- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-14
- Bylos Nr.
- eI1-3616-279/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00096-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. V. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) priteisti 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriuje nebuvo užtikrintas jo saugumas, nes 2020 m. kovo 17 d. apie 13.00 val. Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, nuteistųjų bendrabutyje, gyvenamajame kambaryje Nr. 321 buvo sumuštas nuteistojo A. G. 2020 m. gegužės 25 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad kūno sužalojimai jam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2020 m. spalio 6 d. Marijampolės apylinkės teismas teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino A. G. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė jam 60 parų arešto bausmę. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio mėnesį kreipėsi į Marijampolės PN Kybartų sektorių, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsniu, izoliuotų jį nuo kitų nuteistųjų, nes jis anksčiau yra davęs parodymus prieš kitus nuteistuosius baudžiamosiose byloje, todėl dėl pataisos namuose egzistuojančios subkultūros jo sveikatai ir gyvybei grėsė pavojus. Kriminalinės žvalgybos skyrius jo prašymo netenkino, nurodydamas, kad po 2019 m. vasarą vykusios rotacijos pervežant nuteistuosius į kitus Lietuvos pataisos namus, jo saugumui pavojus nebegrėsė. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skiriant jį į būrį, kuriame buvo sužalotas, komisijos posėdžio metu informavo komisiją, kad jam gresia pavojus, tačiau jam buvo pasiūlyta pamėginti eiti į tą būrį. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl neužtikrinto saugumo 2019 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į Kauno apylinkės prokuratūrą, o 2020 m. kovo 18 d. kreipėsi į Marijampolės PN administraciją. Dėl tokių neteisėtų Marijampolės PN veiksmų pareiškėjas patyrė fizinius sužalojimus, patyrė dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Marijampolės PN atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad iš 2020 m. kovo 23 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareiškėjas 2020 m. kovo 10 d. pats išreiškė norą paskirti jį į trečią būrį, kuriame jis 2020 m. kovo 17 d. buvo sumuštas. Nurodė, kad dėl pareiškėjo sumušimo Marijampolės PN reagavo nedelsiant suteikdami jam medicininę pagalbą, t. y pareiškėjas buvo išvežtas į VšĮ Vilkaviškio ligoninę. Nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 12 d. buvo pateikęs prašymą, kad jį izoliuotų, tačiau vėliau pareiškėjas šio prašymo atsisakė, nurodydamas, kad vėl įvykdytų nuteistųjų pervežimų, prašyme minėtos aplinkybės išnyko. Marijampolės PN mano, kad jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo) prieš pareiškėją nepadarė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš Marijampolės PN veiksmų – jo saugumo neužtikrinimo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
(duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) pabrėžė ir savo praktikoje išvystytą principą, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (S. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 21986/93, 2000 m. birželio 27 d. sprendimas). EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą taip pat yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės ir jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes. Tačiau aukščiau nurodytos teisės aktų nuostatos bei EŽTT praktikos suponuoja išvadą, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas saugumas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar Marijampolės PN turėjo informacijos bei žinojo apie gresiantį pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei iš kitų kalinių pusės, ar ėmėsi visų protingai prieinamų priemonių, kad apsaugotų pareiškėją nuo smurto, be to, ar vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neveikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 12 d. (prašymas užregistruotas 2019 m. rugpjūčio 16 d.) kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir Kauno apylinkės prokuratūrą, kad Marijampolės PN būtų užtikrintas jo saugumas. Pažymėtina, kad byloje esančiais duomeninis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 6 d. paaiškinimu savo 2019 m. rugpjūčio 12 d. prašymų atsisakė, nurodydamas, kad prašymuose nurodytos aplinkynės išnyko. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, Marijampolės PN tinkamai reagavo į pareiškėjo prašymus, todėl jis pagrįstai nebuvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, nes pareiškėjas pats nurodė, kad jokia grėsmė jo saugumui negresia.
Vertinant 2020 m. kovo 17 d. įvykį, kurio metu buvo sumuštas pareiškėjas, teismas pažymi, kad iš įsiteisėjusio Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. spalio 6 d. teismo baudžiamojo įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad įvykis kilo gyvenamojoje patalpoje, pareiškėjo tarpusavio konflikto metu su nuteistuoju A. G.. Iš teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad konfliktas tarp pareiškėjo ir nuteistojo A. G. buvo asmeninio pobūdžio (dėl skolos), kas teismo vertinimu rodo tai, kad įvykis buvo spontaniškas, už kurį pagal EŽTT praktiką, Marijampolės PN nėra atsakinga. Pažymėtina ir tai, kad dėl 2020 m. kovo 17 d. įvykio pareiškėjas 2020 m. kovo 18 d. skundu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją. Marijampolės PN pareiškėjui 2020 m. balandžio 17 d. pateikė atsakymą, nurodydama, kad pareiškėjas pats išreiškė norą gyventi trečiame nuteistųjų būryje (kur buvo sumuštas), pareiškėjas prieš skiriant jį gyventi į trečią būrį jokių aplinkybių, kad čia jam gresia pavojus nenurodė. Pareiškėjui pateiktame atsakyme buvo išaiškinta, kad minėtą atsakymą pareiškėjas gali (duomenys neskelbtini) straipsnio nustatyta tvarka apskųsti Kalėjimų departamentui, tačiau šia savo teise pareiškėjas nepasinaudojo, todėl teismas laiko, kad pareiškėjas su pateiktu atsakymu sutiko.
Teismas, vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktiką minėto pobūdžio bylose, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Marijampolės PN pareigūnai, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neužtikrino laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, konkrečiu atveju pareiškėjo, bausmės atlikimo režimo laikymosi bei tinkamos apsaugos, todėl pagrindo konstatuoti neteisėtą Marijampolės PN pareigūnų neveikimą byloje nėra. Nesant visų būtinų valstybės veiksmų, asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.