Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Vilniaus Narutis“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Vilniaus Narutis“, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 13 – 21), kurį patikslino (T 1, b. l. 4 – 12), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) atsisakymą atsižvelgti į UAB „Vilniaus Narutis“ teritorijų planavimo pasiūlymą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą imtis teisės aktuose numatytų veiksmų, reikalingų Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniams pakeisti taip, kad žemės sklypai, esantys adresu: Trakų Vokės kaimas, Vilnius, kurių kadastriniai Nr. 0101/0162:345, Nr. 0101/0162:128, Nr. 0101/0162:126, Nr. 0101/0162:607, būtų priskirti mažo užstatymo intensyvumo gyvenamosioms teritorijoms, bei pateikti šiuos pakeitimus Vilniaus miesto savivaldybės tarybai tvirtinti.

Pareiškėjas nurodė, kad į teismą kreipėsi pasinaudojęs ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, numatyta Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje. Pažymėjo, jog jam nuosavybės teise priklauso paminėti žemės sklypai, kurių tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Žemės sklypai buvo įsigyti ketinant keisti žemės pagrindinę tikslinę paskirtį iš žemės ūkio į kitą (individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti). Tačiau bendrojo plano projekte žemės sklypų teritorija nebuvo pažymėta kaip skirta mažaaukščių pastatų statybai, todėl jo tikslas žemės sklypus naudoti pagal paskirtį, kuriai jie buvo įsigyti, t. y. individualių gyvenamųjų namų statybai, praktiškai neįgyvendinamas. Pareiškėjo nuomone, sprendimas žemės sklypų teritoriją pažymėti kaip žemės ūkio paskirties yra nepagrįstas ir neatitinkantis faktinės situacijos, nes šioje teritorijoje seniai nebeplėtojamas ir nebevystomas žemės ūkis. Pabrėžė, kad nesutinka, jog tokiu būdu užtikrinamas bendrojo plano sprendinių tęstinumas. Nauji bendrieji planai rengiami dėl to, jog kinta miesto ir visuomenės poreikiai, o senieji sprendiniai nebeatitinka realijų, stabdo miesto plėtrą, todėl turi būti peržiūrimi ir keičiami taip, kad atitiktų pasikeitusius poreikius. Be to, nesutinka, jog ši teritorija patenka į prognozinius Daniliškių zonos naudingųjų išteklių telkinius. Prognoziniai naudingųjų iškasenų telkiniai nepriskiriami išžvalgytų išteklių kategorijai, todėl jų paplitimo plote jokie žemės naudojimo apribojimai netaikomi. Teigė, jog nustatant sprendinius svarbu atsižvelgti ne tik į visuomenės, bet ir į žemės savininkų interesus. Nėra jokio pagrįsto intereso, jog miesto teritorijoje būtų numatytos teritorijos, kurių pagrindinė tikslinė paskirtis yra žemės ūkio. Pareiškėjo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo Trakų Vokės kaimo teritorijoje neleisti mažaaukščių pastatų statybos. Jo planuojama veikla atitinka vietovės geografinę padėtį bei leidžia užtikrinti sparčią infrastruktūros plėtrą joje. Ignoruodamas žemės savininko interesus, atsakovas pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį. Be to, bendrojo plano sprendiniai prieštarauja Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 ir 4.39 straipsniams, kad savininkų teisės gali būti apribojamos tik esant įstatymo numatytam pagrindui. Patvirtinus tokius bendrojo plano sprendinius, žemės paskirties keitimas nebeįmanomas (Teritorijų planavimo įstatymo 26 str. 3 d.). Pareiškėjas pabrėžė, kad bendrojo plano sprendiniai prieštarauja ir konstituciniam asmenų lygybės įstatymui principui, kadangi gretimuose sklypuose, esančiuose teritorijoje, kuri nesiskiria nuo ginčo teritorijos, bendrojo plano sprendiniai numato mažaaukščių gyvenamųjų namų statybą. Pažymėjo, jog dėl interesų derinimo mechanizmo remtinasi Europos Sąjungos šalių teismų praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad ginčas kilo Vilniaus miesto bendrojo plano rengimo proceso metu, planavimo organizatorius – atsakovas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2007 m. kovo 14 d., o Vilniaus miesto bendrasis planas iki 2015 m. patvirtintas Vilniaus miesto tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. I-1519. Pareiškėjas nurodė, kad pasinaudojo Teritorijų planavimo įstatyme numatyta galimybe dalyvauti viešame Vilniaus miesto bendrojo plano svarstyme. Šiame etape ir kilo ginčas dėl pareiškėjo pasiūlymų atmetimo. Teismas pažymėjo, jog viešo svarstymo procedūros numatytos Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Iki bendrojo plano patvirtinimo kilusių ginčų nagrinėjimą reglamentuoja šio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis. Pareiškėjas nurodė, kad pasinaudojo būtent šia tvarka. Tai patvirtina ir bylos dokumentai. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2006 m. balandžio 27 d. atsakymo pareiškėjui matyti, kad jo pageidavimai dėl naujo bendrojo plano buvo perduoti plano rengėjui savivaldybės įmonei „Vilniaus planas“ (toliau – SĮ „Vilniaus planas“). Dėl pareiškėjo pasiūlymų keisti bendrojo plano sprendinius surašytas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2006 m. rugpjūčio 4 d. raštas. Galutinis atsakovo atsakymas dėl pareiškėjo pasiūlymų atmetimo – 2006 m. spalio 5 d. raštas. Šį atsakymą pareiškėjas skundė trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), o šis 2006 m. lapkričio 29 d. raštu pranešė atsakovui, kad atsakymas, kuriuo atmesti pasiūlymai, nėra pakankamai informatyvus. Tuomet atsakovas pateikė pareiškėjui naują 2007 m. sausio 15 d. atsakymą dėl pasiūlymų atmetimo. Šį atsakymą pareiškėjas vėl skundė Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Galutinis šio ginčo nagrinėjimo dokumentas, vertinant pagal Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, yra Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. vasario 12 d. atsakymas pareiškėjui. Po to, kai Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu patvirtino Vilniaus miesto bendrąjį planą iki 2015 m., pasibaigė visi bendrojo plano rengimo etapai, numatyti Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnyje. Dėl to pasikeičia ir ginčų sprendimo tvarka. Patvirtinto bendrojo plano sprendinius galima ginčyti Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo atstovas paaiškino, kad kreipėsi į teismą jau patvirtinus bendrąjį planą dėl to, kad atsakovas gali turėti įtakos bendrojo plano keitimo procedūrai. Teismas nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnis reglamentuoja bendrojo plano įgyvendinimą bei keitimą. Šio straipsnio 3 dalyje konkretizuojama, kokiu būdu keičiamas bendrasis planas. Numatyta, kad sprendimą dėl bendrojo plano keitimo būtinumo planavimo organizatoriaus (šiuo atveju atsakovas) motyvuotu siūlymu priima bendrąjį planą tvirtinusi institucija (Teritorijų planavimo įstatymo 11 str. 5 d.). Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas iki šiol nesikreipė į planavimo organizatorių dėl Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnyje numatytos procedūros inicijavimo, bet tiesiogiai kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą pradėti plano keitimo procedūrą. Tačiau, vadovaujantis aptartais teisės aktais, akivaizdu, kad bendrojo plano keitimo procedūros metu būtina įvertinti įstatyme nurodytas aplinkybes. Tik atsakovas gali pasisakyti, ar yra įstatyme nurodyti pagrindai bendrojo plano sprendiniams keisti. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus bendrojo plano sprendinių svarstymo ir derinimo stadija pasibaigė patvirtinus Vilniaus miesto bendrąjį planą. Šiuo atveju, neginčijant patvirtinto bendrojo plano sprendinių, teismas negali vertinti pareiškėjo nurodytų motyvų, ar pagrįstai buvo atmesti jo pasiūlymai interesų derinimo požiūriu, kadangi tai nesukeltų jokių pasekmių. Antra vertus, teismas negali pripažinti, kad neatsižvelgus į pareiškėjo siūlymus buvo pažeistos jo teisės. Pareiškėjas 2005 – 2006 m. įsigijo žemės sklypus, o visų jų paskirtis buvo žemės ūkio. Ši paskirtis naujai patvirtinto bendrojo plano sprendiniuose nesikeičia. Teismas konstatavo, kad dėl nurodytų motyvų bei dėl teisinio bendrųjų planų keitimo procedūros reguliavimo negali patenkinti pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą pradėti bendrojo plano keitimo procedūrą. Pareiškėjas, norėdamas apginti, jo manymu, pažeistas savo teises bei interesus, turi siekti bendrojo plano sprendinių pakeitimo inicijavimo. Tuo tarpu pareiškėjas dar nesikreipė į planavimo organizatorių – atsakovą – dėl bendrojo plano keitimo, ir atsakovo pozicija šiuo klausimu nėra tiksliai žinoma.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 189 – 195) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas klaidingai įvertino Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus dėl bendrojo teritorijų planavimo baigiamojo etapo planavimo dokumentų sprendinių svarstymo ir derinimo stadijos (konkrečiai – ginčų nagrinėjimo) pasibaigimo momento. Tik pasibaigus ginčų nagrinėjimui planavimo organizatorius turi teisę teikti teritorijų planavimo dokumentą tikrinti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai, o vėliau teikti tvirtinti savivaldybės tarybai (Teritorijų planavimo įstatymo 10 str. 5 d., 32 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 370 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 867 redakcija) patvirtintų Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros bei statinių naudojimo priežiūros nuostatų 18, 19 p., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. D1-591 redakcija) patvirtintų Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių 11 p.). Šiuo atveju nepabaigta teritorijų planavimo dokumentų sprendinių svarstymo ir derinimo stadija, o konkrečiai šios stadijos dalis – ginčų nagrinėjimas. Pripažinus, kad patvirtinus bendrąjį planą nebegali būti tęsiamos pradėtos ginčų procedūros dėl pateiktų pasiūlymų, būtų atimta vienintelė suinteresuotų asmenų teisė veiksmingai ginti savo interesus bendrojo planavimo procese.

2. Teismas nepagrįstai pažymėjo, kad negali vertinti jo nurodytų motyvų, ar pagrįstai buvo atmesti jo pasiūlymai interesų derinimo požiūriu. Teismas iš esmės atsisakė apginti jo teises ir teisėtus interesus. Kadangi visiškai neišnagrinėti šie skundo motyvai, jie turi būti išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.