Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjui M. K. (M. K.), jo atstovei advokatei Anželai Mirošnikovai, atsakovo atstovei Vidai Juciūtei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Agnei Karalienei, vertėjai Justinai Pilkauskienei-Karinauskienei, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015-09-09 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos imigracijos reikalų skyrius (toliau – ir Atsakovas) priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)31-145(00183), kuriuo atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (t. I, b. l. 10-13). 2015-09-10 Klaipėdos apskrities VPK priėmė sprendimą Nr. 30-SP9-13 dėl pareiškėjo grąžinimo į Turkijos Respubliką ir įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Turkijos Respubliką iki 2015-10-17 (t. I, b. l. 14).

Prašymą lietuvių kalba jis pildė ne pats, jam padėjo Klaipėdos migracijos skyriaus darbuotoja, kuri užpildė privalomus laukus, tačiau neišvertė žodžiu pareiškėjui papunkčiui 8 skyriaus klausimų ir jie liko nepažymėti. Dėl anketoje netyčia nenurodyto teistumo pagal Triero miesto 2008-06-16 nuosprendį pareiškėjas paaiškina, kad ši aplinkybė buvo puikiai žinoma atsakovui iki paskutinio jo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo ir iki 2015-09-09 nesudarė atsakovui pagrindo pripažinti pareiškėją galinčiu kelti grėsmę viešajai tvarkai. Atsakovo nurodyti pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai buvo padaryti nuo 2003 m. iki 2015 m. ir tik vienas iš jų padarytas 2015 m., tačiau egzistuojant tom pačiom faktinėms aplinkybėms atsakovas kiekvienais metais išduodavo pareiškėjui naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo nepilnamečių vaikų interesus, kuo pažeidė jų teises ir tarptautiniais teisės aktais saugomus interesus, taip pat pareiškėjo teisę į šeimyninį gyvenimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių konvencijoje 8 str. Skundžiamas sprendimas neatitinka 2003-09-22 Tarybos Direktyvos 2003/86/EB „Dėl teisės į šeimos susijungimą“ nuostatų. Nepanaikinus skundžiamo sprendimo bus pažeisti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 str. reikalavimai, nes šis straipsnis užtikrina vaiko teisę gyventi kartu su savo tėvais.

Priimdamas neigiamą sprendimą atsakovas neatsižvelgė į tai, kad Turkijos piliečių statusas Europos Sąjungos valstybėse narėse yra palankesnis palyginus su kitų trečiųjų asmenų statusu. Turkijos piliečių statusą reglamentuoja 1963-09-12 Ankaroje pasirašytas Turkijos Respublikos bei Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacija (toliau - Ankaros susitarimas), jo papildomi protokolai bei T. A. tarybos sprendimai. Pagal 1980-09-19 Asociacijos tarybos sprendimą Nr. 1/80 Turkijos piliečiui tiesiogiai suteiktos teisės gali būti atimtos jį išsiunčiant, tik jei šią priemonę pateisina aplinkybė, kad suinteresuoto asmens asmeninis elgesys kelia konkrečių naujų rimtų viešosios tvarkos pažeidimų grėsmę, tačiau net priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ši priemonė negali būti nustatoma automatiškai bendrosios prevencijos tikslais (2005-07-07 ETT sprendimo Dogan, C-383/03, Rink. P. 1-6237, 24 punktas).

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo viešajai tvarkai tariamai keliamos grėsmės realumas buvo įvertintas 2009-11-05 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1109/2009.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Įstatymas, nustatydamas, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, nedetalizuoja, kas yra laikytina tokia grėsme. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs galimos grėsmės viešajai tvarkai realumą ir tokios grėsmės galimybės akivaizdumą (pareiškėjas padarė nevienkartinius pažeidimus; pažeidimai padaryti iš esmės kiekvienais metais, kai pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi). Priimant ginčijamą sprendimą buvo atsižvelgta ir į įvairų pažeidimų pobūdį, jų pakartotinumą.

Atkreipė dėmesį į tai, kad 2003-09-22 Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 224) (toliau – ir Direktyva) pareiškėjo atžvilgiu netaikytina. Direktyvos 3 straipsnis nustato, kad ši direktyva taikoma tais atvejais, kai globėjas (t.y. trečiosios šalies pilietis, teisėtai gyvenantis valstybėje narėje ir pateikiantis prašymą arba kurio šeimos nariai prašo šeimos susijungimo, kad prisijungtų prie jo) turi valstybės narės išduotą, vienerius metus arba ilgesnį laiką galiojantį leidimą gyventi ir pagrįstas perspektyvas gauti teisę į nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu jo šeimos nariai yra bet kurį statusą turintys trečiosios šalies piliečiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipiasi dėl leidimo gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atitinkamai taikomos ne Europos Sąjungos, o nacionalinių teisės aktų nuostatos, tarp jų ir Įstatymo 35 straipsnio nuostatos, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

1963-09-12 Ankaroje pasirašytas susitarimas, įsteigiantis Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją susijęs labiau su ekonominėmis teisėmis ir neriboja valstybių teisės vertinti asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie save (kreipimąsi dėl prieglobsčio ir teistumą). Asmens byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas turėjo didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio (38 eurų) nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui (pagal Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą Nr. (18.32)-L2-1182 2015-06-04 duomenimis pareiškėjas turėjo 857,28 eurų nepriemoką pagal vykdomuosius dokumentus) ir Valstybinio socialinio draudimo fondui (pagal Klaipėdos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2015-06-08 raštą Nr. (7.11) SI-29178 pareiškėjas buvo skolingas 777,51 eurų). Nors iki ginčijamo sprendimo priėmimo šios nepriemokos buvo sumokėtos, tačiau šie duomenys taip pat neigiamai charakterizuoja pareiškėją.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015-09-09 sprendimo, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo. (t. 3, b. l. 7-10).

Taigi teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai yra įrodyta, ar realiai egzistuoja kaip laiko, taip ir įrodymų pakankamumo požiūriu, ar pareiškėjo keliama grėsmė susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ar leidimo gyventi nepakeitimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs Administracinių teisės pažeidimų registro duomenis apie pareiškėjo administracinius teisės pažeidimus (2003-2015 metais registruotas 21 pareiškėjo administracinis teisės pažeidimas); pareiškėjo teistumą (2008-06-16 Triero pirmosios instancijos teismo nuteistas dėl išžaginimo dviejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant); Valstybės saugumo departamento 2015-08-06 raštu Nr. (K)-19-1540 pateiktą informaciją apie pareiškėją, patvirtinančią kad M. K. galimai kelia grėsmę viešajai tvarkai, ir atsižvelgęs į tokios grėsmės galimybės akivaizdumą ir realumą (pareiškėjas padarė nevienkartinius pažeidimus; pažeidimai padaryti iš esmės kiekvienais metais, kai pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi), atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (2015-05-06 įsakymo Nr. 1V-367 redakcija) patvirtintas dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas (toliau - Aprašas). Aprašo 61 punkte nustatyta, kad užsieniečio, kuris turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu ir kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo tuo pačiu pagrindu prašymą pakeisti leidimą nagrinėja įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, o sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi priima migracijos tarnybos viršininkas ar įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas. Minėtas Aprašo punktas taip pat nustato, kad sprendimo nepakeisti leidimo laikinai gyventi projektą rengia įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, o nurodytą sprendimą priima Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015-05-29 pateikė Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyriui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai (t. 2, b. l. 167-174). Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyrius, vadovaudamasis Aprašo 60 ir 70.3 punktais, atliko patikrinimus apie minėtą užsienietį, gavo atsakymus iš Valstybės saugumo departamento, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, kad pareiškėjas nuo 2011-03-01 iki 2012-05-10 buvo registruotas draudėju kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą ir VSDF biudžetui skolingas 777, 51 Eur, iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, kad pareiškėjas turi 857,28 Eur nepriemoką (t. 2, b. l. 189, 194).

Klaipėdos apskrities VPK, nustatęs Įstatymo 35 straipsnyje nurodytus pagrindus, dėl kurių gali būti priimtas sprendimas atsisakyti pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, 2015-07-10 užsieniečio bylą išsiuntė Migracijos departamentui sprendimui priimti (t. 2, b. l. 195-196).

Migracijos departamentas gavęs bylą, informavo pareiškėją apie turimą skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui bei nepriemoką Valstybinei mokesčių inspekcijai, administruojamiems mokesčiams, 2015-07-23 kreipėsi į Policijos departamentą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai, taip pat kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą. 2015-07-29 elektroniniu paštu Policijos departamentas informavo, kad Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis pareiškėjas nesumokėjo 2012-10-31 skirtos 43 Eur administracinės baudos. POLIS įmokų tvarkymo modulyje taip pat nėra informacijos apie šios baudos sumokėjimą. 2015-08-07 Valstybės saugumo departamentas 2015-08-06 raštu Nr. (K)-19-1540, pažymėtu slaptumo žyma „Slaptai“, pateikė informaciją apie pareiškėją. Migracijos departamentas, įvertinęs minėtame rašte išdėstytą informaciją, konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas prašyme (t. 2, b. l. 167-174) pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje apie save nurodė neteisingą informaciją, prašymo 8.8 punkte pateiktame klausime, ar buvo kreipęsis į atitinkamas užsienio valstybės institucijas dėl prieglobsčio suteikimo, ar buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ir kodėl, pažymėjo, kad dėl prieglobsčio nėra kreipęsis (t. 2, b. l. 171). Tačiau iš byloje esančio pareiškėjo paaiškinimo matyti, kad jis 1991 metais kreipėsi dėl politinio prieglobsčio suteikimo Vokietijos Federacinėje Respublikoje, jam buvo išduotas minėtos valstybės kelionės dokumentas (t. 1, b. l. 91).

Prašymo 8.5. punkte pareiškėjo buvo klausiama ar jis buvo teistas,<...> tačiau pareiškėjas pažymėjo, jog nebuvo teistas. Tačiau Migracijos departamentas nustatė, to neneigė ir pareiškėjas, kad 2007-07-23 Triero (Vokietija) prokuratūra byloje Nr. 8007 Js 1170/01 išdavė Europos arešto orderį dėl M. K., įtarus jį išžaginimu, buvo pradėta tarptautinė šio Turkijos Respublikos piliečio paieška, 2008-03-02 buvo sulaikytas Klaipėdoje policijos pareigūnų ir pagal Europos arešto orderį perduotas Vokietijai. 2008-06-16 Triero pirmosios instancijos teismas nuteisė pareiškėją dėl išžaginimo dviejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant (t. 2, b. l. 19-24).

Pagal Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis nuo 2003 metų iki 2015 metų pareiškėjas yra padaręs net 21 administracinį teisės pažeidimą, minėto registro duomenimis, didžioji dalis paskirtų baudų už administracinius teisės pažeidimus nebuvo sumokėtos, suėjus senaties terminui jos neteko galios (t. 3, b. l. 35-46). Be to 2015-07-29 nutarimu Šiaulių apskrities VMI pareiškėjui paskyrė nuobaudą už savalaikį mokesčių nemokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą gyventojų pajamų mokesčio. Paskirtą baudą, nepriemokas VMI ir VSDF biudžetui sumokėjo tik 2015-09-04, kai buvo sprendžiamas leidimo laikinai gyventi pakeitimo klausimas Įstatymo 35 straipsnio pagrindu, nes šio straipsnio 1 dalies11 punktas nustato, kad leidimą laikinai gyventi atsisakoma pakeisti, jeigu užsienietis turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ar Valstybinio socialinio draudimo fondui (išskyrus atvejus, kai užsieniečiui mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas), nevykdo įsipareigojimų muitinei arba yra nesumokėjęs Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu vienas bazinės socialinės išmokos dydis.

Taigi visi nutarimai yra įsiteisėję, tačiau didžioji dalis baudų nesumokėta, nepriemokos VSDF biudžetui, Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo sumokėtos tik po pateiktos informacijos, kai buvo sprendžiamas leidimo laikinai gyventi pakeitimo klausimas Įstatymo 35 straipsnio pagrindu. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymą, surinktus dokumentus (teistumą, administracinius teisės pažeidimus, Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją) 2015-09-09 sprendime konstatavo, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis sistemingu tų pačių, už kuriuos buvo ne kartą baustas, teisės pažeidimų darymu bei vengimu vykdyti paskirtas nuobaudas, rodo, kad jis nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, gerbti visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų, vadinasi, pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai yra įrodyta, realiai egzistuoja kaip laiko, taip ir įrodymų pakankamumo požiūriu.

Įstatyme nėra pateiktas sąvokos ,,gali kelti grėsmę“ aiškinimas, jo nepateikia ir kiti teisės aktai, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) panašaus pobūdžio administracinėse bylose yra konstatavęs, kad sprendžiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui išdavimo (leidimo pakeitimo, atsisakymo išduoti) klausimą, turėtų būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu. Be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, kurią suponuoja proporcingumo reikalavimai (LVAT administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno užsieniečio situacija yra individuali, todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu užsienietis prašo. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, iš esmės atliekamas perspektyvinis, nukreiptas į ateitį vertinimas, todėl tam tikros situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ar įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais veiksmais, jų pobūdžiu (LVAT administracinėse bylose: Nr. A858-1810/2010; Nr. A858-2430/2014). Būtent tokių duomenų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės viešajai tvarkai ir/ar žmonių sveikatai galimybė, šiuo atveju pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės saugumo departamentas 2015-08-06 pateikė teismui raštą su išviešinta informacija, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (t. 1, b. l. 64-65), kad jis negyvena deklaruotoje gyvenamoje vietoje – (duomenys neskelbtini), dabartinė jo gyvenamoji vieta nežinoma. Taip pat teismui departamentas pateikė neviešą (slaptą žvalgybinę) informaciją (t. 3, b. l. 32) su kuria teismo posėdyje teismas susipažino, ji patvirtina Migracijos departamento surinktus įrodymus ir išvadą, kad pareiškėjo elgesysgavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2002 metų, pasireiškė sistemingu teisės pažeidimų darymu, vengimu vykdyti paskirtas nuobaudas, nesilaikymu Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, nepagarba visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo nepilnamečių vaikų interesus, kuo pažeidė jų teises ir tarptautiniais teisės aktais saugomus interesus, taip pat pareiškėjo teisę į šeimyninį gyvenimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių konvencijoje 8 straipsnyje, ginčijamas sprendimas neatitinka 2003-09-22 Tarybos Direktyvos 2003/86/EB „Dėl teisės į šeimos susijungimą“ nuostatų.

Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes paminėta Direktyva pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma, kadangi Direktyvos 3 straipsnis nustato, kad ši Direktyva taikoma tais atvejais, kai globėjas (t.y. trečiosios šalies pilietis, teisėtai gyvenantis valstybėje narėje ir pateikiantis prašymą arba kurio šeimos nariai prašo šeimos susijungimo, kad prisijungtų prie jo) turi valstybės narės išduotą, vienerius metus arba ilgesnį laiką galiojantį leidimą gyventi ir pagrįstas perspektyvas gauti teisę į nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu jo šeimos nariai yra bet kurį statusą turintys trečiosios šalies piliečiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipiasi dėl leidimo gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atitinkamai taikomos ne Europos Sąjungos, o nacionalinių teisės aktų nuostatos, tarp jų ir Įstatymo 35 straipsnio nuostatos, kai atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

Prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas paaiškino, kad atvyksta gyventi pas savo dukterį N. K., gim. (duomenys neskelbtini), kurios gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu adresu gyvenamąją vietą yra deklaravęs ir pareiškėjas bei dukros motina N. D.. Pareiškėjas be minėtos dukters turi dar du vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai - I. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. K., gim. (duomenys neskelbtini), kurių motina yra J. Z. ir visų jų gyvenamoji vietą yra deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Be to pareiškėjas 2002-01-22 buvo vedęs Lietuvos Respublikos pilietę R. K., tačiau 2004-07-30 išsiskyrė.Be to Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyriaus pareigūnai 2012-04-05 patikrino pareiškėjo gyvenamąją vietą - (duomenys neskelbtini), tačiau patikrinimo metu nieko nerado. Buvo susisiekta su N. D., kuri taip pat gyvena minėtame bute, ji paaiškino, kad pareiškėjas gyvena minėtame bute, tačiau jame būna retai, nes dažnai išvyksta į Šiaulius darbo tikslais. Migracijos departamentas pažymėjo, kad nuo to laiko, kai pareiškėjui buvo išduodami leidimai laikinai gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, Valstybinio socialinio fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, niekada nėra dirbęs Klaipėdoje, kur yra jo gyvenamoji vieta kartu su savo vaiku. Abejones dėl užsieniečio gyvenamosios vietos kelia ir tai, kad 2015-07-29 pareiškėją dėl savalaikio mokesčių nemokėjimo nubaudė būtent Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcija.Atkreiktinas dėmesys, kad nors pareiškėjas ir dirba Lietuvos Respublikoje, tačiau jo pajamos nėra pakankamos pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl siekiant gauti leidimą laikinai gyventi atitikti reikalavimą turėti pakankamai lėšų ir (ar) reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje yra pateikęs N. D. 2015-05-29 įsipareigojimą jį materialiai išlaikyti, taip pat B. K. 2011-05-10 sutikimą pareiškėją materialiai išlaikyti (t. 2, b. l. 102, 113, 177).

Pareiškėjas teigia, kad palaiko glaudžius šeimyninius ryšius su visais trimis savo nepilnamečiais vaikais, juos išlaiko, dalyvauja juos auklėjant, be pertraukų Lietuvos Respublikoje gyvena jau penkiolika metų. Tačiau pareiškėjas nepateikė teismui apskritai jokių įrodymų, kad jis kartu su vaikais gyvena, rūpinasi, juos išlaiko (perka vaikams rūbus, vaistus, maistą, moka už darželį, mokyklą), o pateiktos nuotraukos šių aplinkybių tikrai nepatvirtina. Migracijos departamentas ginčo sprendime pagrįstai teigia, kad kyla abejonių, jog pareiškėjas tikrai gyvena deklaruotu adresu, kartu su savo vaiku, Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjas 2011-08-18 kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyrių su prašymu, kuriame nurodė, kad negavo pranešimo apie priimtą sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes Klaipėdoje būna retai, todėl pranešimo apie minėtą sprendimą pašto dėžutėje nerado (t. 2, b. l. 119). Taip pat 2012-03-19 Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyrius gavo V. G. skundą, kuriame prašoma nustatyti pareiškėjo faktinę gyvenamąją vietą (t. 2, b. l. 120), todėl pareigūnai, reaguodami į minėtą skundą, 2012-04-05 patikrino pareiškėjo gyvenamąją vietą - (duomenys neskelbtini), tačiau patikrinimo metu nieko nerado (t. 2, b. l. 124).

Nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, pareiškėjas teigia, kad atsakovas neįrodė pareiškėjo grėsmės Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, neatsižvelgė į pareiškėjo ekonominius, socialinius bei šeimyninius interesus Lietuvos Respublikoje, nes teisėtai gyvena nuo 2002 metų, o nuo 1989 metų iki 2002 metų teisėtai gyveno Vokietijoje. Tačiau teismas negali sutikti su šiais teiginiais, nes pareiškėjas prašymuose pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įsipareigojo užsiimti teisėta veikla, laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, garantavo, kad jo pateikti duomenys teisingi, žinojo, kad neteisingas duomenų pateikimas gali turėti įtakos sprendimui dėl leidimo laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje priimti ar išduotam leidimui gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti. Tačiau visų šių įsipareigojimų jis nevykdė, kas įrodyta įsiteisėjusiais procesiniais dokumentais. Pareigą užsieniečiui, esančiam Lietuvos Respublikoje, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, be kita ko, nustato ir Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis. Pakankamai akivaizdu, kad ne kartą pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus, kurie pasireiškė sistemingu teisės pažeidimų darymu, vengimu vykdyti paskirtas nuobaudas, nepagarba visuomenėje nusistovėjusioms elgesio normoms, pareiškėjas ateityje gali kelti realią grėsmę viešajai tvarkai. Teismas laiko, kad pareiškėjo keliama grėsmė susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir leidimo gyventi nepakeitimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje.

Esant šioms aplinkybėms, ginčo santykį reglamentuojančioms teisės normoms, darytina išvada, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai yra įrodyta, realiai egzistuoja kaip laiko, taip ir įrodymų pakankamumo požiūriu, pareiškėjo keliama grėsmė susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir leidimo gyventi nepakeitimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nepažeidė viešojo administravimo įstatymo nuostatų, sprendimas pagrįstais faktais ir teisės normomis, Migracijos departamentas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas skunde išdėstytais argumentais, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.