- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-09-20
- Bylos Nr.
- 2A-613-345/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-10222-2009-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
- Ieškovas
- AB „If P&C Insurance AS“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR Vyriausybės
- Advokatai
- Artūras Kalytis
- Kategorijos
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės, Almos Urbanavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „If P&C Insurance AS“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 1 579,49 Lt nuostolių atlyginimo, procesines palūkanas. Nurodė, kad UAB „If draudimas“ kaip draudikas 2007 m. rugsėjo 19 d. draudimo sutarties pagrindu su UAB „Primigena“ apdraudė transporto priemonę BMW 5. 2007 m. spalio 21 d. Molėtų r. įvyko autoįvykis, kurio metu buvo sugadinta autotransporto priemonė dėl staiga į kelią išbėgusios stirnos. Eismo įvykį draudikas pripažino draudiminiu ir išmokėjo 1 579,49 Lt draudimo išmokos. UAB „If draudimas“ teises ir pareigas perėmė ieškovas AB „If P&C Insurance AS“ ir įgijo regresinio reikalavimo teisę į atsakingą dėl žalos (nuostolių) padarymo asmenį.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Vyriausybės, atsiliepime nurodė, kad šiuo atveju žala gali būti atlyginta tik įstatymų nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka, o įstatymai nenumato, kad žalą privalėtų atlyginti valstybė, jei ją patiria autotransporto priemonių savininkas dėl transporto priemonės susidūrimo su laukiniais gyvūnais. Dėl žalos atsiradimo kaltas automobilio vairuotojas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Nurodė, kad CK 6.267 str. 2 d. numato, jog laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Galiojančiais įstatymais nėra reglamentuota žalos, padarytos laukinių žvėrių, jiems išbėgus į važiuojamąją kelio dalį ir susidūrus su transporto priemone, atlyginimo tvarka. Taip pat nėra įstatymo, tiesiogiai įpareigojančio valstybę, kaip laukinių gyvūnų savininką, atlyginti žalą tais atvejais, kai ji padaroma laukiniam gyvūnui susidūrus su valstybiniu keliu važiuojančiu automobiliu. Šiuo atveju sprendžiant laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo klausimą, dėl teisinių santykių panašumo taikytina CK 6.267 str. 1 d., numatanti naminių gyvūnų ir asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininko pareigą atlyginti šių gyvūnų padarytą žalą, analogija. Teismas pažymėjo, kad LR laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. numato, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Taigi valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkas, privalo užtikrinti, kad jai nuosavybės teise priklausantys gyvūnai nedarytų žalos. Taikant CK 6.267 str. 1 d. analogiją, nagrinėjamu atveju valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas nurodė, kad laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nelaikytinas nenugalima jėga, nes valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamų priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus, taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti. Aplinkybes, dėl kurių laukinio žvėries išbėgimas į kelią turėtų būti pripažįstamas nenugalima jėga, privalo įrodinėti atsakovas, kaip laukinio žvėries savininkas. Teismas pabrėžė, kad atsakovas jokių įrodymų apie tai nepateikė, o remiasi ieškovo pateiktu 2009 m. liepos 21 d. VĮ „Utenos regiono keliai“ raštu, kuriame nurodyta, kad remiantis šios įmonės ir Molėtų rajono policijos komisariato turimais duomenimis, nuo 2001 m. kelio Molėtai-Pabradė atkarpoje nuo 27 iki 29 km, yra įvykęs tik vienintelis minimas (28,3 km) eismo įvykis. Duomenys tik apie 2 km kelio atkarpoje vykusius autoįvykius neduoda pagrindo teigti, kad vietovėje, kurioje įvyko eismo įvykis, visame Molėtai-Pabradė kelyje, nebuvo daugiau eismo įvykių, kurių priežastis – susidūrimas su laukiniais žvėrimis. Teismas konstatavo, jog atsakovas neįrodė aplinkybių, dėl kurių laukinio žvėries išbėgimas į kelią turėtų būti pripažįstamas nenugalima jėga, be to, jo nurodytos aplinkybės neatitinka force majeure kriterijų visumos (CK 6.253 str. 2 d.). Aplinkybė, kuri nebuvo neišvengiama, ją buvo galima numatyti, kontroliuoti ir pašalinti, nelaikytina nenugalima jėga (CK 6.212 str. 1 d.) ir nepašalina atsakovo atsakomybės atlyginti laukinių žvėrių padarytą žalą. Atsakovas privalėjo rūpintis kelio saugumu, tačiau kelio atkarpoje, kur įvyko eismo įvykis, kelio ženklo Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ nebuvo, techninės apsaugos priemonių, užkertančių kelią gyvūnams pateikti į važiuojamąją kelio dalį nebuvo įrengta. Teismas darė išvadą, kad valstybė galėjo ir turėjo imtis pakankamų priemonių saugiam eismui užtikrinti ir žalai išvengti (pastatyti atitinkamus įspėjamuosius kelio ženklus, atitvarus, kontroliuoti gyvūnų populiaciją ar taikyti kitas panašias apsaugos priemones). Tačiau atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių žalai išvengti, todėl privalo atlyginti jam nuosavybės teise priklausančio laukinio žvėries padarytą žalą juridinio asmens turtui. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl minėto eismo įvykio atsirado nuostoliai dėl automobilio sugadinimo, kuriuos atlygino ieškovas, išmokėdamas draudėjui UAB „Primigena“ draudiminę išmoką. Teismas sprendė, jog eismo įvykio priežastis abejonių nekelia, nes nutarime nepradėti administracinės teisenos dėl apgadinto automobilio nurodyta, kad „važiuojant apie 50 km/h greičiu staiga ant kelio važiuojamosios dalies iššoko stirna ir atsitrenkė į automobilį likus iki jo labai mažam atstumui. Susidūrimo su ja išvengti nepavyko nei stabdant, nei manevruojant... Automobilis buvo apgadintas ne dėl vairuotojo kaltės“. Ieškovas teismui pateikė žalos skaičiavimo išvadą, mokėjimo nurodymą, sąmatą, pranešimą apie įvykį, duomenys apie draudimo sutarties sąlygas, todėl abejonių, kad draudimo išmoka buvo išmokėta draudimo sutarties pagrindu, teismui neiškilo. Teismas konstatavo, kad pagal CK 6.1015 str. 1 d. draudikui perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, todėl ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo, kaip atsakingo už žalą asmens, eismo įvykio sąlygotų nuostolių atlyginimo išmokėtos draudimo išmokos sumos ribose.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Vyriausybės, pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad visas kelias Molėtai – Pabradė yra avaringas ir eismo požiūriu nesaugus, o valstybė, kaip rūpestingas ir apdairus savininkas, nesiėmė visų būtinų priemonių žalai išvengti. Teismui argumentuojant dėl laukinio gyvūno išbėgimo į kelią, kaip nenugalimos jėgos nebuvimo, pasitelkta bendroji, jokiais teisės aktais nereglamentuota samprata bendram avaringumui pateisinti. Sprendžiant konkretų žalos kilimo ir jos atlyginimo klausimą ir įvertinant konkrečios autoįvykio vietos avaringumą, turėtų būti ne manipuliuojama avaringumo samprata apskritai, bet vertinama konkrečios autoįvykio vietos statistika. Nesant byloje kitokios informacijos nei VĮ „Utenos regiono keliai“ 2009 m. liepos 21 d. raštas Nr. KB-218, visiškai neaišku kokiais duomenimis remdamasis teismas padarė išvadą, kad jei autoįvykio vieta ir nėra avaringa laukinės gyvūnijos požiūriu, tai visame Molėtai – Pabradė kelyje vis tiek turėjo būti tokių autoįvykių. Tokia išvada niekaip neatspindi konkrečios kelio atkarpos realios avaringumo situacijos bei neparodo realių gyvūnų migracijos mastų. Mano, jog dėl minėto teismas nepagrįstai nurodė, kad valstybė galėjo ir turėjo imtis pakankamų priemonių saugiam eismui užtikrinti ir žalai išvengti (pastatyti atitinkamus įspėjamuosius ženklus ir pan.). Teismas, remdamasis tokiais argumentais, visiškai ignoravo LR susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtintą „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką”. Remiantis šia metodika bei įvertinus tai, kad kelio vietoje, kurioje įvyko automobilio susidūrimas su laukiniu gyvūnu, įspėjimasis kelio ženklas „Laukiniai gyvūnai” nebuvo pastatytas, konkreti kelio Molėtai – Pabradė vieta ties 28,3 km. laikytina saugi, neavaringa ir todėl eismo požiūriu nepavojinga. Sprendžiant valstybės atsakomybės klausimą, reikia pažymėti, kad byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, minėtą metodiką ar kitų teisės aktų reikalavimus. Valstybės atsakomybė turėjo būti nustatinėjama pagal bendrąsias deliktinės atsakomybės taisykles. Nurodo, jog nesant valstybės ar jos institucijos neteisėtų veiksmų nėra aišku, kokiu pagrindu valstybei kilo atsakomybė. Teismas nepagrįstai ignoravo LR aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintas „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles“, kadangi valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkui, negalėjo kilti atsakomybė dėl nepakankamo ar visiško stirnų populiacijos nekontroliavimo. Jeigu valstybė turėjo prognozuoti transporto priemonių susidūrimus su laukiniais gyvūnais, tai ir draudimo kompanija turėjo įvertinti tokią riziką. Ieškovo pateiktoje draudimo sutartyje nėra CK 6.991 str. numatytų privalomų tokio pobūdžio sutarčiai elementų. Be to, draudimo sutartyje buvo nurodyta, kad tai kartu yra ir draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, todėl vadovaujantis CK 6.1015 str. 1 d. subrogacija turėtų būti netaikoma esant draudimui nuo nelaimingų atsitikimų. Teigia, jog pareiga elgtis rūpestingai bei apdairiai turi būti taikoma ir transporto priemonės valdytojui, nes pagal ieškinyje pateiktas faktines aplinkybes galima daryti išvadą, kad nelaikant stirnos iššokimo į kelią nenugalimos jėgos aplinkybe, vairuotojas, valdantis didesnio pavojaus šaltinį, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, nes turėjo ir privalėjo numatyti bei išvengti susidūrimo su stirna. Pažymi, kad remiantis CK 1.8 str. 3 d. neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, o atsakomybę be kaltės reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios bendrąją deliktinę atsakomybę nustatančioms normoms. Teismas taip pat nepagrįstai priteisė procesines palūkanas, nes tarp bylos šalių nebuvo sudarytos jokios sutarties, todėl akivaizdu, kad nebuvo pažeistas joks sutarties įvykdymo terminas, neatsirado jokia skola. Valstybė šiuo atveju nėra nei verslininkas, nei privatus asmuo, nei skolininkas, todėl nei CK 6.37 str. 2 d., nei 6.210 str. 2 d. nuostatos negali būti taikomos.
Atsiliepimas
Ieškovas AB If P&C Insurance AS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovo. Nurodo, kad atsakovas nepateikė į bylą duomenų, kad draudiminis eismo įvykis buvo vienintelis eismo įvykis laukiniam gyvūnui susidūrus su transporto priemone kelyje Molėtai – Pabradė. Atsakovas neįrodė, kad valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, negalėjo protingai numatyti stirnos išbėgimo į kelią galimybės ar kad ji to negalėjo kontroliuoti, ar užkirsti tam kelio. Nagrinėjamu atveju, tai, jog stirnos iššokimas į kelią Molėtai – Pabradė yra laikytina nenugalimos jėgos aplinkybe privalėjo įrodyti atsakovas, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Kelio avaringumo analizė šiuo atveju nėra esminė, nes pripažinta, kad atsakovo atsakomybė nagrinėjamoje byloje yra griežtoji, taigi neteisėtų veiksmų įrodinėjimas yra nebūtinas. Mano, jog LR susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika” apskritai neturėjo būti taikoma ar analizuojama. Pažymi, kad avaringumas minėtos metodikos pagrindu nagrinėjamas tik eismo įvykių, kurių metu žuvo ar buvo sužeisti žmonės kontekste. Atsakomybė atsakovui kyla ne dėl konkrečios institucijos neveikimo ar atitinkamo teisės akto pažeidimo, o dėl valstybės nesugebėjimo organizuoti savo įsteigtų institucijų darbo, siekiant užtikrinti saugų eismą valstybiniuose keliuose. Nagrinėjamu atveju, ieškovui nekyla pareiga įrodyti konkrečios valstybės institucijos ar jos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl atsakovo argumentai dėl stirnų migracijos kelių ir gyvūnų populiacijos reguliavimo šiuo atveju taip pat nėra svarbūs. Akcentuoja, kad griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos laikytinos ne specialiosiomis, o singuliarinėmis teisės normomis. Pažymi, kad 2007 m. spalio 22 d. Molėtų rajono policijos komisariato nutarime konstatuota, jog automobilis buvo apgadintas nesant vairuotojo kaltės. Pagal CK 6.1015 str. subrogacijos pagrindas yra draudimo išmokos išmokėjimas ir būtent nuo to, pagal kokį draudimo variantą buvo išmokėta draudimo išmoka, priklauso subrogacijos galimumas. Draudimo išmoka dėl 2007 m. spalio 21 d. eismo įvykio buvo išmokėta dėl transporto priemonės apgadinimo, o ne dėl nukentėjusio vairuotojo, taigi draudimo išmokos pagrindas nėra niekaip susijęs su vairuotojo draudimu nuo nelaimingų atsitikimų. Procesinės palūkanos atlieka kompensacinę funkciją bei skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, todėl jų priteisimas nėra niekaip susijęs su tarp šalių susiklosčiusiais santykiais ar subjektų teisiniu statusu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad 2007 m. spalio 21 d. Molėtų rajone, kelio Molėtai – Pabradė 29 km., įvyko eismo įvykis, kurio metu ant kelio važiuojamosios dalies iššokusi stirna atsitrenkė į keliu važiavusį automobilį BMW 5, valst. Nr. DEA 351. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, tačiau automobilis buvo apgadintas (b.l. 77-83). 2007 m. spalio 21 d. eismo įvykį draudikas UAB „If draudimas“ pripažino draudiminiu ir 2007 m. rugsėjo 19 d. draudimo sutarties pagrindu bei remiantis žalos skaičiavimo išvada išmokėjo 1 579,49 Lt dydžio draudimo išmoką (b.l. 86-91). AB „If P&C Insurance AS“ (UAB „If draudimas“ teisių ir pareigų peremėjas) kreipėsi į teismą prašydamas 1 579,49 Lt priteisti iš Lietuvos Respublikos, kaip atsakingo asmens už atsiradusius nuostolius. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas konstatavo, jog valstybė galėjo ir turėjo imtis pakankamų priemonių saugiam eismui užtikrinti ir žalai išvengti (pastatyti atitinkamus įspėjamuosius kelio ženklus, atitvarus, kontroliuoti gyvūnų populiaciją ar taikyti kitas panašias apsaugos priemones), tačiau valstybė nesiėmė visų būtinų priemonių žalai išvengti, todėl privalo atlyginti nuosavybės teise priklausančio laukinio žvėries padarytą žalą juridinio asmens turtui. Apeliantas (atsakovas) Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Vyriausybės, su tokiu teismo sprendimu nesutinka, pagrindinis nesutikimo motyvus, tai teismo nevertinta autoįvykio vietos avaringumo statistika, pagrindžianti faktą, jog konkreti kelio Molėtai – Pabradė vieta ties 28,3 km. laikytina saugi, neavaringa ir todėl eismo požiūriu nepavojinga.
Apeliantas taip pat nurodo, jog remiantis CK 1.8 str. 3 d. neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, o atsakomybę be kaltės reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios bendrąją deliktinę atsakomybę nustatančioms normoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai yra sprendžiami ginčai dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, įstatymų leidėjui nesant nustačius tvarkos, kuria yra atlyginama žala padaryta laukinių gyvūnų, t.y. esant teisės spragai, teismas privalo taikyti įstatymo ir teisės analogiją (CK 1.8 str.). Toks teisės aiškinimas išplaukia iš teismo pareigos užtikrinti, kad nebūtų paneigta asmens konstitucinė teisė gauti žalos atlyginimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009; 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009; 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Vis dėlto tais atvejais, kai yra sprendžiamas ginčas dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo, o šalies atsakomybė yra grindžiama CK 6.267 str. 1 d. pažeidimu, šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės nėra taikoma. Todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011).
Kaip jau minėta, apeliantas įrodinėja, jog byloje surinkta medžiaga leidžia teigti, jog šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti esant neteisėtą apelianto Lietuvos Respublikos neveikimą, t.y. autoįvykio vieta remiantis autoįvykio avaringumo statistika yra laikytina saugi, neavaringa ir eismo požiūriu nepavojinga, todėl apeliantas neturėjo pareigos imtis specialiųjų apsaugos priemonių, užkertančių kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Vertinant apelianto veiksmus/neveikimą kaip pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti, būtina nustatyti, ar apeliantas turėjo pareigą šiuo konkrečiu atveju imtis veiksmų užkirsti kelią ieškovo patirtos žalos atsiradimui. Iš byloje pateikto VĮ „Utenos regiono keliai“ 2009 m. liepos 21 d. rašto Nr. KB-218 matyti, jog kelio Nr. 173 Molėtai – Pabradė 29 km., t.y. atkarpoje nuo 28 iki 29 km., kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ nebuvo įrengtas. Techninės apsaugos priemonės (atitvarai, tvoros ir pan.), užkertančios kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį toje kelio atkarpoje nebuvo įrengtos. Pirmosios instancijos teismas valstybės atsakomybės kilimą grindė būtent tuo faktu, jog valstybė nesiėmė visų įmanomų priemonių atsiradusiai žalai užkirsti, t.y. neįrengė kelio ženklų, atitvarų ir kt. Remiantis apelianto minima LR susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika” avaringi ruožai nustatomi taikant 500 m. ilgio slenkmenį ir jame per 4 metus įvykusių avarijų skaičių (13 p.). Byloje taip pat nustatyta, kad nuo 2001 m. kelio Nr. 173 Molėtai – Pabradė atkarpoje nuo 27 iki 29 km. 2009 m. liepos 21 d. buvo įvykęs vienintelis eismo įvykis, t.y. 2007 m. spalio 21 d. įvykis, kai ant kelio važiuojamosios dalies iššokusi stirna atsitrenkė į keliu važiavusį automobilį BMW 5, valst. Nr. DEA 351 (b.l. 84). Remdamasi šia statistika teisėjų kolegija konstatuoja, jog konkreti kelio Nr. 173 Molėtai – Pabradė atkarpa, kurioje įvyko draudiminis eismo įvykis, laikytina saugia ir neavaringa. Valstybės pareiga įrengti atitvarus, įspėjamuosius kelio ženklus negali būti aiškinama atsietai nuo protingumo standartų. Nesant objektyvios informacijos apie gyvūnų migraciją kelio Nr. 173 Molėtai – Pabradė atkarpoje nuo 27 iki 29 km., tuo labiau neužfiksavus nė vieno eismo įvykio nuo 2001 m., kuris būtų įvykęs dėl susidūrimo su laukiniu gyvūnu, nėra pagrindo konstatuoti, jog valstybė turėjo pareigą minėtame kelio ruože pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus ((Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 p.), įrengti atitvarus, ar tuo labiau numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią. Kitoks šios situacijos aiškinimas neatitiktų racionalumo bei protingumo standartų, kadangi valstybei negalima užkrauti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti tai atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti būdriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės).
Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, jog valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontroliuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir racionalus naudojimas. Pagal šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą, negali būti suteiktas prioritetas laukiniams žvėrims prieš kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes. Vis dėlto nustatant valstybės atsakomybę už laukinių gyvūnų padarytą žalą, būtina įvertinti laukinės gyvūnijos objekto specifiką, t.y. valstybės galimybę jį valdyti ir kontroliuoti, kad nesukeltų žalos. Pagrindinė priemonė kontroliuoti laukinių gyvūnų skaičių yra medžioklė. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo LR aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintas „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles“, kurios nustato medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą, kasmetinio jų sumedžiojimo limitų nustatymo atskiruose medžioklės plotų vienetuose ir Lietuvos Respublikoje tvarką, saugaus elgesio medžioklėje ir kitus medžiojimo reikalavimus. LR aplinkos ministro 2006 m. lapkričio 22 d. Nr. D1-545 įsakymo Dėl aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikoje teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 17.2 p. buvo numatyta, jog sumedžiojamų stirnų kiekis nėra reguliuojamas, o stirnas galima medžioti ištisus metus (su tam tikromis išimtimis). Remdamasi tuo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad valstybė nesiėmė pakankamų priemonių saugiam eismui užtikrinti ir žalai išvengti, t.y. kontroliuoti gyvūnų populiaciją. Kaip tik priešingai, tokių medžioklės taisyklių ir kvotų nustatymas yra vertintini kaip aktyvūs valstybės veiksmai siekiant užtikrinti pusiausvyros tarp laukinės gyvūnijos kaip nacionalinės vertybės išsaugojimo ir kitų visuotinai priimtinų vertybių, tarp jų žmonių saugumą keliuose.
Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su apelianto veiksmais, buvo būtent ieškovo pareiga (CPK 178 str.). Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, jog šios savo pareigos ieškovas neįvykdė, t.y. nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp apelianto veiksmų ir ieškovo patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Remdamasi tuo, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko byloje esančių įrodymų vertinimą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimas naikintinas bei priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti.
Patenkinus apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako dėl kitų apelianto motyvų-dėl subrogacijos netaikymo (CK 6.1015 str. 1 d.) bei procesinių palūkanų priteisimo, nes nurodytos teisės normos šiuo atvėjų nėra taikomos.
Priimant naują spendimą, visos teismo patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteistinos iš ieškovo į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo AB „If P&C Insurance AS“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Vyriausybės, dėl 1 579,49 Lt nuostolių atlyginimo, procesinių palūkanų priteisimo atmesti.
Priteisti iš ieškovo AB IF P&C Insurance AS į valstybės biudžetą 23,45 Lt procesinių dokumentų siuntimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme išlaidų.