- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-636-366-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-53-2-00005-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Pranas Šimkus, Tomas Zdanavičius
- Nukentėjusysis
- A. P.
- Kaltinamasis
- R. P.
- Advokatai
- Eugenijus Karosas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas), Prano Šimkaus, Tomo Zdanavičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. P. ir Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2011-05-31 nuosprendžio, kuriuo R. P. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 164 str., nes jis nepadarė šios veikos.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
R. P. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 164 str. tuo, kad jis, žinodamas, jog 1998-03-26 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimu jam priteista A. P. mokėti periodines išmokas po 1/3 visų rūšių darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip 1 MGL dydžio sumą kiekvienam vaikui kas mėnesį, pradedant nuo 1998-03-26 jų vaikų V. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui iki jų pilnametystės, tyčia būdamas sveikas ir darbingas, vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo vaikų išlaikymui, dėl ko jo įsiskolinimas A. P. nuo 1998-03-26 iki 2010-09-01 yra 20164 Lt (8745,23 Lt V. P. ir 11418,95 Lt L. P. išlaikyti).
Šalies argumentai
Nukentėjusioji A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2011-05-31 nuosprendį ir R. P. pripažinti kaltu padarius BK 164 str. numatytą nusikalstamą veiką. Nurodo, kad išlaikymas buvo išieškotas dalinai, kadangi R. P. nepranešė antstolei apie įsidarbinimą ir nemokėjo įmokų laikotarpiu nuo 2001-08-13 iki 2002-12-30, nuo 2005-01-03 iki 2005-11-03 – 415 litų sumos nuo sausio ir vasario mėnesių atlyginimų, laikotarpiu nuo 2006-01-24 iki 2007-06-07 – 500 litų sumos nuo sausio, vasario, kovo mėnesių atlyginimų. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki 2005-12-19 R. P. išlaikymo iš viso nemokėjo, apie jo pajamas už šį laikotarpį nebuvo aiškintasi, nors jis tuo laikotarpiu buvo įregistravęs įmonę. Apeliantė nesutinka su teiginiu, kad kuomet R. P. nedirbdavo, tai mokėdavo pats, kadangi jis jos nurodytais laikotarpiais dirbo pagal verslo liudijimus. Nurodo, kad 2004 metais išlaikymui nesumokėti 1204,50 Lt, nors baudą, paskirtą, už vairavimą transporto priemonės esant neblaiviam, sumokėjo. Tam pinigų liudytoja, jo motina, nedavė. Nurodo, kad už 2007 metus nesumokėjo 1100 Lt, o už 2008 metus – 3710 Lt, nors sumokėjo paskirtą 1250 Lt baudą už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam. Nurodo, kad už laikotarpius nuo 2009-01-21 iki 2009-04-20 ir nuo 2009-05-11 iki 2009-08-10 apie pajamas pagal verslo liudijimą iš VMI duomenų negauta. Apeliantė nesutinka su teismo teiginiu, kad nėra įrodymų, kad R. P. sąmoningai nedirbo, nes nuo 2009-08-11 registruotas darbo biržoje, kadangi jis apklausiamas įtariamuoju parodė, kad dėl darbo jis kreipėsi tik į darbo biržą. Nurodo, kad jis nesidomėjo darbais be profesinio išsilavinimo, gretimuose rajonuose, užsienyje, nurodė tik dvi įmones, kuriose lankėsi. Nurodo, kad jo įsiskolinimas tuomet, kai dirbo jau buvo 14466,46 Lt. Apeliantė pažymi, kad R. P. turėjo pajamų tiek dirbdamas samdomu darbuotoju, tiek pagal verslo liudijimą. Nurodo, kad R. P. vengė mokėti vaikams išlaikymą piktybiškai, be savrbių priežasčių, civilinėje byloje nepristatė pažymų apie pajamas, nebandė parduoti ar išnuomoti asmenine nuosavybe jam priklausančius kambarius, kuriuos jai siūlė perimti už įsiskolinimą, tačiau ji nesutiko dėl to, kad turtas apleistas.
Anykščių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2011-05-31 nuosprendį ir R. P. pripažinti kaltu pagal BK 164 str. ir nubausti jį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant dirbti arba registruotis darbo biržoje, būti namuose nuo 22 vali. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Prokuroras skunde nurodo, kad R. P. žinojo, kad jam reikia mokėti alimentus, tačiau sąmoningai nevykdė šios savo pareigos, nors ir buvo pajėgus tai daryti. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nenustatyta, kad R. P. tyčia sąmoningai vengė mokėti išlaikymą, nes byloje nesurinkta įrodymų, jog R. P. sąmoningai nedirbo. Šie teismo argumentai nelaikytini eliminuojančiais apelianto kaltę. Prokuroro teigimu, paties darbo nebuvimas ar nenoras jį dirbti nėra pagrindas pripažinti, kad R. P. nevengė išlaikyti vaikus. Materialinės paramos teikimas vaikui tiesiogiai nėra siejamas su asmens darbu. Baudžiamoji atsakomybė kyla tiek tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma visiškai, tiek ir tuo atveju, kai ji vykdoma iš dalies. Teigia, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui privalo ją tiksliai ir be išlygų, kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, o rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 str. nešalina. Anykščių rajono apylinkės teismo 1998 m. kovo 26 d. sprendimas nėra pakeistas ar panaikintas, todėl šiuo sprendimu paskirtą pareigą R. P. privalėjo vykdyti. Teigia, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, jog R. P. laikotarpyje nuo 2004-07-12 iki 2008-07-08 turėjo lėšų ir pajamų, tačiau iš jų neskyrė vaikams nustatyto išlaikymo. Teismas neįvertino to, kad 2003-07-07 R. P. nubaudus pagal ATPK 126 str. 2 d. 1500 Lt bauda, jis ją 2004-11-15 sumokėjo, o 2008-06-29 nubaudus jį 1250 Lt bauda, jis ją sumokėjo 2008-07-08, kas rodo, kad R. P., turėdamas galimybę mokėti jam paskirtas baudas, kartu taip pat turėjo galimybę bent dalimis mokėti lėšas vaikui išlaikyti, tačiau to nedarė savo asmeninius interesus iškeldamas aukščiau už vaiko interesus. Tai kartu įrodo, kad kaip tik tuo laikotarpiu R. P. turėjo pajamų, o teismo padaryta išvada, kad R. P. laikotarpyje nuo 2003-07-10 iki 2009-07-08 neturėjo galimybės teikti lėšas savo vaikams išlaikyti, nepagrįsta. Byloje nėra jokių duomenų, kurie būtų pakankami pripažinti, jog teismo sprendimo išlaikyti savo dukras R. P. nevykdė dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių. Byloje yra duomenys, kad R. P. tyčia nemokėjo dukroms nustatyto išlaikymo, suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo. Dukrų išlaikymo įsiskolinimas bylos perdavimo į teismą metu, t.y. iki 2010-12-09 sudarė 20164,18 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams priteistas 1998-03-26 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimu ir nuo šio laiko R. P. nemokėjo išlaikymo, darytina išvadą, kad jis vengė vaikui mokėti išlaikymą.
Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusioji prašė tenkinti jų apeliacinius skundus, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkinami.
Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino R. P. pagal BK 164 str., kaip nepadariusį šios veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Išteisindamas R. P. teismas nuosprendyje motyvavo tuo, jog ištyrus įrodymus byloje nenustatyta, jog R. P. galėdamas išlaikyti vaikus, tai vengė daryti tyčia ir sąmoningai. Prokuroras bei nukentėjusioji apeliaciniais skundais nesutinka su šia teismo išvada ir mano, kad teismas nuosprendyje netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į visus byloje surinktus duomenis, juos netinkamai įvertino ir nepagrįstai išteisino R. P.. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su šiais teiginiais ir konstatuoja, kad šių aplinkybių, kuriomis nuosprendyje grindžiamas R. P. išteisinimas, išnagrinėjimas atskirai nuo kitų byloje esančių duomenų bei pastarųjų neįvertinimas bendrame bylos kontekste galėjo esmingai pakeisti teismo išvadas, todėl yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl skundžiamas išteisinamasis teismo nuosprendis naikinamas ir R. P. atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 1998-03-26 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimu iš R. P. priteista A. P. jų vaikų V. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui nuo 1998-03-26 iki jų pilnametystės mokėti periodines išmokas po 1/3 visų rūšių darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip 1 MGL dydžio sumą kiekvienam vaikui kas mėnesį. Tačiau bylos duomenimis, R. P. įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaikus vykdė nereguliariai ir alimentus mokėjo tik iš dalies, o tam tikrais laikotarpiais visiškai nemokėjo. Nors R. P. teigia alimentų vaikams tinkamai ir reguliariai nemokėjęs dėl, jo manymu, pateisinamų priežasčių, tačiau byloje esančių duomenų analizė leidžia daryti priešingą išvadą – kad R. P. sąmoningai vengė išlaikyti savo vaikus.
BK 164 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma nevykdant pareigos pagal teismo sprendimą mokėti kas mėnesį periodines išmokas, konkrečią pinigų sumą, neperduodant vaikui tam tikro turto arba šią pareigą vykdant tik iš dalies. Baudžiamąją atsakomybę sukelia tik sąmoningas (piktybinis) vengimas išlaikyti savo vaikus, t.y. kaltininkas žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialinę paramą vaikui ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Netinkamas tokios tėvų pareigos kaip išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimas vykdymas yra pateisinamas tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 str., jeigu asmuo, iš kurio priteistas išlaikymas vaikui, šios pareigos nevykdo dėl svarbių pateisinamų priežasčių – nedirba dėl ligos, bedarbystės, esant sunkiai finansinei padėčiai šeimoje ar pan. Visais kitais atvejais, tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, jie privalo tai daryti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji A. P. apklausų metu nuo pat pradžių nurodė esant R. P. įsiskolinimą jai dėl teismo sprendimu priteisto išlaikymo vaikams nemokėjimo bei, jos manymu, sąmoningą vengimą mokėti ir nurodė tai patvirtinančius duomenis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šiuos bei kitus byloje esančius R. P. elgesį, vykdant 1998-03-26 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimą, dėl išlaikymo atskleidžiančius duomenis įvertino nevisiškai laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių. Nukentėjusioji A. P. parodė, jog R. P. visą laiką piktybiškai vengė išlaikyti vaikus, pradėjęs dirbti nepranešdavo antstoliams, išlaikymas visada būdavo nereguliarus. Pats R. P. teisme parodė, kad kai dirbdavo, išlaikymą mokėdavo, o nuo 2009-08-19 nebedirba, pajamų neturi, todėl nebemoka. Tačiau tokie R. P. parodymai tik iš dalies yra teisingi. Kaip matyti iš antstolio pateiktos informacijos, 2010-09-01 išlaikymo įsiskolinimas tai dienai sudarė 18 542,78 Lt, o 2011-11-01 dienai įsiskolinimas yra 21 711,21 Lt. Šis R. P. įsiskolinimas yra susidaręs ne tik nuo jo nurodytos darbo neturėjimo datos – 2009-08-19, bet ir už dar ankstesnį praėjusįjį laikotarpį nesumokėtas periodines išmokas vaiko išlaikymui. Byloje esantys rašytiniai duomenys (2 t., 23-28 b.l.) patvirtina, kad R. P. nuo 2001-06-01 iki 2005-02-01 laikotarpiu tik aštuonis mėnesius mokėjo 1 MGL nesiekiančias išlaikymo įmokas, po to sekė taip pat visiško išlaikymo nemokėjimo periodai - 2006 m. sausio-gegužės mėn., 2007 m. liepos-rugpjūčio mėn., atitinkami visiško ar dalinio išlaikymo nemokėjimo laikotarpiai užfiksuoti ir 2008-2011 m. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš teismui pateiktos Sodros pažymos matyti, kad R. P. nuo 1993-04-01 iki 2007-06-07 pertraukiamai dirbo įvairiose darbovietėse ir atitinkamai gavo pajamas, be to, nuo 2003-01-01 iki 2005-12-19 turėjo savo individualią įmonę, o nuo 2007-06-13 pertraukiamai iki 2009-08-10 jis dirbo pagal verslo liudijimą. Iš Utenos apskrities mokesčių inspekcijos pateiktos informacijos matyti, kad R. P. įmonė už laikotarpį nuo 2003-01-02 iki 2003-12-31 deklaravo 8 798 Lt pajamų, o už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2004-12-31 deklaravo 9 787 Lt pajamų. Tuo tarpu 2003-2004 metais R. P. išlaikymui tesumokėjo tik 210 Lt, kas rodo sąmoningą išlaikymo nemokėjimą turint tam galimybių, arba kitaip tariant – sąmoningą 1998-03-26 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimo nevykdymą. Toliau pažymėtina, kad dirbdamas pagal verslo liudijimą R. P. 2007 m. metinėje gyventojų pajamų deklaracijoje deklaravo 5 560,32 Lt pajamų, gautų su darbo santykiais, bei 10 000 Lt pajamų, vykdant individualią veiklą su verslo liudijimu, 2008 metų metinėje pajamų deklaracijoje deklaravo 10 000 Lt pajamų, gautų vykdant individualią veiklą su verslo liudijimu, 2009 metų metinėje gyventojų pajamų deklaracijoje deklaravo 6 400 Lt pajamų, gautų vykdant individualią veiklą su verslo liudijimu. Be to, R. P. buvo grąžinta 2009 metų deklaruotų pajamų 446 Lt permoka už 2007 m. Pažymėtina ir tai, kad 2003-07-07 ir 2008-06-29 būdamas administracine tvarka nubaustas atitinkamomis 1500 Lt ir 1250 Lt baudomis, jas sugebėjo per protingą terminą sumokėti, užuot sumažinęs vis didėjantį įsiskolinimą už vaikų išlaikymą. Visi šie duomenys patvirtina R. P. finansinį pajėgumą vykdant vaikų išlaikymo pareigą. R. P. 1998-03-26 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimo visišką ar dalinį skirtingais laikotarpiais nevykdymą teisina darbo, pajamų neturėjimu, tačiau aukščiau pateiktieji duomenys apie savarankišką individualią veiklą rodo, kad jam nesant darbiniuose santykiuose kokioje nors įmonėje, jis, siekiant tinkamai vykdyti išlaikymo pareigą, pajėgus imtis savarankiškos pajamas nešančios darbinės veiklos. Nors R. P. teigia, kad jam neteikiant išlaikymo pinigais, jis jį teikė maistu, tai negali būti laikoma normaliu vaiko išlaikymu, nes maisto produktų davimas retsykiais nėra reguliarus vaiko išlaikymas kas mėnesį mokant nustatytą pinigų sumą. Toks prisidėjimas prie išlaikymo vertinamas teigiamai tuo atveju, kai asmuo, privalantis mokėti alimentus, vykdo teismo sprendimą reguliariai.
Tokiu būdu aukščiau nurodytieji duomenys leidžia daryti išvadą, kad R. P., užuot ėmęsis visų galimų priemonių pareigai išlaikyti nepilnametes dukras vykdyti, elgėsi priešingai. Toks R. P. elgesys, pasireiškęs dalyje neteisingų ir nustatytoms faktinėms įvykio aplinkybėms prieštaraujančių parodymų davimu, visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste paneigia jo teiginius apie pateisinamas teismo sprendimo dėl išlaikymo nevykdymo priežastis bei rodo jo sąmoningus veiksmus ir suvokimą apie atliekamų veiksmų nusikalstamą pobūdį. Tokiu būdu teisėjų kolegija pažymi, kad visų byloje esančių įrodymų tarpusavio liečiamumas bei jų įvertinimas bendrame bylos kontekste nepalieka jokių abejonių dėl R. P. kaltės ir patvirtina, kad R. P. išlaikymo vaikams nemokėjimo laikotarpiais sąmoningai nevykdė 1998-03-26 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimo.
R. P. buvo pareikštas kaltinimas, kad jis nuo 1998-03-26 iki 2010-09-01 įsiskolino A. P. 20 164 Lt. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą buvo gauta antstolės D. K. pažyma Nr. 167 ir prie jos R. P. įsiskolinimo ir pajamų už 2008 m. suvestinė (patikslinta), iš kurių matyti, kad ne visos jo perlaidos yra apskaitytos ir dėl to mažėja įsiskolinimo suma. Pagal minėtą antstolės pažymą, 2010-09-01 įsiskolinimas sudarė 18542,78 Lt. Todėl atitinkamai mažinama ir kaltinimo apimtis.
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas pripažįsta įrodytu, kad: R. P. žinodamas, kad 1998-03-26 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimu jam priteista A. P. mokėti periodines išmokas po 1/3 visų rūšių darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip 1 MGL dydžio sumą kiekvienam vaikui kas mėnesį, pradedant nuo 1998-03-26 jų vaikų V. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui iki jų pilnametystės, tyčia būdamas sveikas ir darbingas, vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo vaikų išlaikymui, dėl ko jo įsiskolinimas A. P. dukroms V. P. ir L. P. išlaikyti nuo 1998-03-26 iki 2010-09-01 yra 18 542,78 Lt. Šie R. P. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 str., sudėtį.
R. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas bausmę R. P. teismas vadovaujasi BK 41 ir 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis bei atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslą, stadiją (padarytas vienas tyčinis nesunkus baigtas nusikaltimas), R. P. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. R. P. neteistas, trunkamųjų nusikalstamų veiksmų metu administracine tvarka baustas, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, charakterizuojamas gerai, priklausomybės ligų centro įskaitoje neįrašytas. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes, R. P. už padarytą nusikalstamą veiką skirtina laisvės apribojimo bausmė, savo dydžiu ne didesnė nei numatytas šios bausmės vidurkis.
Remiantis aukščiau išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
NUSPRENDŽIA:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2011-05-31 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 164 str. ir paskirti jam laisvės apribojimo bausmę 1 (vieneriems) metams, įpareigojant pradėti dirbti ar būti registruotam darbo biržoje, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.