Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Nijolė ŽimkienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-570/12Teisminio proceso Nr. 1-01-3-00074-2011-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2012 m. liepos 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. N. bei nuteistosios, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. ir D. A. pripažintos kaltomis, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistos:

R. N. – laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, uždraudžiant jai visu laisvės apribojimo laikotarpiu bendrauti su D. A.;

D. A. – laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, uždraudžiant jai visu laisvės apribojimo laikotarpiu bendrauti su R. N. ir įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti trisdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš R. N. D. A. priteista 141,37 Lt turtinės ir 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 1000 Lt dydžio išlaidos, D. A. patirtos advokato paslaugoms apmokėti.

Iš D. A. R. N. priteista 117 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. N. nuteista už tai, kad ji 2011-06-29, apie 15.00 – 15.15. val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kilus žodiniam konfliktui, spyrė D. A., ne mažiau dviejų kartų sudavė ranka jai į galvos sritį, tempė D. A. už plaukų, tuo sukeldama pastarajai fizinį skausmą, padarydama dvi kraujosruvas kairės akies srityje, odos nudrėskimą kairėje pažandinėje srityje, kaklo raumenų patempimą, tuo nežymiai sutrikdydama D. A. sveikatą, t.y. R. N. nuteista už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

D. A. nuteista už tai, kad to paties konflikto metu, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, ji R. N. durimis privėrė dešinę plaštaką, ne mažiau dviejų kartų griebė ranka jai už veido, griebė ranka jai už dešinio dilbio, du kartus sudavė jai į krūtinės ląstą, spyrė į dešinio kelio vidinę pusę, padarydama pastarajai tris odos įdrėskimus ir nubrozdinimą kaktoje, odos įdrėskimą dešiniame dilbyje, poodinę kraujosruvą ir odos įdrėskimą dešinėje plaštakoje, dvi poodines kraujosruvas krūtinės ląstos dešinėje pusėje, tris poodines kraujosruvas dešinio kelio sąnario srityje, tuo nežymiai sutrikdydama R. N. sveikatą, t.y. D. A. nuteista už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nenurodyti motyvai, kodėl vienų liudytojų parodymais tikima, o kitų parodymai atmetami, netinkamai aprašytos nusikalstamos veikos aplinkybės, nėra aiškių motyvų ir išvadų, pagrindžiančių R. N. padarytų konkrečių veiksmų apimtį, neišdėstyti argumentai, kokiu pagrindu ir už ką iš pastarosios priteistas 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimas, o R. N. ieškinio suma dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinta nuo 5000 Lt iki 3000 Lt.

Apeliantės nuomone, bylą nagrinėjęs teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė aplinkybes, nepašalino esminių prieštaravimų liudytojų parodymuose, netinkamai tyrė ir vertino įrodymus, be to, jos atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis neatitinka BPK reikalavimų. Apeliantė mano, kad ji nuteista nepagrįstai, kadangi jos kaltė dėl padaryto nusikaltimo grindžiama abejotinais duomenimis, neginčijamų įrodymų, kad ji padarė jai inkriminuojamą nusikalimą, byloje nėra nustatyta, o teismo argumentai, kuriais grindžiama jos kaltė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nėra pagrįsti įrodymų visuma.

Skunde nurodoma, kad dėl D. A. veiksmų apeliantė R. N. patyrė sužalojimus, kurių pati sau negalėjo padaryti, D. A. buvo mušama, parversta laiptinės aikštelėje, neteko sąmonės, be to, patyrė didelį stresą, ko pasėkoje, jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, ir, nors nuo sumušimo praėjo nemažas laiko tarpas, iki šiol gydosi. Tuo tarpu D. A. teisme duoti parodymai dėl jai tariamai padarytų sužalojimų yra melagingi, nes dar iki konflikto pradžios pastarosios veidas buvo apdraskytas. Apeliantės teigimu, neaišku, kaip ji, būdama garbaus amžiaus ir sužalota ranka, galėjo sužaloti jauną 27 metų moterį.

Apeliantės nuomone, reikšmingi yra liudytojos M. K. parodymai, kuriais ši patvirtino, kad D. A. trenkė durimis ir spyrė jai koja tuo metu, kai ji stovėjo tarpduryje, juolab, kad parodymus liudytoja davė savo iniciatyva, kadangi matė kaip D. A. pradėjo konfliktą ir sumušė apeliantę. Pastarąją aplinkybę, apeliantės teigimu, patvirtina ir specialistų paaiškinimai. Iš specialisto V. Kolomiec išvadų matosi, kad ji D. A. nemušė, o nuo jos gynėsi, dėl ko galėjo pastarajai grybštelti. Iš specialistės J. Gincman - Dorošenko paaiškinimų matyti, kad ji buvo mušama, nes sužalojimai jai padaryti galvos, rankos, krūtinės, kojos srityse. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai padarė išvadą, kad apeliantė spyrė D. A., ne mažiau kaip du kartus sudavė ranka į galvos sritį ir tampė ją už plaukų, kadangi kojos spyrio, plaukų tampymo žymių neužfiksuota specialisto išvadoje, nors, jeigu D. A. būtų tampoma už plaukų, būtų likusios žymės, išrauti plaukai ar kraujosruvos galvos odoje.

Remiantis abiejų nuteistųjų nurodytų aplinkybių analize, skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai D. A. kaltę grindė iš esmės liudytojos M. K. parodymais, nors šie neatitinka pačios R. N. pateiktame kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių bei prieštarauja kitų liudytojų paaiškinimams, kurie patvirtina, jog konfliktas tarp D. A. ir R. N., kurio metu D. A. buvo sužalota, įvyko prie laiptinės po stogeliu, o ne laiptinės viduje. Taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės, kad sužalojimus, pasak R. N., ji patyrė namo laiptinėje, t.y. namo penktame aukšte. Tokiu būdu liudytoja M. K. visų veiksmų negalėjo matyti, net jei jie ir būtų buvę. Tuo tarpu, R. N. galėjo apeliantę apkalbėti dėl sužalojimų mąsto, kadangi pati ir užpuolė D. A., ją sužalojo ir, kitiems asmenims nutraukus jų konfliktą, pasišalino. Apeliantės teigimu, lieka neaišku, kur R. N. galėjo susižaloti, nors neatmeta galimybės, jog tai galėjo nutikti ir apeliantės gynybos veiksmų pasėkoje.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai neišanalizavo įrodymų visumos, pažeisdamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintas taisykles, jų tinkamai neįvertino, neatkreipė dėmesio į kaltinimo esmę bei faktines aplinkybes ir nuosprendžiu neteisingai pripažino D. A. kalta padarius R. N. tyčinius sužalojimus bei, netinkamai pritaikęs BPK 407, 409 straipsnių nuostatas, nepagrįstai ją nuteisė pagal BK 140 straipsnio l dalį, taip pat neteisingai ją nubaudė, be to, be pagrindo iš jos priteisė žalos atlyginimą.

Teismo posėdyje nuteistoji, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė R. N. ir jos gynėja prašė R. N. apeliacinį skundą patenkinti, nuteistosios, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistoji, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. A. ir jos gynėja prašė D. A. apeliacinį skundą patenkinti, nuteistosios, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl R. N. bei D. A. kaltės, joms padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Byloje nustatytų aplinkybių analizė neduoda pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, įrodinėdamas apeliančių kaltę, priešingai nei teigia šios, būtų pažeidęs BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų rinkimą, jų vertinimą bei nuosprendžio surašymą. Apeliantėms nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Tuo tarpu tiek nuteistosios R. N., tiek nuteistosios D. A. kaltė neabejotinai įrodyta byloje surinktais duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistųjų kaltę.

Analizuojant byloje surinktus įrodymus ir visų pirma R. N. bei D. A. parodymus, matyti, kad paties fakto, jog 2011-06-29 tarp pastarųjų kilo konfliktas, apeliantės neginčija, tačiau neigia viena prieš kitą naudojusios fizinį smurtą, nustatytų kūno sužalojimų bei kitų sveikatos sutrikimų aplinkybes siedamos su savigyna.

Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma objektyviai patvirtina, jog dėl R. N. smurtinių veiksmų D. A. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kaip ir dėl D. A. smurtinių veiksmų, R. N. taipogi buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Todėl tokie abiejų apeliančių veiksmai pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Ir, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, visos su nagrinėjamu įvykiu susijusios aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai ir visapusiškai ištirtos bei įvertintos, kita vertus skundžiamame nuosprendyje padarytos teismo išvados motyvuotai pagrįstos, nuosekliai išdėstant argumentus, kurių pagrindu teismas atitinkamus byloje surinktus duomenis vertina kaip įrodymus ir atmeta duomenis, kurie yra prieštaringi ir kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, remdamasis baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu, kuris reiškia, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundą privataus kaltinimo tvarka Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui D. A. pateikė dėl to, kad 2011-06-29, apie 15.00–15.15 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kilus žodiniam konfliktui tarp jos ir R. N., pastaroji spyrė D. A., griebė ją už plaukų, daužė kumščiu į galvos sritį, suduodama ne mažiau penkių smūgių, tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė krausjosruvą kairės akies srityje, sutrikdė regėjimą, padarė odos įdrėskimus bei kitus sužalojimus, specialisto įvertintus nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t. b.l. 1-2).

R. N. teismui pateikė priešpriešinį skundą, kuriame nurodo, jog 2011-06-29 apie 16.00–16.30 jai išėjus iš savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laiptinėje sutiko kaimynę D. A., kuri be jokios akivaizdžios priežasties užpuolė ją ir pradėjo mušti rankomis į krūtinę, galvą, spardė kojomis, durimis privėrė dešinę plaštaką, tampė už plaukų. Nuo smūgių parkritusi ant laiptinės aikštelės, prarado sąmonę, po to jautėsi labai blogai, skaudėjo sumuštas vietas, dėl galvos sumušimo pykino (1 t. b.l. 20-22).

Taigi, kaip matyti iš kaltinimų, kiekviena iš nagrinėjamo konflikto dalyvių fizinio smurto panaudojimu kaltina viena kitą. Bylos nagrinėjimo teisme metu nei D. A., nei R. N. taip pat nepripažino atlikusios bet kokius tyčinius veiksmus, dėl kurių galėjo atsirasti pastarųjų nurodomi kūno sužalojimai. Tačiau abiejų nuteistųjų versijas objektyviai paneigia byloje esančios specialistų išvados Nr. G2054/11(01) ir Nr. G2009/11(01), taip pat teisme apklaustų specialistų paaiškinimai (1 t. b.l. 8-9, 30-31), iš kurių matyti, kad tiek D. A., tiek R. N. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti tarp jų 2011-06-29 vykusio konflikto metu. Netikėti specialistų išvadų duomenimis, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra jokio teisinio pagrindo, juolab, kad išvadų pagrįstumą objektyviai patvirtina išsamūs specialistų paaiškinimai apie nustatytų sužalojimų atsiradimo mechanizmus. Be to, abipusio smurto panaudojimo faktą, kurio pasėkoje padaryti specialistų nustatyti sužalojimai, patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo įvertinti įrodymai, t.y. pažymos apie pranešimus dėl tarp kaimynių įvykusių muštynių, liudytojų N. A., J. M., M. K., L. N. parodymai (atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga Nr. 12-At-02678-11, b.l. 4, 9; 1 t. b.l. 135-138, 140-142). Kita vertus, kaip nurodo patys liudytojai N. A. ir J. M., jie tarp D. A. ir R. N. vykusį konfliktą matė tik epizodiškai, todėl jų parodymais paneigti, jog D. A. fizinio smurto R. N. atžvilgiu nenaudojo, negalima.

R. N. apeliacinio skundo argumentai dėl iš jos D. A. priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, taip pat dėl netinkamai jai iš D. A. priteistos turtinės ir neturtinės žalos, taipogi yra nepagrįsti.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, R. N. pareikštas civilinis ieškinys dėl 193 Lt turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Teismui padarius išvadą, jog ne visos pastarosios nurodomos išlaidos yra susijusios su D. A. padaryta nusikalstama veika, civilinis ieškinys šioje dalyje sumažintas iki 117 Lt. Ir, priešingai nei nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo klausimu yra išsamiai bei nuosekliai motyvuotas, remiantis byloje objektyviai nustatytomis aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. N. privalo atlyginti dėl jos kaltų veiksmų nukentėjusiajai D. A. atsiradusią neturtinę žalą, taip pat yra pagrįsta ir pakankamai argumentuota.

Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Taigi, nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, jog D. A. dėl nuteistosios R. N. tyčinių nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą.

Pažymėtina ir tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Kaip matyti iš nustatytų bylos aplinkybių, D. A. dėl tyčinių R. N. nusikalstamų veiksmų patyrė skausmą, dvasinį sukrėtimą, stresą, pažeminimą. Todėl, įvertinus visa kas aukščiau aptarta, apeliacinius skundus nagrinėjančio teismo nuomone, nukentėjusiajai D. A. neturtinė žala priteista pagrįstai ir jos dydis nėra aiškiai per didelis, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teisminę praktiką.

R. N. apeliacinio skundo teiginys, jog skundžiamame nuosprendyje nenurodyti motyvai, kuriais remiantis sumažintas jos civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš D. A., yra deklaratyvus ir neatitinka bylos medžiagos. R. N. reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos dydžio sumažinimo motyvai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl nekartotini. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes teismas, spręsdamas R. N., kaip nukentėjusiajai, priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, įvertino iš esmės visas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl D. A. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo, BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų nepažeidė. Kaip jau buvo konstatuota, teismas, pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs R. N. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kaip ir numato minėtas baudžiamojo proceso įstatymas, pagrįstai nusprendė iš šios kaltinamosios išieškoti ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės D. A. turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovui, paslaugoms apmokėti. Be to, atsižvelgęs į nuteistosios R. N. turtinę bei pačios D. A. procesinę padėtis, D. A. prašomų atlyginti išlaidų dydį sumažino.

Tuo tarpu kitų aplinkybių, kurios, apeliantės nuomone, galėtų įtakoti kitokio sprendimo priėmimą dėl D. A. priteistinų proceso išlaidų dydžio, nuteistosios skunde nenurodoma, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistosios, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. N. bei nuteistosios, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. A. apeliacinius skundus atmesti.