- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-30
- Bylos Nr.
- eI2-17580-402/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04693-2025-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Natalja Zelionkienė, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.2Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė nuolat gyventi Lietuvoje
- 51.5Žodinis bylų nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
- 57.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Šarkos, Astos Vailionės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025-08-13 sprendimą Nr. 25S181138 panaikinti pareiškėjo A. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas 2025-08-13 priėmė sprendimą Nr. 25S181138, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendimas priimtas formaliai vykdant naujai priimtą įstatymo pataisą, nesigilinant į faktinių aplinkybių atsiradimo priežastis, netinkamai jas interpretuojant bei pažeidžiant tarptautines žmogaus teisių normas. Nustatytas skirtingas teisinis režimas Rusijos Federacijos piliečiams su laikinu leidimu gyventi Lietuvoje yra diskriminacinis. Tautybė ar pilietybė negali būti vienintelis kriterijus ribojimams taikyti. Tai gali būti laikoma netiesiogine diskriminacija, nes ribojimai taikomi tik Rusijos piliečiams, nepriklausomai nuo jų individualaus elgesio ar realios grėsmės. Pažeidžiami tarptautiniai dokumentai: Europos žmogaus teisių konvencijos 14 str., ES pagrindinių teisių chartijos 21 str. Konstitucijos 32 str. ir tarptautinės teisės aktai garantuoja teisę laisvai išvykti iš šalies. Sprendimas neproporcingai riboja judėjimo laisvę, nes: ribojimai grindžiami vien kelionių dažnumu; nėra atliekamas individualus vertinimas ar objektyvus grėsmės nustatymas; pažeidžiami tarptautiniai dokumentai: Europos žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 2 str. ir ES pagrindinių teisių chartijos 45 str. Kelionių ribojimai daro neigiamą poveikį šeimos ryšiams, pvz., artimųjų lankymui. Leidimo gyventi netekimas dėl tokios kelionės yra nepagrįstas kišimasis į asmens privatų ir šeimos gyvenimą. Pažeidžiamas Europos žmogaus teisių konvencijos 8 str. Ribojimai laikytini neproporcingais, nes nėra teisėto, individualiai pagrįsto tikslo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pažymėjo, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog sprendimas priimtas formaliai vykdant įstatymą, nesigilinant į faktinių aplinkybių atsiradimo priežastis, netinkamai jas interpretuojant bei pažeidžiant tarptautines žmogaus teisių normas. Nurodė, kad nuo 2025-05-03 įsigaliojusi Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. imperatyviai numato pareigą panaikinti Rusijos piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jei jis per pastaruosius tris mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją, išskyrus tik ekipažų ir įgulų narius, dirbančius tarptautinių vežimų srityje, ir jei buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės šios nuostatos netaikyti, o pareiškėjo vykimo į Rusiją priežastys, t. y. motinos lankymas, nėra laikytinos objektyviomis ir nepriklausančiomis nuo jo valios, kadangi globa motinai nėra nustatyta, todėl ginčijamas sprendimas priimtas teisėtai. Be to, pareiškėjo paaiškinimai dėl išvykų į Rusiją yra abstraktūs, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais – jis nepateikė duomenų apie šeimos nario sveikatos būklę, globos nustatymą ar pareigūnų veiksmus, dėl kurių esą privalėjo kelis kartus kirsti sieną. Atsakovas akcentavo, kad Migracijos departamentas neturi teisės savo nuožiūra netaikyti įstatymo nuostatų, net jei pareiškėjas abejoja įstatymo konstitucingumu. Abejonės dėl įstatymo priėmimo procedūros ar jo atitikties Konstitucijai nėra aktualios konkrečios bylos nagrinėjimui. Pareiškėjo teiginiai apie judėjimo laisvės ribojimą ir šeimos gyvenimo pažeidimą vertinami kritiškai, nes pareiškėjas neturi šeimos narių Lietuvoje, jo šeima (motina) gyvena Rusijoje. Dažni kelionių į Rusiją faktai rodo, kad Lietuva nėra pareiškėjo interesų centras. Per daugiau nei 30 išvykų į Rusiją per leidimo galiojimo laikotarpį pareiškėjas Lietuvoje praleido labai mažai laiko (kartais tik vieną dieną). Pareiškėjas Lietuvoje niekada nedirbo, nesiekia integruotis, neturi šeiminių, socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuva. Migracijos departamentas individualiai įvertino pareiškėjo situaciją, atsižvelgė į jam žinomas aplinkybes ir informaciją. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su vertinimu, nėra pagrindas naikinti sprendimą ar netaikyti įstatymo. Pareiškėjas privalo vykdyti galiojančio įstatymo nuostatas, net jei mano, kad jos yra neteisėtos ar prieštarauja žmogaus teisėms. Nepritarimas įstatymui ar jo teisėtumui neleidžia jo ignoruoti ar netaikyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2025-08-13 sprendimo Nr. 25S181138 panaikinti pareiškėjo A. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos pilietis. 2023-12-28 Migracijos departamentas priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (asmuo yra lietuvių kilmės). 2024-01-05 išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2029-01-05. VSATIS duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas po 2025-05-03 buvo išvykęs į Rusiją 3 kartus: 2025-07-08, 2025-07-11 ir 2025-07-21 (visus kartus vyko per Kybartų pasienio kontrolės punktą).
Taigi, Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2029-01-05, nes pareiškėjas per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Sprendimas priimtas, vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d., 10 d.; UTPĮ 28 str. 4 d.
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.
Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra nustatyti UTPĮ 50 str. 1 d., tarp jų ir 1 d. 14 p. nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas – kai užsieniečio gyvenimas LR kelia grėsmę valstybės augumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 str. nustatyta, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 str. 1 d. nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą. Ginčui aktuali Įstatymo nuostata numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti nenaikinamas (išskyrus ekipažų ir įgulų nariams) tik kai į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.
Ribojamųjų priemonių įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2025-07-01 iki 2026-05-03) 3 str. 9 d. numato, jog panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Ši nuostata netaikoma ekipažų ar įgulų nariams, dirbantiems tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse, kai tokie vežimai vykdomi į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvą, ir galintiems tai įrodyti – pavyzdžiui, pateikiant darbo pažymėjimą, taip pat kai buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.
Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir nuo 2025-05-03 buvo 3 kartus (2025-07-08, 2025-07-11 ir 2025-07-21) išvykęs į Rusiją, taip pat tai, kad nenustatytos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. įtvirtintos išimtys, todėl yra pagrindas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi panaikinti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. nustatytu pagrindu.
Pažymėtina, kad UTPĮ 50 str. yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (UTPĮ 40 str. 5 d.).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog nuo paskutinio turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (nuo 2024-01-05 iki šiol) fiksuota daugiau nei 30 asmens išvykų į Rusiją. VSATIS duomenimis, pareiškėjas į Lietuvą atvyksta labai trumpam – vos vienai dienai, o neretai tą pačią dieną vėl išvyksta į Rusiją. Turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas Lietuvoje buvo vos 31 dieną, kitą laiką buvo išvykęs į Rusiją.
Taigi, Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. nuostata yra imperatyvi, o Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimą dėl vykimo į Rusiją priežasčių (vyko į Maskvą, o iš ten išvyko į Kaliningradą automobiliu; vyko per Baltarusiją ir Lietuvą tranzitu; teigė, kad į Kaliningradą važiuoja pas mamą, kadangi tėvas jau yra miręs, mamai reikia jo pagalbos), teismo vertinimu, yra pagrindas daryti išvadą, kad į Rusiją pareiškėjas vyko ne dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėjas galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją.
Teismo vertinimu, pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu neatitiko imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, išsamiai įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, apimančius tiek socialinius, tiek ekonominius, tiek šeiminius aspektus. Buvo nustatyta, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2029-01-05. Taip pat konstatuota, kad pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2019-03-08 įvairiais laikotarpiais, šiuo metu pareiškėjas taip pat yra deklaravęs nuolatinę gyvenamąją vietą. Įvertinus ekonominius ryšius nustatyta, kad pareiškėjas jokiose Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse niekada nedirbo ir nedirba šiuo metu. Be to, Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėjas nuo 2024-01-05 iki šiol pastoviai vyksta į Rusiją, į Lietuvą atvyksta labai trumpam – vos vienai dienai, o neretai tą pačią dieną vėl išvyksta į Rusiją, turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas Lietuvoje buvo vos 31 dieną, kitą laiką buvo išvykęs į Rusiją, pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas išimtį dėl ribojamųjų priemonių taikymo, siekė užtikrinti, jog įstatymas būtų proporcingas tais atvejais, kai kelionė į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką yra neišvengiama dėl aplinkybių, visiškai nepriklausančių nuo asmens valios, tačiau ribojamosios priemonės būtų realiai efektyvios, o ne deklaratyvios. Tokios priežastys, dėl kurių pateisinamas dažnesnis vykimas į priešiškas Lietuvai valstybes, turi būti neprognozuojamos, objektyvios ir tokios, kurių asmuo negalėjo iš anksto numatyti ar savo veiksmais užkirsti joms kelio, pavyzdžiui, stichinės nelaimės, nenumatyti ir neatidėliotini sveikatos atvejai, privalomi oficialių institucijų reikalavimai ir pan. Tačiau tokios priežastys turi būti realiai egzistuojančios ir patvirtintos pakankamais įrodymais. Todėl užsieniečiui nepakanka vien tik deklaratyviai nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių jis nori dažniau išvykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, jis turi pateikti savo paaiškinimus pagrindžiančius įrodymus, kurių visuma Migracijos departamentui leistų patikimai nustatyti objektyvių priežasčių realų egzistavimą, leidžiantį taikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. 2 p. numatytą išimtį.
Šiuo atveju teismas konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, viena vertus, nors ir gali būti suprantamos žmogiškuoju požiūriu, tačiau neatitinka nei vienos Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. numatytos išimties, kita vertus, visiškai nėra įrodytos pakankamais įrodymais.
Nagrinėjamos situacijos kontekste akivaizdu, jog pareiškėjos nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog kelionės į Rusiją buvo objektyviai būtinos ir neišvengiamos. Kaip jau minėta, Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. numatytos išimtys yra skirtos, be kita ko, tik išskirtiniams, nuo asmens valios nepriklausantiems atvejams, kurie negali būti prognozuojami ir kuriems susidarius kelionė yra vienintelis galimas sprendimas. Šiuo atveju pareiškėjo kelionės buvo nulemtos jo asmeninio pasirinkimo ir šeimyninių aplinkybių, tačiau nepatekti jokie įrodymai, kad šios aplinkybės yra objektyviai neišvengiamos priežastys vykti į Rusijos Federaciją.
Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 str. 1 d., užsienio politikos pagrindai grindžiami Lietuvos valstybės saugumo ir nepriklausomybės užtikrinimu. Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra vienas iš fundamentalių konstitucinių valstybės tikslų, kuris laikytinas viršesniu prieš privačius asmenų interesus. Todėl įstatymų leidėjas, priimdamas Ribojamųjų priemonių įstatymą, siekė užtikrinti, kad į Lietuvos Respubliką nebūtų įleidžiami ar joje negalėtų teisėtai gyventi užsieniečiai, dėl kurių buvimo šalyje kiltų grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar užsienio politikos tikslams. Šiuo aspektu ribojamųjų priemonių taikymas yra skirtas ne individualiai pareiškėjos situacijai ar jos asmeniniams gyvenimo interesams suvaržyti, bet įgyvendinti viešąjį interesą, t. y., užtikrinti valstybės saugumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog nacionalinio saugumo interesai, esant jų konfliktui su privačiais asmens interesais, paprastai įgyja prioritetą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2374-629/2025).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybės turi plačią vertinimo laisvę migracijos politikoje ir užsieniečių buvimo reguliavime, kai tai susiję su viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Nors valstybės institucijos privalo paisyti asmens teisės į šeimos gyvenimą, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, tačiau ši teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama, kai ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos ar kitais teisėtais tikslais.
Pareiškėjui (Rusijos piliečiui) išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje UTPĮ 40 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (asmuo yra lietuvių kilmės), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas gali elgtis bet kokiu, net ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančiu būdu, t. y. kad jam nėra taikomos UTPĮ, Ribojamųjų priemonių įstatymo nustatytos teisės gyventi Lietuvoje taisyklės, ribojimai bei šios teisės gyventi Lietuvoje panaikinimo imperatyvai. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus gyventi LR. Apsispręsdamas nesilaikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 str. 9 d. nuostatos, draudžiančios pareiškėjui – Rusijos piliečiui – leidimo laikinai gyventi LR metu išvykti iš Lietuvos daugiau kaip du kartus per tris mėnesius, kaip užsienietis, turėjo įsivertinti kylančias rizikas bei neigiamas pasekmes dėl tokių jo neteisėtų veiksmų (pvz., jog pažeidus išvykimo iš Lietuvos taisykles pagal Ribojamųjų priemonių įstatymą gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi, gali tekti išvykti iš LR teritorijos, keisti savo gyvenimo sąlygas ir pan.) ir visgi savarankiškai pasirinko veikti būtent tokiu neteisėtu būdu, pažeidė migracines taisykles, todėl pareiškėjo argumentai dėl Sprendimu daromo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 32 str. bei Europos žmogaus teisių konvencijos 8 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 45 str. pažeidimo yra vertintini itin kritiškai ir atmetami, kadangi teisės pažeidimas pažeidėjui teisių nesuteikia (lot. „Ex injuria jus non oritur“ – iš neteisės teisė neatsiranda).
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ bei Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Skundžiamas sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.