- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-07
- Bylos Nr.
- 2A-861/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- S. K. R.
- Ieškovas
- BUAB „Eurostartas“
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. K. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Eurostartas“ ieškinį atsakovui S. K. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo, atsakovo priešieškinį dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia 2009 m. kovo 3 d. dovanojimo sutartį, kuria UAB „Eurostartas“ padovanojo atsakovui S. K. R. 2/3 dalis gyvenamojo namo su 2/3 dalimis priklausinių, 2/3 dalis ūkio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo 67 245 Lt CK 1.5, 1.82 ir 6.66 straipsnių pagrindu. Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 12 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010 m. rugsėjo 9 d., iškėlė bankroto bylą UAB „Eurostartas“. 2009 m. kovo 3 d. ieškovas sudarė minėto turto dovanojimo sutartį atsakovui. Šios sutarties ieškovas sudaryti neprivalėjo, ginčijama sutartimi buvo perleistas 67 245 Lt vertės turtas. Ši dovanojimo sutartis pažeidžia įmonės kreditorių interesus, yra akivaizdžiai nenaudinga ieškovui, nes dėl šio sandorio ženkliai sumažėjo ieškovo turto masė bei galimybė atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Dovanojimo sutarties sudarymo dieną ieškovas jau buvo nemokus. Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 12 d. nutartimi iškeldamas bankroto bylą ieškovui konstatavo, jog ieškovas jau 2007 metais buvo nemokus. Toje pačioje nutartyje konstatuota, jog ieškovo įsiskolinimas VSDFV Kauno skyriui atsirado 2009 metų 1-2 ketvirčius, t.y. dovanojimo sutarties sudarymo dieną ieškovas turėjo įsiskolinimų kreditoriams, kurie pagal tuo metu galiojusio LR laikinuoju mokėjimo eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, turėjo pirmenybę gauti savo reikalavimų patenkinimą prieš kitus kreditorius. Dovanojimo sutartis dar labiau sumažino ieškovo mokumą. Faktą, jog buvęs ieškovo direktorius yra nesąžiningas patvirtina tai, kad jis žinojo, jog jau nuo 2007 metų bendrovė yra nemoki ir todėl, neatlygintinai perleisdamas bendrovės turtą, ženkliai sumažino kreditorių galimybę patenkinti savo reikalavimus, t.y. pažeidė kreditorių teises. Dovanos gavėjas yra V. R. – įmonės direktoriaus – tėvas, todėl pripažintina, kad sandorio šalys yra susijusios ir nesąžiningos (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėjo, kad šiuo atveju šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas. Taip pat nurodė, kad vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 1 dalimi sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, tai yra žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Ginčo sutartis prieštarauja ieškovo steigimo dokumentuose nurodytiems juridinio asmens tikslams. Bendrovės įstatų 2.1 punkte nustatyta, kad bendrovės tikslas – vykdyti komercinę ūkinę veiklą ir gauti pelną. Padovanojus turtą, šis įstatų punktas buvo pažeistas. Buvo pažeistas ir LR Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 punktas, kuriame nustatyta, jog bendrovės organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais. Atsakovas, gaudamas didelės vertės turtą neatlygintinai, turėjo suvokti, jog jis nepagrįstai praturtės, o ieškovas patirs nuostolių.
Priešieškiniu atsakovas S. K. R. prašė pripažinti 2009 m. kovo 3 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį tarp ieškovo BUAB „Eurostartas“ ir atsakovo Stanislovo K. R. apsimestiniu sandoriu ir pripažinti, kad minėta sutartimi ieškovas ir atsakovas sudarė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), už 50 000 Lt sumą. Priešieškinyje atsakovas nurodė, kad jis nesutinka, jog nekilnojamasis turtas jam buvo padovanotas, nes jis įnešė į bendrovę 2008 m. birželio 18 d. – 250 000 Lt, 2008 m. gruodžio 29 d. – 189 904 Lt ir tai patvirtina jo pateikti apyvartos žiniaraštis ir buhalterinis dokumentas. Sudarius dovanojimo sutartį, 50 000 Lt suma buvo sumažintas jo kreditorinis reikalavimas. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog pagrindinis ir būtinas dovanojimo sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip apsimestinis sandoris ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-316/2010). Jis mano, kad tarp jo ir ieškovo susiklostę santykiai gali būti įvardijami kaip pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, kadangi jis siekė įgyti turtą, o ieškovė siekė gauti iš jo pinigus. Ginčo sutarties sudarymo dieną buvo atliktas įskaitymas. Atsakovas nėra bendrovės kreditorius bankroto byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Pripažino negaliojančia 2009 m. kovo 3 d. dovanojimo sutartį, kuria ieškovas BUAB „Eurostartas“ padovanojo atsakovui S. K. R. 2/3 dalis gyvenamojo namo su 2/3 dalimis priklausinių, 2/3 dalis ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini). Taikė restituciją ir priteisė ieškovui BUAB „Eurostartas“ iš atsakovo S. K. R. 67 245 Lt. Priteisė bylinėjimosi išlaidas. Spręsdamas dėl dovanojimo sutarties negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, nustatė, kad ieškovui 2010 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, teismas, nustatydamas įmonės nemokumą, rėmėsi ieškovo 2007 metų balanso duomenimis, todėl ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas jau buvo nemokus, turėjo kreditorių, su kuriais neatsiskaityta. Teismas taip pat nustatė, kad šis sandoris pablogino įmonės finansinę padėtį, nes buvo neatlygintai perleistas įmonės 67 245 Lt vertės turtas. Teismas priėjo prie išvados, kad net ir tuo atveju, jeigu atsakovui ieškovas buvo sumokėjęs 250 000 Lt avansą ir 189 904 Lt išankstinį apmokėjimą, ieškovas negalėjo dovanojimo sandoriu sumažinti skolą atsakovui, nes tokiu būdu buvo pažeisti kreditorių interesai ir suteikta pirmenybė atsakovui. Kreditorių interesai buvo pažeisti ir dėl to, kad turtas perleistas už mažesnę nei rinkos kainą. Teismas nustatė, kad ieškiniui pareikšti nebuvo praleistas vienerių metų senaties terminas, nes ginčijamas sandoris sudarytas 2009 m. kovo 3 d., 2010 m. gegužės 12 d. ieškovui iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2010 m. rugsėjo 9 d., o ieškinys pareikštas 2011 m. rugpjūčio 25 d. Ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos. Teismas taip pat priėjo prie išvados, kad ieškovas neturėjo pareigos sudaryti ginčijamą sandorį. Pagal atsakovo nurodomą preliminarią sutartį atsakovas pirko ieškovo turtą, esantį Rumšiškių mstl., o padovanotas buvo turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Spręsdamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo, teismas nurodė, kad neatlygintino sandorio atveju trečiojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas nėra kliūtis pripažinti sandorį negaliojančiu. Be to, teismas pastebėjo, kad sandoris buvo sudarytas tarp juridinio ir fizinio asmens, juridinio asmens vadovas nekilnojamąjį turtą padovanojo savo tėvui, todėl pagal CK 6.67 straipsnio nuostatas atsakovo nesąžiningumas yra preziumuojamas. Nustatęs visas CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygas, teismas nusprendė, kad yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją. Kadangi atsakovas ginčo turtą jau yra perleidęs, teismas iš atsakovo prieteisė ieškovui perleisto turto vertę.
Teismas taip pat priėjo prie išvados, kad sandoris, pagal kurį atsakovas gavo didelės vertės turtą neatlygintinai, prieštarauja juridinio asmens tikslui gauti pelną. Įvertinęs tą aplinkybę, kad ieškovo vadovas ir atsakovas yra sūnus ir tėvas, atsakovas neįrodinėjo aplinkybės, jog jam nebuvo žinomas bendrovės tikslas gauti pelną, teismas nusprendė, kad ginčo sandoris pripažįstamas negaliojančiu ir CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti ginčijamą dovanojimo sandorį apsimestiniu ir pripažinti jį pirkimo–pardavimo sandoriu, teismas šį reikalavimą atmetė, nes į bylą pateikti buhalteriniai dokumentai neatitiko jiems keliamų reikalavimų, pateiktas apyvartos žiniaraštis yra tik suvestinis dokumentas, tačiau jis nėra pagrįstas pirminiu. Teismas taip pat pažymėjo, kad turto kaina nurodyta 67 245 Lt, o atsakovas neva sumokėjo 50 000 Lt, nors ieškovui buvo įmokėta pakankamai lėšų, kad būtų sumokėta visa kaina. Atsakovo nurodyta preliminari sutartis buvo sudaryta dėl kito turto. Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas nėra ieškovo kreditoriumi, nepatvirtina atsiskaitymo pagal sutartį fakto, nes atsakovas neturėjo pareigos pareikšti finansinį reikalavimą. Teismas taip pat nurodė, kad iš apyvartos žiniaraščio matyti, jog į ieškovo kasą įnešti pinigai atsakovui buvo grąžinti 2009 m. balandžio 30 d., o atsakovas visas aplinkybes aiškina skirtingai, todėl teismas tai vertino kaip atsakovo gynybinę poziciją.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas S. K. R. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, nustatydamas ieškovo nemokumą 2009 m. kovo 3 d. sandorio sudarymo metu, rėmėsi ieškovo finansinė padėtimi 2007 metais, tačiau teismas nenustatinėjo, kokia buvo įmonės būklė sandorio sudarymo metu, kada kreditorių sąraše atsirado kreditoriai. Kreditorių buvimo faktas nėra preziumuojamas, jį privalo įrodyti ieškovas. Be to, einamųjų įsiskolinimų buvimas negali būti pagrindas taikyti actio Pauliana.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo ieškovo finansinė padėtis žymiai pablogėjo. Teismas nustatė, kad ieškovas buvo skolingas atsakovui, o sudarius ginčijamą sandorį, atsakovo kreditorinis reikalavimas ieškovui buvo sumažintas 50 000 Lt suma. Ieškovo finansinė būklė dėl ginčo sandorio sudarymo nepablogėjo. Ieškovas perleido turtą, bet tuo pačiu sumažino savo kreditorinius reikalavimus. Be to, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu sandoriu atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, nes byloje nėra nustatytas faktas, kokie kiti kreditoriai ginčo sandorio sudarymo metu turėjo pirmenybę prieš atsakovą. Byloje nebuvo įrodyta, kad ginčo turto vertė sandorio sudarymo metu buvo 67 245 Lt. Ieškovas byloje turėjo įrodyti, kad sandorio kaina neatitiko turto vertės, ieškovas šios aplinkybės neįrodė, nebuvo atliktas individualus turto vertinimas, o VĮ Registrų centras pažyma nėra tinkamas įrodymas.
3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčo sandorį. Byloje nėra nustatyta, kad perleistas turtas davė įmonei naudos, todėl pajamų įmonei nesukuriančio turto perleidimas yra netgi naudingas įmonei. Byloje yra nepaneigta aplinkybė, kad atsakovo sumokėti avansai buvo skirti šiam turtui pirkti.
4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant skolininko ar trečiojo asmens nesąžiningumo, nes ginčijamas sandoris yra neatligintinas. Perleidus turtą, buvo sumažintas atsakovo reikalavimas ieškovui, todėl sandoris yra atlygintinas, o teismas privalo nustatyti šalių nesąžiningumą.
5. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandoris prieštaravo įmonės veiklos tikslams. Įmonės sudaryti sandoriai turi būti vertinami įmonės veiklos kontekste, o ne kiekvienas sandoris atskirai. Tuo atveju, jeigu kiekvienas komerciškai nenaudingas sandoris būtų ginčijamas, rinkoje kiltų ekonominis nestabilumas ir netikrumas. Apeliantas pažymėjo, kad sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008).
6. Teismas, taikydamas restituciją, nepagrįstai priteisė iš atsakovo 67 245 Lt. Byloje nėra paneigtos aplinkybės, kad atsakovo reikalavimas ieškovui buvo sumažintas 50 000 Lt suma, todėl, net ir pripažinus sandorį negaliojančiu, galėtų būti priteista ne didesnė nei 17 245 Lt suma.
7. Teismas nepagrįstai į bylą pateiktus dokumentus nelaikė tinkamais įrodymais. CPK 114 straipsnis numato galimybę į bylą pateikti dokumentų originalus arba tinkamai patvirtintas kopijas. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad jis nėra ieškovo darbuotojas, todėl jis negali pateikti visų dokumentų, todėl ieškovas, būdamas sąžiningas, galėjo patvirtinti arba paneigti atsakovo pateiktuose dokumentuose esančius duomenis.
8. Pripažįstant negaliojančiu ginčijamą sandorį, į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėjo būti įtrauktas šį sandorį patvirtinęs notaras.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas teisingai nustatė, kad ginčo sandoris pažeidė ieškovo kreditorių teises keliais būdais, t. y. sumažėjo ieškovo mokumas bei buvo suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių, kai ieškovas jau buvo nemokus. Ieškovas jau 2007 metais buvo nemokus, skola VSDFV atsirado 2009 metų 1-3 ketvirčiais, dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovas jau turėjo įsiskolinimų kreditoriams, kurie turėjo pirmenybę gauti savo reikalavimų patenkinimą prieš kitus kreditorius.
2. Apelianto argumentas, kad už dovanojimo sutartimi perleistą turtą jis sumokėjo 50 000 Lt yra nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Atsakovas atsiskaitymo pagal ginčijamą sutartį faktą grindžia buhalterinės apskaitos dokumentais, tačiau jie yra patvirtinti buvusio direktoriaus S. J. faksimiliniu parašu, jie bankroto administratoriui nebuvo perduoti. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pateikti dokumentai neatitinka dokumentams keliamų reikalavimų (CPK 114 straipsnio 1 dalis) ir jų nelaikė tinkamais rašytiniais įrodymais. Minėti dokumentai nebuvo perduoti administratoriui, jie nebuvo įtraukti į apskaitos registrus, nebuvo susiūti, sunumeruoti. Paskutinė ieškovo finansinė atskaitomybė buvo pateikta už 2007 metus, todėl nėra pagrindo teigti, kad 50 000 Lt sumokėjimas už perleistą turtą ir šie pinigai buvo apskaityti ieškovo finansinėje atskaitomybėje. Už finansinės atskaitomybės sudarymą buvo atsakingas ieškovo direktorius, kuris yra atsakovo sūnus, o atsakovas ginčo sutarties sudarymo metu buvo pagrindinis ieškovo akcininkas. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta tarp artimų giminaičių, todėl, vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, šalių nesąžiningumas buvo preziumuojamas.
3. Teismas teisingai nustatė CK 1.82 straipsnio taikymo sąlygas ir pripažino šį sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Byloje yra pareikštas ieškinys, kurio bankrutuojančios įmonės administratorius ginčija įmonės sudarytą dovanojimo sandorį CK 6.66 straipsnio ir 1.82 straipsnių pagrindu bei priešieškinis, kuriuo atsakovas prašo ginčijamą dovanojimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu ir laikyti jį pirkimo–pardavimo sutartimi.
Atsižvelgdama į tai, kad sandorį pripažinus negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu, šiam sandoriui turi būti taikomos taisyklės, taikytinos sandoriui, kurį šalys turėjo omenyje, teisėjų kolegija apeliacinį skundą pradeda nagrinėti nuo argumentų, susijusių su priešieškinio reikalavimu pripažinti sandorį apsimestiniu, nes nuo nustatytos sandorio rūšies (atlygintinas ar neatlygintinas) priklauso įrodinėtinos jo (galiojimo) negaliojimo sąlygos.
Kaip minėta, atsakovas ieškiniu prašė pripažinti šalių sudarytą sandorį apsimestiniu ir laikyti jį pirkimo–pardavimo sandoriu. Kaip matyti iš byloje esančios 2009 m. kovo 3 d. dovanojimo sutarties, joje yra aiškiai nurodyta, kad ginčo turtas atsakovui S. K. R. yra neatlygintinai perduodamas, šalys susitarė, kad nuo sutarties sudarymo ir pasirašymo momento nuosavybės teisės į turtą pereina dovanos gavėjui. Atsakovas šį sandorį ginčija tuo pagrindu, kad už neatlygintinai perduotą turtą buvo sumokėti pinigai. Šį faktą atsakovas įrodinėja į bylą pateiktu Apyvartos žiniaraščiu bei Kitų sąskaitų korespondencijos pagal pastabą sąrašu (b. l. 84-85). Teisėjų kolegija, vertindama šiuos atsakovo nurodomus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie dokumentai neatitinka CPK 114 straipsnio reikalavimų, nes tai yra dokumentų kopijos, kurios nėra tinkamai patvirtintos. Be to, iš pateikto apyvartos žiniaraščio matyti, kad atsakovo įmokėta ir jam išmokėta suma yra tokia pati ir įmonė jokios skolos atsakovui neturi. Duomenų, kad išmokėtais pinigais (50 000 Lt) atsakovas atsiskaitė už jam padovanotą turtą byloje nėra. Atsakovo pateiktas Sąskaitų korespondencijos pagal pastabą sąrašas negali būti atsiskaitymo su įmone įrodymas, nes tai nėra pinigų sumokėjimo faktą patvirtinantis dokumentas, be to, šiame sąraše tiek įmonei įmokėtos sumos, tiek įmonės išmokėtos sumos yra suskaičiuotos bendrai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama tiek į minėtas aplinkybes, tiek į tą faktą, kad dovanojimo sutartyje buvo nurodyta kita parduodamo turto kaina bei į tai, kad bankroto administratoriui nėra pateikti dokumentai, iš kurių galima būtų nustatyti piniginių lėšų srautus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą pripažinti dovanojimo sandorį apsimestiniu ir laikyti jį pirkimo–pardavimo sutartimi, nes atsakovas neįrodė atsiskaitymo pagal šį sandorį fakto (CPK 178 straipsnis).
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl dovanojimo sandorio negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl actio Pauliana taikymo ieškovo sudarytam sandoriui nuginčyti, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareikštą reikalavimą, nustatė visas minėtas sąlygas. Apeliantas su teismo išvadomis nesutinka. Jo nuomone, teismas netinkamai nustatė kreditorių teisių pažeidimo faktą, nes rėmėsi ieškovo finansine padėtimi 2007 metais ir nenustatinėjo kreditorių buvimo fakto sandorio sudarymo metu. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Teismas savo motyvuose aiškiai nurodė, kad ieškovas 2009 metų 1-3 ketvirčiais nesumokėjo socialinio draudimo įmokų VSDFV, tai yra sandorio sudarymo metu turėjo skolų pirmesnės eilės kreditoriui, be to, neatlygintinai perleidęs turtą atsakovui, sumažino kreditorių galimybę patenkinti savo reikalavimus iš pinigų, kurie galėtų būti gauti už turtą, jeigu jis būtų parduotas.
Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dėl to, kad neteisingai buvo nustatyta ginčo turto kaina. Jo nuomone, turto vertei nustatyti turėjo būti atliktas individualus turto vertinimas. Teisėjų kolegija pastebi, kad 67 245 Lt turto vertė buvo nurodyta ginčijamame sandoryje, t. y. pačios šalys susitarė dėl šio turto vertės. Šiuo atveju atsakovas, nesutikdamas su minėta turto verte, savo nurodomas aplinkybes turėjo grįsti tinkamais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Atsakovas jokių įrodymų dėl netinkamai nustatytos turto vertės teismui nepateikė, todėl nėra pagrindo su juo sutikti dėl turto vertės netinkamo nustatymo.
Apeliantas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas neturėjo pareigos sudaryti ginčo sandorį. Atsakovas ieškovo pareigą sudaryti ginčijamą sandorį grindžia ta aplinkybe, kad ginčo turtui įsigyti buvo panaudoti pagal kitas preliminarias sutartis sumokėti avansai bei tai, kad turtas nedavė jokios naudos ieškovui. Kaip matyti iš byloje esančios 2009 m. kovo 3 d. dovanojimo sutarties, UAB „Eurostartas“ nuosavybės teisės į ginčo turtą atsirado 2001 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Atsakovas avansus pagal preliminarias sutartis sumokėjo 2008 metais, todėl jo sumokėti avansai negalėjo būti panaudoti šiam turtui įsigyti.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad neatlygintino sandorio atveju trečiojo asmens nesąžiningumas nėra privaloma sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlyga. Kolegija, spręsdama dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo jau nurodė, kad atsakovas byloje neįrodė, kad ginčijamas sandoris buvo ne dovanojimo, o pirkimo–pardavimo ir pagal šį sandorį buvo mokėti pinigai. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punktą ginčo šalys yra laikomos nesąžiningomis, nes sandorį sudarė juridinio asmens valdymo organo narys (sūnus) ir jo tėvas. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų įstatyme įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją.
Apeliantas taip pat nesutiko su teismo pritaikyta restitucija, nes, jo nuomone, iš atsakovo galėtų būti priteista tik 17 245 Lt, kadangi 50 000 Lt buvo sumažintas atsakovo reikalavimas ieškovui. Kaip minėta, teisėjų kolegija, spręsdama dėl dovanojimo sandorio pripažinimo apsimestiniu, nenustatė, kad pagal šį sandorį buvo mokėti pinigai, taip pat nėra nustatyta, kad įmonė buvo skolinga atsakovui ir ši suma buvo įskaityta, todėl teismas, pripažinęs negaliojančiu dovanojimo sandorį ir ginčo turtui esant perleistam, pagrįstai iš atsakovo priteisė šio turto vertę, kurią pačios šalys nurodė dovanojimo sutartyje.
Atsakovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sandoris prieštarauja įmonės teisnumui t. y. sudarytas pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams. Apeliantas nesutinka, kad sandoris yra įmonei nenaudingas bei pažymėjo, kad sandorio naudingumas turi būti vertinamas įmonės veiklos kontekste. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ginčijamo sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu, sutinka su teismo išvada, kad šis sandoris prieštaravo įmonės tikslui gauti pelną.
Sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 3K-3-462/2012 kt.).
Kolegija pastebi, kad jau nuo 2007 metų įmonės finansinė padėtis buvo sunki, todėl neatlygintinas sandoris, kuriuo įmonės paskutinis nekilnojamasis turtas yra perleidžiamas, akivaizdžiai prieštarauja įmonės veiklos tikslams. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šio sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes ieškovo vadovą ir atsakovą sieja giminystės ryšys, jie yra sūnus ir tėvas, jie neįrodinėjo, kad atsakovui nebuvo žinomas ieškovo tikslas gauti pelną. Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sandoris galėjo būti pripažintas negaliojančiu ir CK 1.82 straipsnio pagrindu.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčijo ir tuo pagrindu, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo įtrauktas ginčijamą sandorį patvirtinęs notaras. Teisėjų kolegija pastebi, kad trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, į bylos nagrinėjimą yra įtraukiami tie asmenys, kurių teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Šiuo atveju dovanojimo sandoris yra ginčijamas actio Pauliana pagrindu bei kaip sandoris, prieštaraujantis juridinio asmens teisnumui, byloje nėra keliamas notaro neteisėto veikimo klausimas, nėra keliamas šio sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms klausimas, todėl notaro neįraukimas į bylos nagrinėjimą negali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, galintis turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo dovanojimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia actio Pauliana pagrindu bei kaip sandoris, prieštaraujantis ieškovo teisnumui, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.
CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs atsakovas S. K. R., todėl atsakovo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat išsprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme klausimą (CPK 93 straipsnis). Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio, o kitos žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas. Atsakovas už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 2 017,35 Lt (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2013) Apeliacinės instancijos teismui atmetus pateiktą apeliacinį skundą, iš atsakovo priteisiama 1 817,35 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Be to, byloje yra pateiktas įrodymais pagrįstas ieškovo prašymas priteisti 1 000 Lt išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Šis ieškovo prašymas yra tenkinamas ir iš atsakovo priteisiama ieškovui 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo S. K. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 817,35 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniolika litų 35 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei bei 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Eurostartas“ (j. a. k. 135533913).