Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

sekretoriaujant Rimai Ulasevičienei, Rasai Maldanytei, Audronei Rasiulienei, Agnei Aguonytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo P. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 235 str. 2 d. 8 p., 238 str. 2 d. 8 p., neįrodžius jo dalyvavimo šių nusikalstamų veikų padaryme.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti D. V. ir D. E. , tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. Š. buvo kaltinamas tuo, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, sunkiai bei nesunkiai dėl chuliganiškų paskatų sužalojo žmogų, o būtent:

2004 m. sausio l d. apie 3 val., būdamas girtas, veikdamas bendrininkų grupe su D. V. ir D. E. , prie „Interneto kavinės" (duomenys neskelbiami), turėdamas tikslą pasimušti su prie kavinės ar joje buvusiais asmenimis, D. V. suradus pretekstą tokiems chuliganiškiems veiksmams - pareikalavus iš „Interneto kavinės" administratoriaus N. K. pinigų ir lombardo raktų bei sudavus pastarajam smūgį kumščiu į veidą, o tuo metu „Interneto kavinėje" su N. K. buvusiam J. S. pasipriešinus D. V. įžūliems veiksmams, jis - P. Š. , veikdamas bendrininkų grupe su paminėtais asmenimis, puolė mušti kumščiais bei spardyti kojomis nukentėjusįjį J. S. , pats bei kartu su D. E. ir D. V. suduodamas jam daugybinius smūgius (pagal specialisto išvadą - ne mažiau kaip 11 smūgių) į galvos sritį, kitas kūno dalis, dėl ko nukentėjusiajam J. S. buvo padarytas veido sumušimas ir poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, kraujo išsiliejimas po akies jungine, poodinė kraujosruva kairės akies apatiniame voke, nosies kaulų lūžimas, odos nubrozdinimas kairiame žande, muštinė žaizda apatinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos kairiojo žasto vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje, kairiojo žasto apatinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, kairiojo dilbio viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, dilbio apatinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, dešinio žasto viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, dešinės šlaunies apatinio trečdalio vidiniame paviršiuje, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas dešinės alkūnės paviršiuje, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, P. Š. buvo kaltinamas tuo, kad 2004 m. sausio 1 d., apie 3.00 val., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pargriovė nukentėjusįjį J. S. ant žemės ir dantimis nukando jam dalį kairės ausies, dėl to J. S. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. dėl ausies sužalojimo - minkštųjų audinių, kremzlės defekto, susidarė neoperaciniu būdu nepataisomas kūno subjaurojimas, sukėlęs išreikštą ir akivaizdžią asimetriją.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos medžiagą, konstatavo, kad byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių P. Š. kaltę, padarius jam ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotus nusikaltimus, ir P. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 235 str. 2 d. 8 p., 238str. 2 d. 8 p. išteisino.

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl P. Š. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 135 str. 2 d. 8 p., 138 str. 2 d. 8 p. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (mėnesiams), bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaičiuoti suėmime išbūtą laiką.

Prokuroras nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl P. Š. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 135 str. 2 d. 8 p., 138 str. 2 d. 8 p. Teigia, kad teismo išvados, jog nenustatyta, jog P. Š. dalyvavo padarant šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina P. Š. pareikštų kaltinimų yra nepagrįstos ir neteisingos, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms.

Prokuroras tvirtina, kad teismas nepagrįstai suabejojo liudytojos K. Š. parodymų patikimumu ir objektyvumu. Liudytoja K. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip D. V. , D. E. ir P. Š. mušė „Interneto svetainės" administratorių Nikolajų ir lombardo savininką Jurijų. Šiuos savo parodymus ji patvirtino atpažindama šiuos asmenis pagal nuotraukas bei iš vaizdo įrašo. Nors apklausiama teismo posėdžio metu K. Š. nurodė, kad jos parodymai, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu yra užrašyti neteisingai, - teigė, kad muštynių ji nematė, nes tuo metu buvo kompiuterinėje, tačiau vėliau, tęsiant apklausą teisme, ji jau prisiminė, kad matė, kaip nuo smūgio ant žemės nukrito J. S. . Be to, prisiminė, kaip D. E. skyrė besimušančius, nors apklausos pradžioje minėjo priešingai. K. Š. negalėjo konkrečiai paaiškinti, kodėl ji teisme keičia parodymus, vis kartodama, kad nieko nematė, jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu užrašyti neteisingai. Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotoja V. G. parodė, kad K. Š. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus niekieno neverčiama.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo išvada, kad K. Š. ikiteisminio tyrimo metu atpažintų asmenų, esančių teismo salėjo, neatpažino. Teismui pasiūlius salėje nurodyti asmenis, kuriuos K. Š. atpažino ikiteisminio tyrimo metu: liudytoja net neatsisukdama nurodė, kad jų čia nėra. Tačiau paprašius įdėmiai pažiūrėti, ji nurodė į P. Š. , kurį buvo atpažinusi dar ikiteisminio tyrimo metu.

Be to, prokuroro manymu, nėra jokio pagrindo konstatuoti esą tyrimo metu padarytas Lietuvos Respublikos BPK 192 str. pažeidimas, nes liudytojai K. Š. nebuvo pateikti atpažinti asmenys gyvai. Toks procesinis veiksmas buvo atliktas dėl to, kad K. Š. bijojo asmenų prieš kuriuos davė parodymus. V. G. nurodė, kad K. Š. atpažinimo metu bijojo fotografuotis. Tai, kad liudytoja bijo, akivaizdžiai matėsi ir teismo posėdžio metu, - ji bijojo net atsisukti į kaltinamųjų pusę. Lietuvos Respublikos BPK 192 str. 5 d. numato, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką.

Prokuroro nuomone, apibendrinus visus šiuos duomenis, galima daryti išvadą, kad K. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, o iš dalies (dėl P. Š. dalyvavimo muštynėse) ir teisme, yra teisingi ir jais būtina vadovautis - jie atitinka bylos faktines aplinkybėms bei J. S. parodymus. Nepilnametė liudytoja K. Š. buvo apklausta laikantis Lietuvos Respublikos BPK 280 str. numatytų reikalavimų, - dalyvaujant vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai.

Prokuroras skunde nesutinka ir su nukentėjusiojo J. S. duotų parodymų vertinimu, teismo argumentais, kuriais ginčijamas J. S. parodymų objektyvumas ir patikimumas, pažymi, kad nukentėjusysis J. S. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme parodė, kad 2004 m. sausio 1 d. apie 3 val. jam ir N. K. būnant „Interneto svetainės", (duomenys neskelbiami) patalpose, į vidų pradėjo brautis D. V. , kuris pareikalavo atiduoti pinigus bei raktus. Jiems mėginant pastarąjį išstumti iš „Interneto svetainės" patalpų, D. V. kumščiu trenkė N. K. į veidą, nuo ko pastarasis parkrito ant žemės. Po šio smūgio D. V. puolė jį (nukentėjusįjį J. S. ), tačiau jam apsigynus, pribėgo D. E. ir P. Š. , kurie puolė jį mušti. Muštynių metu J. S. buvo pargriautas ant žemės ir jam begulint visi trys, t.y. D. V. , D. E. ir P. Š. pradėjo spardyti jį kojomis ir mušti kumščiais į įvairias kūno vietas. Po to, P. Š. , užgriuvęs ant nukentėjusiojo, nukando jam ausį. Atvažiavus policijai, J. S. nurodė į netoliese buvusį D. E. , kaip į asmenį, kuris dalyvavo jį sumušant. Nukentėjusysis logiškai paaiškino, kodėl jis iš pat pradžių nepapasakojo apie P. Š. ir D. V. , - J. S. buvo stipriai sumuštas, jam buvo sukrėstos smegenys, nukąsta ausis, jis ilgai gydėsi ir tik po to, kai pasveiko, davė nuoseklius ir detalius parodymus apie visas įvykio aplinkybes. Prokuroras teigia, kad nukentėjusiojo pirminę apklausą šoko būsenoje, esant paminėtiems sužalojimams, negalima vertinti kaip nekonkrečią. Nukentėjusysis po to, kai pasveiko, patikslino savo parodymus - nurodė kiekvieno asmens vaidmenį nusikaltimo padaryme, t.y. kas pradėjo muštynes pirmas, kas kur stovėjo, kas nukando ausį. Prokuroro nuomone, šiuos parodymus nukentėjusysis davė nedvejodamas, todėl nėra pagrindo jais netikėti.

Prokuroras skunde taip pat tvirtina, kad yra nepagrįstas ir teismo teiginys, jog būdamas girtas, nukentėjusysis negalėjo adekvačiai vertinti situacijos. Pažymi, jog J. S. , duodamas parodymus teisme, nurodė, kad girtas nebuvo, situaciją vertino blaiviai ir objektyviai. J. S. nebuvo praradęs sąmonės (nors teismas tai nurodė savo nuosprendyje) ir tiksliai matė, kas jį mušė, net gi gulėdamas ant pilvo, - tuo metu, kai P. Š. nukando jam dalį ausies, jis iš skausmo pasuko galvą į P. Š. ir kelių centimetrų atstumu matė kaltinamojo veidą.

Tai, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos tyrėjas E. T. galėjo paveikti nukentėjusįjį duoti parodymus prieš kaltinamuosius, prokuroro manymu, taip pat yra tik teismo niekuo nepagrįsta nuomonė, o ne įrodytas faktas. Mano, kad E. T. dalyvavimas bylos tyrimo metu ir bendravimas su nekentėjusiuoju ne tik kad nėra BPK normų pažeidimas, bet šio dalyvavimas nusikaltimo tyrime, tai jo tiesioginių darbo funkcijų vykdymas, jo pareiga, nes jis yra policijos pareigūnas. E. T. bendravimą su nukentėjusiuoju, tyrimo veiksmų atlikimą vadinti suinteresuotumu bylos baigtimi ir neobjektyvumu ar tai šališkumu, nėra jokio pagrindo.

Prokuroras nuomone, yra visiškai nepagrįstas ir teismo teiginys, kad sustiprino abejones dėl nukentėjusiojo parodymų objektyvumo tai, jog nukentėjusysis atsisakė civilinio ieškinio prieš P. Š. , nepaaiškinęs tokio atsisakymo motyvų. Prokuroras mano, toks teismo teiginys yra tik prielaida. Atkreipia dėmesį į tai, kad reikšti ar nereikšti kokias nors materialines pretenzijas kaltinamiesiems, tai nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo teisė, o ne pareiga.

Prokuroras tvirtina, kad teismas, teigdamas, kad J. S. , būdamas girtas, negalėjo adekvačiai vertinti situacijos ir įsiminti jį sumušusius asmenis, taip pat prieštarauja pats sau. Teismas nuosprendyje nurodo, kad tiki nukentėjusiojo parodymais dalyje dėl D. E. ir D. V. ir tuo pat metu abejoja ar jis iš vis galėjo ką nors įsiminti ir tai galiojo tik P. Š. atžvilgiu.

Prokuroro teigimu, teismo nuosprendis yra prieštaringas ir dėl to, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje konstatuota, jog konfliktas prasidėjo dėl D. V. chuliganiškų veiksmų, kitoje to paties nuosprendžio dalyje nurodyta, kad konfliktą pradėjo D. E. ir tokią išvadą teismas grindžia J. S. parodymais, nors nukentėjusysis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo metu tokių parodymų nedavė.

Prokuroro nuomone, be aptartų įrodymų byloje yra ir kitų duomenų patvirtinančių P. Š. kaltę, - 2004 sausio 5 d specialisto išvada Nr. 22, iš kurios matyti, kad J. S. buvo padaryti kaltinamajame akte nurodyti kūno sužalojimai, kurie priskiriami nesunkių sveikatos sutrikdymų kategorijai. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad J. S. buvo ir sunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. dėl ausies sužalojimo - minkštųjų audinių, kremzlės defekto, susidarė nepataisomas neoperaciniu būdu kūno subjaurojimas, sukėlęs išreikštą ir akivaizdžią asimetriją. Konflikto aplinkybes patvirtina ir kiti byloje apklausti liudytojai.

Prokuroro teigimu, išnagrinėtų įrodymų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad P. Š. įvykdė jam inkriminuojamą veiką, o teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

Išteisintojo P. Š. gynėjas advokatas R. K. atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą mano, kad skundas yra nepagrįstas, keisti apygardos teismo nuosprendžio P. Š. atžvilgiu nėra pagrindo. Nurodo, kad nukentėjusysis J. S. , apklaustas pirmą kartą, negalėjo nurodyti, kuris vaikinas smogė jam į veidą kumščiu, nežinojo, kas, kaip kur ir kiek smūgių jam sudavė, negalėjo nieko konkretaus papasakoti apie įvykti. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ekspertai nustatė, jog nukentėjusiajam buvo suduota apie 11 smūgių į galvą bei kitas kūno vietas, jam ligoninėje buvo konstatuotas smegenų sukrėtimas ir tai, gynėjo nuomone, patvirtina, jog nukentėjusiajam buvo sunku suvokti įvykio aplinkybes ir atpažinti užpuolikus. Nukentėjusysis viską atsiminė ir gana detaliai pradėjo pasakoti tik praėjus po įvykio daugiau nei dviems mėnesiams. Gynėjas abejoja šių parodymų teisingumu. Mano, kad teismas, vertinant nukentėjusiojo parodymus, turėjo atsižvelgti į tai, jog, kai nukentėjusysis buvo mušamas, užsidengė galvą rankomis, jam ant galvos buvo užmautas megztinis, taip pat muštynių vietoje buvo tamsu, nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jo parodymai apie muštynių pradžią neatininka liudytojo N. K. parodymams. Pažymi, kad P. Š. kaltės įrodymu negali būti laikomas ir parodymo atpažinti protokolas, nes atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Taip pat, gynėjo teigimu, P. Š. pareikštų kaltinimų nepatvirtina ir liudytojos K. Š. parodymai. K. Š. , apklausiant prokuratūroje, ji buvo nepilnametė, todėl nebuvo įspėta dėl atsakomybės už žinomai neteisingų parodymų davimą. Liudytoją apklausiant teisme, ji parodymus jau davė įspėta dėl atsakomybės. Teisme liudytoja parodė, kad prokuroras jos parodymus užrašė neteisingai, ji protokolo neskaitė, tvirtino, jog ji muštynių nematė, P. Š. nenurodė, kaip asmens atkandusio nukentėjusiajam ausį. Teismo salėje nurodė, kad neatpažįsta nei vieno kaltinamojo, kaip dalyvavusio muštynėse. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant procesines teisės normas, liudytojai nebuvo pasiūlyta P. Š. atpažinti gyvai. Pažymi, kad P. Š. negalėjo dalyvauti muštynėse, nes dar iki muštynių išėjo su savo drauge namo. Tai patvirtina liudytojai K. D. , R. G. , V.Venckus, T. A. , A. Š. , D. Š. , nuteistieji D. E. , D. V. .

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą, išteisintas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas P. Š. dėl jam pareikštų kaltinimų, konstatavo, kad kaltinimas buvo grindžiamas vien tik nukentėjusiojo J. S. ir liudytojos K. Š. parodymais. Prokuroras apeliaciniame skunde be šių įrodymų dar nurodo, kad iš 2004-01-05 teismo medicinos specialisto išvados Nr. 22 matyti, jog J. S. buvo padaryti kaltinamajame akte nurodyti kūno sužalojimai, tame tarpe ir ausies sužalojimas, kuris laikytinas sunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl minkštųjų audinių, kremzlės defekto susidarė nepataisomas neoperaciniu būdu kūno subjaurojimas, sukėlęs išreikštą ir akivaizdžią asimetriją. Taip pat prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad konflikto aplinkybes patvirtina ir kiti byloje apklausti liudytojai.

Išanalizavus prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus bei kitus byloje surinktus įrodymus, matyti, kad prokuroro išvardinti įrodymai įrodo tik patį 2004-01-01 naktį įvykusio konflikto, muštynių, kurių metu buvo sužalotas nukentėjusysis J. S. , faktą bei J. S. sužalojimų pobūdį ir sunkumo laipsnį, tačiau šiuose įrodymų šaltiniuose nėra faktinių duomenų apie P. Š. dalyvavimą, sužalojant nukentėjusįjį J. S. .

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinimas P. Š. buvo grindžiamas iš esmės tik nukentėjusiojo J. S. ir liudytojos K. Š. parodymais. Ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra kategoriškai ginčijama ir prokuroro apeliaciniame skunde, tik skunde argumentuojama, kad minėtų nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų turėtų pakakti priimti apkaltinamąjį nuosprendį P. Š. atžvilgiu.

Nukentėjusysis J. S. tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme kategoriškai teigė, kad P. Š. dalyvavo jį sumušant ir, būtent, jis – išteisintasis P. Š. - nukando nukentėjusiajam ausies dalį. Nukentėjusysis iš esmės neprieštaringai teisme nurodė įvykio aplinkybes, parodė, kaip ir kur prasidėjo konfliktas, su kuo jis mušėsi, parodė, kad jį, nugriuvusį mušė nuteistieji D. E. bei D. V. ir, būtent, P. Š. , kuris, jam gulinčiam, nukando ausies dalį.

Apkaltinamasis nuosprendis, siekiant išvengti tikimybinės klaidos, susijusios su atskiro individo gebėjimu teisingai įsiminti faktus, žmones, juos atpažinti, neturėtų būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais, todėl J. S. parodymus būtina vertinti bylos įrodymų visete. Pagrindiniai įrodymai, be nukentėjusiojo J. S. parodymų, kuriais grindžiami apeliacinio skundo argumentai, tai liudytojos K. Š. parodymai bei parodymų atpažinti, kurių metu nukentėjusysis J. S. ir nepilnametė liudytoja K. Š. atpažino P. Š. , protokolai (t. 1, b. l. 21 – 23, 52). Liudytoja K. Š. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neparodė, kad būtų mačiusi kaip P. Š. mušė J. S. ar nukando jam ausį, ji parodė nemačiusi, kad P. Š. būtų dalyvavęs muštynėse. Tik po muštynių, kai ji su draugais stovėjo gretimo namo laiptinėje, I. B. jai parodė į stambų vaikiną ir pasakė, kad tai jis dalyvavo muštynėse. Teisme K. Š. negalėjo patvirtinti, ar tas vaikinas tikrai yra P. Š. . Apklaustas liudytoju I. B. nepatvirtino K. Š. parodymų, jis neigė laiptinėje po muštynių matęs P. Š. , ar kokį nors kitą pašalinį asmenį. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nenuosekliais, prieštaringais ir nekategoriškais (abejotinais) liudytojos K. Š. parodymais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.

Lietuvos Respublikos BPK 192 str. 1 d. nustatyta, jog atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Minėto straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, kai parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Byloje nėra duomenų, kad parodyti atpažinti P. Š. gyvą nebuvo galimybės, todėl nukentėjusiajam J. S. parodant P. Š. nuotrauką, buvo pažeista asmens parodymo atpažinti tvarka, numatyta Lietuvos Respublikos BPK 192 straipsnyje. Kolegijos nuomone, nepilnametei liudytojai K. Š. asmens parodymo atpažinti metu parodant tik P. Š. nuotrauką, Lietuvos Respublikos BPK 192 straipsnio reikalavimai pažeisti nebuvo. Minėto straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, jog pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Iš bylos duomenų matyti, jog liudytoja K. Š. buvo nepilnametė, be to, bijojo P. Š. , todėl asmens atpažinimui jai buvo pateiktos nuotraukos, o ne gyvas asmuo. Tačiau byloje nėra duomenų, jog nukentėjusiajam J. S. grėsė koks nors pavojus, todėl jam turėjo būti parodytas atpažinti gyvas asmuo. Be to, kaip matyti iš 2004 m. vasario 20 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo, šis procesinis veiksmas buvo atliekamas Klaipėdos apygardos prokuratūros patalpose, kur nukentėjusysis J. S. pagal nuotrauką atpažino P. Š. (t. 1, b. l. 21 – 23). Tačiau pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis J. S. parodė, jog prieš procesinio veiksmo - asmens parodymo atpažinti atlikimą prokuratūroje, policijos komisariate tyrėjas jam parodė keletą nuotraukų, tarp kurių buvo ir P. Š. bei nuteistųjų D. V. ir D. E. nuotraukos, t. y. pirmą kartą P. Š. nukentėjusysis J. S. atpažino policijos komisariate ir tik vėliau, policijos komisariate atpažintą P. Š. , pagal nuotraukas nukentėjusysis J. S. atpažino prokuratūroje. Nepilnametė liudytoja K. Š. bei Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė V. G. , kuri dalyvavo apklausiant K. Š. , taip pat nurodė, jog dar prieš asmens parodymą atpažinti iš vaizdo įrašo, K. Š. buvo pateikta atpažinimui P. Š. nuotrauka. Todėl toks procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti, kai dar prieš atpažinimą atpažįstančiajam parodoma atpažintino asmens nuotrauka, netenka prasmės. Dėl šio pažeidimo nukentėjusiojo J. S. ir liudytojos K. Š. asmens parodymo atpažinti protokolai nelaikytini įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme.

Kaltinimai P. Š. galėjo būti grindžiami tik nukentėjusiojo J. S. parodymais, tačiau, išanalizavusi byloje esančių įrodymų visetą, kolegija nėra įsitikinusi, kad nukentėjusysis negalėjo suklysti. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik absoliučiai atmetus klaidos tikimybę, tik tuo atveju, kai kaltininko kaltumas įrodytas visiškai ir neabejotinai. Šiuo atveju nukentėjusiojo J. S. parodymų ne tik nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, bet – priešingai – nukentėjusiojo parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Pats išteisintasis P. Š. neigia dalyvavęs muštynėse ir nukandęs J. S. ausį. Išteisintojo parodymus patvirtino ir nuteistieji D. V. bei D. E. , P. Š. artimieji – liudytojos A. Š. , D. Š. , taip pat liudytojai K. D. , V.Venckus, R. G. . Nuteistieji D. V. ir D. E. nurodė, jog P. Š. su savo žmona iš kavinės išėjo dar prieš prasidedant muštynėms. Liudytoja A. Š. paaiškino, jog sūnus P. Š. namo grįžo praėjus daugiau nei valandai laiko po fejerverkų. Liudytoja D. Š. parodė, kad kavinėje P. Š. apsižodžiavo su V.Venckumi, todėl P. Š. dingo nuotaika ir jis su D. Š. iš kavinės išėjo prieš 2 val. nakties. Tai, kad P. Š. su D. Š. iš kavinės išėjo prieš prasidedant muštynėms, patvirtino ir liudytojai K. D. , V.Venckus, R. G. . Liudytojas K. D. nurodė, jog J. S. 2004 m. sausio 1 d. naktį mušėsi su nepažįstamu žmogumi, P. Š. tuo metu prie kavinės jau nebuvo, jis išėjo į namus po 24 val. Liudytojas V.Venckus patvirtino, kad tą naktį susipyko su P. Š. ir šis apie 1 ar 2 valandą išėjo namo. Liudytojas R. G. analogiškai nurodė, jog P. Š. iš kavinės išėjo prieš prasidedant muštynėms. Be to, ir kiti asmenys – I. B. , M. Ž. , O. Š. , kurie matė įvykį, nepatvirtino P. Š. dalyvavimo muštynėse. Visi įrodymai baudžiamojoje byloje turi vienodą galią, todėl nukentėjusiųjų parodymai yra nei menkesni nei labiau privilegijuoti lyginant su išteisintųjų, nuteistųjų ar liudytojų parodymais. Esant tokiam įrodymų visetui, kai nukentėjusiojo J. S. parodymų apie P. Š. dalyvavimą muštynėse bei kūno sužalojimų nukentėjusiajam padarymą nepatvirtina jokie kiti, Lietuvos Respublikos BPK nustatytomis taisyklėmis surinkti, įrodymai bei vadovaudamasi nuostata, jog visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo (kaltinamojo) naudai, kolegija daro išvadą, jog P. Š. dėl viešosios tvarkos pažeidimo bei kūno sužalojimo J. S. padarymo išteisintas teisingai ir pagrįstai.

Kolegija sutinka su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytu motyvu, jog policijos pareigūno E. T. dalyvavimas bylos tyrimo metu bei bendravimas su nukentėjusiuoju, ir J. S. civilinio ieškinio atsisakymas nedaro nukentėjusiojo J. S. parodymų mažiau patikimais, tačiau dėl aukščiau išdėstytų motyvų tai nekeičia išteisinamojo nuosprendžio, priimto P. Š. atžvilgiu, esmės.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis P. Š. atžvilgiu iš esmės yra teisingas, tačiau surašytas nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio ir 307 straipsnio reikalavimų. Šie pažeidimai nėra esminiai, jie gali būti ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. Š. išteisintas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodant, kad nusikalstamas veikas kartu su D. V. ir D. E. padarė ir P. Š. . Nuosprendžio aprašomoji dalis prieštarauja nuosprendžio rezoliucinei daliai. Be to, išteisinamajame nuosprendyje negali būti jokių abejonių dėl išteisintojo asmens kaltumo. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje P. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 235 str. 2 d. 8 p., 238 str. 2 d. 8 p., tačiau P. Š. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 135 str. 2 d. 8 p., 138 str. 2 d. 8 p., t. y. P. Š. išteisintas pagal straipsnius, numatančius atsakomybę už nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo jis nebuvo kaltinamas. Tai laikytina rašymo klaida, nes iš aprašomosios nuosprendžio dalies matyti, kad P. Š. išteisintas dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų ir dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų, t. y. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p., 138 str. 2 d. 8 p. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti keičiamas ištaisant nurodytus nuosprendžio trūkumus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 22 d. nuosprendį pakeisti:

- pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuorodą, kad nusikalstamas veikas kartu su D. V. ir D. E. padarė P. Š. ;

- nurodyti, kad P. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 135 str. 2 d. 8 p., 138 str. 2 d. 8 p., neįrodžius jo dalyvavimo šių nusikalstamų veikų padaryme.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.