Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 135 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš J. V. priteista 4 297 (keturi tūkstančiai du šimtai devyniasdešimt septyni) litai ir 80 (aštuoniasdešimt) centų Valstybinei ligonių kasai nuostoliams ir 1 000 (vienas tūkstantis) litų A. J. atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 26 d., apie 20 val. 30 min., netoli neveikiančio baro pastato, esančio (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sudavė A. J. vieną smūgį ranka į veidą bei spyrė į pilvą, o šiam parkritus ant žemės, spyrė į krūtinės ląstą ir pilvą, iš viso sudavė 5 smūgius, tuo padarė pilvo sumušimą, plonžarnės žarnų pasaitų ir didžiosios taukinės plyšimus, dėl ko išsiliejo kraujas pilvo ertmėje, t. y. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nukentėjusiajam sunkiai sutrikdė sveikatą.

Nuteistasis J. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi jo veika kvalifikuota ne pagal tą BK specialiosios dalies straipsnio dalį, kurią reikėjo taikyti. Mano, jog nebuvo jokio pagrindo kaltinti jį nusikaltimu, numatytu BK 135 str. 2 d. 8 p., t. y. sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl chuliganiškų paskatų. Mano, jog teismas nuosprendyje, pagrįsdamas veikos kvalifikaciją, pasisakė labai lakoniškai tik nurodydamas, jog A. J. buvo sužalotas viešoje vietoje, kur tuo metu buvo pašalinių asmenų, esant menkam pretekstui - nukentėjusiajam stumtelėjus jį pečiu. Toliau konstatuota, jog dėl tokio nukentėjusiojo elgesio nebuvo būtinybės taip intensyviai vartoti smurtą, nes nukentėjusysis nekėlė jokios grėsmės, byloje esantys duomenys apibūdina nukentėjusįjį kaip nekonfliktišką asmenybę, nenustatyta, kad jis būtų atlikęs smurtinius veiksmus prieš J. V. . Apeliantas teigia, kad šiems nuosprendžio teiginiams prieštarauja kita teismo išvada, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.

Apeliantas tvirtina, jog nukentėjusiajam smūgius sudavė ne dėl chuliganiškų paskatų, o dėl asmeninių santykių, kilusių iš spontaniško konflikto, kurį išprovokavo netinkamas A. J. elgesys. Tai nebuvo vien stumtelėjimas petimi. Apeliantas teigia, jog byloje nebuvo paneigta jo versija, jog, nukentėjusiajam pastūmus jį iš nugaros, jis (J. V. ) atsitrenkė į liudytojo D. R. automobilio dureles ir užsigavo lytinius organus. Tai, kad nukentėjusysis su apeliantu mušėsi ir grumtynių metu perplėšė jo megztinį bei nuo kaklo nutraukė grandinėlę, byloje patvirtino ne vienas liudytojas. Liudytoja D. S. parodė, jog nukentėjusysis ją iškeikė necenzūriniais žodžiais bei tampė už plaukų. Šios liudytojos bei apelianto parodymus apie grumtynes su A. J. bei nukentėjusiojo netinkamą elgesį patvirtino kartu su pastaruoju buvę jo draugai - liudytojai S. K. , D. R. ir M. Š. . Tai pripažino ir pats nukentėjusysis.

Apeliantas mano, kad neblaivaus A. J. smurtiniai veiksmai ne tik prieš apeliantą, bet ir prieš jo draugę negali būti vertinami kaip aiškiai per menkas pretekstas vartoti fizinę jėgą. Nurodo, kad konflikto metu A. J. elgėsi agresyviai bei įžūliai, o tai prieštarauja teismo išvadai, jog nukentėjusysis J. V. tik lengvai stumtelėjo, neatliko smurtinių veiksmų ir nekėlė jokios grėsmės.

Apeliantas mano, kad jeigu smurtiniai veiksmai prieš kitą asmenį buvo padaryti viešoje vietoje, veikos baudžiamasis teisinis vertinimas priklauso nuo padarytos veikos motyvų. Nusikalstamos veikos motyvai yra esminis požymis, atribojantis chuliganizmą, taip pat ir chuliganiškas paskatas nuo nusikaltimų žmogaus sveikatai ir gyvybei. Sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl priešiškų asmeninių santykių, kaip buvo šioje situacijoje, gali būti kvalifikuojamas pagal BK 135 str. 1 d., nors neteisėtais veiksmais pažeidžiama ir viešoji tvarka. Tokiu atveju nusikaltimas turi du tiesioginius objektus ir nusikaltimo sudėtis nustatoma atsižvelgiant į svarbiausią objektą. Apeliantas nurodo, jog byla iškelta pagal nukentėjusiojo pareiškimą dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo, o ne dėl viešosios tvarkos negerbimo. Tai, jo manymu, patvirtina, jog šiuo atveju nusikaltimo objektas buvo asmens sveikata. Apelianto nuomone, viešos vietos faktorius bei pašalinių asmenų buvimas konflikto metu, patys savaime neįrodo chuliganiškų paskatų. Juo labiau kad nuosprendyje pašaliniais įvardyti kartu su nukentėjusiuoju bei apeliantu buvę ir daugiau ar mažiau konflikte dalyvavę byloje kaip liudytojai apklausti asmenys. Todėl apeliantas mano, jog jo veiksmų prieš A. J. negalima laikyti įžūliais ir demonstruojančiais nepagarbą aplinkiniams. Todėl teismo motyvai - vieša vieta ir pašalinių asmenų joje buvimas, patys savaime dar nerodo įžūlaus veiksmų pobūdžio bei chuliganiškų paskatų. Pažymi, jog pagal pasekmes negalima inkriminuoti ypatingo įžūlumo, nes tai yra ne pasekmių, o veikos požymis.

Apeliantas mano, jog netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą buvo neteisingai paskirta bausmė, nes BK 135 str. 1 d. sankcija yra švelnesnė, nei to paties straipsnio 2 d. Be to teismas nustatė dvi baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes - nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas bei provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Tačiau teismas nuosprendyje neatsižvelgė į apelianto prisipažinimą bei gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos.

Apeliantas pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos tada, kai jis laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam materialinę pagalbą, jo apsiprašo ir pan.). Prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Apeliantas nurodo, jog nors tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino iš dalies, tačiau iš jo apklausų matyti, jog jis neneigė savo dalyvavimo bei kaltės dėl inkriminuojamo sunkaus nusikaltimo. Mano, jog duodamas parodymus patvirtino visas svarbiausias nusikaltimo aplinkybes, nurodytas pranešime apie įtarimą bei kaltinime, o iš dalies kaltę pripažino tik dėl to, jog abejojo dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus bei nesutiko, jog A. J. sveikatą sutrikdė dėl chuliganiškų paskatų. Nurodo, jog netrukus po įvykio atsiprašė nukentėjusiojo ir susitaikė, taip pat atsiprašė teisiamojo posėdžio metu bei sakydamas paskutinį žodį. Pažymi, jog nukentėjusiajam visiškai atlygino 10 000 Lt turtinę ir neturtinę žalą. Nurodo, jog po nuosprendžio priėmimo už A. J. gydymą Valstybinei ligonių kasai sumokėjo priteistus 4 297,80 Lt.

Apeliantas mano, kad jo prisipažinimą ir gailėjimąsi, padarius nusikalstamą veiką, galima pripažinti nuoširdžiu ir vertinti kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Teigia, kad praeityje nebuvo teistas, charakterizuojamas teigiamai, dėl silpnos sveikatos Rokiškio r. naujokų šaukimo komisijos 2001-04-03 sprendimu buvo atleistas nuo privalomosios pradinės karo ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos. Šiuo metu jam diagnozuota inkstų tuberkuliozė, tulžies pūslės polipai, lėtinis medikamentinis hepatitas bei stuburo juosmeninės dalies degeneraciniai distrofiniai pakitimai, tačiau, nepaisydamas tokios prastos sveikatos būklės, tiek iki nusikaltimo padarymo, tiek dabar dirba VĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės vairuotoju, o didesnę gautų pajamų dalį skiria nusikaltimu padarytai žalai atlyginti. Apeliantas mano, jog, įvertinus jo asmenybę ir elgesį po nusikaltimo padarymo bei visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, yra visos sąlygos ir pagrindai taikyti BK 62 str. 1 d. ir 3 d. 3 p. numatytas nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.

J. V. prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį pakeisti: jo veiką iš BK 135 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti į BK 135 str. 1 d., sušvelninti laisvės atėmimo bausmę, paskiriant švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.

J. V. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių bei neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.).

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su veikos kvalifikacija pagal BK 135 str. 2 d. 8 p., t. y. sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl chuliganiškų paskatų. Mano, jog nukentėjusįjį sužalojo ne dėl chuliganiškų paskatų, o dėl asmeninių santykių, kilusių iš spontaniško konflikto, kurį išprovokavo netinkamas nukentėjusiojo A. J. elgesys. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atidžiai išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad apygardos teismas J. V. veiksmus kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. neteisingai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 p. yra išaiškinta, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šis išaiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamai situacijai, nes sunkaus sveikatos sutrikdymo kitam asmeniui atveju, kai tai padaroma dėl chuliganiškų paskatų, šių paskatų samprata teismų praktikoje aiškintina analogiškai.

Nors bylos liudytojų ir kitų dalyvavusių įvykyje asmenų parodymai gana prieštaringi, tačiau iš jų bei kitų bylos duomenų matyti, kad konfliktas kilo dėl to, jog neblaivus A. J. praeidamas netyčia užkliudė nuteistąjį, dėl ko jie susistumdė ir J. V. sudavė nukentėjusiajam į veidą. J. V. netrukus po šio kivirčo vėl pastūmė A. J. , kuris nukrito ant žemės prie sukrautų lentų krūvos, ir gulintį nukentėjusįjį spardė. Tokias aplinkybes nurodė liudytojai S. K. , M. Š. ir D. R. . Liudytojas S. K. parodė, kad, grįžęs iš parduotuvės, pamatė J. V. konfliktuojantį su A. J. , kurie stovėjo vienas prieš kitą, rėkavo, norėjo muštis. Jis J. V. patraukė į šoną. Šiam nusiraminus, S. K. nuėjo prie kitų vaikinų. Atsisukęs iš tolo matė, kaip J. V. muša stovintį A. J. . Taip sudavė du tris smūgius į pilvo sritį, tačiau nematė, kad nukentėjusįjį spardytų gulintį ant žemės. Liudytojas M. Š. parodė, jog išėjus iš parduotuvės A. J. praeidamas petimi netyčia užkliudė J. V. , todėl tarp jų įvyko konfliktas, jie susistumdė ir susimušė. J. V. sudavė A. J. į veidą, pastarasis tik gynėsi, po to kažkas juos išskyrė. Tuomet J. V. prie lentų krūvos spyrė A. J. , bet liudytojas nematė, kad nukentėjusysis muštų nuteistąjį. Liudytojas D. R. parodė, kad konflikto pradžios nematė, gal A. J. praeidamas užkliudė J. V. . Po to J. V. stūmė A. J. , kuris nugriuvo, o nuteistasis spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į šoną, daugiau smūgių nematė. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, jog A. J. nustatytas pilvo sumušimas, plonžarnės, žarnų pasaitų ir didžiosios taukinės plyšimai, kraujo išsiliejimas pilvo ertmėje, išplitęs pilvaplėvės uždegimas, minkštųjų audinių sumušimai veide, kairėje krūtinės ląstos pusėje, sužalojimai veide, krūtinės ląstoje ir pilvo srityje, padaryti suduodant ne mažiau kaip penkis smūgius (b. l. 26). Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta specialistė parodė, jog nukentėjusiajam sužalojimai padaryti smūgiuojant stipriu daiktu arba spiriant, o ne griūnant ant lentų. Specialistė negalėjo nurodyti, keliais smūgiais sužalotas pilvas, tačiau smūgiai turėjo būti stiprūs, galėjo būti padaryti smūgiuojant koja (b. l. 171-172). Be to, liudytojai S. K. , M. Š. , D. R. kategoriškai parodė, jog matė, kaip nuteistasis J. V. spyrė A. J. .

Tačiau byloje nepaneigti nuteistojo J. V. , liudytojų D. R. , D. S. , iš dalies - liudytojo R. A. parodymai apie tai, kad J. V. smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo sąlygoti konkretaus ginčo ir priežasties (pyktis už pastūmimą), o ne nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, aiškų žmogaus ar visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, siekimą priešpastatyti save aplinkiniams, niekinančio požiūrio į juos demonstravimą. Akivaizdu, kad nuteistasis impulsyviai reaguodamas į neblaivaus asmens (nukentėjusiojo) stumtelėjimą, keiksmus, suplėšytą megztinį ir nutrauktą grandinėlę, atsakė intensyvesniais smurtiniais veiksmais, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis ir liudytoja D. S. buvo blaivūs, o liudytojas D. R. kiek blaivesnis už smarkiai išgėrusius liudytojus M. Š. ir S. K. . Pastarųjų asmenų parodymai viso proceso metu keitėsi. Tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nei nuteistasis (b. l. 74-75), nei nukentėjusysis, nei liudytojai nenurodė, kad konfliktas prasidėjo dėl to, kad nukentėjusysis neva tampė nuteistojo draugę D. S. už plaukų. Tik teisminio bylos nagrinėjimo metu tai nurodė nuteistasis ir liudytoja D. S. , kuri teigė, jog nematė kas jai tempė už plaukų (b. l. 163). Tačiau nuteistojo ir nukentėjusiojo susistumdymo, keikimosi, nukentėjusiojo atlikto stumtelėjimo pasekmes - nuteistojo atsitrenkimą į automobilį vienodai paliudijo tiek nuteistasis, tiek liudytojai D. R. ir D. S. , iš dalies liudytojas R. A. . Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jokiais bylos duomenimis nenustatyta, kad nuteistasis J. V. viešoje vietoje prie parduotuvės elgėsi įžūliai, iš anksto ruošėsi vartoti smurtą ir tai akivaizdžiai demonstravo. Iš bylos duomenų matyti, kad iki konflikto pradžios nuteistasis prie „VW Golf“ automobilio ramiai kalbėjosi su liudytoju D. R. . Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilęs konfliktas truko neilgai, jis kilo spontaniškai po to, kai nukentėjusysis, būdamas neblaivus (jam nustatytas 2,8 promilių girtumas, t. y. sunkus girtumo laipsnis), netyčia stumtelėjo J. V. . Toks stumtelėjimas nuteistajam buvo dingstimi pradėti vartoti smurtą prieš A. J. , nors jį vartoti taip intensyviai nebuvo jokio būtinumo. Nors J. V. vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir po to, kai liudytojas S. K. nuteistąjį atitraukė nuo nukentėjusiojo, tačiau tolesni nuteistojo veiksmai laikytini to paties konflikto tąsa. Nuteistasis, nors ir įžūliai elgdamasis, tokiu būdu spontaniškai išreiškė nepasitenkinimą dėl jo pastūmimo. Iš nuteistojo ir liudytojos D. S. parodymų matyti, kad nukentėjusysis ne tik gynėsi, bet taip pat sudavė smūgius nuteistajam. Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentais, kad jeigu smurtiniai veiksmai prieš kitą asmenį buvo padaryti viešoje vietoje, tokios veikos teisinis vertinimas priklauso nuo padarytos veikos motyvų. Nusikalstamos veikos motyvai yra esminis požymis, atribojantis chuliganizmą kaip nusikaltimą nuo nusikaltimų žmogaus sveikatai ir gyvybei. Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. J. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl asmeninių, o ne dėl chuliganiškų paskatų. Apeliantas teisingai nurodo, jog aplinkybės, kad veika buvo padaryta viešoje vietoje ir esant pašaliniams asmenims, pačios savaime dar neįrodo chuliganiškų paskatų. Iš bylos medžiagos matyti, kad šį įvykį matė pašaliniai asmenys, o kai kurie iš jų, siekdami nutraukti kilusį konfliktą, juos išskyrė. J. V. , nors ir viešoje vietoje, suduodamas smūgius ranka ir spirdamas A. J. savo veiksmais nesiekė pažeisti viešą tvarką, parodyti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių elgesio normų niekinimą ar niekinamą požiūrį į aplinkinius. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos aplinkybės patvirtina, kad J. V. neturėjo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios pažeisti viešą tvarką.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu J. V. buvo pareikštas įtarimas, jog sužalojimus A. J. padarė konflikto metu, iš pykčio, be jokios rimtos priežasties (b. l. 76). Tokios pat aplinkybės nurodytos ir kaltinamajame akte (b. l. 97). Šios aplinkybės rodo, kad įtarimas J. V. buvo grindžiamas asmeninėmis paskatomis. Prokuroras dėl J. V. smurtinių veiksmų įvertinimo apsisprendė teisminio bylos nagrinėjimo pradžioje, pakeisdamas kaltinimą, nors įrodymai teisme dar nebuvo ištirti (b. l. 131, 151-152). Tačiau pirmosios instancijos teismas, patikrinęs bylos duomenis apie konflikto pradžią ir eigą, taip pat nepagrįstai nustatė, kad nuteistasis nusikalstamus veiksmus padarė dėl chuliganiškų paskatų. Esant šioms aplinkybėms, J. V. nusikalstama veika iš BK 135 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuojama į BK 135 str. 1 d.

Apeliantas nurodo, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal nukentėjusiojo pareiškimą dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo, o ne dėl viešosios tvarkos negerbimo ir tai, jo manymu, patvirtina, jog šio nusikaltimo objektas buvo sveikata. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne pagal nukentėjusiojo skundą dėl jam padaryto kūno sužalojimo, o pagal pareigūno tarnybinį pranešimą apie tai, kad sumuštas A. J. 2006-08-26 apie 21.40 val. buvo atvežtas į VšĮ Rokiškio ligoninės priėmimo skyrių. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d. (b. l. 1). Pažymėtina, jog veikos kvalifikacijai neturi jokios reikšmės, kokiu pagrindu pradedamas ikiteisminis tyrimas, kadangi toks tyrimas pradedamas visais atvejais, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika ir nėra BPK 3 str. numatytų aplinkybių. Atliekant ikiteisminį tyrimą pirminiai duomenys apie nusikalstamos veikos požymius tikslinami, gaunami nauji įrodymai, todėl veikos kvalifikacija tyrimo eigoje gali keistis, paaiškėjus naujoms ar nepasitvirtinus kurioms nors veikos teisiniam vertinimui svarbioms faktinėms aplinkybėms. Veikos kvalifikacija gali keistis netgi teisminio bylos nagrinėjimo metu, nesant įrodymų dėl konkrečių veikos kvalifikacijai reikšmingų aplinkybių.

Apeliantas mano, jog apygardos teismas neteisingai paskyrė bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos. BK 54 str. numatyta, kad teismas skiria bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas J. V. bausmę pagal BK 135 str. 1 d., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (BK 11 str. 5 d.), kaltės formą ir rūšį, t. y. kad jis nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, apelianto asmenybę (anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai), atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teisėjų kolegija mano, jog J. V. pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis nepripažino padaręs visus jam inkriminuojamus smurtinius veiksmus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam. Nors apeliantas atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, nukentėjusysis jam pretenzijų neturi, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino, jog nukentėjusįjį tik pastūmė ir vieną kartą sudavė ranka smūgį į veidą (b. l. 59-60, 74-75, 80-81). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis keitė parodymus, nurodydamas kitas aplinkybes, neva nukentėjusįjį pastūmė, sudavė smūgius į veidą ir vieną kartą nugriuvusiam spyrė į krūtinę dėl to, kad nukentėjęs jį pastūmė ir įžeidė jo merginą, tempė ją už plaukų. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. V. nepripažino, jog nukentėjusiajam spyrė į pilvą, ir bandė įtikinti teismą, jog nukentėjusysis pats sunkiai susižalojo, krisdamas ant lentų. Šią aplinkybę paneigė teisme apklausti liudytojai ir teismo medicinos specialistė. Visa tai rodo, jog J. V. nepripažino svarbiausių nusikaltimo padarymo aplinkybių, keitė parodymus, teisme bandė palengvinti savo padėtį, todėl vien jo gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepakanka, nes pagal įstatymą ši aplinkybė nustatoma tik tada, kai asmuo ne tik nuoširdžiai gailisi, bet ir laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, savo noru duoda teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kritiškai vertina savo elgesį.

J. V. skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, kad padarytas sunkus nusikaltimas, už kurį numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos nuomone, J. V. turėtų būti baudžiamas būtent tokia bausme, nes byloje nėra sąlygų, leidžiančių pritaikyti BK 62 str. 3 d. esančias bausmių skyrimo taisykles. Byloje taip pat nėra ypatingų aplinkybių, kurios rodytų, kad būtų pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. esančias sąlygas, o paskirta J. V. laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau nustatant bausmės dydį ir jos atlikimo režimą atsižvelgiama į tai, kad nusikaltimas padarytas staigiai susiformavusia netiesiogine tyčia, byloje yra nustatytos tik nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis teisiamas pirmą kartą, dirba, nusikaltimas sąlygotas atsitiktinumo, nukentėjusiojo sveikatai labai sunkių pasekmių nesukėlė, pastarasis neteko tik 10 procentų darbingumo (b. l. 126), į nukentėjusiojo poziciją dėl veikos baudžiamumo, nuteistojo aktyviąją atgailą atlyginant materialinę ir neturtinę žalą, papildomai atlygintas išlaidas valstybinei ligonių kasai (b. l. 190). Todėl J. V. bausmė, esant vien tik palankioms nuteistajam aplinkybėms, nustatytina arčiau minimalios laisvės atėmimo bausmės sankcijos ribos. Parenkant paskirto terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, kurios nustatymas pagal šį baudžiamąjį įstatymą yra išimtinė teismo diskrecija, atsižvelgiama į aukščiau paminėtas palankias J. V. aplinkybes, nuteistojo gerą charakteristiką, sveikatos stovį, todėl darytina išvada, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistasis galėtų atlikti atviroje kolonijoje (BK 50 str. 3 d.). Laisvės atėmimo bausmės atlikimas būtent tokios rūšies pataisos įstaigoje, kurioje nustatyti žymiai mažesni apribojimai, atitiktų ne tik pagrindinę bausmės paskirtį - nubaudimą, bet ir pakankamai paveiktų nuteistąjį, jog jis ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei sudarytų sąlygas jam neprarasti esamų šeiminių, socialinių ryšių ir galimybės dirbti.

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 11 d. nuosprendį pakeisti:

J. V. nusikalstamą veiką iš BK 135 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti į BK 135 str. 1 d. ir jam paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, nustatant ją atlikti atviroje kolonijoje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.