Kauno apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Tamašauskas, sekretoriaujant Deimantei Milevičiūtei-Anakurdovienei, dalyvaujant ieškovui D. P., atsakovo atstovei A. A.-K., trečiųjų asmenų atstovei advokatei Aidai Lilijai Krukonienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, dalyvaujant tretiesiems asmenims D. D., B. D., E. D., P. D., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas D. P. ieškiniu prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 54 832,71 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2003-05-30 nuosprendžiu (baudž. b. Nr.nnn ) pripažino D. D. kaltu, padarius nusikaltimą - sužalojus jį - ieškovą D. P. ir nuteisė D. D. pagal LR BK 281 straipsnio 2 dalį, 75 straispnio1 dalį, 2 dalis 2 punktą. Ieškovas paaiškino, kad jis baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį D. D.. Kauno miesto apylinkės teismas 2003-01-28 nuosprendžiu pripažino civiliniam ieškovui D. P. teisę į ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kauno apygardos teismas 2005-11-07 sprendimu (c.b. Nr. (duomenys neskelbtini) ) priteisė ieškovui - nukentėjusiajam iš atsakovo - nuteistojo D. D. 4 832,71 Lt turtinės žalos ir 50 000,00 Lt neturtinės žalos, viso 54 832,71 Lt. 2006-05-24 Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas vykdomasis raštas dėl šios sumos priverstinio išieškojimo. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, Kauno miesto apylinkės prokuroras Darius Dziegoraitis 2002-11-08 priėmė nutarimą Nr.20-2-007-02, kuriuo D. P. civilinio ieškinio užtikrinimui uždėjo kaltinamojo D. D. nuosavybės teise valdomam turtui areštą. Ieškovas iš VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo sužinojo, kad nors ir buvo prokuroro 2002-11-08 Nr.20-2-007-02 nutarimas areštuoti D. D. asmeninį turtą, tačiau D. D. nuosavybes teise valdomam butui (duomenys neskelbtini) Kaune, areštas nebuvo uždėtas, kurį D. D. 2003-06-23 dovanojimo sutartimi Nr. 10754 perleido savo vaikams E. D. ir P. D., kurie 2003-07-03 šį butą įregistravo savo vardu. Ieškovas Kauno miesto apylinkės prokuratūra raštu Nr.20-2-534-06 nurodė, kad prokuroras Darius Dziegoraitis uždėjo areštą ne D. D. butui, esančiam (duomenys neskelbtini) Kaune, o asmeniniam D. D. turtui, todėl butas (duomenys neskelbtini) , Kaune nebuvo areštuotas. Dėl prokuroro Dariaus Dziegoraičio kaltės ir neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė tuo, jog nebuvo areštuotas kaltinamojo D. D. nuosavybės teise valdomas butas, buvo sudarytos sąlygos D. D. jį realizuoti. D. D. savo turtą padovanojus, jis tapo beturčiu, neįgalinčiu sumokėti teismo priteistą sumą. Ieškovui dėl neteisėtų prokuroro veiksmų padaryta 54 832,71 Lt turtinė žala. Ieškovas patyrė fizinį skausmą - avarijos metu nuteistojo D. D. buvo sunkiai sužalotas, sveikata pilnai po ilgo gydymo neatsistatė, todėl sužinojęs, kad dėl neteisėtų prokuroro veiksmų, prarado galimybę išieškoti priteistas sumas, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, valdžios institucijos pažeminimą, prarado tikėjimą teisingumu, teisėsaugos institucijomis.

Atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko ir prašo jį atmesti šiais motyvais:

1) pagal CK 6.272 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų procesiniais sprendimais. Žala atlyginama asmeniui, kurio atžvilgiu neteisėti veiksmai buvo atlikti. Ieškovui nurodžius, kad žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) jam buvo padaryta netinkamai pritaikius procesinę prievartos priemonę kaltininko D. D. atžvilgiu, atsakovo atstovo vertinimu, ieškovas negali savo reikalavimų grįsti CK 6.272 straipsnio nuostatomis, nes jo atžvilgiu nebuvo atlikti jokie neteisėti veiksmai, nurodyti CK 6.272 straipsnio 1 dalyje;

2) ieškovo reikalavimas atlyginti 50 000 Lt neturtinę žalą yra grindžiamas CK 6.272 straipsnio pagrindu nepagrįstai, todėl ir teisė į neturtinės žalos atlyginimą ieškovui neatsiranda;

3) ieškovo reikalavimas dėl 54 832,71 Lt turtinės žalos priteisimo iš valstybės yra nepagrįstas, kadangi nutarimu Nr. 20-2-007-02, vadovaudamasis BPK 195 straipsniu (įstat. red. gal. iki 2003-05-01) prokuroras nutarė uždėti areštą kaltinamojo D. D., gyv. (duomenys neskelbtini) Kaune, asmeniniam turtui, apribojant nuosavybės teisės sudėtinę dalį - disponavimo teisę, paliekant jam valdymo bei naudojimosi teises, kurio vykdymą pavedė Kauno miesto VPK Santakos PK, Šilainių PN pareigūnams ir kuris nebuvo realizuotas, D. D. turtui, tame tarpe ir nekilnojamajam, apribojimai nebuvo įregistruoti;

4) 2003-06-12 Kauno apygardos teisme priėmus D. P. ieškinį dėl žalos atlyginimo, ieškovas teismo neprašė taikyti ieškinio užtikrinimo priemonių. 2005-11-07 Kauno apygardos teismas priteisė ieškovui nusikaltimu padarytos 4 832,71 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Vykdomasis raštas Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui buvo išduotas 2006-05-24, tačiau įvertinus Antstolių rūmų pažymą, spręstina, kad ieškovas į antstolius nesikreipė, pats nesiėmė jokių jam įstatymais suteiktų priemonių sprendimui įvykdyti ir išsireikalauti priteistą sumą iš nusikalstamais veiksmais žalą padariusio asmens;

5) prokuroras savo veiksmais jokios turtinės žalos ieškovui nepadarė, kadangi, nors ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi visų įstatyme numatytų priemonių galimo civilinio ieškinio užtikrinimui, tačiau ieškovo nurodomas turtas (butas adresu (duomenys neskelbtini) , Kaune) parengtinio tardymo metu, bylos atidavimo į teismą ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo parduotas, dovanotas ar kitaip realizuotas. BPK 249 straipsnis (įstat. red. gal. iki 2003-05-01) numatė, jog atiduodamas kaltinamąjį teismui, teisėjas vienasmeniškai ar teismas tvarkomajame posėdyje turi išaiškinti ar imtasi priemonių pareikštam galimam civiliniam ieškiniui ir turto konfiskavimui užtikrinti, o BPK 260 straipsnis įpareigojo teismą, nustačius, kad tokių priemonių parengtinio tyrimo pareigūnas nėra ėmęsis, betarpiškai imtis tokių priemonių taikymo arba įpareigoti parengtinio tyrimo organą imtis atitinkamų užtikrinimo priemonių;

6) tinkamai nerealizavus prokuroro nutarimo taikyti procesinę prievartos priemonę - turto areštą, taip pat teismui nesiėmus priemonių ieškiniui užtikrinti, teismo sprendimo vykdymas ir žalos nukentėjusiajam asmeniui atlyginimo procesas pasunkėjo, tačiau netapo neįmanomu, kadangi ieškovas gali nukreipti išieškojimą į bet kokį kitą kaltininko turtą bei pajamas;

7) ieškovas nepagrįstai prašo teismo priteisti iš valstybės sumą, kuri jau yra jam priteista 2005-11-07 Kauno apygardos teismo sprendimu ir dėl kurios išieškojimo jis pats nesiėmė jokių veiksmų.

Trečiųjų asmenų atstovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas nesirūpina tinkamu savo teisių įgyvendinimu, kadangi nepateikė vykdymui vykdomojo rašto, nerealizuoja savo teisės išreikalauti priteistą sumą iš nusikaltimą padariusio asmens. Be to, ieškinys nepagrįstas, kadangi ieškovo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu nebuvo taikomos procesinės prievartos priemonės.

Ieškinys atmestinas.

Nagrinėjamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 20-2-007-02 iškėlė baudžiamąją bylą pagal BK 246 straipsnio 3 dalį (BK 1964 m. redakcija). Kaltinimas baudžiamojoje byloje pareikštas D. D., kuris Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą numatytą BK 246 straipsnio 3 dalyje, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 30 d. nutartimi nuteistojo veika buvo perkvalifikuota į BK 281 straipsnio 2 dalį. Vykstant parengtiniam tyrimui 2002 m. lapkričio 8 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras nutarimu Nr. 20-2-007-02 nutarė uždėti areštą kaltinamojo D. D. asmeniniam turtui (b.l. 8), nutarimo vykdymą pavedė Kauno miesto VPK Santakos PK, Šilainių PN pareigūnams.

Deliktinės civilinės atsakomybės atvejis, nustatytas CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, yra vienas iš objektyviosios civilinės atsakomybės atvejų, kai civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio. Ieškovas įrodinėja, kad atliekant parengtinio tyrimo veiksmus (BPK 1961 m. redakcija), netinkamai buvo pritaikytos procesinės prievartos priemonės – nebuvo areštuotas kaltinamajam nuosavybes teise priklausantis butas, dėl ko tapo neįmanomas žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimas. Procesinės prievartos priemonės turi specifinius uždavinius, kurių svarbiausias – užtikrinti tinkamą proceso vyksmą baudžiamojoje byloje, ištirti nusikaltimą. 1961 m. BPK 195 straipsnis nustatė, kad siekdamas užtikrinti civilinį ieškinį ar galimą turto konfiskavimą, tardytojas privalo uždėti areštą įtariamojo, kaltinamojo ar pagal įstatymą materialiai atsakingo už jų veiksmus asmens turtui. Areštas turtui uždedamas siekiant užtikrinti jau pareikštą ar galimą ateityje civilinį ieškinį. Pagal teisės aktų nuostatas (CK 6.272 straipsnis) teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, jeigu jiems neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemones (kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės), tačiau toks teisinis reglamentavimas neriboja ieškovo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės, jeigu tokia žala yra padaryta. Procesinių prievartos priemonių taikymas laikytinas neteisėtu, kai įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi) nustatyti baudžiamojo proceso normų pažeidimai, kuriuos padarė ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūnai, priimdami sprendimus taikyti procesines prievartos priemones. Byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes, kad baudžiamojoje byloje buvo taikyta procesinė prievartos priemonė, tačiau ji pritaikyta nusikaltimą padariusiam asmeniui, o ne ieškovui (baudžiamojoje byloje pripažintam nukentėjusiuoju). Apklaustas liudytoju pareigūnas, priėmęs nutarimą areštuoti kaltinamojo turtą, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog nebuvo pareikštas byloje ieškinys, priimtu nutarimu nuspręsta areštuoti kaltinamojo asmeninį – kilnojamąjį turtą. Šio nutarimo vykdymas buvo pavestas policijos pareigūnams. Byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas būtų įstatymo nustatyta tvarka skundęs taikytas procesines prievartos priemones, pabaigus parengtinį tyrimą būtų prašęs jį papildyti (1961 m. BPK 225 straipsnio redakcija). Teisė į žalos atlyginimą, kaip jau minėta anksčiau, atsiranda tik tuo atveju, jeigu taikant procesines prievartos priemones buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, kurie yra nustatyti įstatymų nustatyta tvarka priimtu įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, tai yra nustatant baudžiamojo proceso normų pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, taikydami procesines prievartos priemones. Procesinės prievartos priemonės, siekiant užtikrinti ieškovo galimą ateityje ieškinį, buvo taikytos įstatymų nustatyta tvarka, atitinkamais procesiniais sprendimais, kurie nėra pripažinti neteisėtais ir panaikinti. Tiek civilinėje byloje, tiek prijungtoje baudžiamojoje byloje nėra procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą, taikant procesines prievartos priemones, siekiant užtikrinti galimą ieškovo ieškinį baudžiamojoje byloje. Dėl šios priežasties, jos laikytinos teisėtomis ir pagrįstomis. Baudžiamojoje byloje priimant nutarimą areštuoti kaltinamojo turtą, ieškovas, kuris buvo pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje, ieškinio nebuvo pareiškęs, nutarimą priėmęs prokuroras nustatė areštuotino turto mąstą įvertinęs bylos aplinkybes. Įvertinus byloje nustatytą aplinkybę, jog ieškinys, kuriame buvo išdėstytas turtinis reikalavimas nusikaltimą padariusiam asmeniui, pareikštas tik nagrinėjant baudžiamąją bylą, spręstina, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog procesinės prievartos priemonės taikytos neteisėtai.

Tačiau neteisėti veiksmai taikant procesinės prievartos priemones baudžiamojoje byloje yra tik viena iš valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nustatytų CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Kita būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei atsirasti yra ta, kad žala su neteisėtais veiksmais būtų susiję priežastiniu ryšiu (CK 6.247 straipsnis). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą turtinė žala padaroma, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai; žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais. Šie, kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas). Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, jog neareštavus nusikaltimą padariusio asmens buto, jis prarado galimybę nukreipti sprendimo įvykdymą į šį turtą ir tokiu būdu sprendimo, kuriuo priteista nusikaltimu padaryta žala, įvykdymas tapo neįmanomas. Byloje surinkta medžiaga nustatyta, kad ieškininis reikalavimas, kuriuo buvo prašoma priteisti nusikaltimu padarytą žalą buvo pareikštas tik nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme. Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 28 d. nuosprendžiu pripažinus ieškovui teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimą perdavus nagrinėti civilinio proceso tvarka, butas nuosavybės teise priklausė nusikaltimą padariusiam asmeniui, tokį statusą šis turtas turėjo ir iki byla buvo išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme ((b.l. 9-10). Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. CK 6.249 straipsnio norma, kad nuostolių dydį nustato teismas, reiškia, jog teismas, nustatydamas atlygintinų nuostolių dydį, privalo taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį, jeigu bylos nagrinėjimo metu yra nustatytos šios normos dispozicijoje nurodytos aplinkybės. Nagrinėjamojoje byloje teismas daro išvadą, kad tarp baudžiamojoje byloje taikyto turto arešto uždėjimo mąsto ir ieškovo galimybės nukreipti išieškojimą į D. D. priklausiusį turtą priežastinio ryšio nėra. Visų pirma pažymėtina, kad ieškovas net nepradėjo sprendimo įvykdymo procedūros, perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, ieškovas pats privalėjo imtis priemonių, jog civilinėje byloje būtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių tikslas užtikrinti sprendimo įvykdymą (CPK 144 straipsnis). Kita vertus, akivaizdu, jog patenkinus ieškinį šioje byloje, ieškovui būtų priteistas dvigubas žalos atlyginimas. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, ieškovas nepateikė vykdomojo rašto vykdymui (CPK XLV skyrius), nors nusikaltimą padaręs asmuo periodinėmis išmokomis dengia įsiskolinimą (b.l. 175-176). Tokiu būdu daryti išvadą, kad žalos atlyginimas, dėl pareigūno taikyto turto arešto mąsto, tapo neįmanomas, pagrindo nėra. Todėl reikalavimas priteisti iš valstybės turtinę žalą yra nepagrįstas.

Be to, ieškovas prašo priteisti 50 000 Lt neturtinę žalą, nurodo, kad sužinojus apie turto perleidimo sandorį pablogėjo jo – ieškovo sveikata, jis patyrė dvasinius nepatogumus, išgyvenimus, prarado pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.272 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, taikant šio straipsnio tiek 1 dalį, tiek 2 dalį, atlyginama ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, jog būtent baudžiamojoje byloje dėl prokuroro taikyto turto arešto mąsto jis prarado galimybę į sprendimo įvykdymą. Aplinkybes dėl pablogėjusios sveikatos, dvasinių išgyvenimų atsiradimo ieškovas grindė tik savo paaiškinimais, rašytinių įrodymų nepateikdamas. Tačiau nurodytoms aplinkybėms patvirtinti tik šalies paaiškinimų nepakanka (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 186 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Ieškovas šios pareigos neįvykdė, todėl ieškovui neįrodžius taikytos procesinės prievartos neteisėtumo, žalos ir priežastinio ryšio, ieškinys atmestinas.

Vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.