Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2011-02-15 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-33/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-15
Bylos Nr.
2K-33/2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Antanas Klimavičius (pirm.), Aldona Rakauskienė (pran.), Vytautas Piesliakas
Nuteistasis
V. S.
Nukentėjusysis
D. J.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K–33/2011 nuasmenintaProcesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.2.1. 2.1.7.4.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 15 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (V. S.) kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Iš V. S. priteista nukentėjusiajai D. J. atlyginti 1068 Lt turtinę žalą.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 29 d. nutartis, kuria nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 20 d., apie 1.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas grupe su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, atėjo į T. A. S. priklausančią sodybą, esančią Trakų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, ir pagrobė kieme stovėjusią jo savaeigę žoliapjovę „Toro“ su akumuliatoriaus pakrovimo laidais, kurią kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis įkrovė į tame pačiame kieme stovėjusį neužrakintą automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį D. J., automobilio spynelėje buvusiu raktu užvedė automobilio variklį ir išvažiavo. Taip bendromis pastangomis pagrobė K. S. priklausantį 2000 Lt vertės turtą ir D. J. priklausantį 10 000 Lt vertės automobilį bei jame buvusį 100 Lt vertės vairuotojo pažymėjimą Nr. 51148315.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 29 d. nutartį panaikinti.

Kasatorius teigia, kad nusikaltimo nepadarė, nuteistas nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį buvo apskundęs apeliacinės instancijos teismui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendį paliko galioti remdamasis tais pačiais įrodymais, kurie nepatvirtina jo dalyvavimo padarant nusikaltimą. Kasatorius teigia, kad nukentėjusiosios D. J., liudytojo V. K. parodymai įvertinti netinkamai; kuo remiantis specialistas nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonas buvo jo ir jis šiuo naudojosi nusikaltimo padarymo metu, neaišku, byloje nėra nė vieno tiesioginio įrodymo, patvirtinančio, kad jis dalyvavo automobilio ir žoliapjovės vagystėje.

Atsiliepimas

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras teigia, kad, susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga bei joje priimtais teismų sprendimais, matyti, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, teismai esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nepadarė. Nuteistojo V. S. kaltė padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismo posėdžio metu ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Jo kaltė grindžiama nuosekliais ir iš esmės neprieštaringais liudytojų V. K., S. Ž. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylą nagrinėjant teisme, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto pažyma bei kitais byloje surinktais įrodymais.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde daug dėmesio skirta tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimams, juose padarytų išvadų kritikai, akcentuojant tai, kad, nuteistojo manymu, teismai ne iki galo ištyrė ar netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Kasaciniame skunde ginčijamos vienokios ar kitokios faktinės bylos aplinkybės, bandoma nurodyti, kaip vertinti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, specialisto pateiktą išvadą, kurias iš nustatytų aplinkybių laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai ar laikytinos prielaidomis, kartu nurodant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų menamus pažeidimus. Šie kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, be to, akivaizdu, kad toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir plačiau nesvarstytinas.

Žemesnės instancijos teismas

Prokuroras pažymi, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai vertino įrodymų visumą, neakcentuodami ir neteikdami viršenybės vienam iš įrodymų. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, bausmė paskirta laikantis BK 54 straipsnyje nustatytų pagrindų ir nėra aiškiai per griežta.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymo nėra pagrindo.

Dėl BPK 20, 305 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, teigdamas, jog teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu, t. y. ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Įrodymai, kuriais grindžiamos pirmosios instancijos teismo išdavos, nuosprendyje išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliaciniame skunde, taip pat kaip kasaciniame, nuteistasis teigė, kad jis vagystėje nedalyvavo, kad automobilis ir žoliapjovė pavogti – nežinojo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nepažeisti. Nuteistojo gynybos versija grindžiama tuo, kad automobilį „VW Golf“ ir žoliapjovę jam paliko pažįstami vyrai (kurių nei pavardžių, nei jų buvimo ar gyvenamosios vietos nežino), buvo tiriama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, analizuojama ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Abiejų instancijų teismų sprendimuose, remiantis byloje ištirtais įrodymais, ji motyvuotai atmesta. Liudytojų, kurie būtų matę patį automobilio ir žoliapjovės vagystės faktą, byloje nėra, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų V. K., S. Ž., nukentėjusiųjų D. J., K. S. bei paties V. S. parodymus, duomenis, užfiksuotus apžiūrų, t. y. BPK 207 straipsnyje numatytų procesinių veiksmų atlikimo metu, bei kitus nuosprendyje išdėstytus įrodymus, ir, įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad minėtą automobilį bei žoliapjovę, veikdamas kartu su nenustatytais asmenimis, pavogė V. S. Apeliacinės instancijos teismas, kaip jau minėta, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo. Kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį ir į tai, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (BPK 20 straipsnis). Tai reiškia, kad netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakė (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. S. baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

Nesant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas KlimavičiusVytautas PiesliakasAldona Rakauskienė