Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Aistei Lunienei, dalyvaujant pareiškėjui – S. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – S. P. skundą atsakovams – Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

Pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas, tai reiškia, jog bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais; pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.81 straipsnio 1 dalį, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkama atsakove gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatyme apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Seimo kaltė priimant Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą 2002 m. balandžio 23 d. dėl 23 straipsnio 2 dalies nuostatų kvalifikuotina kaip neatsargumas. Iš šio įstatymo Vilniaus apskrities VPK kilo pareiga taikyti pareigūnų darbo užmokesčiams 70 proc. ribojimą, kai jų priedų ir priemokų suma dėl faktiškai dirbto laiko viršijo 70 proc. pareiginės algos.

Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies darbo užmokesčio, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu neteisėtas reguliavimas nebūtų nustatytas; tai reiškia, jog, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, jog pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai.

Motyvuojamoji dalis

2.4. Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, Lietuvos valstybei taikytina civilinė atsakomybė, kita vertus, dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai.

Teismas, išsprendęs šią bylą iš esmės ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, turi priteisti prašomą sumą iš tinkamo atsakovo.

2.5. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių net ir tada, jeigu jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A12-219-04, A1-638/2005).

II

Atsakovas – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17–19) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o patenkinus pareiškėjo skundą teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, pateikia tokius argumentus.

1. Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena iš pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatyme; teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis.

2. Tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A5-264/2003). Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius vadovautasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi, kol neteks galios arba tol, kol Konstitucinis Teismas nekonstatuos, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Vilniaus apskrities VPK nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, Vilniaus apskrities VPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės.

3. Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, jog Vilniaus apskrities VPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, darytina išvada, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (Įstatymo bei Statuto) nuostatas. Tokia teisės aiškinimo bei taikymo praktika pateikiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-256/2008.

4. Svarbi ta aplinkybė, jog valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Vilniaus apskrities VPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus, tačiau Vilniaus apskrities VPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), turintis tam tikras įstatymuose numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu.

Policijos departamentas 2010 m. sausio 7 d. rašte Nr. 5-S-93 informavo, kad tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų, todėl minėtų išmokų priteisimo atveju policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnį, 70 proc. ribojimo atveju lėšos (jeigu tokios būtų sutaupytos) būtų sugrąžintos į biudžetą; todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus apskrities VPK, turėtų išspręsti klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus.

5. Vilniaus apskrities VPK pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina tik iš Lietuvos valstybės, tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-61/2010.

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme kasmet yra patvirtinami Vilniaus apskrities VPK skiriami asignavimai, tame tarpe ir išlaidoms (atskirai – darbo užmokesčiui) bei turtui įsigyti. Vilniaus apskrities VPK, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus Vilniaus apskrities VPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskrities VPK, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tai, kad tokio pobūdžio bylose atsakove trauktina Lietuvos valstybė, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009). Taigi, Vilniaus apskrities VPK nėra tinkamas atsakovas šioje byloje ir, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, turi būti pašalintas iš atsakovų.

6. Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį – iš viso 469,63 Lt. Atskaitymus nuo pareiškėjo darbo užmokesčio patvirtina kartu su atsiliepimu pateikti atsiskaitymo lapeliai, juose nurodytos sumos (su minuso ženklu) atitinka pareiškėjo skunde nurodytas sumas, t. y. ginčo dėl nurodytų sumų nėra, Vilniaus apskrities VPK sutinka, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio suma nurodyta teisingai.

7. Teismui nusprendus pareiškėjui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 3 d. protokolu Nr. 32.

III

Atsakovės – Lietuvos valstybės atstovas – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–14) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė atsakovas – Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

2. Pagal Konstitucijos 7 straipsnį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Konstitucijos 102 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui; jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, nėra įgaliota. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Darytina išvada, kad kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 proc. pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, tol Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus, mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Vilniaus apskrities VPK yra valstybės institucija, kurios pareiga yra vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tame tarpe ir reglamentuojančius valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius vadovautasi galiojančiais teisės aktais. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas – Vilniaus apskrities VPK, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nėra pareiškėjo nurodytuose argumentuose nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų.

3. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, terminas „aktas“ šiuo atveju reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė, taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, Policijos departamento nuomone, nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu.

4. Sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, kurioje spręsta dėl teisinių pasekmių, pripažinus antikonstituciniu įstatymą, kuriame nustatytas kitoks materialiosios teisės turinys; šioje byloje reikalauta žalos, padarytos viešojo administravimo subjekto, taikant antikonstitucinį įstatymą atlyginimo, bet teismas pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pažymėtina, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šiuo atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, pareiškėjas šių atsakovo veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas.

6. Tokio pobūdžio reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. Vilniaus apskrities VPK, o ne atsakovei – Lietuvos valstybei. Šią poziciją pagrindžia ir teismų praktika, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurioje konstatuota, kad tarnybiniai ginčai iš esmės suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba; šioje byloje teismas padarė išvadą, kad ginčuose dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nepriemokos tinkamas atsakovas yra valstybės tarnautojo darbdavys, nesumokėjęs jam priklausančio darbo užmokesčio.

7. Teismui nusprendus pareiškėjui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, teismo sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams, kadangi policijos įstaigos neturi lėšų einamųjų metų biudžete darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti.

IV

Teismo posėdyje pareiškėjas – S. P., remdamasis skunde nurodytais argumentais, prašė skundą tenkinti ir priteisti 469,63 Lt, taip pat prašė netenkinti atsakovų prašymų dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, kadangi jo, S. P., materialinė padėtis šiuo metu yra labai sunki: gauna tarnybinę pensiją, ieško darbo, yra registruotas Darbo biržoje, žmona yra neįgali (antra neįgalumo grupė), niekur nedirba jau 5 metus, tenka padėti ir 23 m. sūnui, kuris taip pat niekur nedirba. Pareiškėjas pateikė pensininko pažymėjimą (kopija (b. l. 32)) bei darbo ieškančio asmens atmintinę (kopija (b. l. 33–35)).

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas – S. P. ginčijamu laikotarpiu dirbo Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate (b. l. 4).

Darbo užmokesčio nepriemoka, pasak pareiškėjo, susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Pareiškėjas – S. P. iš atsakovų – Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašo solidariai jam priteisti 469, 63 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už 2008 m. rugpjūčio mėn.

Iš byloje esančio suvestinio atsiskaitymo lapelio už 2008 01–2008 12 Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 4) matyti, kad pareiškėjui už 2008 m. rugpjūčio mėn. buvo neišmokėta 469, 63 Lt dėl 70 proc. ribojimo.

2. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

3. Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą; papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

5. Minėtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas – Vilniaus apskrities VPK už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Ypač pabrėžtina, kad nors pareiškėjas savo skundą grindžia Civilinio kodekso nuostatomis, nes, esą, jam, neišmokėjus priemokų ir priedų, buvo padaryta žala bei ją prašo atlyginti solidariai iš atsakovų – Vilniaus apskrities VPK bei Lietuvos valstybės, tačiau tai nėra pagrįsta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276, kuri yra precedentas šiai administracinei bylai, yra konstatuota, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs ir nuosekliai savo praktikoje laikosi, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, tarnybos teisinių santykių teisės aktuose egzistuojančias teisinio reguliavimo spragas įveikiant ad hoc. Be to, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, pabrėžta, jog tinkamu atsakovu tokiose bylose laikytinos statutinės įstaigos, kuriose pareigūnai tarnauja, o ne Lietuvos valstybė, nes patys tarnybiniai ginčai paprastai yra suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės (vidaus) tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų (vidaus tarnybos sistemos pareigūnų) ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba (tarnauja). Todėl šioje administracinėje byloje tinkamu atsakovu yra laikytinas Vilniaus apskrities VPK.

6. Šiame kontekste teismas atsakys ir į klausimą, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, jog „tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“. Pabrėžtina, kad po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jo išplėstinė teisėjų kolegija, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino savo administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.

Šiame kontekste teismas akcentuoja, kad retroaktyvumo problemos šioje byloje nėra vien dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime buvo konstatuota legislatyvinė omisija, o todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, negalima buvo ir nebuvo konstatuota Valstybės tarnybos įstatymo teisinio reguliavimo įvykdymo, nes legislatyvinės omisijos konstatavimas reiškė ir įstatyminių pareigų (ir apskritai reguliavimo) nebuvimą, o taip pat ir jų įvykdymo negalimumą.

7. Remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo – Vilniaus apskrities VPK sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra neįvykdyti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o nagrinėjamu atveju S. P. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. gegužės 12 d. Pabrėžtina, kad pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už 2008 m. rugpjūčio mėn. (b. l. 4), todėl ieškininės senaties terminas šiai nepriemokos daliai už 2008 m. nebuvo praleistas.

Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis, už kurį prašoma ir yra galimybės priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (2008 m. rugpjūčio mėn.) (b. l. 4), pareiškėjui – S. P. iš Vilniaus apskrities VPK priteistina 469,63 Lt (keturi šimtai šešiasdešimt devyni litai ir šešiasdešimt trys centai), t. y. darbo užmokesčio nepriemoka.

Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

8. Atsakovas – Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į skundą (b. l. 17–19) prašo teismą sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimų vykdymą; šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti.

Tačiau šioje byloje nustatyta, kad S. P. yra pensijoje (b. l. 32), kad neturi kitokių pajamų, išskyrus valstybinę pareigūno pensiją, o lėšos jam yra reikalingos, kadangi ieško darbo (b. l. 33–35), be to, teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad jo žmona nedirba, ir teismas neturi pagrindo netikėti pareiškėju (vėliau pareiškėjas pateikė duomenis, kurie nėra įrodymai, apie tai, kad žmona nuo 2007 m. rugsėjo mėn. nedirba). Atsižvelgiant į paminėtas išskirtines aplinkybes, į tai, kad priteistina pareiškėjui pinigų suma nėra didelė, atsakovo – Vilniaus apskrities VPK prašymas teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams būtent šioje byloje netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo – S. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 469,63 Lt (keturis šimtus šešiasdešimt devynis litus ir šešiasdešimt tris centus) darbo užmokesčio nepriemokos. Priteista darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.