Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-91-483/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-01-18
Bylos Nr.: 1A-91-483/2018
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Jucys, Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis: A. M., M. C., L. M.
Nukentėjusysis: D. G.
Advokatai: Mykolas Girdiušas

Kategorijos

1.1.4.4.1Bendrininkavimo samprata (BK 24 str. 1, 2 d.)
1.2.18.11Aplaidus apskaitos tvarkymas (BK 223 str.)
2.1.15.3.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)
2.1.16.1.6Užstatas (BPK 133 str.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-91-483/2018Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00950-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 1.2.18.11; 2.1.15.3.3.2; 2.1.16.1.6; 2.4.6.5.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Viktoro Kažio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Ražinskaitės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,nuteistiesiems A. M., M. C.,gynėjams advokatams Mykolui Girdiušui, Gediminui Milevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. G. individualios įmonės atstovo ir nuteistojo A. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 182 straipsnio 1 dalį (epizodas su Latvijos bendrove ,,E.-T.“) - laisvės apribojimo bausme 2 metams;

- Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (epizodas su D. G. individualia įmone) - laisvės apribojimo bausme 2 metams;

- Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (epizodas su UAB ,,J.“) - laisvės apribojimo bausme 2 metams;

- Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (epizodas su Kirgizijos bendrove ,,TAF s.“) - laisvės apribojimo bausme 2 metams;

- Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimo bausme 4 metams;

- Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimo bausme 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, taikant bausmių apėmimą ir sudėjimą iš dalies, paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 4 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas M. C. atidėtas 3 metams, įpareigojant jį per 2 metus atlyginti nukentėjusiesiems nusikaltimais padarytą turtinę žalą.

A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimo bausme 2 metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar mokymusi.

Iš M. C. priteista 6 000 eurų žalos atlyginimo D. G. individualiajai įmonei ir 2 783 eurus žalos atlyginimo UAB ,,J.“.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas L. M., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. M. nuteistas už tai, kad veikdamas vieninga tyčia kaip bendrininkas kartu su M. C. ir L. M., vengdami būti UAB „S.“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), akcininkais, direktoriais ar darbuotojais, surado L. M. ir įkalbėjo jį tapti tariamu UAB „S.” direktoriumi, suorganizavo 2014-04-16 UAB „S.” 100 (vieno šimto) paprastųjų 100 Lt nominalios vertės akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą bei tariamą visos iki pardavimo momento su UAB „S.“ susietos dokumentacijos perdavimą L. M., 2011-12-07 įmonės direktoriumi L. M. paskyrimą ir per minėtą asmenį nuo 2014-04-16 iki 2014-12-31 realiai vykdė UAB „S.“ aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą:

1.1. žinodamas, kad pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio reikalavimus, jog už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, A. M. davė nurodymus L. M. pasirašyti ant jo pateikiamų UAB „S.“ įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, vykdė pinigų išmokėjimus iš darbo atleistiems darbuotojams be pinigines operacijas pagrindžiančių dokumentų, o M. C. neužtikrino UAB „S.” buhalterinės apskaitos tvarkymo ir apskaitos dokumentų išsaugojimo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, 2 dalies reikalavimus, kad apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nusistato ūkio subjektas pagal savo poreikius, 17 straipsnio reikalavimus, kad finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo, Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, neišsaugojo 2014-01-01–2014-12-31 laikotarpio UAB „S.“ sąskaitų suvestinių registrų - turto (ilgalaikio ir trumpalaikio), piniginių lėšų apskaitos, nuosavo kapitalo, tiekėjų ir pirkėjų skolų apskaitos, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų apskaitos, pažeisdami Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punkto reikalavimus, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, 17 punkto reikalavimus, kad kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį. <...> Vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta tvarka kasininko apyskaitos gali būti sudaromos ne kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip kartą per mėnesį, kasininko apyskaitą privaloma sudaryti kiekvieno mėnesio pabaigoje, neišsaugojo 2014 m. liepos mėnesio kasos apyskaitos, dėl ko nėra galimybės nustatyti, ar kasos išlaidų orderiai, surašyti 2014-07-16, kuriais išmokėti pinigai darbuotojams (galutinis atsiskaitymas), iš viso 3164,01 Lt (916,36 EUR) sumai, buvo įrašyti į kasos apyskaitą, ar liepos mėnesio kasos apyskaita buvo sudaryta, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „S.“ 2014-01-01–2014-12-31 laikotarpio veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Šalies argumentai

2. Nukentėjusiosios D. G. individualios įmonės atstovas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. nuosprendį dalyje dėl užstato galiojimo iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos panaikinti; taikyti laikinąsias apsaugos priemones M. C. užstatui 5 000 eurų; laikinąsias apsaugos priemones taikyti iki antstolis gavęs vykdomąjį raštą nukreips žalos atlyginimo išieškojimą į Kauno apygardos teismo sąskaitą, kurioje saugomi M. C. įmokėti (kaip užstatas) 5 000 eurai.

2.1. Apeliantas nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria kardomoji priemonė - 5 000 eurų užstatas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis M. C. ne kartą teismo posėdyje bei asmeniškai žadėjo atlyginti žalą D. G. IĮ, tačiau iki šiol žalos neatlygino bei pagal turimą informaciją M. C. Lietuvos Respublikoje negyvena, ne kartą yra teistas, todėl yra tikimybė, kad nuteistajam nepadengus žalos jo paieška būtų apsunkinta arba taptų visiškai neįmanoma ir dėl to nebūtu galimybės išieškoti žalos nukentėjusiųjų naudai.

3. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. nuosprendį dalyje dėl A. M. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį; apeliacinės instancijos teismui pripažinus A. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, taikyti Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnyje įtvirtintą atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BPK) pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas nuteistojo teises bei sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Anot apelianto, nuosprendyje išdėstytos pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams, liudytojų parodymams bei neatitinka tokio pobūdžio bylose formuojamos teismų praktikos.

3.2. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. M. kaltu, neįsigilino į visą įrodomąją bylos medžiagą, įrodymus vertino fragmentiškai, selektyviai ir netgi tendencingai. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatomąją nuosprendžio dalį iš esmės perrašė iš kaltinamojo akto, kuris be kita ko buvo pakeistas vykstant teisiamajam posėdžiui (T. 6, b. l. 53-56), netyrė ir nepalygino kaltinamojo akto nustatomosios dalies su teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Kaltinamajame akte A. M. padaryti veiksmai buvo visiškai neindividualizuoti, itin bendrinio pobūdžio, neatskleidžiantys kokiu konkrečiu nusikalstamu veikimu A. M. kaltinamas. Apelianto nuomone, toks jam pareikštas neaiškus, neišsamus ir nekonkretus kaltinimas akivaizdžiai prieštaravo Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimams ir suvaržė nuteistojo A. M. konstitucinę teisę žinoti, kuo konkrečiai yra kaltinamas bei teisę į gynybą.

3.3. Apeliantas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, kad A. M. tik padėjo M. C. surasti įmonės direktorių, t. y. L. M., kurį nuvežė iki Kauno, bei M. C. prašymu perdavė įmonėje dirbusiems asmenims atlyginimus, UAB „S.“ veikė neatlygintinai dėl darbo praktikos ir jokios tyčios veikti nusikalstamai neturėjo, taip pat nesiekė asmeninės materialinės naudos.

3.4. Pasak apelianto, A. M. jokios buhalterinės apskaitos netvarkė ir jokių dokumentų nesurašinėjo, todėl A. M. negali būti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektu. A. M. nebuvo nei ūkio subjekto vadovas, nei atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, todėl turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikalstamo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.5. Nuteistasis nurodo, kad iš byloje esančių įrodymų ir liudytojų parodymų matyti, kad A. M. UAB „S.“ atliko praktiką pas pažįstamą M. C., pastarojo prašymu ir pavedimu padėjo jam bei direktoriui L. M. atsiskaityti su įmonėje dirbusiais žmonėmis, tačiau nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje nėra aiškiai nurodyta, kokius konkrečius teisės aktus ir poįstatyminius aktus A. M. pažeidė, taip pat neįrodyta, kad A. M. turėjo būti žinoma atsakomybė kylanti iš Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje keliamų reikalavimų. Šiuo atveju, A. M., kaip studentas atlikdamas praktiką UAB „S.“, nežinojo ir neturėjo jokių duomenų, kad tinkama buhalterinė apskaita šioje įmonėje nėra vedama, todėl ir negalėjo numanyti, kad nebus užtikrintas ir tinkamas buhalterinės apskaitos politikos įgyvendinimas, ir kad A. M. gali atsirasti Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnyje numatyti padariniai. A. M. turi žemėtvarkos krypties išsilavinimą, o nuo 2014-04-16 iki 2014-12-21 buvo tik studentas, todėl siekdamas UAB „S.“ atlikti tik praktiką, neturėjo jokios pareigos suprasti buhalterinės apskaitos vedimo ypatumų, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad A. M. per L. M. nuo 2014-04-16 iki 2014-12-21 vykdė UAB ,,S.“ aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra nepagrįstas, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir liudytojų parodymams.

3.6. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektas gali būti tik įmonės vadovas ar buhalteris. Įmonės vadovas yra atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, o buhalteris - už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kito asmens, šiuo atveju nesusijusio su ūkio subjekto vadovu, atsakomybė galima tik kaip bendrininko (Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnis), t. y. kaip organizatoriaus ar padėjėjo. Tačiau šiuo atveju A. M. nenurodytas nei kaip organizatorius, nei kaip padėjėjas. Pagal skundžiamą nuosprendį A. M. yra nuteistas kaip vykdytojas (bendravykdytojas), tačiau, anot apelianto, šioje byloje neįrodyta, kad A. M. būtų iš anksto susitaręs apgaulingai tvarkyti UAB „S.“ buhalterinę apskaitą su M. C. ar L. M. Tokių parodymų nedavė ir minėti asmenys, to nenurodė ir pats A. M. Taigi nesant išankstinio susitarimo kartu apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, A. M. negalėjo būti pripažintas kaltu padaręs šį nusikaltimą.

3.7. Šioje byloje nenustatyta, kad A. M. tvarkė buhalterinę apskaitą ir kad dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo buvo žodžiu susitaręs su ūkio subjektu, todėl teismas spręsdamas A. M. kaltės klausimą privalėjo byloje esančius duomenis analizuoti būtent šiuo aspektu, tačiau to nebuvo padaryta ir dėl to pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, kas sąlygojo skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą. Anot apelianto, A. M. veiksmuose nėra visų būtinų nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, todėl jis privalėjo būti išteisintas ir nelaikytinas specialiuoju šios nusikalstamos veikos subjektu.

3.8. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas - aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma. Tai eliminuoja ūkio subjekto vadovo bendrininkavimo galimybę aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą, nes bendrininkavimas galimas tik tyčinėse nusikalstamose veikose. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrininkavimo požymių, todėl nuspręsdamas, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisingą nuosprendį.

3.9. Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, koks konkrečiai įstatymas buvo pažeistas bei kokie padariniai dėl pažeidimų kilo. Nors nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamasis pats pripažįsta, negalima teigti, jog A. M. tyčia įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje. Tik paties pažeidimo fakto nepakanka. Teismas nenurodė, kokios pasekmės kilo dėl šio akto nesilaikymo arba netinkamo laikymosi (kokio ir kokios dalies turto, įsipareigojimų ar struktūros negalima nustatyti). Apelianto nuomone, tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK normas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1,3 dalių nuostatas teismas apkaltinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

3.10. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnį, nes nenustatė, kad A. M. veiksmuose yra šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, nenustatė šios veikos padarinių ir dėl to neteisingai nustatė, jog A. M. pažeidė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas ir padarė Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

3.11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. M. jokiais būdais nei privalėjo, nei tvarkė UAB „S.“ buhalterinę apskaitą, o tik vykdė kaip kuriuos M. C. prašymus, kurie jokiais būdais jam neatrodė turintys nusikalstamos veikos požymių. Kaltinime nenurodytos aplinkybės, kuriomis A. M. prarado ar neišsaugojo buhalterijos dokumentų. Taigi ši A. M. pateiktų kaltinimų dalis yra nekonkreti, pažeidžianti jo teises, nes A. M. nežinojo nuo kokių kaltinimų jam gintis. Taip pat nedetalizuota tyčia, kuria A. M. neva veikė vieninga tyčia kartu su M. C. ir L. M. Apelianto nuomone, negalėjimas tinkamai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų yra šiurkštus A. M. teisių pažeidimas ir tai laikytina esminiu Lietuvos Respublikos BPK pažeidimu.

3.12. Pasak apelianto, jam pareikštas kaltinimas buvo iš esmės ydingas, paremtas tik niekuo nepagrįstais kaltinimą palaikiusios prokurorės teiginiais, ir nors teisiamajame posėdyje A. M. teigė, kad prisipažįsta dėl jam pareikštų kaltinimų, visgi iš nusikalstamos veikos aprašymo jam nebuvo aiškios inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių ir buvo sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą, ir galutinai nebuvo aišku, kuo konkrečiai A. M. yra kaltinamas. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui, o to padaryta nebuvo, todėl buvo pažeistos nuteistojo teisės ir neužtikrintas teismų formuojamos jurisprudencijos vientisumas.

3.13. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, taisydamas kaltinimo klaidas ir aiškindamas kaltinimą savo nuožiūra, parodė palankumą kaltinimo pusei, teikė jai privilegijas ir kaltinimo naudai aiškino tam tikras aplinkybes, tokiu būdu nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 6 straipsnio 3 dalies nuostatų bei 7 straipsnyje numatytą rungimosi principo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises. Teismas, rodydamas palankumą kitai šaliai, šiuo atveju kaltinimui, pažeidė nuteistojo gynybos teises, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos BPK nuostatas dėl teisingo ir objektyvaus teismo, padarė esminius Lietuvos Respublikos BPK pažeidimus. Pasak apelianto teismo šališkumą patvirtina ir jo priimto nuosprendžio argumentų analizė. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas įrodymus, liudytojų parodymus ignoravo ir vadovavosi tik prokurorės kaltinimu.

3.14. Apeliantas nurodo, kad baudžiamasis įstatymas nenustato baudžiamosios atsakomybės už netinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą apskritai. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasireiškiantį tam tikrų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo bei kitų įstatymų ir norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatų pažeidimais. Baudžiamoji atsakomybė už šiuos pažeidimus kyla tik tuo atveju, kai dėl jų atsiranda nusikalstami padariniai. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad A. M. veikė nusikalstamai tyčia, dėl ko skyrė neadekvačią bausmę.

3.15. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netyrė ir neanalizavo, ar buvo pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar byloje pakako duomenų išvadai, kad dėl padaryto pažeidimo kilo Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, bei nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo, nes už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus yra numatyta tiek baudžiamoji, tiek tuo metu galiojusi administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos ATPK 173¹ straipsnis). Teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl padarė tokią išvadą. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. būtina nustatyti ir objektyviosios pusės būtinuosius požymius: dėl nusikalstamos veikos kilusius padarinius ir priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių. Lietuvos Respublikos ATPK 173¹ straipsnyje reglamentuoto administracinio teisės pažeidimo - apskaitos taisyklių pažeidimo - sudėtis yra formali, taigi administracinei atsakomybei kilti pakanka vien veikos atlikimo - buhalterinių ūkinių operacijų, piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimo. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios atsakomybės kriterijus, o šioje byloje, anot apelianto, tai nustatyta nebuvo, todėl A. M. veiksmai negali būti prilyginami aplaidžiam buhalterinės apskaitos tvarkymui, kuris būtų nusikalstamas ir kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nustatyti A. M. veiksmai nesukėlė Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų pasekmių, t. y. nepaisant nustatytų apskaitos tvarkymo pažeidimų, buvo galima nustatyti įmonės faktiškai vykdomą veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą.

3.16. Apeliantas nurodo, kad teisiamajame posėdyje buvo pateikęs prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnis), tačiau teismas visiškai nesigilino į šį prašymą ir tik skundžiamajame nuosprendyje formaliai konstatavo, kad, teismo nuomone, pakankamo pagrindo ir būtinų aplinkybių nėra. Šioje byloje buvo visos galimybės atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė atsainiai, nesigilindamas į jo situaciją ir byloje esančias jo asmenį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes.

3.17. Apelianto manymu, teismo skirta bausmė - laisvės apribojimas 2 metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar mokymusi, yra visiškai nesusijusi su jam inkriminuotu nusikaltimu, nes Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika yra niekaip nesusijusi su naktiniu paros laiku ir apskritai laisvės ribojimu. Anot apelianto, 2 metų laisvės ribojimo laikotarpis yra neadekvačiai per ilgas, nes A. M. yra jauno amžiaus, universitete vyksta įvairaus pobūdžio jaunimo užimtumo, laisvalaikio organizavimas ir su tuo susiję renginiai, tad teismo skirti laisvės apribojimai užkerta jam galimybes visapusiškai integruotis į studentišką, jauno žmogaus gyvenimą ir aktyviai dalyvauti įvairaus pobūdžio jaunimui skirtuose renginiuose.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nukentėjusiosios D. G. individualios įmonės atstovo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašė A. M. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis M. C. prašė nukentėjusiosios D. G. individualios įmonės atstovo apeliacinį skundą tenkinti, o M. C. gynėjas nukentėjusiosios D. G. individualios įmonės atstovo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas tenkinamas, nukentėjusiosios D. G. individualios įmonės atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

6. Dėl nuteistojo A. M. apeliacinio skundo

6.1. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame Lietuvos Respublikos BK straipsnyje numatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti.

6.2. Buhalterinės apskaitos netvarkymas – tai teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nevykdymas, pvz., ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių neregistravimas, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

6.3. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnyje numatytas aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (kai nesurašomi visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.). Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar jų nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą.

6.4. Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Pagal to paties įstatymo 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Tačiau pagal teismų praktiką tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnį gali būti pripažintas asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei.

6.5. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl aplaidžių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu.

6.6. Pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.

6.7. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo – subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą, arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotajai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsniai).

6.8. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnyje numatyti nusikaltimai gali būti padaromi ir tyčia, ir neatsargiai. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma, tai eliminuoja ūkio subjekto vadovo bendrininkavimo galimybę aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą, nes bendrininkavimas galimas tik tyčinėse nusikalstamose veikose (Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalis). Tačiau kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo.

6.9. A. M. nuteistas už tai, kad veikdamas vieninga tyčia kaip bendrininkas kartu su M. C. ir L. M., vengdami būti UAB „S.“, akcininkais, direktoriais ar darbuotojais, A. M. ir M. C. surado L. M. ir įkalbėjo jį tapti tariamu UAB „S.” direktoriumi, suorganizavo 2014-04-16 UAB „S.” 100 (vieno šimto) paprastųjų 100 Lt nominalios vertės akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą bei tariamą visos iki pardavimo momento su UAB „S.“ susietos dokumentacijos perdavimą L. M., 2011-12-07 įmonės direktoriumi L. M. paskyrimą ir per minėtą asmenį nuo 2014-04-16 iki 2014-12-31 realiai vykdė UAB „S.“ aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą: A. M. žinodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, A. M. davė nurodymus L. M. pasirašyti ant jo pateikiamų UAB „S.“ įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, vykdė pinigų išmokėjimus iš darbo atleistiems darbuotojams be pinigines operacijas pagrindžiančių dokumentų.

6.10. Nuteistasis A. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad pažįstamo M. C. įmonėje atliko praktiką, žiūrėjo kaip vyksta darbo procesas, mokėsi iš kitų darbuotojų kaip dirbti, tačiau realiai įmonėje nedirbo, nebuvo registruotas įmonėje, darbo vietos, priemonių ir prisijungimo prie duomenų bazės neturėjo, jokio atlyginimo negavo. A. M. neigė disponavęs įmonės dokumentais, pildęs apskaitos žurnalą. A. M. nurodė, kad pasiūlė L. M. tapti M. C. įmonės direktoriumi, vieną kartą buvo nuvežęs L. M. į Kauną pas buhalterę pasirašyti dokumentus bei M. C. prašymu iš savo asmeninių pinigų sumokėjo įmonės darbuotojams paskutinį atlyginimą, nes tuo metu M. C. buvo išvažiavęs į Ispaniją.

6.11. Nuteistasis M. C. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis buvo visos veiklos organizatorius ir iniciatorius. A. M. tuo metu studijavo, todėl įmonėje lankydavosi retkarčiais, planavo ateityje įsidarbinti dirbti UAB „S.“, A. M. už tai jokių pinigų negavo, buvo paprašęs A. M. sumokėti iš savo asmeninių pinigų įmonės darbuotojams paskutinį atlyginimą, M. C. paskui žadėjo šiuos pinigus grąžinti A. M. M. C. pasiūlė L. M. būti įmonės direktoriumi, L. M. įmonės veikloje faktiškai nedalyvavo, tik pasirašydavo jam pateiktus dokumentus. M. C. nurodė, kad tiesiogiai nebendravo su buhaltere, L. M. nuveždavo buhalterei sąskaitas. M. C. pripažino, kad įmonėje niekas nevedė kasos knygos, M. C. nežinojo, jog turėjo būti vedama ši knyga. M. C. pripažino supratęs, kad įmonėje nebuvo vedama buhalterinė apskaita laikantis įstatymų reikalavimų.

6.12. Nuteistasis L. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. M. supažindino L. M. su M. C., kuris pasiūlė jam darbą logistikos srityje. L. M. tik pasirašydavo jam pateiktus dokumentus, neprižiūrėjo įmonės buhalterinės apskaitos, nes nenusimanė joje. A. M. atvežė L. M. į Kauną, kai pastarasis pirko įmonę, bei perdavė M. C. duotus pinigus kaip atlyginimą.

6.13. Iš byloje ištirtų įrodymų matyti, kad nusikalstamų veikų iniciatorius buvo M. C., pastarasis buvo tikrasis įmonės UAB „S.“ vadovas, turėjo įmonėje atskirą kabinetą, priėmė visus darbuotojus į darbą, juos apmokė dirbti, skirstydavo darbus, prižiūrėjo kaip vyksta darbas, M. C. buvo pateikiami visi įmonės dokumentai. Formaliai UAB „S.“ direktoriumi buvo įregistruotas L. M., kuris įmonėje nesilankė, o tik pasirašydavo jam pateiktus dokumentus. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. C. kelerius metus draugavo su A. M., buvo kaimynai, kartu leisdavo laisvalaikį (kartu sportavo, lankydavosi lažybų punkte). Iš liudytojų G. D.-G., D. G., A. P., P. V., E. G., UAB „S.“ buvusių darbuotojų, teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad A. M. buvo M. C. draugas ir ateidavo į įmonę tik pasikalbėti ir išgerti kavos su M. C., t. y. kaip į svečius. A. M. įmonėje nedirbo, neturėjo darbo priemonių. Liudytojai nurodė, kad A. M. vieną kartą perdavė įmonės darbuotojams už įmonės ribų grynuosius pinigus kaip paskutinį atlyginimą už darbą. Liudytojas E. N., D. G. IĮ vadybininkas, teisiamajame posėdyje parodė, kad UAB „S.“ darbuotoja D. G. jam pasakojo, kad A. M. nebuvo susijęs darbo santykiais su UAB „S.“. Tai teisiamajame posėdyje parodė ir nuteistasis A. M., kad pažįstamo M. C. įmonėje atliko praktiką, žiūrėjo kaip vyksta darbo procesas, mokėsi iš kitų darbuotojų kaip dirbti, tačiau realiai įmonėje nedirbo, nebuvo registruotas įmonėje, darbo vietos, priemonių ir prisijungimo prie duomenų bazės neturėjo, jokio atlyginimo negavo. A. M. neigė disponavęs įmonės dokumentais, pildęs apskaitos žurnalą. Šias aplinkybes patvirtino ir nuteistasis M. C., kad tuo metu A. M. studijavo, todėl įmonėje lankydavosi retkarčiais, planavo ateityje įsidarbinti dirbti UAB „S.“, A. M. už tai jokių pinigų negavo.

6.14. Byloje nėra jokių domenų, kad A. M. davė nurodymus L. M. pasirašyti ant jo pateikiamų UAB „S.“ įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų. Nuteistasis A. M. neigė disponavęs įmonės buhalteriniais dokumentais. Iš bylos duomenų matyti, kad įmonei UAB „S.“ pagal sutartį apskaitos paslaugas nuo 2014-04-24 iki 2014-09-10 teikė UAB „Finansų sprendimai“ (T. 2, b. l. 172-173). Liudytoja M. R., UAB „Finansų sprendimai“ buhalterė, teisiamajame posėdyje parodė, kad tvarkė UAB „S.“ buhalteriją, buhalterei dokumentus jai pateikdavo pats L. M., taip pat jie buvo atsiunčiami elektroniniu būdu arba atvežami. Visus buhalterės paruoštus dokumentus pasirašydavo pas ją atvažiavęs L. M.

6.15. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad A. M. su UAB „S.“ nebuvo susijęs jokiais darbo santykiais, įmonėje nevykdė jokių darbinių funkcijų ir juo labiau netvarkė įmonės buhalterinių dokumentų žodžiu susitaręs su tikruoju įmonės vadovu M. C., A. M. nebuvo atsakingas nei už buhalterinės apskaitos organizavimą, nei už jos tvarkymą, t. y. A. M. nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje (aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo), subjektas.

6.16. Byloje nustatyti nuteistojo A. M. veiksmai, kuriuos pripažino pats nuteistasis A. M., ir kuriuos patvirtino kiti nuteistieji bei anksčiau minėti liudytojai, o būtent, kad A. M. pasiūlė M. C. įdarbinti įmonės direktoriumi L. M., vieną kartą buvo nuvežęs L. M. į Kauną pas buhalterę pasirašyti dokumentus bei M. C. prašymu iš savo asmeninių pinigų sumokėjo įmonės darbuotojams paskutinį atlyginimą, nes M. C. buvo išvažiavęs į Ispaniją (M. C. pažadėjo A. M. vėliau šiuos pinigus grąžinti), nesudaro pagrindo daryti išvados apie A. M. prisidėjimą prie UAB „S.“ aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo ir kad jie sukėlė nusikalstamus padarinius, t. y. dėl jų iš dalies negalima nustatyti UAB „S.“ 2014-01-01–2014-12-31 laikotarpio veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros. A. M. nustatyti atlikti veiksmai nepažeidė jokių buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių. Byloje nėra duomenų, kad A. M. būtų iš anksto susitaręs apgaulingai tvarkyti UAB „S.“ buhalterinę apskaitą su M. C. ar L. M. Iš byloje ištirtų įrodymų galima daryti išvadą, kad A. M. tik vykdė kaip kuriuos M. C., kaip savo draugo, prašymus.

6.17. Pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. A. M. buvo nuteistas už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pagal teismų praktiką aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip viena iš Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų alternatyvių veikų, padaromas tik neatsargia kaltės forma. Taigi bendrininkavimas padarant neatsargų nusikaltimą, taip pat ir Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra negalimas.

6.18. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. M. pripažino Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nenustačius visų būtinų nusikalstamos veikos požymių, nuosprendis naikinamas, A. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6.19. Nagrinėjamoje byloje padarius išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl A. M. nuteisimo naikintinas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, t. y. nustačius, kad A. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, požymių, teisinės reikšmės proceso baigčiai neturi apeliacinio skundo argumentai dėl A. M. nuomone pirmosios instancijos teismo šališkumo bei padarytų Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų nagrinėjimas, todėl dėl jų nepasisakoma.

7. Dėl nukentėjusiosios D. G. individualios įmonės atstovo apeliacinio skundo

7.1. Nukentėjusiosios D. G. individualios įmonės atstovas apeliaciniame skunde prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones M. C. užstatui bei M. C. sumokėtą užstatą nukreipti D. G. individualiajai įmonei priteistos žalos padengimui.

7.2. Skundžiamu nuosprendžiu iš M. C. priteista 6 000 eurų žalos atlyginimo D. G. individualiajai įmonei ir 2 783 eurus žalos atlyginimo UAB ,,J.“. Iš Kauno apygardos prokuratūros 2016-01-06 nutarimo matyti, kad M. C. buvo paskirta kardomoji priemonė – 5000 eurų dydžio užstatas (T. 5, b. l. 45-48). Iš 2016-01-06 mokėjimo nurodymo matyti, kad 5000 eurų piniginę įmoką už užstatą sumokėjo Z. C., t. y. M. C. motina (T. 5, b. l. 2, 51). Nors nuteistasis M. C. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme sutiko, kad piniginė įmoka už užstatą būtų panaudota civiliniais ieškiniais priteistos žalos atlyginimui, tačiau kaip matyti iš mokėjimo nurodymo užstato davėja buvo Z. C., t. y. visai kitas asmuo, kurio sutikimo, kad užstatas būtų panaudotas civiliniais ieškiniais priteistos žalos atlyginimui, nėra. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiosios D. G. individualios įmonės atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį, bei priimti naują nuosprendį:

Išteisinti A. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Atmesti nukentėjusiosios D. G. individualios įmonės apeliacinį skundą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Kęstutis JucysViktoras KažysVioleta Ražinskaitė