenime, tvarkyti savo būtinuosius asmeninius reikalus. Byloje nebuvo vienareikšmiškai nustatyta, kad M. P. nesugebėtų savarankiškai gyventi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors psichinis sutrikimas M. P. nustatytas nuo vaikystės, tačiau ji yra baigusi pagalbinę mokyklą, dirbo, taip pat buvo sudariusi santuoką. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog egzistuoja reali grėsmė, kad M. P., gyvendama savarankiškai, savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo sveikatai ar gyvybei arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nesilaikė procesiniame įstatyme šios kategorijos byloms nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nukrypo nuo LAT bei EŽTT suformuotos teismų praktikos.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo V. G. pateikė atsiliepimą, prašydama Vilniaus m. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti. Apeliantas išsamiai nurodė, esant pagrindus naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Suinteresuotas asmuo O. V. pateikė atsiliepimą, prašydama Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, Vilniaus m. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro bei V. G. apeliacinius skundus atmesti. Nurodė, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, vadovavosi CK 2.10 str. 1 d. ir patikrino, ar dar egzistuoja du būtini neveiksnumo nustatymo kriterijai. Teismas, išanalizavęs objektyvias medicinos ekspertų išvadas, liudytojų parodymus, nustatė realų M. P. negalėjimą suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti bei konstatavo, kad šis negalėjimas yra tokio pobūdžio, jog jai reikalinga pastovi kito asmens priežiūra ir pagalba. Teismas civilinę bylą nagrinėjo M. P. dalyvaujant. M. P. buvo asmeniškai išklausyta, davė paaiškinimus, todėl teismas turėjo objektyvią nuomonę apie asmenį, kurį prašoma pripažinti veiksniu.

Vilniaus m. apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras pateikė atsiliepimą, nurodydamas, jog sutinka su suinteresuoto asmens V. G. apeliaciniu skundu ir prašė jį tenkinti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 1993-02-13 sprendimu M. P. (K.) pripažinta neveiksnia (b.l. 12). Vilniaus miesto mero 2000-08-01 potvarkiu Nr. 464 paskirta globa ir globėja paskirta O. V. (b.l. 13). Į Vilniaus apygardos prokuratūrą kreipėsi suinteresuotas asmuo V. G., M. P. sesuo, pareiškimu, prašydama kreiptis į teismą dėl Vilniaus m 1 apylinkės teismo 1993-02-13 sprendimo dėl M. P. pripažinimo neveiksnia, panaikinimo ir ją pripažinti veiksnia ( b.l. 7-9). Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011-02-18 nutartimi paskyrė M. P. ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę (b.l. 98), kuri buvo atlikta 2011-03-22-04-29. Ekspertizės aktu konstatuota, kad M. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu-įgimta silpnaprotyste-vidutiniu protiniu atsilikimu, ji dėl savo psichikos sveikatos būsenos negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (b.l. 106-108). Teismas 2011-06-10 nutartimi M. P. paskyrė pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę, pavesdamas ją atlikti Centrinei teismo psichiatrijos ekspertinei komisijai (b.l. 200-201). Ekspertizės aktu konstatuota, jog M. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu-vidutiniu protiniu atsilikimu su asmenybės psichopatizacija, ji negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti (b.l. 206-212). Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pareiškimo dėl M. P. pripažinimo veiksnia netenkino (b.l. 225-228).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pareiškimą dėl M. P. pripažinimo veiksnia, atmetė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kai psichikos ligonis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir (ar) jų valdyti, kai tai lemia jo nesugebėjimą pasirūpinti savimi, savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis bei už juos atsakyti, CK 2.10 str. 1 d. ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 str. įtvirtinta galimybė teismui pripažinti tokį asmenį neveiksniu ir CK reglamentuojama tvarka nustatyti neveiksniam psichikos ligoniui globą. Neveiksnumo instituto taikymo ir globos neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti ir apginti psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus, apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, taip pat eliminuoti realios grėsmės, kad gali būti padaryta esminės žalos aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei, buvimą (CK 3.238 str. 1 d.). Kita vertus, pripažinimas neveiksniu – tai procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialinėmis ir teisinėmis pasekmėmis iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų visuomenės narių tarpo: pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti, rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę keiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo paskirtas globėjas ir (ar) turto administratorius neapibrėžtam laikotarpiui tampa jo įstatyminiu atstovu, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008). Šioje kasacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, t. y. toks asmuo, kurio psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Teisinis asmens veiksnumo įvertinimas reiškia asmeniui nustatytų psichikos sutrikimų įvertinimą tuo aspektu, ar jų nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti pripažintinas tokiu sunkiu, kad leidžia pagrįstai spręsti, jog asmeniui reikalinga globa, todėl tai pateisintų jo teisių bei laisvių suvaržymą pripažįstant jį neveiksniu. Psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nurodyti CK 2.10 str., reiškia tokius sutrikimus, dėl kurių pobūdžio ar masto tokius sutrikimus turinčio asmens ir (ar) kitų asmenų saugumas bei interesai nebus apsaugoti nenustačius šiam asmeniui globos. Sprendžiant neveiksnumo klausimą, labai svarbu kuo išsamiau išanalizuoti asmens psichinės ligos ar proto negalios pasekmes jo socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams, jo paties ir aplinkinių saugumui, įvertintini asmens gebėjimus įvairiose socialinio gyvenimo srityse, ypač tose, kuriose, konstatavus asmens neveiksnumą, kyla sunkių įstatyme nustatytų padarinių – suvaržomos pagrindinės asmens teisės ir laisvės, nustatomi įvairūs draudimai ir (ar) apribojimai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios nustatytos byloje esančių įrodymų visumos pagrindu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. P. sveikatos būklė nėra tiek pagerėjusi, jog ją būtų galima pripažinti veiksnia, pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis ir ištirtais bei įvertintais bylos įrodymais, kurių turinys atskleistas nurodant, kaip tas įrodymas patvirtina M. P. nesugebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ar juos valdyti (CPK 185 str., 443 str. 8 d.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti, jog byloje įrodyti ir medicininis, ir juridinis kriterijus, jog M. P. yra neveiksni ir nėra pagrindo ją pripažinti veiksnia. Byloje nustatyta, kad M. P. diagnozuota įgimta silpnaprotystė, ji nuo vaikystės yra protiškai atsilikusi, neįgijo jokios specialybės, darbinė veikla buvo ribota ir trumpalaikė. M. P. 2003 m. neterminuotai buvo patvirtintas 35 proc. darbingumo lygis esant 2 gr. nuo vaikystės. Pakartotiniame ekspertizės akte konstatuota, jog M. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – vidutiniu protiniu atsilikimu su asmenybės psichopatizacija. Dėl vidutinio protinio atsilikimo su asmenybės psichopatozacija (elgesio patologija) M. P. buvo pastoviai stebima ir gydoma ambulatoriškai ir stacionariai - psichiatrijos įstaigose. Dabartiniu momentu M. P. nustatyti: orientacijos sutrikimai (laike ir vietoje), žemas darbo produktyvumas ir rezultatyvumas, atminties sutrikimas (visai neišvystyta operacinė atmintis), dėmesio sutrikimas (susilpnėjusi ir nepastovi dėmesio koncentracija), intelekto sutrikimai, nesugeba įsisavinti naujos medžiagos, turi menkas bendras žinias, nesugeba atlikti aritmetinių veiksmų, naudojasi siauros apimties konkretaus turinio žodynu, konkrečiose gyvenimo situacijose orientuojasi menkai, socialinis supratingumas nepakankamas, apsiribojantis išskirtinai buitiniu lygmeniu, mąstymo sutrikimai (lėto tempo, konkretus, neproduktyvus, apibendrinimo sugebėjimai menki, apibendrina tik konkrečias, nesudėtinga sąvokas, labai menki sugebėjimai pastebėti esmę suvokiamame objekte ir t.t.), asmenybės sutrikimai (egocentriška, rigidiška, primityvi, lengvai pasiduoda kitų žmonių įtakai), emocijų sutrikimas (euforiška). Ekspertai nustatė, kad M. P. labai stengiasi prisitaikyti prie gyvenimiškos aplinkos, tačiau jos sugebėjimas adaptuotis atitinka jos intelektualines galimybes: jai konstatuojamas ribotas socialinių įvykių ir reiškinių supratimas, sunkumai reguliuojant valinį elgesį, kritikos ir prognostinių galimybių ribotumas, pasyvumas, savarankiškumo stoka. Pažintinių funkcijų ir intelektinių gebėjimų defektas apriboja tiriamosios galimybę veikti racionaliai, savarankiškai bei konstruktyviai spręsti problemas, dėl ko jai reikalinga pastovi kito asmens priežiūra ir pagalba, t.y. kito asmens globa. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad dėl tokio pobūdžio psichinės sveikatos sutrikimų M. P. saugumas bei interesai negali būti apsaugoti nenustačius jai globos, kas pateisina jos laisvių ir teisių suvaržymą esant neveiksniai.

Tai, kad M. P. psichinė negalia apriboja galimybę jai orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškai, pačiai daryti sprendimus ir už juos atsakyti, patvirtina byloje esantys įrodymai. Šie įrodymai paneigia liudytojų parodymus, kurie teigė matę M. P. gyvenančią (duomenys neskelbtini) pas B. O., tvirtinę, kad ji yra savarankiška, atliekanti įvairius namų buities darbus, perkanti maistą, nes liudytojų parodymai negali paneigti ekspertų išvadų dėl M. P. psichinės ligos ir dėl to, kad jai reikalinga pastovi kito asmens priežiūra ir pagalba.

Byloje nepateikti įrodymai, kad šiuo metu M. P. būtų nustatytas dalinis darbingumas, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2003 m. jai neterminuotai buvo patvirtintas 35 proc. darbingumo lygis esant invalidumui 2 gr. nuo vaikystės. Pirmos instancijos teisme apklausta ekspertė V. M. nurodė, kad 2 gr. invalidumo asmuo yra nedarbingas, 35 proc. neįgalumas reiškia, kad asmuo gali pavalgyti, nueiti į tualetą, atlikti su kito asmens priežiūra kokį tai darbą (b.l. 196). Taigi, M. P. nedirba ir objektyviai dėl psichinės ligos negali dirbti, gauti pajamų, kurių pagrindu galėtų savarankiškai gyventi, nėra jokių byloje duomenų, kad M. P. yra pajėgi pati tinkamai rūpintis savo poreikiais, sveikata, priimti sprendimus ir už juos atsakyti.

Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių netenkinami apeliaciniai skundai, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju netenkinus apeliacinių skundų, bylos rezultatas yra palankus suinteresuotam asmeniui O. V., kuri prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl iš pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros priteistina suinteresuotam asmeniui O. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 363,00 Lt už advokato paslaugas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ir suinteresuoto asmens V. G. apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros suinteresuotam asmeniui O. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 363,00 Lt už advokato paslaugas.

Kolegijos pirmininkas Antanas RudzinskasTeisėjai Laima GerasičkinienėJūratė Varanauskaitė