- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-07
- Bylos Nr.
- 2A-802-259/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12617-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Arvydas Žibas, Evaldas Burzdikas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jurby Water Tech“
- Ieškovas
- L. N.
- Kategorijos
- 11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Albinos Rimdeikaitės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurby Water Tech“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-16805-945/2014 pagal ieškovės L. N. ieškinį atsakovei UAB „Jurby Water Tech“ dėl darbdavio sprendimų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė panaikinti atsakovės 2014 m. gegužės 1 d. sprendimą nesuteikti ieškovei papildomų kasmetinių atostogų DK 176 straipsnio 2 dalies pagrindu, atsakovės 2014 m. gegužės 1 d. sprendimą nenutraukti su ieškove sudarytos 2012 m. rugsėjo 11 d. darbo sutarties Nr. 391 DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, panaikinti atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. PA14/15 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo, pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovės į darbą negrąžinti, darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti ieškovei iš atsakovės 31892,50 Lt darbo užmokesčio įsiskolinimą, 2983,66 Lt delspinigių, 39.178,37 Lt išeitinę išmoką, 2.139,70 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Ieškovė nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 11 d. tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu ieškovė 2012 m. rugsėjo 12 d. pradėjo dirbti įmonių grupės finansų direktore. 2012 m. spalio 1 d. ir 2013 m. gegužės 1 d. darbo sutartis buvo keičiama, didinant ieškovei mokėtiną darbo užmokestį (b. l. 17-18, t. 1). Darbo sutartimi darbdavys įsipareigojo darbo užmokestį mokėti iki dešimtos kiekvieno mėnesio darbo dienos, tačiau šio įsipareigojimo tinkamai nevykdė, darbo užmokestis ieškovei nuolat vėluodavo. Ieškovei 2014 m. kovo mėn. pradėjus domėtis jos darbo užmokesčio priskaitymais (b.l. 21-25, 31-32, t. 1) paaiškėjo, jog atsakovė netinkamai vedė darbo laiko apskaitą, į darbo laiką neįtraukdama savaitgalių ir šventinių dienų, kurių metu ieškovė vykdavo į komandiruotes ar iš jų grįždavo. Dėl nurodytos priežasties ieškovei netinkamai skaičiuotas darbo užmokestis (susidarė 10.927,98 Lt įsiskolinimas; b. l. 61, t. 1) ir vidutinis darbo užmokestis (susidarė 731,56 Lt įsiskolinimas už kasmetines atostogas; b..l. 62-64, t. 1). 2014 m. sausio 29 d. ieškovė pateikė prašymą išleisti ją kasmetinių atostogų laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 3 d. iki 2014 m. vasario 14 d. (b.l. 19, t. 1). 2014 m. sausio 30 d. įsakymu prašymas buvo patenkintas, tačiau užmokestis už kasmetines atostogas ieškovei išmokėtas tik 2014 m. balandžio 15 d. Kasmetinių atostogų metu nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. balandžio 28 d. ieškovė turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Nors ieškovė 2014 m. balandžio 17 d., 2014 m. balandžio 28 d. ir 2014 m. balandžio 30 d. teikė darbdaviui prašymus dėl kasmetinių atostogų pratęsimo, kurį sąlygojo darbdavio vėlavimas atsiskaityti, darbdavys atitinkamų ieškovės prašymų nepatenkino, 2014 m. gegužės 1 d. pranešime nurodė, jog prašymas yra pavėluotas, jis turėjo būti pateikiamas kartu su prašymu suteikti atostogas, ar bent jau tol, kol egzistavo pažeidimas (t.y. iki pinigų sumokėjimo). Už papildomų atostogų laiką ieškovei priklauso 20232,96 Lt darbo užmokesčio (b.l. 67, t. 1). Kadangi ieškovės sveikata nepagerėjo, gydytojų komisija 2014 m. balandžio 11 d. išdavė pažymėjimą, jog ieškovė serga juosmenine diskogenine radikulopatija, jai nerekomenduojama dirbti sėdimo darbo, darbo, susijusio su kelionėmis automobiliu ar lėktuvu. Apie šią išvadą atsakovė informuota 2014 m. balandžio 17 d. (b.l. 34-36, t. 1). 2014 m. balandžio 25 d. komisija išdavė ieškovei pažymėjimą, kuriame patvirtinama, jog ji negali vykdyti darbo funkcijų. Kartu su šiuo dokumentu ieškovė 2014 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą pasibaigus pratęstų atostogų laikui nutraukti su ja darbo sutartį DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Atsakovei atsakius, jog išvadą pateikusi komisija nėra įgaliota priimti sprendimus, susijusius su ieškovės darbingumo lygio nustatymu, kurie lemtų ieškovės teisę reikalauti nutraukti darbo sutartį atitinkamu pagrindu, 2014 m. balandžio 30 d. ieškovė pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu (b. l. 47-48, t. 1). Šis ieškovės prašymas taip pat nebuvo patenkintas atsakovei nurodžius, jog ieškovė piktnaudžiauja teise (b. l. 49-52, t. 1). Tokia darbdavio pozicija yra nepagrįsta, kadangi ieškovė ilgą laiką susiduria su sveikatos problemomis, nedarbingumo pažymėjimą turėjo ir iki jai suteiktų kasmetinių atostogų, prašyme dėl atostogų suteikimo nurodė, jog atostogos reikalingos sveikatos būklei gerinti, tačiau, būklei nepagerėjus, buvo priversta teikti prašymą dėl atleidimo iš darbo. 2014 m. gegužės 2 d. ieškovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydama perskaičiuoti jos vidutinį darbo užmokestį, priteisti 12821,28 Lt darbo užmokesčio nepriemoką bei 2193,76 Lt delspinigių, panaikinti atsakovės sprendimus dėl atostogų nepratęsimo ir atsisakymo nutraukti darbo sutartį. Darbdavys 2014 m. birželio 10 d. darbo ginčų komisijos posėdžio metu pateikė informaciją, jog darbo sutartis su ieškove yra nutraukta 2014 m. birželio 2 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, dėl ko ginčas darbo ginčų komisijoje nebebuvo toliau nagrinėjamas (b.l. 59-60, t. 1). Drausminė nuobauda atleidimas iš darbo ieškovei paskirta nepagrįstai. Įsakyme nurodytas darbo drausmės pažeidimas - nešiojamųjų kompiuterių ir mobiliojo telefono išsinešimas iš bendrovės patalpų (darbo tvarkos taisyklių 4.12 punktas) tėra paremtas spėlionėmis. Ieškovei nešiojamieji kompiuteriai ir mobilus telefonas buvo išduodami tam, kad jos darbas buvo susijęs su kelionėmis. Darbo tvarkos taisyklių 5.8 punkto, kuriame nurodyta, kad kuras gali būti pilamas tik darbo dieną ir darbo valandomis, kad draudžiama kuro kortelę perduoti tretiesiems asmenims, pažeidimas negalėjo sąlygoti pagrindo drausminei atsakomybei taikyti, kadangi darbdavio konstatuotos aplinkybės atsakingiems asmenims buvo žinomos ir nebuvo laikomos pažeidimais, nuobaudai už šiuos pažeidimus paskirti buvo praleistas įstatyme nustatytas terminas. Dar viena drausminės nuobaudos skyrimo priežastimi įvardintas neatvykimas į darbą 2014 m. gegužės 2 d. ir vėlesnėmis dienomis. Aplinkybės, dėl kurių ieškovė nurodytomis dienomis neatvyko į darbą, darbdaviui buvo žinomos, susiję su neteisėtais darbdavio veiksmais ieškovės atžvilgiu. Nevykdantis neteisėtų darbdavio nurodymų darbuotojas negali būti laikomas pažeidusiu darbo drausmę. Atsakovei tinkamai nevykdžius sutartinių įsipareigojimų, jai tenka pareiga mokėti delspinigius už laikotarpį iki darbo sutarties nutraukimo (delspinigių suma - 2983,66 Lt). Dėl ieškovės sveikatos būklės ji nebegali toliau vykdyti darbo funkcijų, todėl, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, ji turi būti laikoma atleista iš darbo teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ieškovei turi būti priteista išeitinė išmoka, kompensacija už nepanaudotas atostogas ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. 2014 m. rugsėjo 2 d. teismo posėdžio metu ieškovė pateikė teismui prašymą dėl ieškinio dalies atsisakymo, kuriame nurodė, jog priteistina išeitinės išmokos suma paskaičiuota netiksliai, todėl mažintina iki 38626,56 Lt, be to, ieškovė nurodė atsisakanti reikalavimo dėl 2139,70 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, likusius ieškinio reikalavimus patenkino iš dalies: pripažino neteisėtais atsakovės UAB „Jurby Water Tech“ direktoriaus 2014 m. gegužės 1 d. sprendimą nepratęsti ieškovės L. N. kasmetines atostogas DK 176 straipsnio 2 dalies pagrindu ir 2014 m. gegužės 1 d. sprendimą nenutraukti su ieškove L. N. sudarytą 2012 m. rugsėjo 11 d. darbo sutartį Nr. 391 DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu; panaikino atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. PA14/15 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo; ieškovės atleidimo iš darbo 2014 m. birželio 2 d. pagrindą pakeitė iš numatytojo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte į numatytąjį DK 127 straipsnio 2 dalyje; priteisė ieškovei iš atsakovės 9396,82 Lt (2.721,51 Eur) (priskaitytina suma) darbo užmokesčio, 20434,52 Lt (5.918,25 Eur) (priskaitytina suma) atlyginimo už kasmetines atostogas, 40.412,82 Lt (11.704,36 Eur) (priskaitytina suma) dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 20206,41 Lt (5.852,18 Eur) sumą už vėlavimo atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo (2014 m. gruodžio 5 d.), po 962,21 Lt (278,68 Eur) už kiekvieną darbo dieną esant 5 dienų darbo savaitei už laikotarpį nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2250 Lt (651,65 Eur) atstovavimo išlaidų atlyginimą; sprendimo dalį dėl 20206,41 Lt (5852,18 Eur) (priskaitytina suma) vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčiui lygios sumos priteisimo nukreipė vykdyti skubiai; likusius ieškinio reikalavimus atmetė; priteisė valstybei iš atsakovės 3161,42 Lt (916,48 Eur) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Dėl kasmetinių atostogų pratęsimo
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju gavęs ieškovės 2014 m. sausio 29 d. prašymą darbdavys 2014 m. sausio 30 d. įsakymu suteikė ieškovei 12 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 3 d. iki 2014 m. vasario 14 d. Darbdavys taip pat patvirtino aplinkybę, jog už kasmetinių atostogų laiką ieškovei priklausęs užmokestis buvo sumokėtas dviem mokėjimais: 2014 m. kovo 20 d. - 2.565,91 Lt, 2014 m. balandžio 15 d. - 5.987,12 Lt (b.l. 86, t. 1). Kaip matyti iš 2014 m. sausio 30 d. įsakymo dėl atostogų suteikimo turinio, darbdavys, sutikdamas išleisti ieškovę kasmetinių atostogų, nurodė, jog išmoka už atostogas ieškovei bus sumokėta kartu su darbo užmokesčiu. Nors nagrinėjamu atveju ieškovės prašyme nebuvo išreikštas ieškovės sutikimas apmokėjimą už atostogas gauti vėliau, pati ieškovė pripažino, jog darbdavys nuolat vėluodavo vykdyti pareigą atsiskaityti laiku, t.y. ieškovė suvokė egzistuojant problemoms su atsiskaitymu, kurios galėjo įtakoti darbdavio sprendimą suteikti jai kasmetines atostogas. Dėl nurodytos priežasties įsakymo dėl atostogų turinį teismas vertino kaip sutikimą su ieškovės pasiūlymu su sąlyga, kad bus atidedamas apmokėjimas už atostogas. Teismas nurodė, kad nepareikšdama jokių pretenzijų dėl atitinkamo darbdavio sprendimo, ieškovė konkliudentiniais veiksmais išreiškė sutikimą. Atostogos ieškovei buvo suteiktos 2014 m. vasario mėn., t.y. laikotarpiu, už kurį darbo užmokestis, vadovaujantis darbo sutartimi, tuo atveju, jeigu ieškovė būtų faktiškai dirbusi, būtų turėjęs būti sumokėtas iki dešimtos 2014 m. kovo mėn. darbo dienos, t.y. iki 2014 m. kovo 17 d. Toks atsakovės pageidavimas galėjo būti sąlygotas aplinkybės, jog, ieškovei po laikinojo nedarbingumo grįžus į darbą, atsakovei būtent iki 2014 m. kovo 17 d. nebūtų atsiradusios finansinės prievolės ieškovės atžvilgiu. Iš kitos pusės, atitinkamas atsakovės įrodinėjamas susitarimas ne tik paneigė ieškovės teisę reikalauti sumokėjimo anksčiau, nei nurodytą dieną, bet ir sukūrė atsakovės prievolę atsiskaityti iki atitinkamos datos bei pripažinimą su vėlavimu ją įvykdyti susijusių pasekmių. Savo pareigos atsiskaityti iki 2014 m. kovo 17 d. atsakovė neįvykdė. Vertindamas ieškovės veiksmus įgyvendinant DK 176 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisę, teismas pažymėjo, jog pirmą kartą reikalavimas pratęsti kasmetines atostogas buvo tiesiogiai pareikštas 2014 m. balandžio 17 d. rašte (b. l. 34-36, t. 1). Tuo metu ieškovės atostogos dar nebuvo pasibaigę, kadangi dėl 2014 m. vasario 13 d. prasidėjusio nedarbingumo, besitęsusio iki 2014 m. balandžio 28 d., remiantis DK 174 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, likusios dvi kasmetinių atostogų dienos nusikėlė į sekančias dienas po nedarbingumo pabaigos. Kaip nepagrįstą teismas vertino ir atsakovės atstovo nurodytą argumentą, jog ieškovei pagal užimtas pareigas turi būti taikomi aukštesni standartai, kas jos elgesį aptariamu aspektu leido vertinti kaip nepagrįstą delsimą įgyvendinti teises. Nurodė, kad pirma, byloje nėra duomenų, jog ieškovė yra darbo teisės specialistė, turinti aukštesnę nei įprasto žmogaus kompetenciją priimti sprendimus, susijusius su jos, kaip darbuotojos, teisėmis ir pareigomis. Antra, nurodytu laikotarpiu ieškovė turėjo nedarbingumo pažymėjimą, t.y. jos veiksmų savalaikiškumui įtakos galėjo turėti ir turėtos sveikatos problemos. Trečia, kaip matyti iš šalių elektroninio susirašinėjimo medžiagos (b.l. 21-25, 31-32, t. 1), būtent 2014 m. kovo 17 d. prasidėjo šalių elektroninis susirašinėjimas (trukęs iki 2014 m. kovo 28 d.), kuriuo ieškovė siekė išsiaiškinti, ar darbdavys su ja tinkamai atsiskaitė, reikalavo pateikti duomenis būtent apie už 2014 m. vasario mėn. priskaičiuotas sumas. Būtent šio susirašinėjimo eigoje darbdavys sumokėjo dalį išmokos už atostogas, t.y. suprato savo pareigą ir ieškovės siekį tinkamai įgyvendinti savo teises. Ketvirta, savo teises į atostogų pratęsimą ieškovė įgyvendino iš karto po to, kai darbdavys įvykdė pareigą su ja atsiskaityti, 2014 m. balandžio 15 d. pervesdamas likusią atlyginimo už atostogas dalį, t.y. iš karto po to, kai paaiškėjo darbdavio padaryto pažeidimo mastas. Penkta, ieškovė reikalavimą pratęsti atostogas pareiškė kasmetinėms atostogoms nepasibaigus, t. y. savo veiksmais (pvz., grįžimu į darbą po atostogų) nepripažino sutinkanti su darbdavio jos atžvilgiu vykdytu pažeidimu. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu, teismas vertino kaip nepagrįstą darbdavio išdėstytą poziciją dėl ieškovės prašymo pratęsti atostogas nepagrįstumo, kartu pripažino neteisėtu darbdavio atsisakymą tokias atostogas suteikti.
Dėl atsakovės atsisakymo tenkinti ieškovės prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį
Teismas nustatė, kad ieškovė 2014 m. balandžio 30 d. pateikusi prašymą nutraukti su ja sudarytą darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu ir 2014 m. gegužės 2 d. gavusi neigiamą darbdavio atsakymą, tą pačią dieną kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl darbdavio veiksmų pripažinimo neteisėtais, kartu informuodama pastarąjį apie savo veiksmus (b.l. 149, t. 1). Kadangi darbo ginčų komisija atitinkamo prašymo pagrįstumo neįvertino, teismas sprendė, jog egzistuoja pagrindas įvertinti šį reikalavimą teismine tvarka, nes tai gali turėti įtakos tolesniam darbo santykių tarp šalių statusui ar jų pabaigos įforminimui. Teismas nurodė, kad ieškovė prašymą nutraukti darbo sutartį pateikė remdamasi gydymo įstaigos išduotomis pažymomis (b.l. 33, 42, t. 1): 2014 m. balandžio 11 d. pažymėjimu, jog ieškovė serga juosmenine diskogenine radikulopatija, jai nerekomenduojama dirbti sėdimo darbo, darbo, susijusio su kelionėmis automobiliu ar lėktuvu; 2014 m. balandžio 25 d. pažymėjimu, kuriame patvirtinama, jog ieškovė negali vykdyti darbo funkcijų, nes į darbo pobūdį įeina kelionės automobiliu į darbą ir atgal (ilgas atstumas) bei komandiruotės į užsienį, skrydžiai lėktuvu, tuo tarpu ieškovė negali dirbti ilgai sėdimo darbo, neurochirurgas rekomenduoja chirurginį gydymą. Vertindamas vaizdo įrašuose ir Sodros medžiagoje užfiksuotus duomenis darbdavio teisės atmesti ieškovės prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu kontekste, teismas reikšmingomis laikė kelias aplinkybes. Nurodė, kad kaip matyti iš ieškovės pateiktų medicininių pažymėjimų, juose pateikiamos išvados siejamos ne su bendru ieškovės nedarbingumu (t.y. negalėjimu vykdyti jokių darbinių funkcijų), bet su jos sveikatos būklės įtaka galimybėms dirbti konkretų darbą, susijusį su būtinybe ilgą laiką praleisti sėdint (sėdimas darbas, komandiruotės, ilgas važiavimas automobiliu, skrydžiai lėktuvu). Teismo vertinimu, tai, jog ieškovė po vieną ar kelias valandas per savaitę gali vykdyti darbines funkcijas kitose darbovietėse, savaime nepaneigia fakto, jog ji neturi galimybių visa apimtimi įgyvendinti su atsakove sudaryta sutartimi prisiimtų pareigų. Nurodė, kad atsakovė neginčijo ieškovės nurodytos aplinkybės, jog dirbdama įmonių grupės finansų direktore ieškovė privalėjo daug keliauti. Šią aplinkybę patvirtina tiek darbo sutarties nuostata, kur yra atskirai išskirtas ieškovės sutikimas vykti į komandiruotes, tiek ir pačios atsakovės pateikti duomenys apie komandiruočių trukmę ir dažnumą. Atsakovės direktorius negali būti pripažįstamas subjektu, turinčiu kompetenciją vertinti ieškovės sveikatos būklę, tuo tarpu į bylą pateiktos medikų išvados, jų nepaneigus, teismo vertinimu, laikytinos pakankamu pagrindu pasinaudoti DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise. Kartu pažymėjo, jog ieškovė, net ir gavusi neigiamą medikų išvadą, kuri nėra patvirtinta DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta tvarka, turėjo teisę apsispręsti, ar jai tęsti darbo santykius. Ieškovei priėmus sprendimą nerizikuoti sveikatos būkle ir pasinaudoti medikų rekomendacija, darbdavys privalo tokį darbuotojos pasirinkimą gerbti ir tenkinti ieškovės prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Nurodytą aplinkybę teismas vertino kaip pagrindą pripažinti atsakovės atsisakymą nutraukti su ieškove sudarytą darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu neteisėtu.
Dėl ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju darbdavys 2014 m. birželio 2 d. įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo – atleidimo iš darbo, įvardijo kelis savarankiškus pažeidimus, kurių kiekvieną nurodė vertinantis kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (prie pažeidimo nurodydamas atitinkamą DK 235 straipsnio 2 dalies punktą). Įsakyme nurodyta, jog ieškovė iš savo darbo vietos išsinešdama du nešiojamuosius kompiuterius ir mobilųjį telefoną šiurkščiai pažeidė darbo tvarkos taisyklių (b.l. 104-131, t. 1) IV skyriaus 4.12 punkto reikalavimą, pagal kurį draudžiama iš bendrovės patalpų išsinešti bendrovei priklausančius daiktus, dokumentus, inventorių be įmonės vadovo leidimo. Atsakovės cituojamą darbo tvarkos taisyklių nuostatą teismas vertino kaip reiškiančią, jog darbuotojai iš bendrovės patalpų negali išsinešti jiems tiesiogiai nepriskirtų daiktų, naudojimosi kuriais galimybė ne bendrovės patalpose negali būti siejama su jų tiesioginių funkcijų vykdymu. Nagrinėjamu atveju atsakovė nurodė, jog kompiuteriai ir telefonas buvo perduoti ieškovei pasirašytinai, jog ieškovė laikoma atsakinga už šių objektų išsaugojimą. Į bylą pateiktus turto perdavimo aktus (b.l. 136-138, t. 1) teismas vertino kaip patvirtinimą, jog ieškovei nebuvo reikalingas papildomas leidimas šiems daiktams naudoti ne bendrovės patalpose. Priešinga išvada, teismo vertinimu, lemtų ir logiškai nepateisinamą situaciją, jog ir automobiliui, kuris buvo priskirtas ieškovei, panaudoti (išvažiuoti iš bendrovės teritorijos) ieškovė turėjo kiekvieną kartą gauti bendrovės direktoriaus leidimą. Be to, teismas nurodė, kad atsakovė neginčijo fakto, jog ieškovė visą laiką nuo pat minėtų daiktų jai perdavimo nuolat juos turėdavo su savimi ne bendrovės patalpose, jog atsakovės direktoriui tai buvo žinoma, tačiau ieškovei niekada nebuvo reiškiamos pretenzijos. Kartu teismas pažymėjo, jog ginčijamu įsakymu drausminės nuobaudos paskyrimas nėra siejamas su atitinkamo turto neišsaugojimu ar atsisakymu jį grąžinti, kas, po darbo santykių tarp šalių nutraukimo, esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, gali būti vertinamas kaip pagrindas kelti klausimą dėl materialinės atsakomybės ieškovės atžvilgiu taikymo.
Ginčijamame įsakyme taip pat nurodyta, jog ieškovė, pažeidė darbo tvarkos taisyklių 4 skyriaus 5.8 punkte ir susitarimo dėl nekonkuravimo 2.1.6 punkte įtvirtintus draudimus ne darbo laiku pilti kurą įmonės sąskaita, taip pat perduoti kuro kortelę kitiems asmenims, naudotis tarnybine padėtimi asmeninei naudai gauti. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš atsakovės pateiktų duomenų (b. l. 96-101, 174, t. 1), kurių pagrįstumo ieškovė neginčijo, ieškovei būnant komandiruotėse, taip pat švenčių ar atostogų dienomis buvo naudojamasi jai perduotomis kuro kortelėmis kurui (įskaitant benziną, nors jai perduota transporto priemonė varoma dyzelinu) ir degalinėje teikiamoms paslaugoms įsigyti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nurodytos aplinkybės su susitarimo dėl nekonkuravimo 2.1.6 punktu siejamos dirbtinai, kadangi, kaip matyti iš susitarimo 1.1 punkto, susitarimo objektą sudaro santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio kontrahento, t.y. subjekto, kuris rinkoje vertintinas kaip atsakovės konkurentas, todėl būtent šiame kontekste turi būti vertinamos ir visos susitarime nurodytos ieškovės pareigos, įskaitant ir aptartąją susitarimo 2.1.6 punkte. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju darbdavys neįrodinėjo fakto, jog kuro pylimas buvo kaip nors susijęs su atsakovės konkurentais. Pastaroji aplinkybė parodo, jog darbdavys dirbtinai ieškojo argumentų, kurie galėtų pagrįsti jo siekį atleisti darbuotoją iš darbo. Be to, ieškovė pripažino savo veiksmuose buvus darbo tvarkos taisyklių 4 skyriaus 5.8 punkto pažeidimą, teginčijo prielaidų taikyti drausminę nuobaudą egzistavimą. Vertindamas pastarąjį pažeidimą, teismas pažymėjo, jog darbdavys be pagrindo pažeidimą vertina kaip atitinkantį DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte apibrėžtą veiką, turinčią vagystės ar turto pasisavinimo požymių. Nurodė, kad visi duomenys apie kuro užpylimus buvo fiksuojami atsakovės buhalterinėje apskaitoje, buvo tikrinami ir vertinami (t.1, b.l. 151-153), buvo analizuojamas tokių ieškovės veiksmų pagrįstumas, ieškovei siūloma vengti tokio elgesio ateityje, ieškovė pripažino pažeidimus ir nurodė sutinkanti, jog lėšos būtų išskaitytos iš jai priklausančių išmokų, todėl, teismo vertinimu, spręsti, jog atsakingiems asmenims nebuvo žinoma apie tokį netinkamą ieškovės elgesį, nėra pagrindo. Be to teismas nurodė, kad darbo tvarkos taisyklių 4 skyriaus 5.8 punkte nurodyta, jog ten aptartų taisyklių nesilaikymas vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas, tačiau šis pažeidimas nėra tiesiogiai nurodytas darbo tvarkos taisyklių VIII skyriaus 6 punkte pateikiamame šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų sąraše. Teismas reikšminga pripažino ir tą aplinkybę, jog vėliausias pažeidimas buvo padarytas 2013 m. birželio 28 d., tuo tarpu drausminė nuobauda ieškovei paskirta 2014 m. birželio 2 d., t.y. praėjus beveik metams. Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teismas sprendė, jog drausminė nuobauda už netinkamą kuro kortelės panaudojimą ieškovei paskirta neteisėtai tiek dėl nepagrįsto pripažinimo, jog padarytas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas ir su tuo susijusios nuobaudos parinkimo, tiek ir dėl praleisto termino drausminei nuobaudai taikyti.
Aptartais argumentais dėl nepagrįsto rėmimosi susitarimo dėl nekonkuravimo 2.1.6 punkto nuostata, taip pat dirbtinu rėmimusi formaliais audito rezultatais drausminės nuobaudos terminams pakoreguoti, teismas neteisėtu pripažino ir drausminės nuobaudos skyrimą už taisymus 2013 m. kovo 25-26 d. komandiruotės ataskaitoje (b.l. 102, t. 1). Taip pat teismas nurodė, jog nurodytas pažeidimas dirbtinai priskiriamas prie šiurkščių, už kuriuos galėtų būti skiriama griežčiausia drausminė nuobauda, kadangi, darbuotojui nepateikus aiškių ir konkrečių duomenų apie komandiruotės išlaidas, tokios išlaidos turėjo būti neapmokamos. Jeigu atsakovė patyrė žalą dėl to, jog netinkamai užpildytos, koreguotos, neaiškaus turinio ataskaitos pagrindu ieškovei buvo išmokėti pinigai, drausminė nuobauda už tokius veiksmus galėtų būti taikoma tokią ataskaitą priėmusio ir ją apmokėti nusprendusio asmens, o ne ataskaitą pateikusios ieškovės atžvilgiu. Taisymas ataskaitoje savaime nelemia žalos darbdaviui, todėl spręsti, kad pastarasis veiksmas atitinka DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto sąlygą, darbdavys neturėjo pagrindo. Be to, iš audito ataskaitos turinio nėra aišku, nei kada ataskaita buvo pateikta bei apmokėta (ar ji iš viso buvo apmokėta), nei kada pataisymai buvo atlikti, nei kokias pasekmes jie sukūrė, nei kas auditoriams leido spręsti, kad pataisymus ataskaitoje padarė būtent ieškovė, kas, teismo vertinimu, parodo, jog drausminė nuobauda už šį pažeidimą buvo pritaikyta formaliai, neišsiaiškinus realios situacijos.
Teismas taip pat nurodė, kad šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu atsakovė pripažino ir faktą, jog ieškovė nuo 2014 m. gegužės 2 d. nėjo į darbą, dėl ko jai buvo fiksuojamos pravaikštos, tačiau šiame sprendime konstatavus, jog ieškovė turėjo pagrindą neiti į darbą iki 2014 m. birželio 1 d. dėl prasitęsusių kasmetinių atostogų, tai paneigia pravaikštų fiksavimo teisėtumą. Be to, pripažinus nepagrįstu darbdavio atsisakymą atleisti darbuotoją iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, taip buvo patvirtinta darbdavio pareiga pasibaigus kasmetinėms atostogoms įforminti darbo sutarties su ieškove nutraukimą. Šias aplinkybes įvertinęs kartu su faktu, jog ieškovė darbo sutarties nutraukimą iniciavo dėl sveikatos būklės bei elgėsi aktyviai nedelsiant inicijuodama individualaus darbo ginčo nagrinėjimą, teismas padarė išvadą, jog ieškovei ne tik buvo nepagrįstai fiksuojamos pravaikštos, bet ir darbdavys neturėjo pagrindo spręsti, jog ieškovė nėjo į darbą neturėdama tam priežasties, tuo tarpu darbdavio veiksmai fiksuojant pravaikštas ir reikalaujant pateikti pasiaiškinimą, teismo vertinimu, buvo sąlygoti nepagrįstų ir neteisėtų paties darbdavio sprendimų.
Dėl drausminės nuobaudos pripažinimo neteisėta pasekmių
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo specifiką įtakoja faktas, jog pati ieškovė dar iki neteisėto darbo sutarties su ja nutraukimo buvo iniciavusi darbo sutarties nutraukimą DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Kadangi darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta būtent tą dieną, kurią, tinkamai vykdydamas ieškovės reikalavimus, darbdavys būtų privalėjęs nutraukti su ieškove sudarytą darbo sutartį, todėl teismo vertinimu, spręsti, jog atleidimo datos perkėlimas į vėlesnį laiką ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas užtikrintų kokio nors teisėto ieškovės intereso apsaugą, nėra pagrindo. Dėl nurodytos aplinkybės teismas sprendė, jog egzistuoja sąlygos ieškovės teises apginti ieškovės atleidimo iš darbo 2014 m. birželio 2 d. pagrindą pakeisti iš numatytojo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte į numatytąjį DK 127 straipsnio 2 dalyje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Jurby Water Tech“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria pripažintas neteisėtu 2014 m. gegužės 1 d. įsakymas dėl atostogų suteikimo; kuria pripažintas neteisėtu 2014 m. gegužės 1 d įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu; kuria pripažintas neteisėtu 2014 m. birželio 2 d. įsakymas dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimus atmesti; Apeliantė nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas be pagrindo panaikino 2014-05-01 įsakymus dėl atostogų nepratęsimo ir darbo sutarties nutraukimo. Šioje dalyje teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir pagal nustatytas faktines aplinkybes neteisingai taikė DK 127 straipsnio 2 dalį bei 176 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyta, kad faktiškai nuo 2014-04-14 kilo konfliktinė situacija, kai ieškovė reiškė pretenzijas dėl laiku nemokamo uždarbio, jo dydžio, reikalavo atostogų nukėlimo. Taip pat byloje nustatyta, kad ilgą laiką ieškovė nedirbo dėl atostogų ar išduoto nedarbingumo pažymėjimo. Savo prašymui būti atleistai dėl negalėjimo atlikti darbinių funkcijų pagrįsti ieškovė pateikė du medicininius pažymėjimus, t.y. 2014-04-11 forma Nr. 046/a bei 2014-04-25 medicininį pažymėjimą forma Nr. 046/a, kurie išduoti tos pačios privačios viešosios įstaigos Pilaitės šeimos sveikatos namai „Gida“. Pagal turinį ir formą jie yra ne tokio paties turinio. Viename daugiau nurodoma nustatytos ligos, o kitame turinys daugiau orientuotas į galėjimą dirbti, atlikti funkcijas, nerekomenduojamą darbą. Pagal turinį pažymą, darbdavys, priimdamas 2014-05-01 įsakymą, vertino teisingai, kuri prieštaringa ir nenuginčytinai, vienareikšmiškai nepatvirtino negalėjimo ieškovei atlikti visų ar dalies darbo funkcijų. Nors darbuotoja žinojo darbdavio poziciją dėl privačios įstaigos pažymėjimo vertinimo, tačiau savo prašymui pagrįsti nepateikė kitų medicininių dokumentų, o primygtinai reikalavo nutraukti darbo sutartį pagal minėtą medicininį pažymėjimą. Darbdavys, būdamas profesionalas, savo srities žinovas, valdydamas savo įstaigą ir personalą, žinojo, kad medicininė pažyma neatstoja Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvados ir ji nėra teisinis dokumentas, įgalintis darbdavį priimti tokį sprendimą. Šiuo atveju darbdavys turėjo realią galimybę tinkamai įvertinti ir priimti tinkamą sprendimą. Darbdavys, būdamas atsakingu šiuo atveju, turėjo įsitikinti dėl pagrindo atleisti tikrumu, tuo labiau, kad tai yra darbdavio pareiga - tinkamai priimti ir atleisti darbuotojus. LR Sveikatos apsaugos ministro 1999-11-29 įsakymu Nr. 5015 patvirtintos privalomos sveikatos statistikos apskaitos formos, tarp jų ir Medicininis pažymėjimas, forma Nr. 046/a. Pagal medicininę praktiką šios formos naudojimo paskirtis visai kita, t.y. teikti gydytojams, slaugytojams, specialistams ir pan. Lietuvoje gi yra vienintelė neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuriai suteikti įgalinimai spręsti klausimą dėl žmogaus darbingumo, galėjimo atlikti darbines pareigas. Todėl apeliantės nuomone, ji nesutikdama nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 127 str. 2 d., elgėsi teisėtai.
Darbo kodeksas nenumato pareigos darbdaviui nutraukti darbo sutartį, jeigu jis nustato, kad reikalavimas pagal DK 127 str. 2 d. yra nepagrįstas. Darbdaviui suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga išsiaiškinti, vertinti teisinį pagrindą. Teismas neįvertino, kad ieškovės veiksmai, vienašališkai nutraukiant vykdyti darbines pareigas, yra teisiškai nepagrįsti. Įstatymas nesuteikia darbuotojui galimybės spręsti ginčus savo nuožiūra ir pasirinkimu. Darbuotojas turi teisę arba pasinaudoti DK 123-1 str. suteikta teise sustabdyti darbo funkcijų vykdymą arba kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančias institucijas. Šioje dalyje teismas neobjektyviai įvertino surinktus įrodymus, kurie neginčytinai patvirtino, kad L. N. savo tariamo nedarbingumo laikotarpiu gyveno pilnavertį gyvenimą dirbo analogišką darbą kitame mieste (b.l. 139-140, 150), atostogavo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas neteisingai nustatė, kad pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui 2014-04-28, ieškovė turėjo teisę neatlikti darbo funkcijų. Įvertinant aukščiau minėtus argumentus, kad ieškovė neturėjo teisinio pagrindo būti atleista nuo jos nurodytos datos iš darbo, t.y. nuo balandžio 28 d., darytina išvada, kad darbuotoja turėjo pareigą atvykti į darbą. Teismas šioje dalyje neteisingai nustatė, kad po 2014-05-01 ir vėliau, juolab po prašymo pateikimo 2014-04-29, 30 d., 2014-06-02 ieškovė turėjo teisę nevykti į darbą.
3. Dalyje dėl drausminės nuobaudos skyrimo pagrindų teismas neteisingai taikė įstatymą bei neobjektyviai vertino įrodymus. Byloje nustatyta, kad perdavimo aktais (b. l. 136-138) buvo perduotos materialinės vertybės. Taip pat neginčytinai nustatyta, kad tik 2014-05-05 buvo gauta audito išvada, kurioje nustatyti daugelis grubių ieškovės neteisėtų veiksmų, kurie teisingai darbdavio vertinti šiukščiu darbo pareigų pažeidimu. Įvertinant tai, kad pati ieškovė dirbo finansininkų vadovu, pati tvarkė ir buvo atsakinga už šių dokumentų tvarkymą, šis pažeidimas išaiškėjo tik atlikus auditą ir gavus išvadą. Šioje dalyje teismas nepagrįstai netaikė DK 241 str. 2 d. Dėl minėtų priežasčių nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, kad buvo praleistas terminas nuobaudai skirti. Pažeidimų pobūdis, t. y. materialinių vertybių išsinešimas, praradimas, kortelės kurui naudojimas savo ir kitų asmenų reikmėms, rodo itin didelį neatsakingumą, savanaudiškumą, turto pasisavinimą. Darbdaviui nuolat, sistemingai buvo daroma žala. Teismas šių aplinkybių neįvertino ir padarė neteisingas išvadas dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovė prašymą nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu grindė pateikdama pakankamai nemažai ir įvairių leistinų rašytinių įrodymų - medicininių įstaigų ir jų komisijų teiktas bei išduotas pažymas ir pažymėjimus, nedarbingumo pažymėjimą. Kaip teisingai sprendime pažymėjo pirmos instancijos teismas, DK 127 str. 2 dalyje nėra nurodyti imperatyvūs reikalavimai darbuotojo sveikatos būklę patvirtinantiems įrodymams, todėl darytina išvada, kad tokiais įrodymais gali būti įvairios formos leistini ir patikimi duomenys apie darbuotojo sveikatos būklę (išrašai iš ligos istorijos, ambulatorinės kortelės, nedarbingumo pažymėjimai, gydytojų pažymos ir pan.), pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas serga ar yra neįgalus, ir kad tai jam trukdo atlikti savo darbines pareigas. Atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčijo nei vieno ieškovės pateikto medicininio dokumento, o ta aplinkybė, kaip nurodo apeliantė, kad darbdavys yra profesionalas ir savo srities žinovas, negali suponuoti pagrindo išvadai, kad darbdavys ar jo įgaliotas administracijos atstovas yra kompetentingas subjektas vertinti ieškovės sveikatos būklę pagal pateiktų medicininių dokumentų turinį.
Šalies argumentai
2. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovė turėjo gydytojo išduotą nedarbingumo pažymėjimą, kuriame buvo nustatytas nedarbingumo laikotarpis nuo 2014-02-13 iki 2014-04-28. DK 142 straipsnyje nustatyta, kad darbo laikas - tai laikas, kuri darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. DK 143 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad į darbo laiką neįeina nedarbingumo laikas. Iš šių normų darytina išvada, kad drausminė atsakomybė gali būti taikoma už darbuotojo padarytus darbo pažeidimus per laikotarpį, kurį jis privalo dirbti pavestą darbą, ir negali būti taikoma už pažeidimus, padarytus nedarbingumo metu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepateikė įrodymų, kad nedarbingumo laikotarpiu ieškovė buvo pažeidusi specialius teisės aktus, reglamentuojančius nedarbingumo pažymėjimų išdavimą, jų pratęsimą. Kadangi atostogų pratęsimas yra darbuotojo teisė ir jos įgyvendinimas priklauso nuo darbuotojo valios, tai tik tokiu atveju atsiranda ir atitinkama darbdavio pareiga jas tęsti. Ieškovės pasinaudojimas įstatymo darbuotojui suteikta teise pratęsti atostogas buvo pagrįstas ir teisėtas, įskaitant ir dėl to, kad prašymą pratęsti atostogas ieškovė įgyvendino iš karto po to, kai darbdavys įvykdė savo uždelstą prievolę su ieškove atsiskaityti. Iš šio darytina išvada, kad teismas teisingai vertino bylos įrodymus ir tinkamai taikė teisės normas dėl atostogų ieškovei pratęsimo ir pagrįstai pripažino darbdavio atsisakymą suteikti atostogas neteisėtu.
3. Byloje aptartos ieškovės veikos - materialinių vertybių išsinešimas iš darbo vietos, kuro naudojimas ne pagal tvarką, nebuvo nurodytos darbo tvarkos taisyklių VIII skyriaus 6 punkte išdėstytame šiurkščių darbo tvarkos taisyklių pažeidimų sąraše, kas suponuoja pagrindą išvadai, kad 2014-06-02 įsakyme dėl drausminės nuobaudos L. N. skyrimo Nr. PA14/15 nurodyti pažeidimai be jokio teisinio pagrindo, įskaitant ir darbdavio lokalinį aktą - darbo tvarkos taisykles, darbdavio buvo kvalifikuoti kaip šiurkštus darbo tvarkos pažeidimas. Be to, 2014-06-02 įsakymu dėl drausminės nuobaudos L. N. skyrimo darbdavys nekonstatavo drausminės nuobaudos susiejimo su tam tikro darbdavio turto neišsaugojimu ar atsisakymu jį grąžinti. Analogiškai iš šiais konkrečiais atvejais darbdavys neįrodinėjo jam galimai kilusios turtinės žalos. Be to, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog drausminė nuobauda ieškovei paskirta praleidus terminą nuobaudai skirti. Atsakovės rašytiniai įrodymai, susiję su audito atlikimu, jų turinys, liudytojos buhalterės R. Š. paaiškinimai besąlygiškai patvirtino aplinkybę, kad auditas buvo formali ir dirbtinė priežastis bei sąlyga konstatuoti galimą pažeidimą tik audito pagrindu, kuris darbdaviui būtų suteikęs ilgesnį – 2 metų terminą skirti drausminę nuobaudą už netinkamą kuro panaudojimą. Darbdavys yra stiprioji darbo santykių pusė darbuotojo atžvilgiu, todėl jam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai bei reikalavimai elgtis apdairiai ir tiksliai pagal teisės aktų reikalavimus. Tai vertindamas teismas neturėjo pagrindo taikyti DK 241 str. 2 d. aptarto senaties termino, kurio atsakovė procesiniame dokumente neišreiškė valios taikyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl darbdavio prievolės laiku sumokėti darbo užmokestį už darbuotojo kasmetines apmokamas atostogas ir šios prievolės pažeidimo pasekmių, darbuotojo teisės nutraukti neterminuotą darbo sutartį LR DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, kai reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą ir šio prašymo netenkinimo pasekmių, dėl darbuotojo drausminės atsakomybės sąlygų ir pagrindų, teismo taikytino darbuotojų teisių gynimo būdo (LR DK 127 str. 2 d., 176 str. 2 d., 234 -240 str., 300 str.).
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovė ir atsakovė 2012 m. rugsėjo 11 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovė nuo 2012 09 11 dirbo pas atsakovę kompanijų grupės finansų direktore (b. l. 12, 13-14), 2012 m. spalio 1 d. ir 2013 m. gegužės 1 d. darbo sutartis buvo keičiama, didinant ieškovei mokėtiną darbo užmokestį (b. l. 17-18, 82, 83 t. 1). Ieškovė 2014 01 29 pateikė prašymą darbdaviui suteikti jai 12 dienų kasmetines atostogas nuo 2014 02 03 iki 2014 02 14 (1 t. b. l. 19). Jos prašymas darbdavio direktoriaus 2014 01 30 įsakymu buvo patenkintas (1 t. b. l. 20), darbdavys įsipareigojo už suteiktas atostogas sumokėti darbo užmokestį kartu su atlyginimu. Teisėjų kolegija nustatė, jog už suteiktas atostogas ieškovei priklausęs užmokestis buvo sumokėtas dviem mokėjimais: 2014 m. kovo 20 d. sumokėta 2.565,91 Lt, 2014 m. balandžio 15 d. sumokėta 5.987,12 Lt (b.l. 86, t. 1). Būdama atostogose ieškovė susirgo, 2014 02 13 jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, ieškovė buvo nedarbinga nuo 2014 02 13 iki 2014 04 28 dienos. Dėl tos aplinkybės, jog darbdavys laiku neišmokėjo darbo užmokesčio už suteiktas kasmetines apmokamas atostogas ir per suteiktą atostogų laikotarpį ieškovė buvo nedarbinga, ieškovė kreipėsi į darbdavį su prašymu pratęsti kasmetines atostogas, nurodė, kad prašo nutraukti darbo sutartį su darbdaviu LR DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, kadangi pagal gautas ir pateiktas medicinines išvadas negali atlikti sulygtų darbo funkcijų (1 t. b .l. 33,34, 47,4 8). Darbdavys atsisakė pratęsti kasmetines atostogas, nesutiko nutraukti darbo santykius su ieškove LR DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, paskyrė ieškovei drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu (1 t. b. l. 51, 52, 56-58).
Ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą atsakovei UAB „Jurby Water Tech“, teismo prašė panaikinti atsakovės 2014 m. gegužės 1 d. sprendimą nesuteikti ieškovei papildomų kasmetinių atostogų DK 176 straipsnio 2 dalies pagrindu, panaikinti atsakovės 2014 m. gegužės 1 d. sprendimą nenutraukti su ieškove sudarytos 2012 m. rugsėjo 11 d. darbo sutarties Nr. 391 DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, panaikinti atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. PA14/15 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo, pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovės į darbą negrąžinti, darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti ieškovei iš atsakovės 31892,50 Lt darbo užmokesčio įsiskolinimą, 2983,66 Lt delspinigių, 39.178,37 Lt išeitinę išmoką, 2.139,70 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (1 t. b.l. 4-9A).
Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu pripažino neteisėtais atsakovės UAB „Jurby Water Tech“ direktoriaus 2014 m. gegužės 1 d. sprendimą nepratęsti ieškovės L. N. kasmetines atostogas DK 176 straipsnio 2 dalies pagrindu ir 2014 m. gegužės 1 d. sprendimą nenutraukti su ieškove L. N. sudarytą 2012 m. rugsėjo 11 d. darbo sutartį Nr. 391 DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu; panaikino atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. PA14/15 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo; ieškovės atleidimo iš darbo 2014 m. birželio 2 d. pagrindą pakeitė iš numatytojo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte į numatytąjį DK 127 straipsnio 2 dalyje; priteisė ieškovei iš atsakovės 9396,82 Lt (2.721,51 Eur) (priskaitytina suma) darbo užmokesčio, 20434,52 Lt (5.918,25 Eur) (priskaitytina suma) atlyginimo už kasmetines atostogas, 40.412,82 Lt (11.704,36 Eur) (priskaitytina suma) dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 20206,41 Lt (5.852,18 Eur) sumą už vėlavimo atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo (2014 m. gruodžio 5 d.), po 962,21 Lt (278,68 Eur) už kiekvieną darbo dieną esant 5 dienų darbo savaitei už laikotarpį nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2250 Lt (651,65 Eur) atstovavimo išlaidų atlyginimą; sprendimo dalį dėl 20206,41 Lt (5852,18 Eur) (priskaitytina suma) vieno mėnesio vidutiniam darbo užmokesčiui lygios sumos priteisimo nukreipė vykdyti skubiai; likusius ieškinio reikalavimus atmetė (2 t b. l. 22-38).
Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia atsakovė, esminiai skundo argumentai grindžiamo tomis aplinkybėmis, jog teismas be pagrindo panaikino 2014-05-01 įsakymą dėl atostogų nepratęsimo ir 2014 05 01 įsakymą atsisakyti nutraukti darbo sutartį LR DK 127 str. 2 d. pagrindu. Apeliantas nurodo, jog ieškovė nepateikė patikimų, įgaliotos institucijos patvirtintų medicininių pažymų, kad ji neturi galimybės atlikti darbinių funkcijų dėl sveikatos būklės. Darbdavys turėjo teisę netenkinti tokio ieškovės prašymo, nes darbo kodeksas nenumato pareigos darbdaviui nutraukti darbo sutartį, jeigu jis nustato, kad reikalavimas pagal DK 127 str. 2 d. yra nepagrįstas. Darbdaviui suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga išsiaiškinti, vertinti teisinį pagrindą. Dalyje dėl drausminės nuobaudos panaikinimo teismas neteisingai taikė įstatymą bei neobjektyviai vertino įrodymus. Byloje nustatyta, kad perdavimo aktais (b. l. 136-138) ieškovei buvo perduotos materialinės vertybės. Taip pat neginčytinai nustatyta, kad tik 2014-05-05 buvo gauta audito išvada, kurioje nustatyti daugelis grubių ieškovės neteisėtų veiksmų, kurie teisingai darbdavio vertinti šiukščiu darbo pareigų pažeidimu. Įvertinant tai, kad pati ieškovė dirbo finansininkų vadovu, pati tvarkė ir buvo atsakinga už šių dokumentų tvarkymą, šis pažeidimas išaiškėjo tik atlikus auditą ir gavus išvadą. Šioje dalyje teismas nepagrįstai netaikė DK 241 str. 2 d. Dėl minėtų priežasčių nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, kad buvo praleistas terminas nuobaudai skirti. Pažeidimų pobūdis, t. y. materialinių vertybių išsinešimas, praradimas, kortelės kurui naudojimas savo ir kitų asmenų reikmėms, rodo itin didelį neatsakingumą, savanaudiškumą, turto pasisavinimą. Darbdaviui nuolat, sistemingai buvo daroma žala. Teismas šių aplinkybių neįvertino ir padarė neteisingas išvadas dėl drausminės nuobaudos panaikinimo. Dėl to apeliantė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria pripažintas neteisėtu 2014 m. gegužės 1 d. įsakymas dėl atostogų suteikimo; kuria pripažintas neteisėtu 2014 m. gegužės 1 d įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu; kuria pripažintas neteisėtu 2014 m. birželio 2 d. įsakymas dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimus atmesti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, vertina, jog Kauno apylinkės teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (LR CPK 178 str., 185 str.), tinkamai aiškino ir taikė materialiosios darbo teisės normas, nustatančias darbdavio prievolę laiku sumokėti darbo užmokestį už darbuotojo kasmetines apmokamas atostogas ir šios prievolės pažeidimo pasekmes, darbuotojo teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį LR DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, kai reikalavimas nutraukti darbo sutartį grindžiamas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą ir šio prašymo netenkinimo pasekmių, dėl darbuotojo drausminės atsakomybės sąlygų ir pagrindų, teismo taikytino darbuotojų teisių gynimo būdo (LR DK 127 str. 2 d., 176 str. 2 d., 234 str.-240 str., 300 str.), teismas pagrįstai pasinaudojo įstatymo leidėjo įtvirtinta teismo vaidmens darbo bylose specifika (LR CPK 414 str., 417 str. 418 str.), dėl ko šalių ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma, todėl apeliacinis skundas yra atmestinas, o skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl UAB „Jurby Water Tech“ direktoriaus 2014 m. gegužės 1 d. sprendimo nepratęsti ieškovės L. N. kasmetines atostogas panaikinimo
Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog pagal LR DK 176 straipsnio 2 dalį, darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios; jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Byloje paaiškėjo ta aplinkybė, jog už kasmetinių atostogų laiką ieškovei priklausęs užmokestis buvo sumokėtas dviem mokėjimais: 2014 m. kovo 20 d. sumokėta 2.565,91 Lt, 2014 m. balandžio 15 d. sumokėta 5.987,12 Lt suma (1 t. b. l. 86). Spręsdamas šalių ginčą šioje reikalavimų dalyje, Kauno apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai pažymėjo, jog kasmetinės atostogos darbuotojui suteikiamos darbo santykių šalių susitarimu, todėl nėra draudžiamas šalių susitarimas dėl kitokios, nei nustatyta įstatyme, užmokesčio už kasmetines atostogas sumokėjimo tvarkos. Dėl šios priežasties įsakymo dėl atostogų turinį Kauno apylinkės teismas vertino kaip darbdavio ir darbuotojos susitarimą, jog ieškovė buvo išleista atostogoms nurodomam laikotarpiui, sutikdama gauti apmokėjimą už atostogas kartu su darbo užmokesčiu, kuris pagal nustatytą įmonėje tvarką turėjo būti jai sumokėtas iki dešimtos 2014 m. kovo mėn. darbo dienos, t.y. iki 2014 m. kovo 17 d.. Byloje buvo neginčijamai nustatyta, jog savo pareigos atsiskaityti iki 2014 m. kovo 17 d. atsakovė neįvykdė, todėl ieškovė pagrįstai pareikalavo pratęsti jos atostogas, o kadangi ji atostogų metu buvo nedarbinga nuo 2014 02 13 iki 2014 03 28, DK 174 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies pagrindu, likusios dvi kasmetinių atostogų dienos nusikėlė į sekančias dienas po nedarbingumo pabaigos. Kauno apylinkės teismas teisingai skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, jog teise pratęsti atostogas ieškovė pasinaudojo kasmetinėms atostogoms nepasibaigus. Todėl nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia nagrinėjamoje byloje spręsti, jog ieškovė pagrįstai ir teisėtai reikalavo darbdavį pratęsti jos kasmetines apmokamas atostogas, nes atsakovė 29 dienas (nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2014 m. balandžio 15 d.) vėlavo įvykdyti įstatymo leidėjo įtvirtintą prievolę sumokėti darbo užmokestį už atostogų laikotarpį (LR DK 176 str. 2 d.).
Esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog Kauno apylinkės teismas be pagrindo panaikino atsakovės UAB „Jurby Water Tech“ direktoriaus 2014 m. gegužės 1 d. sprendimą nepratęsti ieškovės L. N. kasmetines atostogas.
Dėl teismo sprendimo dalies panaikinti atsakovės UAB „Jurby Water Tech“ direktoriaus 2014 m. gegužės 1 d. sprendimą nenutraukti su ieškove sudarytos 2012 m. rugsėjo 11 d. darbo sutarties Nr. 391 DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu
Tiek bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teisme, tiek apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą bylos šalys savaip aiškino LR DK 127 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškovė įrodinėjo, jog tinkamai, pagrįstai pasinaudojo galimybe nutraukti darbo sutartį LR DK 127 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, o atsakovės administracija be pagrindo pažeidė jos teisę nutraukti darbo santykius tokiu būdu. Atsakovė įrodinėjo, kad ieškovės pateikti medicininiai dokumentai neįrodo fakto, jog ji negali dėl sveikatos būklės atlikti darbinių funkcijų, todėl darbdavys turėjo teisę atsisakyti nutraukti darbo santykius ieškovės prašomu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminis ginčas šioje ginčo dalyje yra dėl to, jog darbuotojas, prašydamas DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kita ko, turi nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei ją (jas) pagrįsti ir su darbdavio galimybe netenkinti tokio darbuotojo prašymo, ko pasekoje darbuotojas neturi teisės, prašymo terminui pasibaigus, nutraukti vienašališkai darbo santykius, o tik inicijuoti darbo ginčą nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovė pateikė darbdaviui kartu su prašymu nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu tokius medicininius pažymėjimus, kuriuose pateikiamos išvados siejamos ne su bendru ieškovės nedarbingumu, bet su jos sveikatos būkle, suteikiančia ribotą galimybę dirbti konkretų darbą, t. y. ilgai sėdėti, keliauti į komandiruotes automobiliu ar lėktuvu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog LR DK 127 straipsnio 2 dalyje nenustatyta kokie medicininiai dokumentai, iš kokių įgaliotų institucijų gauti turi būti teikiami kartu su prašymu nutraukti darbo santykius, įstatymų leidėjas komentuojamoje normoje įtvirtino tik bendrą sąvoką apie ligą, trukdančią tinkamai atlikti darbą. Kauno apylinkės teismas todėl pagrįstai konstatavo skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime, jog tokiais įrodymais laikytini įvairios formos, leistinumo ir patikimumo kriterijus atitinkantys duomenys apie darbuotojo sveikatos būklę (išrašai iš ligos istorijos, nedarbingumo pažymėjimai, gydytojų pažymos, pan.), pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas serga ar yra neįgalus ir tai jam trukdo atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį. Tokiu būdu ieškovė, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai įrodė darbdaviui, kad ji neturi galimybės pilnavertiškai dirbti sulygto darbo pas atsakovą, kadangi jai diagnozuotas susirgimas ir esama sveikatos būklė neleidžia pilna apimtimi visą darbo dieną vykdyti jai pavestas darbines funkcijas pas atsakovę. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime, jog ta aplinkybė, kad ieškovė po vieną ar kelias valandas per savaitę gali vykdyti darbines funkcijas kitose darbovietėse, ar pas atsakovę savaime nepaneigia fakto, jog ji neturi galimybių visa apimtimi įgyvendinti su atsakove sudaryta sutartimi prisiimtų pareigų. Kauno apylinkės teismo sprendimo išvada, jog atsakovės direktorius negali būti pripažįstamas subjektu, turinčiu kompetenciją visapusiškai vertinti ieškovės sveikatos būklę ir neginčijamai spręsti yra pagrindas ar ne nutraukti darbuotojo prašymu darbo sutartį LR DK 127 str. 2 dalies pagrindu yra logiška ir pagrįsta byloje surinktų įrodymų analize. Teismas pagrįstai konstatavo, jog į bylą pateiktos medikų išvados, pažymos, atsakovei jų iš esmės nepaneigus, laikytinos pakankamu pagrindu ieškovei pasinaudoti DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise nutraukti darbo santykius. Dėl to visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog tik vienintelė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuriai suteikta teisė ir įgalinimai spręsti dėl žmogaus darbingumo ir galėjimo atlikti darbines pareigas, turi galimybę duoti išvadą nutraukiant darbo sutartį LR DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovė vienašališkai nutraukė darbo sutartį, nes 2014 05 02 nustojo vykdyti darbines pareigas. Atkreiptinas dėmesys į tas nustatytas aplinkybes byloje, jog ieškovė į darbą nėjo ne dėl to, kad sprendė, kad jos darbo santykiai nutrūko, bet dėl to, jog ji anksčiau buvo pateikusi darbdaviui reikalavimą dėl kasmetinių atostogų pratęsimo.
Dėl ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos panaikinimo
Ieškovė byloje prašė pripažinti neteisėta jai atsakovės direktoriaus 2014 m. birželio 2 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą- atleidimą iš darbo.
Nagrinėjamu atveju darbdavio administracijos vadovas įsakyme dėl drausminės nuobaudos L. N. skyrimo įvardijo keletą savarankiškų darbo tvarkos ir darbo drausmės pažeidimų, kurių kiekvieną nurodė vertinantis kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, prie pažeidimo nurodydamas atitinkamą DK 235 straipsnio 2 dalies punktą (1 t. b. l. 56-58).
Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimais skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime ir jų nekartodama, sprendžia, kad ginčas dėl drausminės nuobaudos panaikinimo yra išspręstas teisingai. Byloje aptartos ieškovės veikos - materialinių vertybių išsinešimas iš darbo vietos, kuro naudojimas ne pagal tvarką, nebuvo nurodytos darbo tvarkos taisyklių VIII skyriaus 6 punkte išdėstytame šiurkščių darbo tvarkos taisyklių pažeidimų sąraše, kas suponuoja pagrindą išvadai, kad 2014-06-02 įsakyme dėl drausminės nuobaudos L. N. skyrimo Nr. PA14/15 nurodyti pažeidimai be jokio teisinio pagrindo, įskaitant ir darbdavio lokalinį aktą - darbo tvarkos taisykles, darbdavio buvo kvalifikuoti kaip šiurkštus darbo tvarkos pažeidimas. Be to, 2014-06-02 įsakymu dėl drausminės nuobaudos L. N. skyrimo darbdavys nekonstatavo drausminės nuobaudos susiejimo su tam tikro darbdavio turto neišsaugojimu ar atsisakymu jį grąžinti. Analogiškai iš šiais konkrečiais atvejais darbdavys neįrodinėjo jam galimai kilusios turtinės žalos. Be to, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog drausminės nuobaudos ieškovei už kai kuriuos nurodomus pažeidimus paskirta praleidus terminą nuobaudai skirti. Atsakovės rašytiniai įrodymai, susiję su audito atlikimu, jų turinys, liudytojos buhalterės R. Š. paaiškinimai besąlygiškai patvirtino aplinkybę, kad auditas buvo formali ir dirbtinė priežastis bei sąlyga konstatuoti galimą pažeidimą tik audito pagrindu, kuris darbdaviui būtų suteikęs ilgesnį – 2 metų terminą skirti drausminę nuobaudą už netinkamą kuro panaudojimą. Darbdavys yra stiprioji darbo santykių pusė darbuotojo atžvilgiu, todėl jam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai bei reikalavimai elgtis apdairiai ir tiksliai pagal teisės aktų reikalavimus. Tai vertindamas teismas neturėjo pagrindo taikyti DK 241 str. 2 d. aptarto senaties termino, kurio atsakovė procesiniame dokumente neišreiškė valios taikyti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamo teismo sprendimo keisti ar naikinti šioje ginčo dalyje nurodomais apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.
Apeliantė neskundė Kauno apylinkės teismo sprendimo dalies dėl byloje ieškovės pareikštų finansinių reikalavimų tenkinimo ir teismo parinkto darbuotojos teisių gynimo būdo, kur teismo sprendimu ieškovės L. N. atleidimo iš darbo 2014 m. birželio 2 d. pagrindas pakeistas iš DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto į DK 127 straipsnio 2 dalį ir priteista ieškovei iš atsakovės UAB „Jurby Water Tech“ 9.396,82 Lt (2.721,51 Eur) (priskaitytina suma) darbo užmokesčio, 20.434,52 Lt (5.918,25 Eur) (priskaitytina suma) atlyginimo už kasmetines atostogas, 40.412,82 Lt (11.704,36 Eur) (priskaitytina suma) dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, 20.206,41 Lt (5.852,18 Eur) suma už vėlavimo atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo (2014 m. gruodžio 5 d.), po 962,21 Lt (278,68 Eur) už kiekvieną darbo dieną esant 5 dienų darbo savaitei už laikotarpį nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2.250 Lt (dviejų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties litų) (651,65 Eur) atstovavimo byloje išlaidų atlyginimas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su teismo padarytomis išvadomis, plačiau dėl šios ginčo dalies nepasisako.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys).
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 544, 50 eurų atstovavimo išlaidų. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovės turėtos išlaidos priteistinos iš atsakovės (LR CPK 98 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti L. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš UAB „Jurby Water Tech“, (juridinio asmens kodas 111498845) 544,50 eurų turėtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme.