Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas R. Lincevičius Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. rugsėjo 29 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P.L. įstatyminio atstovo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo P.L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu septyneriems metams. Paskirta bausmę atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

P.L. pagal BK 178 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neapskųstas.

Priteista iš nuteistojo P.L., o jam neišgalint išieškojimą nukreipiant įstatyminiam atstovui R.L., 3000 Lt nukentėjusiajam R.J.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P.L. nuteistas už tai, kad 2004 m. gruodžio 26 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nukentėjusiojo J.K. kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia lazda smūgiavo J.K. į galvą, padarė ne mažiau keturių trauminių poveikių galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kairiame ausies kaušelyje, dešiniame antakyje, nosies nugarėlėje ir pakaušyje, kraujosruvomis kairio smilkinio ir pakaušio minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, nuo ko nukentėjusysis mirė, t.y. nužudė J.K.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis, jo įstatyminis atstovas ir gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras bei nukentėjusysis - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką, pagal BK 129 str. 1 d. Nuteistojo P.L. kaltė įrodyta liudytojų A.J., V.P., J.A., Z.T. bei paties nuteistojo parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolu ir kitais, apygardos teismo nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.

Apeliantas skunde neginčija, kad nuteistasis P.L. 2004 m. gruodžio 26 d., apie 20 val., sudavė smūgį lazda nukentėjusiajam į galvą. Smurto naudojimo faktą patvirtina ir įvykio metu buvę liudytojai A.J., V.P. bei J.A. Todėl abejonių dėl nuteistojo veiksmų apimties nėra. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išsamiais motyvais dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo padarytos veikos ir atsiradusių padarinių bei nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės, todėl dar kartą aptarti šiuos klausimus nėra prasmės.

Apeliantas skunde daug dėmesio skiria liudytojo A.J. parodymams bei jo asmenybei. Šis liudytojas parodė, kad 2004 m. gruodžio 25 d. kartu su P.L. nuvažiavo pas A.J. dėdę J.K. Kitą dieną pas J.K. atėjo V.P. ir J.A., jie visi kartu gėrė degtinę. Vienu metu į kambarį įėjo J.K., jis rankoje turėjo kirvuką ir juo barbeno į stalą. P.L. išbėgo iš kambario, tačiau netrukus sugrįžo ir nieko nesakęs sudavė iš už nugaros vieną smūgį pagaliu J.K. į galvą. Pastarasis nuo smūgio krito veidu į stalą, po to - ant žemės. J.A. su V.P. išėjo, o P.L. pasakė, kad reikia imituoti vagystę ir viską suversti. Jis P.L. bijojo, todėl tokiam pasiūlymui neprieštaravo ir namuose padarė netvarką. A.J. negirdėjo iš J.K. jokių priekaištų, jokio pavojaus nei A.J., nei kitiems buvusiems kambaryje asmenims nebuvo, J.K. niekam negrasino, niekam nuo nieko nereikėjo gintis, visi ramiai sėdėjo, vaišinosi, kalbėjosi. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir liudytojai V.P. bei J.A. Kolegija neturi pagrindo abejoti šiais nuosekliais liudytojų parodymais vien dėl to, kad įvykio metu jie buvo išgėrę. Apeliantas teisingai nurodo, kad liudytojui A.J. buvo pareikšti įtarimai, tačiau tiek jis, tiek liudytojai V.P. ir J.A. visas įvykio aplinkybes nuosekliai tvirtino ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo teisėjui bei teisiamajame posėdyje apie tai, jog nukentėjusįjį sužalojo nuteistasis P.L. Todėl atmetami apelianto skundo deklaratyvūs teiginiai, kad šių liudytojų parodymai yra nepatikimi. Liudytojo A.J. asmenybės bruožai neturi esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikacijai. Todėl nėra pagrindo teigti, jog šie parodymai yra melagingi. Be to, jie pasitvirtina jau aukščiau minėtų kitų liudytojų parodymais. Apelianto apeliaciniame skunde nurodyti liudytojai D.S. ir M.S. apklausti teisme gynybos prašymu tik parodė, jog liudytojas A.J. jiems pasakojo, kad nuteistasis P.L. netyčia užmušė žmogų. Tačiau šie parodymai neturi esminės reikšmės nuteistojo P.L. nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes pats liudytojas A.J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė faktines aplinkybes dėl nukentėjusiojo J.K. nužudymo.

Pagal BK 28 str. nuostatas, asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgiant į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šiuo konkrečiu atveju tokios situacijos nebuvo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 p. nurodyta, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. To paties nutarimo 6 p. nurodyta, kad pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad J.K. žodžiais ar veiksmais būtų kėsinęsis į bet kurį iš kambaryje buvusių asmenų. Nei vieno kambaryje buvusio asmens nuo J.K. ginti nereikėjo. Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų apie kieme įvykusį konfliktą tarp nuteistojo P.L. ir J.K.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įvykio metu nebuvo realaus, akivaizdžiai ir objektyviai egzistuojančio kėsinimosi į asmens sveikatą ir gyvybę, bei nuteistojo versiją apie konfliktą kieme vertino kaip gynybos būdą, siekiant sušvelninti savo padėtį bei išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl atmetami apeliacinio skundo nepagrįsti teiginiai, kad nuteistasis P.L. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Taip pat kolegijos nuomone, apygardos teismas nuteistajam P.L. paskyrė tinkamą bausmę, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pavojingumą, jo pobūdį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Būdamas nepilnametis nuteistasis P.L. įvykdė labai sunkų smurtinį nusikaltimą, sukėlusį neatstatomas pasekmes ir tuo padariusį ypatingą žalą visuomenei. Jis neteistas, tačiau charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apygardos teismas atsižvelgė į visas šias aplinkybes ir skyrė nuteistajam nežymiai didesnę laisvės atėmimo bausmę, nei įstatymo nustatytas bausmės vidurkis. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės – nuteistasis yra jauno amžiaus, augo be motinos, suaugusieji girdė alkoholiniais gėrimais, nėra pagrindas švelninti bausmę.

Be to, kolegija pažymi, kad už savo nepilnametį vaiką yra atsakingi abu tėvai, ne tik viena motina. Tėvų pareigos dėl savo nepilnamečių vaikų auklėjimo, išlaikymo bei vaiko teisių užtikrinimo reglamentuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Civilinio kodekso, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos bei kitų teisės aktų, todėl atmetami nepagrįsti apelianto skundo teiginiai, kad už šioje situacijoje kilusias pasekmes yra atsakingi įvykio metu buvę pilnamečiai asmenys – A.J., V.P. ir J.A., bei todėl nuteistajam P.L. tikslinga sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Kolegijos nuomone, paskirta bausmė nėra per griežta. Dar labiau ją švelninti, vadovaujantis BK 62 str. ir 91 str. nuostatomis, nėra jokio įstatyminio pagrindo. BK 54 str. ir 61 str. reikalavimai nepažeisti. Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P.L. įstatyminio atstovo R.L. apeliacinį skundą atmesti.