- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-12
- Bylos Nr.
- AN2-284-576/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-00030-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Nida Vigelienė (pirm.)
- Institucija
- Vilniaus teritorinė muitinė
- Advokatai
- Marius Rumšas
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi V. U. atstovo advokato Mariaus Rumšo (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. birželio 15 d. nutarimo, kuriuo V. U. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 208 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 3500 eurų bauda su kontrabandos daiktų (50 elektroninių pulsometrų su diržu, 2 laikrodžių ir 3 stebėsenos aparatų) konfiskavimu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto vyriausioji inspektorė A. I. 2019 m. gruodžio 24 d. V. U. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) už tai, kad jis 2019 m. gruodžio 24 d., apie 04.00 val., Vilniaus r. sav., Medininkų sen., Medininkų k., Pasieniečių g. 26 esančiame Medininkų kelio poste, atvykęs per valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos krovininiu automobiliu vilkiku SCANIA R 124C, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiais (duomenys neskelbtini), muitiniam tikrinimui pateikė krovinio deklaraciją (duomenys neskelbtini) bei deklaravo, jog negabena kitų prekių, kurių kiekis yra didesnis už nustatytas įvežimo normas, už kurias nustatyti importo muitai ir mokesčiai arba kurioms taikomi draudimai arba apribojimai, tačiau, atlikus fizinį asmeninių daiktų tikrinimą, tarp asmeninių daiktų buvo rastas nedeklaruotas komercinių prekių kiekis (50 elektroninių pulsometrų su diržu, 2 laikrodžiai ir 3 stebėsenos aparatai). Vairuotojas V. U. pateikė defekto aktą Nr. 73 (2019 m. rugsėjo 13 d.) ir sąskaitą-faktūrą Nr. 10092019 (2019 m. rugsėjo 10 d.), kuriuose nurodyta prekių vertė 2764 USD (t. y. 3012,12 EUR, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius). Tuo jis pažeidė 2013 m. spalio 9 d. Europos parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 952/2013, kuriuo patvirtintas Sąjungos muitinės kodeksas, 139 straipsnio 1 dalies a punktą, taip padarydamas administracinį nusižengimą, numatytą ANK 208 straipsnio 3 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, įvertinęs byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, konstatavo, kad V. U. kaltė yra visiškai įrodyta. Nutarime nurodyta, kad V. U. gabentų prekių vertė buvo nustatyta vadovaujantis jo pateiktais dokumentais, kuriuose buvo nurodyta prekių vertė, todėl nustatant vertę pagrįstai buvo taikomas sandorio vertės metodas. Teisėjas nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu V. U. pateikė techninės tarnybos reklamacijos aktą Nr. 13, kuris surašytas ne pardavėjo, o kito juridinio asmens, t. y. visiškai skiriasi nuo reklamacijos akto, kurį pateikė muitinės patikrinimo metu muitinės darbuotojams. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog būtent pagal dokumentus, kuriuos V. U. pateikė muitinės patikrinimo metu, teisingai nustatyta vežamų prekių su defektais vertė. Teismas atmetė kaip nepagrįstus V. U. teiginius, jog jis nežinojo, kad reikėjo deklaruoti vežamus daiktus, nes, kaip parodė pats, 7 metus važinėja per postą ir, teismo manymu, turi žinoti visą tvarką.
II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. birželio 15 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti bei grąžinti V. U. 50 elektroninių pulsometrų su diržu, 2 laikrodžius ir 3 stebėsenos aparatus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. U. nepripažino savo kaltės ir su skundžiamu nutarimu nesutinka.
3.1. Apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog V. U. gabentos prekės buvo nenaujos, brokuotos ir su defektais. V. U. bylos nagrinėjimo metu nesutiko su institucijos nustatyta prekių muitine verte ir laikė, kad prekės yra su defektais, todėl bevertės. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su administracinio nusižengimo protokole nurodyta prekių verte. Jo vertinimu, muitinės atliktas prekių muitinės vertės nustatymas nėra atliekamas tik muitinės tikslais, prekių muitinė vertė tiesiogiai nulemia asmens administracinio nusižengimo pagal ANK 208 straipsnį kvalifikavimą ir baudos dydį. Tuo pačiu apeliantas nurodo, kad lieka tik spėlioti, ką institucijos atstovė turėjo galvoje teigdama, kad pareigūnė pagrįstai vertino žmogaus naudai. Pasak apelianto, teismas privalėjo kritiškai vertinti administracinio nusižengimo protokole nurodytą prekių muitinę vertę, kadangi institucijos taikytas sandorio vertės metodas, jo nepatikslinus specialistų ar ekspertų pateikta išvada, yra netinkamas būdas nustatyti sugedusių ar sugadintų prekių muitinę vertę. Apelianto vertinimu, visuotinai žinoma, kad pirkėjo grąžinamų gamintojui sugedusių ir netinkamų naudoti prekių vertė yra mažesnė nei naujų ir kokybiškų analogiškų prekių vertė arba apskritai tokios prekės yra bevertės.
3.2. Skunde nurodoma, kad, vertinant 2019 m. rugsėjo 10 d. prekių sąskaitą Nr. 10092019 ir 2019 m. rugsėjo 13 d. reklamacijos aktą Nr. 73, matyti, jog prekių pirkėjas Rusijos bendrovė (duomenys neskelbtini) grąžina brokuotas prekes Didžiosios Britanijos bendrovei (duomenys neskelbtini), nurodydama grąžinamų prekių kainas, kuriomis naujas prekes pirko iš bendrovės (duomenys neskelbtini), o kitaip vertinti nurodytų dokumentų turinio nėra jokio pagrindo. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas galėtų konstatuoti prekių, nurodytų sąskaitoje, vertę pagal prekių sąskaitoje nurodytas prekių kainas tik tuomet, jeigu nagrinėjamu atveju Rusijos bendrovė (duomenys neskelbtini) parduotų Didžiosios Britanijos bendrovei (duomenys neskelbtini)naujas, kokybiškas ir nebrokuotas prekes.
3.3. Toliau nurodoma, kad, sutinkamai su Sąjungos muitinės kodekso (Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 952/2013) 70 straipsnio 1 dalimi, sandorio vertė yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Sąjungos muitinės kodeksą įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1224, 24 punkte nustatyta, kad nustatant sugedusių, sugadintų, sutarties (kontrakto) sąlygų neatitinkančių prekių muitinę vertę, pagrindžiant deklaruojamos sandorio vertės teisingumą Reglamento (ES) Nr. 2015/2447 134 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais, atliekant prekių muitinės vertės patikslinimus ir apskaičiavimus, nurodytus Reglamento (ES) Nr. 2015/2447 131 straipsnio 2 dalyje, 141 straipsnio 1 dalyje ir 142 straipsnio 1-5 dalyse, taikant Reglamento (ES) Nr. 952/2013 74 straipsnio 3 dalį, kai nėra galimybių remtis anksčiau nustatytomis prekių muitinėmis vertėmis, Muitinės departamento generalinio direktoriaus nustatyta tvarka gali būti remiamasi turto vertintojų arba ekspertų išvadomis. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004-12-20 įsakymu Nr. 1B-1150 patvirtintos Turto vertintojų arba ekspertų išvadų naudojimo, nustatant prekių muitinę vertę, taisyklės, būtent ir taikomos asmenų importuojamų sugedusių, sugadintų, sutarties (kontrakto) sąlygų neatitinkančių prekių muitiniam įvertinimui (2.1 punktas). Apeliantas nurodo, kad teismas, siekdamas, jog būtų nustatyta V. U. gabentų prekių muitinė vertė, būtų nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išnagrinėti privalėjo įpareigoti instituciją pateikti turto vertintojų arba ekspertų išvadas, nustatant prekių muitinę vertę, ir bylą išspręsti remiantis tinkamu būdu nustatyta gabentų prekių muitine verte. Institucijai nepateikus vertintojų arba ekspertų išvadų, nustatančių prekių muitinę vertę, teismas turėjo grąžinti bylą institucijai administracinio nusižengimo tyrimui atlikti arba nutraukti administracinio nusižengimo teiseną (ANK 635 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai).
3.4. Taip pat nurodoma, kad teismas neįvertino, jog daiktai nėra perkami ir parduodami, tačiau dėl nustatytų defektų yra grąžinami pardavėjui. Apelianto vertinimu, teismas įrodymus vertino pažeisdamas ANK 569 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Pažymima, kad iš skundžiamo nutarimo matyti, jog teismas nevertino reklamacijos akte Nr. 73 ir sąskaitoje Nr. 10092019 nurodytos aplinkybės, kad nekokybiškos prekės yra grąžinamos gamintojui.
3.5. Toliau nurodoma, jog teismas suformulavo prašymą institucijai pateikti informaciją dėl prekių vertinimo su defektais, tačiau institucija prašymo neįvykdė, todėl teismas privalėjo visas abejones bei neaiškumus, kurie negali būti pašalinti, aiškinti traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Apelianto teigimu, teismas turėjo pagrindą spręsti, kad V. U. gabentos prekės yra bevertės. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
3.6. Skunde taip pat nurodoma, kad, siekiant konstatuoti ANK 208 straipsnio 3 dalyje nurodytą pažeidimą, būtina nustatyti, kad V. U. suvokė, jog jis neteisėtai per valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus ir norėjo taip veikti. Pasak apelianto, bylos duomenys patvirtina, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo suvokė, kad per valstybių sieną gabena tik beverčius sugadintus daiktus, bevertes neremontuojamas prekes, kurios grąžinamos kaip defektas, ir tai nurodė savo paaiškinimuose teismo posėdžiuose, taigi V. U. suvokė, kad gabena per valstybių sieną beverčius daiktus, kurių, asmens įsitikinimu, deklaruoti jis neprivalėjo. Apelianto teigimu, V. U. veiksmai padaryti galimai dėl klaidos, manant, kad beverčių daiktų deklaruoti nereikia. Asmuo gabenamų daiktų neslėpė, juos laikė automobilio kabinoje tarp savo asmeninių daiktų, todėl nėra subjektyviosios pusės požymio – tyčios.
3.7. Toliau skunde nurodoma, kad paskirta nuobauda yra neteisinga, neprotingai didelė ir neatitinka konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau nei tai būtina. Nuobauda yra akivaizdžiai per griežta lyginant su gaunamu darbo užmokesčiu, taip pat reikia įvertinti ir byloje esančius įrodymus, susijusius su apelianto žmonos nėštumu, be to, jeigu ir buvo padarytas nusižengimas, jis buvo atsitiktinio pobūdžio, veika nesukėlė žalos įstatymo saugomai vertybei – finansų sistemai, vežti daiktai, tikėtina, yra beverčiai, asmuo turėjo vežimo tikslą – siekį grąžinti brokuotus daiktus pardavėjui. Apeliantas nurodo, kad individualizuodamas V. U. skiriamą nuobaudą teismas nevisapusiškai įvertino bylos duomenis ir paskyrė per griežtą, todėl neteisingą piniginę baudą, todėl būtų teisinga taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir paskirti V. U. ženkliai mažesnę baudą nei numatytas jos minimumas ANK 208 straipsnio 3 dalies sankcijoje.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą Vilniaus teritorinė muitinė prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. birželio 15 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad administracinio nusižengimo protokolo surašymo metu V. U. pateikė prekių įsigijimo dokumentus, muitinės pareigūnai pateiktas prekes įvertino pagal pateiktą sąskaitą bei reklamacijos aktą, t. y. taikė sandorio vertės metodą. Nurodoma, jog apelianto minimų Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių 20 straipsnyje numatyta, jog deklarantas, norėdamas įrodyti muitinei, kad įvykdytos Reglamento (ES) Nr. 2015/2447 132 straipsnyje nurodytos sąlygos, turi pateikti muitinę vertę nustatančiai muitinės įstaigai prekių įsigijimą įrodantį dokumentą (sutartį ir panašiai), sudarytą iki prekių išleidimo į laisvą apyvartą, pardavėjui pateiktą pranešimą (pretenziją) apie nustatytus prekių defektus, pardavėjo surašytus prekių kainų patikslinimo dokumentus ir kompetentingų institucijų arba, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodeksą įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1224, 24 punktu, turto vertintojų arba ekspertų surašytas atitinkamas išvadas. Taigi, Insitucijos vertinimu, minėtas teisės aktas, esant prekėms su defektais, numato pareigą asmeniui, o ne muitinėms pareigūnams pateikti patikslintą prekių kainą arba pateikti turto vertintojų arba ekspertų surašytas atitinkamas išvadas. Taip pat nurodoma, kad V. U. pateikus komercinę sąskaitą, kurioje nurodyta, kad „Kainos nurodytos tik muitinės tikslais“ bei reklamacijos aktą, kuriame aiškiai nurodyta ta pati prekių su defektais vertė, muitinės pareigūnams nebuvo pagrindo kreiptis į ekspertus ar specialistus. Teigiama, kad teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus V. U. teiginius, jog jis nežinojo, kad reikėjo deklaruoti prekes, nes, kaip pats asmuo teigė, 7 metus važinėja per muitinės postą ir turi žinoti visą tvarką, be to jis yra baustas už tokio pobūdžio administracinį nusižengimą, todėl prieš gabenant prekes turėjo būti suinteresuotas dar kartą susipažinti su prekių deklaravimo tvarka, tuo labiau, jog Lietuvos Respublikos muitinės internetinis puslapis www.lrmuitine.lt) yra viešas ir jame aiškiai nurodyta keliaujantiems asmenims naudinga informacija. Institucijos vertinimu, asmens interesai, negali būti išskirtinėmis aplinkybėmis baudos švelninimui, nes atsakomybė – valstybės prievartos priemonė, kuri įtvirtinta viešai.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
V. U. atstovo advokato Mariaus Rumšo apeliacinis skundas atmetamas
5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliaciniu skundu, patikrinęs skundžiamą nutarimą bei įvertinęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, sprendžia, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais. Pirmosios instancijos tinkamai pritaikė ANK nuostatas, atliko teisingą įrodymų vertinimą ir priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą nutarimą.
Dėl prekių vertės
7. Iš esmės apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl sulaikytų prekių muitinės vertės. Skunde nesutinkama su tuo, kad vertė buvo nustatyta, taikant sandorio vertės metodą, jo nepatikslinus specialistų ar ekspertų pateikta išvada.
8. Kontrabandos dalyko vertė nustatoma pagal prekių muitinę vertę, kuri apskaičiuojama pagal Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintas Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisykles. Nagrinėjamu atveju gabentų prekių vertė buvo nustatyta sandorio vertės metodu. Nustatant importuojamų prekių muitinę vertę sandorio vertės metodu, jų muitinė vertė yra sandorio vertė, t. y. pinigų suma, sumokėta ar mokėtina už importuojamas prekes, prireikus patikslinta Sąjungos muitinės kodekso 71 ir 72 straipsniuose nurodytomis išlaidomis. Šiuo atveju importuojamų prekių sandorio vertė apskaičiuojama remiantis prekių pirkimo–pardavimo dokumentais, t. y. sąskaitomis faktūromis, sutartimis, transporto paslaugų sąskaitomis faktūromis ir kt. (Minėtų taisyklių 9 punktas). Importuojamų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikomas, kai netenkinamos Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos, taip pat Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo akto 140 straipsnyje nurodytu atveju (Taisyklių 10 punktas). Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo akto 140 straipsnyje numatyta, kad jei muitinė turi pagrįstų abejonių dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną sumą, kaip nurodyta Kodekso 70 straipsnio 1 dalyje, ji gali paprašyti, kad deklarantas pateiktų papildomos informacijos. Jei abejonių nepavyksta išsklaidyti, muitinė gali nuspręsti, kad prekių vertė negali būti nustatoma pagal Kodekso 70 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsniu, prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus gali būti tikslinama. Nenustatyta, kad egzistuotų Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos, todėl nėra pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo galima taikyti sandorio vertės metodo.
9. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1B-1150 „Dėl turto vertintojų arba ekspertų išvadų naudojimo, nustatant prekių muitinę vertę, taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose taisyklėse numatyta, kad remiantis turto vertintojų arba ekspertų išvadomis (turto vertinimo ataskaitomis) gali būti nustatoma importuojamų sugedusių, sugadintų, sutarties (kontrakto) sąlygų neatitinkančių prekių muitinė vertė (taisyklių 6 punktas). Minėtu įsakymu patvirtintos taisyklės, be kita ko, taikomos asmenų importuojamų sugedusių, sugadintų, sutarties (kontrakto) sąlygų neatitinkančių prekių muitiniam įvertinimui (taisyklių 2.1. papunktis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos taisyklės yra taikomos tada, kai nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių įvežamų prekių vertę, arba kai kyla abejonių dokumentuose nurodyta verte, pavyzdžiui būtų pagrindas įtarti, kad nurodyta vertė yra neproporcingai maža. Šiuo gi atveju ir teismo posėdžio metu vyriausioji inspektorė nurodė, kad akivaizdžiai naudotų gabenamų prekių vertė nurodyta dokumentuose, kuri, atsižvelgiant į nenaudotų tokių daiktų vertę, jai nesukėlė jokių abejonių. Be to, šiuo atveju jokios reikšmės neturi tai, kad, pasak apelianto, grąžinamų gamintojui sugedusių ir netinkamų naudoti prekių vertė yra mažesnė nei naujų ir kokybiškų analogiškų prekių vertė arba apskritai tokios prekės yra bevertės, kadangi gabentų prekių vertė, galimai nustačius jų gamyklinį broką, nei pirkėjui, nei pardavėjui nepakito, nes tiek pirkėjo, tiek pardavėjo prievolės yra saistomos sandorio sudarymo metu nustatytos kainos. Be kita ko, teismo posėdžio metu muitinės atstovė nurodė, kad toks metodas asmeniui yra palankesnis, kadangi naujų gabentų prekių vertė yra gerokai didesnė, ir, pritaikius kitą metodą – analogiškų ar panašių prekių vertės, jų vertė padidėtų. Šiuo atveju, atsižvelgiant į paties V. U. pateiktus dokumentus, prekių vertė pagrįstai buvo nustatyta panaudojant sandorio vertės metodą.
10. Iš byloje esančios 2019 m. rugsėjo 10 d. komercinės sąskaitos Nr. 10092019 matyti, kad administracinio nusižengimo protokole nurodytų daiktų pirkėjas/gavėjas yra (duomenys neskelbtini), esanti Britų salose, pristatymo adresas nurodytas (duomenys neskelbtini), tuo tarpu pardavėjas yra RAB „(duomenys neskelbtini)“, esanti Maskvos srityje. Be to, minėtoje sąskaitoje nurodyta, kad kainos nurodytos tik muitinės tikslais (b. l. 6, 9-10).
11. Iš byloje esančio 2019 m. rugsėjo 13 d. defektų nustatymo (reklamacijos) akto Nr. 73 matyti, kad defekto aptikimo data 2018-2019 m. (3 punktas), nurodyta, kad defekto atsiradimo priežastis yra gamyklinis brokas (5 punktas), nurodyta, kad į (duomenys neskelbtini) (gamintojo adresu) yra siunčiami daiktai (53 krūtininiai davikliai su diržu, imtuvas, juodas ir rožinis laikrodžiai), kurių suma yra 2899 doleriai (6 punktas). Be to, matyti, kad yra pasirašyta direktoriaus W., PR (b. l. 8, 11-12). Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad P. R. W. yra (duomenys neskelbtini) direktorius. Taigi pastarasis dokumentas yra pasirašytas (duomenys neskelbtini) direktoriaus (nurodyta – iš tiekėjo) ir patvirtintas RAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus K. N. Z. (nurodyta – iš gavėjo). Vadinasi, tiek minėtoje sąskaitoje-faktūroje, tiek defektų nustatymo (reklamacijos) akte yra kalbama apie tuos pačius daiktus. Įvertinus dokumentus tarpusavyje ir kartu su V. U. parodymais, darytina išvada, kad RAB „(duomenys neskelbtini)“ (pardavėjas) perdavė (duomenys neskelbtini) (pirkėjas/gavėjas) nurodytus daiktus (pagal 2019 m. rugsėjo 10 d. komercinę sąskaitą) dėl gamyklinio broko, kuriuos RAB „(duomenys neskelbtini)“ (gavėjas) buvo įgijusi iš tiekėjo (gamintojo) (duomenys neskelbtini) (pagal 2019 m. rugsėjo 13 d. reklamacijos aktą). Taigi pirmiausia buvo parengta komercinė sąskaita, kurioje nurodytos prekių kainos muitinės tikslais ir kurios tikslas perduoti gamintojui (tiekėjui) daiktus, o po to buvo surašytas defektų nustatymo (reklamacijos) aktas, kuriame detaliai nurodoma, kodėl prekės yra grąžinamos. Visgi pastebėtina tai, kad prekės buvo gabentos 2019 m. gruodžio 24 d., o tiek sąskaita-faktūra, tiek defektų nustatymo aktas yra surašyti 2019 m. rugsėjo mėnesį. Be to, daiktai buvo gabenami be jokių dokumentų, minėtus dokumentus asmuo pateikė po tik po to, kai muitinėje buvo nustatyti prekių gabenimo tvarkos pažeidimai, t. y. jis pakalbėjo telefonu ir po to muitinei persiuntė minėtus dokumentus elektroniniu paštu. Taip pat pažymėtina, kad asmuo muitinės pareigūnams pirmiausia nurodė, jog tai yra jo prekės, be to, jis nesugebėjo konkrečiai paaiškinti ir nurodyti, kas jam perdavė prekes ir kam tas prekes jis turėjo perduoti. Taigi kyla abejonių, ar prekės iš tiesų buvo gabentos V. U. nurodytu tikslu. Visgi apeliacinės instancijos teismas negali grįsti sprendimo prielaidomis, todėl lieka prie išvados, kurią iš esmės patvirtina ir V. U. parodymai, kurie nėra paneigti, jog prekės buvo gabenamos, siekiant jas pateikti (duomenys neskelbtini). Taigi ir komercinėje sąskaitoje nurodytos prekių kainos muitiniais tikslais yra susijusios su prekių, kurioms nustatytas gamyklinis brokas, gabenimu į (duomenys neskelbtini), atitinkamai skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir plačiau dėl jų nebus pasisakoma. Tuo tarpu į bylą 2020 m. kovo 10 d. buvo pateiktas RAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. rugsėjo 13 d. techninės tarnybos reklamacijos aktas Nr. 73, kuriame nurodyta, kad daiktai dėl negalimumo pašalinti defektus siunčiami tiekėjui (5 punktas), nurodyta, kad sugadinta prekė nesuteikia jokios materialinės vertės ir negali būti suremontuota Rusijos Federacijoje dėl šios produkcijos paslaugų aptarnavimo skyrių nebuvimo (6 punktas). Be to, yra pateikta lentelė su prekės tipu, pavadinimu ir kiekiu, tačiau nenurodant jų kainos (b. l. 30, 41). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog techninės tarnybos reklamacijos aktas Nr. 13 yra surašytas ne pardavėjo, o kito juridinio asmens, jis visiškai skiriasi nuo reklamacijos akto, kurį asmuo pateikė muitinės patikrinimo metu muitinės darbuotojams. Aukštesniojo teismo vertinimu, jame yra nurodyta fizinė daikto vertė, kuri jokios įtakos neturi sprendžiant klausimą dėl asmens atsakomybės pagal ANK 208 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad asmuo itin užtikrintai aiškino apie gabenamų daiktų būklę, negrįsdamas to jokiais objektyviais duomenimis, o tik savo paties įsitikinimu, laikytina pasirinkta gynybine pozicija. Iš pateikto defektų nustatymo (reklamacijos) akto matyti, kokie defektai buvo nustatyti, tačiau jame nenurodyta, kad daiktai yra nepataisomi ar juo labiau, kad daiktų būklė turi bent minimalios įtakos muitinei prekių vertei. Atsakomybės klausimui spręsti yra svarbi prekių muitinė vertė, kuri nėra tapati prekių fizinei vertei. Be to, ANK 208 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje nurodytų prekių, meno vertybių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų vertė apskaičiuojama pagal jų muitinę vertę, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius. Atitinkamai minėtu dokumentu nėra pagrindo vadovautis.
12. Teismas 2020 m. vasario 13 d. posėdžio metu prašė muitinės pateikti informaciją dėl prekių vertinimo su defektais. Byloje yra Vilniaus teritorinės muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyriaus viršininkės 2020 m. vasario 19 d. tarnybinis raštas, kuriame nurodyta, kad muitinė nevertina ir nenustato defektuotų prekių muitinės vertės. Defektų turinčių prekių muitinė vertė, vadovaujantis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2014 m. (teisėjos pastaba: turi būti 2004 m.) gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1B-1150 „Dėl turto vertintojų arba ekspertų išvadų naudojimo, nustatant prekių muitinę vertę, taisyklių patvirtinimo“, gali būti nustatoma remiantis turto vertintojų arba ekspertų išvadomis (b. l. 35). Minėtas tarnybinis raštas buvo pateiktas 2020 m. kovo 10 d. posėdžio metu. Taigi nepagrįsti apelianto teiginiai, kad Institucija neatliko teismo paskirtos užduoties.
Dėl tiesioginės tyčios V. U. veiksmuose
13. ANK 208 straipsnio 3 dalyje numatytas administracinis nusižengimas gali būti padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia. ANK 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti kodekse numatytų padarinių, ir jų norėjo.
14. Administracinio nusižengimo protokole nurodyta, kad asmuo deklaravo, jog negabena kitų prekių, kurių kiekis yra didesnis už nustatytas įvežimo normas, už kurias nustatyti importo muitai ir mokesčiai arba kurioms taikomi draudimai arba apribojimai. V. U. administracinio nusižengimo padarymo dieną pasiaiškinime nurodė, kad iš Rusijos vežė 53 daviklius, 3 imtuvus, 2 laikrodžius, kurie buvo sugedę, brokuoti ir kurie turėjo būti pristatyti gamintojui kaip brokas. Taip pat nurodė, kad su jam keliamais pažeidimais nesutinka, nes tai brokas, kuris neveikia ir turi būti grąžintas gamintojui (b. l. 5).
15. Taigi V. U. neginčijo, kad vežė nurodytus daiktus, jis neginčijo ir to, kad jų nedeklaravo, motyvuodamas tuo, kad tai yra sugedę daiktai, kurie turi būti grąžinti gamintojui. Be to, muitinės pareigūnei jis nurodė, kad negabena deklaruotinų daiktų. Išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad V. U. suvokė savo veiksmus ir norėjo taip elgtis, t. y. jis gabeno daiktus nepateikdamas jų muitinės kontrolei, konkliudentiniais veiksmais išreikšdamas, kad negabena deklaruotinų daiktų. Taigi jo tikslas buvo atgabenti daiktus į Lietuvos Respubliką jų nepateikiant muitinės kontrolei. Vien tai, jog asmuo teigia, kad, jo manymu, daiktų nereikėjo deklaruoti, nes jie yra beverčiai, neatleidžia asmens nuo administracinės atsakomybės ir juo labiau nesudaro pagrindo teigti, jog jo tokie veiksmai yra padaryti suklydus. V. U. yra vairuotojas-ekspeditorius, kurio darbo pobūdis yra tarptautinis krovinių gabenimas krovininiu sausumos transportu, įvykio dieną jis gabeno krovinį su deklaracija, daiktai buvo sudėti krepšyje, kuris buvo rastas asmeniniuose daiktuose, pats nurodė, kad už prekių gabenimą buvo pažadėtas atlygis ir kad jam simboliškai sumokėjo, be to, yra baustas administracine tvarka ir už kontrabandą, ir už deklaravimui taikomų reikalavimų nesilaikymą, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jam yra taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingo elgesio reikalavimai, o jo išsakyti teiginiai yra gynybinio pobūdžio.
16. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad V. U. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą veikos pobūdį (kad gabena prekes, kurias reikia deklaruoti), ir norėjo taip veikti. Taigi apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog V. U. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, yra nepagrįsti. Tuo tarpu teiginiai dėl in dubio pro reo principo pažeidimo yra deklaratyvūs ir susiję su savaip interpretuojamomis įvykio aplinkybėmis bei subjektyviu įrodymų vertinimu. Nagrinėjamu atveju visos kilusios abejonės buvo pašalintos.
Dėl baudos
17. Už ANK 208 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą yra numatyta bauda nuo 3500 iki 6000 Eur.
18. Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė. ANK 34 straipsnyje nustatyti bendrieji administracinių nuobaudų skyrimo pagrindai. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
19. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas minimalią sankcijoje numatytą baudą, atsižvelgė į administracinio nusižengimo pobūdį, nurodomus motyvus, į asmenybę – administracine tvarka baustas už kontrabandą, nuobauda galioja, turi šeimą, į turtinę padėtį – sutuoktinė yra nėščia, asmuo gauna nedidelį atlyginimą. Aplinkybių, dėl kurių sankcijoje numatytos nuobaudos paskyrimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, nenustatyta.
20. ANK 34 straipsnio 6 dalyje (iki 2020 m. sausio 1 d. buvusi ANK 34 straipsnio 5 dalis) numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos reikšmingos baudos skyrimo aplinkybės buvo įvertintos tinkamai, skiriant minimalią baudą, kuri yra gerokai mažesnė nei sankcijoje numatytos baudos vidurkis. V. U. teigiamai charakterizuoja tai, kad jis yra sumokėjęs baudas už padarytus administracinius nusižengimus, visgi buvo nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta ANK 39 straipsnio 1 dalies 12 punkte. Tuo pačiu pažymėtina, kad V. U. administracinį nusižengimą, numatytą ANK 208 straipsnio 1 dalyje, padarė 2019 m. rugpjūčio 10 d., kai jo asmeniniuose daiktuose buvo rasta 11 pakelių cigarečių, o jis buvo deklaravęs, kad negabena prekių, kurių kiekis yra didesnis už nustatytas įvežimo normas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad asmens finansinė padėtis buvo žinoma iki administracinio nusižengimo padarymo, o jo sutuoktinės nėštumas negali būti esmine priežastimi skiriant nuobaudą. Visos šios aplinkybės nesudaro pagrindo mažinti paskirtos minimalios baudos dydžio.
22. Visgi pažymėtina, kad, vadovaujantis ANK 675 straipsnyje nustatyta tvarka, V. U. turi teisę kreiptis dėl baudos išdėstymo.
Dėl administracinio poveikio priemonės
23. ANK 208 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad už šio straipsnio 1, 2, 3 dalyse numatytus administracinius nusižengimus privaloma skirti kontrabandos daiktų konfiskavimą. Nagrinėjamu atveju buvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 208 straipsnio 3 dalyje. Kontrabandos daiktais šiuo atveju yra laikytini 50 pulsometrų su diržu, 3 stebėsenos aparatai, 2 laikrodžiai (b. l. 2) ir kuriuos pagrįstai pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėta imperatyvia nuostata, nutarė konfiskuoti. Atitinkamai plačiau šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas nepasisakys.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. birželio 15 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir V. U. atstovo advokato Mariaus Rumšo apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.