Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2007-05-18 · Administracinė byla Nr. I-5456-331/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2007-05-18
Bylos Nr.
I-5456-331/2007
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ina Kirkutienė (pirm.), Henrikas Sadauskas (pran.), Arūnas Kaminskas
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Advokatai
Vytautė Ladigaitė
Administracinė byla Nr. I-5456-11/2007
SPRENDIMAS(S)LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUVilnius, 2007 m. gegužės 18 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė), Henriko Sadausko (pranešėjas) ir Arūno Kaminsko, sekretoriaujant Sigitai Gamulėnienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal O. R. skundą atsakovams – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai – dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja prašė panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1-721/06, įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – VGTPT) suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, kad ji galėtų apskųsti 2006 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1761-41/06 ir priteisti ne mažiau kaip 10 000 Lt neturtinės žalos. Skunde (b.l. 3-5) paaiškino, kad VGTPT 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 1-721/06 nepagrįstai atsisakė jai suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjos reikalavimai yra nepagrįsti, o atstovavimas byloje neperspektyvus. Minėta civilinė byla buvo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamo atstovavimo byloje dėl bankroto bylos iškėlimo J. R. individualiajai įmonei „Soltis“. Individualiosios įmonės turtą sudaro jos savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios nuosavybės teise priklausantis turtas, ši įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl, kai neužtenka įmonės turto, už šios įmonės prievoles atsako įmonės savininkas savo turtu. Pareiškėja yra tiesiogiai suinteresuota tinkamu atstovavimu IĮ „Soltis“ bankroto byloje, nes jos interesai sutampa su jos sutuoktinio interesais, todėl nėra pagrindo teigti, kad reikalavimai yra nepagrįsti.

Nepagrįstas taip pat atsisakymas suteikti garantuojamą teisinę pagalbą dėl atstovavimo neperspektyvumo, nes VGTPT nepateikė tokio sprendimo motyvų ir nusižengė lygiateisiškumo, visų asmenų interesų apsaugos principui, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo, objektyvumoir nepiktnaudžiavimo valdžia principams.

Teisinės apsaugos suteikimas yra tiesiogiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų įgyvendinimu, o tokios pagalbos nesuteikimas ar atsisakymas ją teikti laikytinas Konvencijos neįgyvendinimu ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų nevykdymu. Tarnyba vilkindama sprendimo priėmimą pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus ir šiuo savo neveikimu pareiškėjai padarė neturtinės žalos, sukėlė nemalonių išgyvenimų.

Atsiliepimas

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba skundą prašė atmesti. Atsiliepime (b.l. 29-31) paaiškino, kad pareiškėjai O. R. buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 5 d. 1–2 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėjos minėtoje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo buvo susiklostę sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, atsiradę iš valstybinės teisinės pagalbos teikimo santykių. Ši teisinė pagalba buvo suteikta pareiškėjos sutuoktiniui J. R..

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimas yra siejamas su konkrečiu asmeniu, kuriam ji yra teikiama, todėl netinkamą paslaugų suteikimą gali ginčyti tik asmuo, kuriam tokia pagalba buvo suteikta. Pareiškėja bankroto byloje J. R. įmonei „Soltis“ nedalyvavo, ji ten nebuvo proceso šalis, todėl pareiškėjos sutuoktiniui antrinę teisinę pagalbą teikianti advokatė negalėjo pažeisti pareiškėjos interesų. VGTPT nustatė, kad pareiškėjos reikalavimas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje yra nepagrįstas, o atstovavimas neperspektyvus.

Tai, kad bylinėjimasis minėtoje civilinėje byloje yra nepagrįstas, patvirtina ir Vilniaus apygardos bei Lietuvos apeliacinio teismų išvados, kuriose nurodyta, kad O. R. apskritai neturi reikalavimo teisės byloje, nes ieškinys siejamas su valstybinės teisinės pagalbos, teiktos tik J. R., tinkamu vykdymu.

VGTPT priimdama pareiškėjos ginčijamą sprendimą Nr. 1-721/06 išsamiai išnagrinėjo faktinę situaciją ir tinkamai pritaikė teisės normas. Pareiškėja nepagrįstai nurodė, kad sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo gali priimti tik teismas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A8-50/2007 pabrėžė, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba yra teikiama tik esant visoms įstatyme numatytoms sąlygoms, o sprendimą dėl šios pagalbos teikimo priima Valtybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 str. 2 d.).

Be to, pareiškėja taip pat reikalavo neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamo funkcijų vykdymo, teisės aktų pažeidimų ir savalaikio pareigų neatlikimo, tačiau šio savo reikalavimo ji nepagrindė jokiais įrodymais, t. y. neįrodė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsidūrusios žalos, todėl šis reikalavimas yra nepagrįstas.

Proceso šalims apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta iš anksto šaukimais, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Šios bylos ginčo esmė – ar pagrįstai Tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus teismui civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo.

Ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas), Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, į antrinės teisinės pagalbos sąvoką įeina dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimą išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą.

Įstatymo 11 straipsnyje yra nurodyti asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyti asmenys, kurie turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o 5 dalyje įtvirtinti atvejai, kuomet valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Pagal 5 dalies 1–2 punktus antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 15 d. pareiškėja pateikė prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą (b.l. 8). Savo prašyme pareiškėja nurodė, kad jai reikalingas advokatas apskųsti 2006 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį. Tarnyba 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimu tokį pareiškėjos prašymą atsisakė tenkinti ir nurodė atsisakymo motyvus (b.l. 7). Iš Tarybos teismui pateiktos medžiagos taip pat nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjos sutuoktinio įmonei „Soltis“. Įmonei atstovaujantis pareiškėjos sutuoktinis J. R. kreipėsi į teismą su prašymu skirti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. 2005 m. kovo 1 d. nutartimi pareiškėjos sutuoktiniui J. R. buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-954-53/05 dėl bankroto bylos iškėlimo J. R. firmai „Soltis“ (b.l. 36-37). Pareiškėjos sutuoktiniui bankroto byloje atstovavo advokatė Vytautė Ladigaitė–Balčiūnienė. Pareiškėja ir jos sutuoktinis kreipėsi į Vilniaus apygardos teismo su ieškiniu dėl žalos ir nuostolių, atsiradusių dėl netinkamo atstovavimo byloje, atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 3 d. nutartimi šiuos reikalavimus atmetė. Pareiškėja su šia teismo nutartimi nesutiko, ketino ją apskųsti, todėl kreipėsi į VGTPT dėl teisinės. Antrinė teisinė pagalba jai suteikta nebuvo, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis buvo apskųsta Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2007 m. kovo 30 d. nutartimi paliko galioti Vlniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 3 d. nutartį (b.l. 43-50).

Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jo paskirtis yra užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad pareiškėjas yra fizinis asmuo, kuris pateikė prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Vadinasi, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo teisiniai santykiai susiklosto tarp teisinę pagalbą suteikiančios tarnybos ir pareiškėjo, kuris pateikia prašymą dėl šios pagalbos skyrimo.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjai valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl to, kad jos reikalavimas yra nepagrįstas, o bylinėjimasis neperspektyvus. Pareiškėja su šiomis išvadomis nesutinka ir pažymi, kad jos reikalavimo pagrįstumą lemia specifinis individualiosios įmonės statusas ir atsakomybės forma. Ji paaiškino, kad tais atvejais, kai individualiajai įmonei yra netinkamai atstovaujama, kyla grėsmė ir jos ineresams, todėl ji gali reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamo atstovavomo įmonės interesams.

Individualiosios įmonės steigimo ir valdymo ypatumai yra numatyti Individualių įmonių įstatyme. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad individualiąją įmonę steigia vienas fizinis asmuo. Individualiojoje įmonėje yra vienas savininkas, juo gali būti tik fizinis asmuo. Individualiosios įmonės savininkas negali būti kitos individualiosios įmonės savininku. Individualiosios įmonės savininko teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, šis bei kiti įstatymai, individualiosios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 str. 1–4 dalys). Individualiosios įmonės valdymas yra numatytas Individualių įmonių įstatymo 7 str., kuriame numatyta, kad individualioji įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualiosios įmonės vadovą. Individualiosios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualiosios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualiosios įmonės nuostatai nenustato kitaip. Kai individualiosios įmonės savininkas kartu yra įmonės vadovas, jam priskiriama individualiosios įmonės vadovo kompetencija. Individualiosios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualiosios įmonės vardu, jeigu individualiosios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualiosios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualiosios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, jeigu individualiosios įmonės atskaitomybės sudarymas nustatytas individualiosios įmonės nuostatuose, individualiosios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui. Individualiosios įmonės vadovas taip pat turi ir kitas Civiliniame kodekse, šiame ir kituose įstatymuose, individualiosios įmonės nuostatuose nustatytas teises ir pareigas (Individualių įmonių įstatymo 7 str. 1-2, 5 dalys).

Minėtų Individualių įmonių įstatymo nuostatų analizė parodo, kad individualiosios įmonės savininkas, kuris dažniausiai būna ir šios įmonės vadovas, vienvaldiškai veikia įmonės vardu. Jis atstovauja įmonei vykdant veiklą, bylinėjantis teisme, taip pat ir nagrinėjant įmonės bankroto iškėlimo bylą. Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas individualiosios įmonės „Soltis“ bankroto bylos iškėlimo klausimas. Šios įmonės savininkas J. R. atstovavo teisme šiai įmonei, prašė teismo suteikti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teisinė pagalba buvo skirta J. R. (b.l. 36-37), todėl būtent jis ir galėjo ginčyti teikiamų teisinių paslaugų kokybę ir reikalauti žalos atlyginimo. Tokias pat išvadas padarė ir ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo nagrinėję pirmos ir apeliacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (b.l. 38-50).

Pareiškėja savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo dėl netinkamo jos sutuoktinio atstovavimo bankroto byloje kildina iš to, kad individualioji įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, t. y. kad už įmonės prievoles atsako ne tik įmonė savo turtu, bet ir jos savininkas savo turtu. Teismas sutinka, kad individualioji įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir jos savininkas taip pat atsako už įmonės turtinius įsipareigojimus, tačiau pažymi, kad išieškojimas iš įmonės savininko turto vykdomas tik tuomet, kai įmonės lėšų nepakanka išieškomoms sumoms padengti. Išieškojimą į įmonės savininko turtą nukreipia antstolis vykdymo procese (Civilinio proceso kodekso 673 str.).

Teismas, išanalizavęs teisės normas ir pareiškėjos skundo argumentus, nustatė, kad VGTPT teisingai nustatė, kad pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas ir bylinėjimasis yra neperspektyvus, nes pareiškėja žalos atlyginimo reikalauja iš teisinių paslaugų teikimo jos sutuoktiniui, tačiau pareiškėja nebuvo šių teisinių santykių šalis. Be to, analogiškas išvadas padarė ir žalos atlyginimo klausimą sprendę bendrosios kompetencijos teismai. Kadangi pareiškėja byloje kėlė akivaizdžiai nepagrįstus reikalavimus, VGTPT teisingai nurodė, kad toks bylinėjimasis yra neperspektyvus ir antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba negali būti teikiama, todėl skundžiamas VGTPT 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 1-721/06 yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti.

Pareiškėja skunde teismui taip pat prašė priteisti jai ne mažiau kaip 10 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamo funkcijų vykdymo, teisės aktų pažeidimų ir savalaikio pareigų neatlikimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246–6.250 str. yra numatytos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jam buvo padaryta ne mažiau kaip 10 000 Lt žala, nėra aišku, kaip pareiškėja apskaičiavo šią sumą, teismas nenustatė jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl, nesant būtinųjų civilinės atsakomybės pagrindų, teismas pareiškėjos prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmeta.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. teismas

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

Kolegijos pirmininkė Ina KirkutienėKolegijos teisėjai Henrikas SadauskasArūnas Kaminskas