Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. M. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nutarimo (su Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartimi padarytu rašymo apsirikimo ištaisymu), kuriuo A. M. nubaustas pagal ATPK 124¹ str. 7 d. 40 Lt bauda, pagal ATPK 130² str. 20 parų administracinio arešto su transporto priemonės konfiskavimu. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., skirta galutinė nuobauda – 20 parų administracinio arešto su transporto priemonės – automobilio „Audi 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. 2012-05-25 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2012 m. gegužės 24 d. apie 23.14 val. Plungės m., Pramonės pr. 4E, vairavo automobilį „Audi 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,76 ‰ neblaivumo laipsnis, bei neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės (teisė vairuoti atimta), kai asmeniui vienerių metų laikotarpyje buvo paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK 129 str., bei dokumentų patikrinimo metu nepateikė transporto priemonės registracijos liudijimo, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo poliso bei techninės apžiūros rezultatų ataskaitos. Tokie A. M. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 130² str., 124¹ str. 7 d.

Plungės rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 23 d. nutarimu (su Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartimi padarytu rašymo apsirikimo ištaisymu) pripažino įrodytu, kad A. M. 2012 m. gegužės 24 d. apie 23.15 val. Plungės m., Pramonės pr., iki statinio pažymėto Nr. 4E, vairavo automobilį „Audi 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę, kuri jam atimta teismo nutarimu, būdamas vidutiniškai girtas, po to, kai Plungės rajono apylinkės teismo 2010-12-20 nutarimu jam buvo paskirta nuobauda už ATPK 126 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą, nepraėjus metams po nuobaudos vykdymo pasibaigimo, patikrinimą atlikusiam policijos pareigūnui nepateikė transporto priemonės registracijos liudijimo, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo poliso, techninės apžiūros rezultatų kortelės, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 ir 16 punktų reikalavimus. Teismas A. M. pripažino kaltu pagal ATPK 124¹ str. 7 d. ir skyrė jam 40 Lt baudą, pripažino kaltu pagal ATPK 130² str. ir skyrė 20 parų administracinio arešto su transporto priemonės konfiskavimu. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., skirta galutinė nuobauda – 20 parų administracinio arešto su transporto priemonės – automobilio „Audi 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimu.

Apeliaciniu skundu A. M. prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nutarimą panaikinti ir, nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties, bylą nutraukti. Nurodo, jog ATPK 286 str. nustatyta, kad išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą organas (pareigūnas) priima nutarimą byloje, o nutarime turi būti bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas ir motyvuotas jų įvertinimas. Ši įstatymo nuostata įpareigoja teismus, nagrinėjančius administracinių teisės pažeidimų bylas, motyvuojamojoje nutarimo dalyje nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu remiantis dviejų policijos pareigūnų prieštaringais parodymais, prieštaraujančiais ne tik tarpusavyje, tačiau ir kitai jų pačių rašytai byloje medžiagai, teismui atsisakius patikrinti jo išdėstytą įvykių versiją.

Nuo pat sulaikymo 2012-05-24 šalia automobilio „Audi 90“ nuosekliai tvirtino, jog automobilio jis nevairavo, ir teismui paaiškino, jog 2012-05-24 jis buvo su draugu T. Š. bare „Porto“, kur sutiko T. Š. pažįstamus, su kuriais T. Š. sutarė, jog šie juos su T. Š. pastarojo automobiliu parveš namo. Susitarus, su T. Š. bare išgėrė, po ko T. Š. draugas T., kurio jis nepažinojo ir nežino kitų jo duomenų, T. Š. automobiliu „Audi 90“ išvežė jį ir T. Š. į namus. Važiavo pro T. Š. namus, kur T. Š. ir išlipo iš automobilio, po ko jį T. Š. draugas vežė toliau, kol Plungėje pamatęs policijos automobilį T. staiga nuvažiavo į Pramonės pr. 4e kiemą (įmonės OKZ teritorija), kur staiga pasišalino iš automobilio ir pasislėpė šios įmonės teritorijoje. Tuo pat metu jam išlipus iš automobilio ir ištraukus automobilio raktelius, privažiavo policijos pareigūnai ir jį sulaikė. Teismui paaiškino ir tai, dėl ko policijos pareigūnams po įvykio nenurodė, kas vairavo, būtent, jog baiminosi galimų problemų, kadangi T. Š. T. buvo apibūdinęs kaip banditą ir tik vėliau po įvykio jam pasakė, kad T. nėra toks pavojingas, kad jo reikėtų bijoti. Tai, kad automobilis „Audi 90“ priklausė T. Š., patvirtino ir liudytojas K. P. (b.l. 88).

Bylos nagrinėjimo teisme metu išreiškė prašymą, kad T. Š. būtų apklaustas šioje byloje liudytoju, kadangi T. Š. įvykio, dėl kurio jis yra nubaustas, metu buvo ir yra automobilio „Audi 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, galintis patvirtinti jo parodymus dėl to, kad automobilį vairavo ne jis, o kitas asmuo. 2012-10-31 posėdžio metu teismas buvo nusprendęs kviesti į posėdį liudytoją T. Š. (b.l. 58), 2012-12-06 posėdžio metu vėl buvo nutarta kviesti T. Š. į posėdį liudytoju (b.l. 73), tačiau vėliau teismas nemotyvuotai atsisakė kviesti šį liudytoją, nors jam ir buvo įteiktas teismo šaukimas, o neatvykimo priežastis liko nežinoma (b.l. 88). Šios aplinkybės rodo, kad teismas, nemotyvuotai pakeisdamas savo sprendimą dėl liudytojo T. Š. apklausos tikslingumo, dar iki nutarimo priėmimo turėjo susiformavęs išankstinę nuomonę jo kaltės klausimu, t.y. buvo šališkas.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas rėmėsi policijos pareigūnų I. S. ir G. D. parodymais ir jų rašytiniais tarnybiniais pranešimais, nutarime neatskleisdamas šių duomenų šaltinių turinio prieštaringumo ir automatiškai suteikdamas jiems aukštesnę įrodomąją vertę nei jo išreikštai pozicijai, kurią net atsisakė patikrinti. Jo manymu, teismas turėjo analizuoti policijos pareigūnų parodymus, atskleisti jų tarpusavio prieštaravimus bei prieštaringumą kitiems jų pačių surašytiems duomenims. Pažymi, kad 2012-05-24 rašyti I. S. ir G. D. tarnybiniai pranešimai yra kone identiški, daugelis sakinių pažodžiui kartojasi abiejuose tarnybiniuose pranešimuose, abiejuose tarnybiniuose pranešimuose nurodoma ta pati automobilio „Audi 90“ stabdymo priežastis - Plungės m. Pramonės pr. „automobilis važiavo vingiuodamas važiuojamąja kelio dalimi, todėl pradėjome važiuoti automobiliui iš paskos“, juose vartojama šabloninė frazė „automobilis mums iš akiračio nebuvo dingęs“. Vienok, apklausiant liudytojais šiuos policijos pareigūnus jų nurodytos aplinkybės ne tik skyrėsi tarpusavyje, tačiau jau ir prieštaravo aplinkybėms, išdėstytoms jų pačių tarnybiniuose pranešimuose. Būtent teisme apklaustas liudytojas I. S. parodė, kad „Audi 90“ pradėjo persekioti pamatę, kad nedega galinio valstybinio numerio apšvietimas, ir negalėjo paaiškinti, kodėl tarnybiniame pranešime to nenurodė, o nurodė, jog „Audi 90“ vingiavo važiuodama. Taip pat jis parodė, kad visgi automobilį „Audi 90“, priešingai nei nurodyta jo tarnybiniame pranešime, policininkai buvo išleidę iš akių iki 10 s laikotarpyje, kuomet šis buvo užsukęs už pastato kampo. Be to, jis parodė, kad A. M. paprašė pateikti dokumentus, kadangi įtarė, jog vairavo jis (b.l. 53). Liudytoja G. D., priešingai nei I. S., nurodė (b.l. 57-58), jog „Audi 90“ „važiavo įdomiai, tai į šalikelę, tai į kelio vidurį“ , tada policininkai nusprendė ją sustabdyti. Apklausiama teisme ji vienu metu tvirtino, jog „Audi 90“ nebuvo dingusi iš akiračio, kitu metu jau teigė, kad ji buvo dingusi iš akiračio gal 2 s. Taigi, teismas neturėjo pagrindo besąlygiškai remtis prieštaringais policijos pareigūnų parodymais. Pažymi, jog liudytojo I. S. teisme duoti parodymai būtent ir atitinka jo išdėstytą poziciją, kad asmuo, vairavęs automobilį „Audi 90“, kuriame kartu važiavo ir jis, užsukęs už pastato kampo ir apie 10 s dingęs policijos pareigūnams iš akiračio, turėjo realią galimybę pasislėpti (ką patvirtina ir jo pateiktos teismui įvykio vietos Pramonės pr. 4e, Plungė, fotonuotraukos su automobilio „Audi 90“ vairuotojo pasišalinimo kryptimi bei pažymėtu atstumu iki vietos, kur vairuotojas pasislėpė -apie 28 m nuo automobilio, t.y. pakankamai nedideliu atstumu, kurį asmuo turi galimybę nubėgti per žymiai mažesnį nei 10 s laiko tarpą). Be to, ir liudytoja G. D. nepaneigė, jog asmuo būtų galėjęs pasislėpti, jei automobilis būtų dingęs iš akiračio 10 s laikotarpiui (b.l. 57-58). Tai, jog pareigūnai jo sulaikymo prie automobilio „Audi 90“ momentu nebuvo įsitikinę, kad būtent jis vairavo automobilį, patvirtina ir ta aplinkybė, jog I. S., prieš tai išleidęs šį automobilį iš akių, jo sulaikymo metu, kaip pats nurodo, tik įtarė, jog jis galėjo vairuoti automobilį. Tas faktas, jog policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose identiškai, daugelyje vietų netgi žodis žodin nurodė aplinkybes apie tai, jog nebuvo išleidę automobilio, kuris važiavo vingiuodamas, iš akių, rodo, jog buvo siekiama pateikti jį kaip vairuotoją, dėl to jų parodymai vertinti kritiškai. Yra akivaizdu ir tai, jog tokiu atveju, jei būtų betarpiškai sulaikytas vairuojant automobilį net neišleidus jo iš akių (kaip bandė įtikinti policijos pareigūnai savo tarnybiniais pranešimais), jis nebūtų iš karto jau įvykio vietoje tvirtinęs, jog automobilio nevairavo.

Be to, kas nurodyta aukščiau, pažymi, kad laiko jo patikrinimo alkotesteriu faktą neteisėtu. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu 2011-07-19 Nr. 5-V-673 patvirtintoje Policijos patrulių veiklos instrukcijos 22 p. numatyti atvejai, kuomet policijos patrulis gali stabdyti transporto priemonę ar tikrinti vairuotoją. Pažymi, kad automobilio „Audi 90“ persekiojimo ir jo tikrinimo dėl įtarimo apsvaigus alkoholiu atvejis neatitinka nei vieno iš numatytų Policijos patrulių veiklos instrukcijos 22 p. Kaip matyti ir policijos pareigūnų, apklaustų jo byloje liudytojais, parodymų, minėti liudytojai visiškai prieštaringai nurodo „Audi 90“ persekiojimo tikslu ją sustabdyti priežastį, kas rodo, jog jų beveik identiškai surašytuose tarnybiniuose pranešimuose nurodytas transporto priemonės „važiavimas vingiuojant“ buvo įrašytas tik kaip pretekstas pateisinti „Audi 90“ persekiojimą tikslu sustabdyti. Tas faktas, jog jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole net nebuvo užsimenama apie jokį kitą administracinį teisės pažeidimą, susijusį su Kelių eismo taisyklių ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimais, bei tai, jog policijos pareigūnai nenurodė nei vienos iš Policijos patrulių veiklos instrukcijos 22 p. išdėstytų kitų aplinkybių, kurioms esant galima stabdyti transporto priemones ar tikrinti vairuotojus, darytina išvada, jog pats jo patikrinimo alkotesteriu faktas, kaip neatitinkantis Policijos patrulių veiklos instrukcijos 22 p. reikalavimų, negali būti laikomas teisėtu. Dėl šių aplinkybių teismas nepagrįstai rėmėsi alkotesterio rodmenimis kaip įrodymu, šį įrodymą išgavus nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

Taigi, šioje byloje teismas, nemotyvuotai atsisakydamas buvusio ketinimo apklausti liudytoją T. Š., neanalizuodamas liudytojų parodymų prieštaravimų, neatitikimo rašytiniams duomenims ir sumenkindamas jo parodymų svarbą vien dėl to, jog tokių parodymų davimo tikslas gali būti ir siekio išvengti atsakomybės priežastis, tokiu būdu paliko nepašalintą anksčiau kilusią abejonę dėl jo kaltės. Asmuo negali būti pripažintas kaltu, jei lieka bent menkiausia protinga abejonė dėl jo kaltumo klausimo. Remiantis ATPK 248, 257, 284, 286 str. nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei motyvuotai įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas paminėtas normas pažeidė, todėl nutarimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, dėl to naikintinas (dėl analogiškų priežasčių, nenustačius fakto, jog vairavo jis, yra nepagrįstai patrauktas atsakomybėn ne tik pagal ATPK 130² str., tačiau ir pagal ATPK 124¹ str. 7 d.).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 str. administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 str. 1 d. nustato, kad organas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 str.).

Kaip minėta, visapusiškam ir objektyviam aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami įrodymai. Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. Įrodymus renka pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, o taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (ATPK 256 str. 1 d., 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs A. M. administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, negali sutikti, kad nagrinėjamu atveju buvo surinkti visi bylai reikšmingi įrodymai, o apylinkės teismo procesinis sprendimas priimtas remiantis visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu.

Iš byloje esančių pirminių policijos pareigūnų paaiškinimų – tarnybinių pranešimų (b.l. 4-5, 6-7) matyti, jog A. M. nuo pat įvykio pradžios neigė vairavęs automobilį „Audi 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Apklausiamas teismo posėdžio metu (b.l. 52) A. M. nurodė, jog įvykio metu automobilį vairavo T. Š. draugas, vardu T., o kai pastarasis pamatė policijos mašiną, nusuko į dešinę, pamatęs, kad policija vejasi, įsuko į OKZ kiemą, iššoko iš mašinos ir pabėgo. Tokios versijos A. M. laikosi ir savo apeliaciniame skunde. Apeliacinio teismo vertinimu, priimant skundžiamą nutarimą buvo nepagrįstai sumenkinti adminisracinėn atsakomybėn traukiamo A. M. parodymai, kad įvykio metu automobilį „Audi 90“ vairavo ne jis, o asmuo, vardu T., ši versija nebuvo patikrinta ir paneigta, ir pernelyg sureikšminti liudytojų policijos pareigūnų I. S. bei G. D. parodymai, kuriais teismas pagrinde rėmėsi pripažindamas A. M. kaltu dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų.

Iš teismo posėdžio metu (b.l. 52) A. M. duotų parodymų galima daryti išvadą, jog aplinkybę, kad automobilį „Audi 90“ įvykio metu vairavo asmuo, vardu T., gali patvirtinti liudytojas T. Š., kadangi, kaip nurodė A. M., T. vairuojant mašiną jie išvažiavo iš baro „Portas“ ir nuvežė T. Š. į namus. Nors teismas buvo nutaręs šį liudytoją iškviesti į teismo posėdį ir jam buvo siunčiami teismo šaukimai, kurie būdavo įteikiami T. Š. tėvams (b.l. 63, 68, 75, 86), tačiau pastarasis į teismo posėdžius neatvykdavo, o teismas, neišnaudojęs visų įstatymo jam suteiktų priemonių liudytoją T. Š. į teismo posėdį atvesdinti priverstinai (ATPK 276 str. 2 d.), jo apklausos atsisakė (b.l. 88). Tokiu būdu buvo atsisakyta patikrinti A. M. teikiamą versiją, kad automobilį „Audi 90“ įvykio metu vairavimo asmuo, vardu T.. Teismas, nepatikrinęs šios versijos, tokius A. M. paaiškinimus atmetė kaip prieštaraujančius kitiems įrodymams ir vertino kaip A. M. gynybinę taktiką, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju būtina apklausti liudytoją T. Š. apie jam žinomas bylos aplinkybes, automobilio „Audi 90“ vairavimo įvykio metu aplinkybes bei A. M. įvardintą asmenį, vardu T., kuris, anot A. M., yra T. Š. draugas.

Be to, liudytojo T. Š. apklausa būtina ir siekiant nustatyti faktinį automobilio „Audi 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininką, kadangi VĮ „Regitra“ duomenimis (b.l. 29, 30) automobilis „Audi 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso K. P.. Anot liudytojo K. P. (b.l. 88), automobilį dar 2011 m. jis pardavė T. Š.. Tai patvirtina ir transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis (b.l. 22). Tuo tarpu posėdžio metu (b.l. 52) A. M. nurodė, kad automobilis buvo jo, tačiau tai patvirtinančių rašytinių įrodymų byloje nėra, todėl nepaneigta, kad automobilio „Audi 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra T. Š.. Apeliaciniame skunde A. M. taip pat nurodo, kad automobilis „Audi 90“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso T. Š.. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje taikant konfiskavimo nuobaudą yra sprendžiama dėl asmens civilinės teisės – teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe, taigi nuobaudos paskyrimas nagrinėjamu atveju tiesiogiai daro įtaką transporto priemonės, kurią nuspręsta konfiskuoti, savininko teisėms, ir šis asmuo turi aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti savo interesus, todėl automobilio savininkui, kurio transporto priemonė gali būti konfiskuota, turi būti suteikta galimybė įrodyti, kad jis nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu.

Teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą ir atmesdamas A. M. parodymus, kad automobilį „Audi 90“ vairavęs T. iš įvykio vietos pasišalino, rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų I. S. bei G. D. parodymais, kad toje vietoje, kur sustojo pažeidėjo automobilis, pabėgti iš teritorijos nebuvo galima dėl teritoriją aptvertos aukštos tvoros, o A. M. atstovo teismo posėdžio metu (b.l. 78-82, 83) pateiktomis fotonuotraukomis atsisakė remtis motyvuodamas tuo, jog byloje nėra pirminių įvykio vietos apžiūros duomenų, todėl jų negalima palyginti ir tinkamai įvertinti. Kaip aukščiau paminėta, įrodymus renka pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, o taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (ATPK 256 str. 3 d.). Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėdamas A. M. atstovo iniciatyva pateiktų įvykio vietos fotonuotraukų palyginti su bylos medžiaga, kadangi pareigūnai tirdami ir rinkdami A. M. administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą įvykio vietos nefotografavo, turėjo ne atsisakyti tokiais įrodymais vadovautis, o įpareigoti Instituciją, surašiusią administracinio teisės pažeidimo protokolą, pateikti papildomus įrodymus – įvykio vietos fotonuotraukas, kad būtų galima patikrinti A. M. versiją, jog asmuo, vardu T., iš įvykio vietos pasišalino. A. M. atstovo pateiktos fotonuotraukos (b.l. 78-82) paneigia policijos pareigūnų I. S. ir G. D. parodymus (b.l. 52-53, 57-58), kad asmuo, vardu T., nebūtų galėjęs iš įvykio vietos pasišalinti, nes neva buvo sienos ir aukštos tvoros, akligatvis, pastatas „U“ formos. Apeliacinio teismo vertinimu, būtina pašalinti prieštaravimus tarp policijos pareigūnų parodymų apie įvykio vietą ir A. M. atstovo pateiktų fotonuotraukų, kuriose taip pat užfiksuota įvykio vieta ir iš kurių matyti, jog pasišalinimas visgi būtų buvęs įmanomas.

Taip pat apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog A. M. įvykio metu buvo nustatytas girtumas (neblaivumas) alkotesterio pagalba, byloje pateiktas alkotesterio „Lion alcolmeter 500“ Serijos Nr. 19087 kvitas (b.l. 8), tačiau byloje nėra alkotesterio patikros sertifikato, kuris patvirtintų, jog prietaisas įvykio metu buvo techniškai tvarkingas ir tinkamas naudoti. Teismų praktika patvirtina, jog teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje asmeniui administracinis kaltinimas dėl pažeidimo padarymo grindžiamas ir duomenimis, gautais panaudojus specialią techninę priemonę (nagrinėjamu atveju alkotesterį), be kitų aplinkybių turi įvertinti ir tai, ar techninė priemonė panaudota laikantis tai reglamentuojančių teisės normų, kas kartu apima ir panaudoto prietaiso leistinumo bei tinkamumo vertinimą. Todėl šiuo atveju privalu nustatyti ir tai, ar alkotesteris „Lion alcolmeter 500“ Serijos Nr. 19087 įvykio metu buvo techniškai tvarkingas ir tinkamas naudoti.

Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Apeliacinis teismas, remdamasis išdėstytu, sprendžia, kad nagrinėjant A. M. administracinio teisės pažeidimo bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai išaiškinta ir atskleista bylos esmė, neištirti ir neįvertinti visi įrodymai, svarbūs bylos baigčiai. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog iškilusios abejonės dėl A. M. kaltės gali būti pašalintos tik atlikus papildomų įrodymų rinkimą bei išsamų jų tyrimą, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas, o byla grąžinama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Kadangi A. M. administracinio teisės pažeidimo byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, apeliacinis teismas, vengdamas įtakoti būsimą teismo sprendimą, dėl apeliacinio skundo klausimų, susijusių su A. M. kalte, nepasisako.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą perduoti Plungės rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.