- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-14
- Bylos Nr.
- I-87-142/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02127-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- V. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešo teismo posėdžio metu, dalyvaujant pareiškėjui V. Ž., išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
V. Ž. (toliau – pareiškėjas) 2013 m. birželio 18 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), kurį vėliau patikslino (b. l. 17–22). Pareiškėjas teismo prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) 2013 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. (75)-18-1424; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 16 318,68 Lt, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio taikymo, ir 38 635,24 Lt, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.
Paaiškina, kad pareiškėjui buvo paskirta 2 237,18 Lt dydžio valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. jam buvo mokama sumažinta, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, taip pat 5 straipsniu, nes pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo pareiškėjas kreipėsi į VSD, prašydamas išmokėti neišmokėtą pensiją, tačiau šis skundžiamu raštu atsisakė tą padaryti.
2014 m. sausio 7 d. pareiškėjas pateikė teismui prašymą atnaujinti procesinį skundo padavimo terminą (b. l. 62–63). Paaiškino, kad tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, jis sužinojo apie savo konstitucinių teisių pažeidimą. Pareiškėjas manė, kad 3 metų skundo padavimo terminas skaičiuotinas nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą dienos. Prašo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, be to, skundo padavimo terminas praleistas tik 4 mėnesius.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
VSD atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 26–27). Paaiškina, kad VSD, pagal galiojančius teisės aktus perskaičiuodamas ir mokėdamas sumažintą valstybinę pensiją, veikė teisėtai ir nepažeidė pareiškėjo teisių, nes įstatymus privaloma vykdyti, kol jie nėra pakeisti arba panaikinti, arba Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Nurodo, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimą lėmė ne VSD veiksmai, o tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinąjį įstatymą. VSD nurodo nesutinkantis su pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 73–74). VSD nuomone, pareiškėjas nenurodė jokių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, pateisinančių procesinio skundo padavimo termino praleidimą, todėl nėra pagrindo jį atnaujinti.
Teismo posėdyje atsakovių atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 82).
Motyvuojamoji dalis
Byla dalyje nutrauktina. Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – pensija) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. perskaičiavimo, taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos duomenimis (b. l. 32) nustatyta, kad pareiškėjo pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjui neišmokėta 14 318,08 Lt, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo – 28 635,84 Lt. Dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, išmokėjimo pareiškėjas 2013 m. gegužės 21 d. prašymu kreipėsi į VSD (b. l. 28–29), kuris pareiškėjui atsakė nagrinėjamoje byloje ginčijamu 2013 m. birželio 11 d. raštu Nr. (75)-18-1424 „Dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos išmokėjimo“ (toliau – VSD raštas) (b. l. 7–8), inter alia konstatuodamas, kad VSD iki 2012 m. rugsėjo mėnesio mokėjo pareiškėjui sumažintą pensiją, vadovaudamas galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl pareiškėjo prašymas išmokėti pensijos nepriemoką yra netenkintinas. Nesutikdamas su tokiu VSD atsakymu, pareiškėjas kreipėsi į teismą.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio VSD nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario 26 d., t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį (b. l. 41). Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. birželio 18 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) (b. l. 14), taigi beveik 4 mėnesiais praleidęs minėtą 3 metų terminą reikalavimui dėl sumažintos pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kaip minėta, pareiškėjas prašė teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (b. l. 62–63).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
LVAT yra nurodęs, kad sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). LVAT praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). LVAT šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (t. y. iki LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014). Be to, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas), kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus šiek tiek daugiau nei pusei metų nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus 3 mėnesiams po šios nutarties priėmimo, t. y. be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo elgesys atitiko operatyvumo standartą bei sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvus. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atnaujinti praleistą skundo dėl pensijos nepriemokos priteisimo padavimo terminą.
Termino dėl VSD rašto apskundimo pareiškėjas nepraleido. Tačiau šiuo aspektu svarbu pastebėti, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). LVAT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. LVAT yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui VSD rašto nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Būtent toks pareiškėjo reikalavimas ir yra nagrinėjamas šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, VSD rašto teisėtumas ir pagrįstumas nenagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka, todėl byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).
Nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai reikalauja išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).
Nagrinėjamoje byloje vertinant pareiškėjo reikalavimą priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d., aktualus taip pat ir Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.
Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VSD teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl pareiškėjui priteisti dėl minėtos nuostatos taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Šios išvados teisingumą taip pat patvirtina tai, kad pareiškėjui iki 2010 m. sausio 1 d. mokėtos pensijos dydis (2 237,18 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažėjo iki 1 789,74 Lt per mėnesį, t. y. 447,44 Lt/mėn., arba 20 proc. (b. l. 32), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės visą neišmokėtą pensijos dalį, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, atmestinas kaip nepagrįstas.
Kaip minėta pareiškėjas taip pat skunde prašė teismo priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą pensijos dalį, kuri susidarė ginčo laikotarpiu pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį.
Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios Valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.
Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kitose analogiškose bylose konstatuota, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo asmenų teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka. Veiksmingas asmenų teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.
Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Taigi, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o Laikinojo įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo (toliau – Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies prasme. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55/2004).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme VSD valinis sprendimas perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjo valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Šios teisės nepaneigia ir tai, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, nustatantis sumažintų pensijų kompensavimo tvarką ir numatantis, kad valstybinių pensijų kompensuojamos sumos bus išmokamos 2016–2018 metais. Priešingas situacijos vertinimas prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus sureguliuojančio, įstatymo priėmimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo turtinė teisė buvo pažeista, jo pensiją perskaičiavus pagal ginčo laikotarpiu galiojusias nuostatas, kurios vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjas manydamas, kad jam taikoma teisės norma pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Tuo labiau kad, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Darytina išvada, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme taip pat nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, inter alia specialaus, kompensavimo klausimus sureguliuojančio, įstatymo priėmimo. Veiksmingas asmenų teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal ginčo laikotarpiu galiojusį Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra pateisinamas, neišmokėta valstybinės pensijos dalis, t. y. 8 293,51 Eur (28 635,84 Lt) (b. l. 32), pareiškėjui turi būti išmokėta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 101 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsniu,
nusprendžia:
Atnaujinti skundo padavimo terminą.
Nutraukti bylą dėl pareiškėjo V. Ž. skundo reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. raštą Nr. 1D-449(11).
Kitoje dalyje pareiškėjo V. Ž. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, pareiškėjo V. Ž. naudai 8 293,51 Eur (aštuonis tūkstančius du šimtus devyniasdešimt tris eurus 51 ct) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai).
Likusioje dalyje pareiškėjo V. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.