- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-11
- Bylos Nr.
- 2A-974-492/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- AB „Grigiškės“
- Ieškovas
- DK „Allianz-Versicherungs-AG“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės AB „Grigiškės“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-200-603/2009 pagal ieškovės DK „Allianz-Versicherungs-AG“ ieškinį atsakovei AB „Grigiškės“ dėl automobilio išreikalavimo iš neteisėto valdymo; trečiasis asmuo atsakovės pusėje, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. K.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė DK „Allianz-Versicherungs-AG“ prašė išreikalauti automobilį Mercedes Benz G 300D, valst. Nr. duomenys neskelbtini , iš neteisėto atsakovės AB „Grigiškės“ valdymo ir grąžinti jį teisėtam savininkui – ieškovei bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-10-04 VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, įtarus kėbulo numerio klastojimu, buvo sulaikytas automobilis Mercedes Benz G 300D, duomenys neskelbtini (toliau automobilis). Policijos tyrimo metu buvo nustatyta, kad šis automobilis buvo pavogtas Berlyne, Vokietijoje, iš firmos PROMETHEUS. Šiuo metu automobilis yra Draudimo kompanijos „ALLIANZ – Versicherungs – AG“ (toliau ieškovas), kuri išmokėjusi nukentėjusiai įmonei 12 806,83 EUR draudimo kompensaciją perėmė visas nuosavybės teises. Automobilio savininkas firma PROMETHEUS prieš savo valią neteko automobilio, kuris buvo iš jos pavogtas, todėl teisėtas automobilio savininkas ieškovė, kuri atlygino žalą ir perėmė nuosavybės teisę į pavogtą daiktą pareiškusi vindikacinį ieškinį, turi teisę išreikalauti minėtą automobilį iš svetimo neteisėto valdymo.
Atsiliepimas
Atsakovė AB „Grigiškės“ prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės pateikti dokumentai nepatvirtina jos nuosavybės teisės į ginčo automobilį. Ieškovės pateikta nuosavybės deklaracija (t. 1, b.l. 20), pasirašyta 2006-01-31, todėl ji negalėjo būti legalizuota 2005-07-22, kaip teigia ieškovė. Be to, nuosavybės deklaraciją pasirašė ieškovės atstovas, todėl vien tik ieškovės tvirtinimas, kad ji sumokėjo automobilio savininkui draudimo išmoką ir automobilis priklauso jai nuosavybės teise, nepatvirtina ieškovės nuosavybės teisės į ginčo automobilį (Lietuvos Respublikos CPK 178 straipsnis). Draudikui gali pereiti tik reikalavimas į nuostolių atlyginimą, o ne perduodama daiktinė teisė (Vokietijos Draudimo sutarties įstatymo 67 straipsnis). Ieškovė nėra pateikusi nei draudimo sutarties su firma PROMETEHEUS, nei finansinių dokumentų, patvirtinančių, jog draudimo išmoka sumokėta firmai PROMETEHEUS, nei to, kad ginčo automobilio buvęs savininkas firma PROMETEHEUS perleido nuosavybės teisę į ginčo automobilį ieškovei. Atsakovė yra sąžiningas automobilio įgijėjas, todėl daikto išreikalavimas iš atsakovės neatitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų. Be to, ieškovė, teikdama draudimo paslaugas, veikia savo rizika, įsipareigodama draudėjui priklausančio automobilio vagystės atveju išmokėti draudimo išmoką nepaisant to, ar automobilis bus kada nors surastas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu ieškovės DK „Allianz-Versicherungs-AG“ ieškinį patenkino visiškai. Nusprendė išreikalauti iš atsakovės AB „Grigiškės“ automobilį Mercedes Benz G 300D, valst. Nr. duomenys neskelbtini iš neteisėto valdymo ir grąžinti jį ieškovei DK kompanija „Allianz Insurance“. Priteisti iš atsakovės AB „Grigiškės“ ieškovės DK „ALLIANZ-Versicherung-AG“ naudai 5 351 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmetė. Nurodė, kad ieškovės pateikti įrodymai tiesiogiai nepatvirtina jos nuosavybės teisės į ginčo automobilį. DK „ALLIANZ-Versicherung-AG“ pateiktame Bendrųjų transporto priemonių draudimo sąlygų išraše, kaip nurodyta Vokietijos Federalinės teisingumo ministerijos atsakyme (b. l. 51; II tomas), įtvirtintos sutartinės, o ne įstatyminės nuostatos. Pats Bendrųjų transporto priemonių draudimo sąlygų išrašas nėra pasirašytas nei ieškovės, kaip draudiko, nei firmos PROMETHEUS, kaip draudėjo, todėl vien tik iš šio išrašo nėra pagrindo teigti, kad minėti asmenys susitarė taip, kaip nurodė ieškovė. Draudimo sutarčių sąlygų § 67 reglamentuoja draudėjo reikalavimo trečiajam asmeniui atlyginti nuostolius perėjimą draudikui, o ne nuosavybės teisės perėjimą, todėl nurodyta nuostata šiam ginčui apskritai nėra taikytina (t. 2, b.l. 50). Ieškovės darbuotojo pasirašyta Nuosavybės deklaracija nėra neginčytinas įrodymas apie ieškovės nuosavybės teisę į automobilį, nes deklaracijos turinys priklauso nuo ieškovės valios, o ieškovė, kaip ginčo šalis, neabejotinai yra suinteresuota jai palankiais paaiškinimais, todėl šis dokumentas vertintinas kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Be to, nors Nuosavybės deklaraciją pasirašiusio asmens įgaliojimas veikti ieškovės vardu ir yra patvirtintas notaro (t. 1, b.l. 163, 176), o pastarojo parašas patvirtintas apostile ( t. 1, b.l. 174, 189), tai nereiškia, kad kaip atitinkantis tikrovę yra patvirtintas ir Nuosavybės deklaracijos turinys (1961 m. Konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo 3 straipsnis). Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės atstovas taip ir nesugebėjo per visą bylos nagrinėjimo laiką pateikti tarp ieškovės ir firmos PROMETHEUS sudarytos automobilio draudimo sutarties ir (ar) ieškovės taikomų tokio draudimo rūšies taisyklių. Kiti byloje esantys įrodymai apie automobilio draudimą, vagystę, ieškovės nuostolių atlyginimą draudėjui, automobilio įvežimą į Lietuvą, jo sulaikymą ir kt. yra tarpusavyje susiję, tarp jų nėra prieštaravimo, jie atitinka ieškovės paaiškinimus. Todėl, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, labiau tikėtina, kad ieškovė, kaip draudikas, atlyginusi draudėjo – firmos PROMETHEUS dėl vagystės patirtus nuostolius įgijo nuosavybės teisę į ginčo automobilį, nei kad toks nuosavybės teisės perėjimas neįvyko. Teismas rėmėsi Vokietijoje pripažįstama ir taikoma praktika, kad draudikui, atlyginusiam draudėjui turto vagyste padarytą žalą, ir pavogto turto nesuradus tam tikrą laiką, nuosavybė į šį turtą pereina draudikui. Motyvuodamas ieškovės teisę išreikalauti automobilį iš svetimo valdymo, teismas nurodė, kad kadangi ginčo automobilis buvo pavogtas, atsakovė negalėjo sąžiningai įgyti nuosavybės teisės į šį daiktą, nors, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, atsakovė, pirkdama automobilį iš trečiojo asmens, nežinojo ir neturėjo žinoti, kad automobilio pardavėjui perleidžiamas daiktas nepriklauso: automobilis jau buvo registruotas ir eksploatuojamas Lietuvoje ir iki 2005-10-04 niekam nekilo įtarimų, kad šio automobilio identifikacinis numeris yra suklastotas (b. b. 18-19 l.); po automobilio vagytės atsakovė nebuvo pirmoji jo įgijėja (baudž.b. 13, 51, 52 l.); prijungtoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad pati atsakovė klastojo ginčo automobilio identifikavimo numerį arba atsakovei buvo žinoma, jog įgyjamas automobilis yra vogtas. Tačiau šios aplinkybės, teismo nuomone, nepaneigia ir negali paneigti savininko teisės išreikalauti jam priklausantį daiktą iš svetimo valdymo. Šiuo atveju atsakovė gali ginti savo teises pareikšdamas automobilio perleidėjui ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė AB „Grigiškės“ prašė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs taikyti Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, skundžiamame sprendime ja nesivadovavo, taip pat netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko sprendime padarė nepagrįstą išvadą dėl automobilio priklausymo ieškovei nuosavybės teise. Atsižvelgdamas į Draudimo sutarties įstatymo 67 straipsnio 1 pastraipos 1 punktą, Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 929 straipsnį, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, 1) ar yra ieškovės, kaip draudiko, ir kompanijos PROMETHEUS, kaip ginčo automobilio savininko ir draudėjo, susitarimas dėl nuosavybės teisės perleidimo atsiradus tam tikroms aplinkybėms; 2) ar šio ginčo atveju atsirado pagrindas taikyti tokio susitarimo, jei toks būtų, nuostatas. Aplinkybė, ar ieškovei ginčo automobilis priklauso nuosavybės teise, apsprendžia teisės reikšti vindikacinį ieškinį egzistavimą, todėl ši esminė aplinkybė turėjo būti nustatyta vadovaujantis išimtinai Vokietijos Federacinės Respublikos draudimo santykius reglamentuojančiomis bei daiktinės teisės normomis, o ne tikimybe, kaip rėmėsi pirmos instancijos teismas, jog nuosavybės teisės perėjimas galėjo įvykti ieškovei, kaip draudikui, atlyginus draudėjo dėl vagystės patirtus nuostolius. Ieškovės į bylą pateiktos bendrosios transporto priemonių draudimo sąlygos nėra pasirašytos nei ieškovės, nei draudėjo, todėl nėra pagrindo teigti, kad šie subjektai susitarė dėl nuosavybės teisės į automobilį perėjimo. Draudimo sutarties įstatymo 67 straipsnis numato, kad teisė išreikalauti daiktą draudikui nepereina, todėl ieškovė neturėjo teisės reikšti vindikacinį ieškinį.
Ieškovės į bylą pateikta nuosavybės deklaracija yra pasirašyta jos atstovės, kurios parašo tikrumas patvirtintas notaro, o šis apostilizuotas, tačiau tai nerodo, kad nuosavybės deklaracijos turinys yra patvirtintas. Sprendime konstatavęs, jog tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys, jog ieškovei perėjo nuosavybės teisė į ginčo automobilį, nepateikti, pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nes jie nepatvirtina, kad ieškovė, kaip draudikas, ir Vokietijos kompanija PROMETHEUS, kaip draudėjas, susitarė dėl automobilio nuosavybės teisės perėjimo draudikui. Ginčas sprendžiamas pagal Vokietijos teisę, pagal kurią reikalavimas išreikalauti daiktą draudikui nepereina, o nuosavybės teisės perėjimas sprendžiamas vadovaujantis daiktinės teisės taisyklėmis. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad ji ir draudėjas susitarė, jog nuosavybės teisė į ginčo automobilį perėjo ieškovei, turėjo nurodyti teisiškai reikšmingus faktus ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei, nurodydamas, kad ji nepateikė savo teiginius, kad ieškovė nuosavybės teisės į ginčo automobilį neįgijo, pagrindžiančių įrodymų. CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga taikytina asmeniui, kuris teigia, todėl ieškovė turėjo įrodinėti, kad daiktas jai priklauso, o atsakovė tai paneigti. Neigdama ieškovės teisę išreikalauti automobilį iš svetimo valdymo, apeliantė nurodė, kad byloje nėra informacijos apie BGB 985 straipsnio, kuriuo teismas vadovavosi ir remiantis kuriuo nustatė, kad savininkas turi teisę išreikalauti daiktą iš svetimo valdymo, turinį. Be to, teismas nepasisakė dėl apeliantės argumentų, jog ieškovė, teikdama draudimo paslaugas, veikia savo rizika.
Atsakovė AB „Grigiškės“ taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškinys apskritai negalėjo būti priimtas, nes jį suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, t.y. įgaliojimas (t. 1, b.l. 17,18) be apostilės, 2002-07-11 įgaliojime darbuotojams nesuteikta teisė ieškovės vardu pareikšti ieškinius.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė DK „Allianz-Versicherungs-AG“ prašė atsakovės AB „Grigiškės“ apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nors teismas ir pareiškė nuomonę, kad ieškovės pateikti įrodymai tiesiogiai neįrodo jos nuosavybės teisės į ginčo automobilį, tačiau byloje esantys įrodymai neprieštarauja vieni kitiems, todėl, nors ir lieka tam tikros abejonės, įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog ieškovė nuosavybės teisę į automobilį įgijo. Tokia išvada yra pagrįsta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Nepagrįstas apeliantės teiginys, esą ginčijamame sprendime teismas vadovavosi BGB 985 straipsniu, nors byloje nėra informacijos apie jį, nes Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos suteiktoje informacijoje apie Vokietijos teisę, kuria teismas rėmėsi, atsakoma į konkrečius klausimus, susijusius su šia byla, taip pat nurodant ir BGB 985 straipsnį bei komentuojant ir susiejant jį su kitais šiai bylai aktualiais straipsniais. Nepagrįstas yra ir apeliantės argumentas, kad ieškinį suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, nes nei pirmos instancijos teismas, priimdamas 2006-06-28 ieškinį, nagrinėdamas bylą bei priimdamas 2007-02-05 sprendimą, nei apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą ir priimdamas 2007-05-04 nutartį, nei vėlgi pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir priimdamas 2009-03-30 sprendimą, nenustatė, kad ieškinį padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Be to, ieškovės atstovo įgaliojimus patvirtina ir įrodo įgaliojimai ir susitarimas dėl teisinės pagalbos (b.l. 125-126, 157-189).
Atsakovės AB „Grigiškės“ apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.
Prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01052-05 pateikiama Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvada 2005-10-17 Nr. 8671, kuri patvirtina, kad automobilio Mercedes Benz G 300D, valstybinis numeris duomenys neskelbtini, identifikavimo numeris (VIN) yra pakeistas, tikrasis jo VIN yra duomenys neskelbtini, suklastotas 5 duomenys neskelbtini. Šis automobilis buvo sulaikytas, kai atsakovės AB „Grigiškės“ vairuotojas 2005-10-04 atvyko į VĮ „Regitra“ nuimti automobilį nuo įskaitos (baudž.b. 7-17 l.). Paaiškėjo, kad šis automobilis 2004-01-25 buvo pavogtas Vokietijoje, dabartinis automobilio savininkas yra kompanija „Allianz Insurance“, adresas 12423 Berlynas, An den Treptovers 3, kuri ketina kreiptis dėl atsiėmimo (Interpol Vilnius – Sirene – Europol 2005-10-29 informacija, baudž. b. 59 l.). Ši oficialaus pobūdžio informacija atsakovei yra reikšminga dviem aspektais – kad ginčo automobilis buvo pavogtas, t.y. kad jo tikrasis savininkas nustojo turtą valdyti be savo valios, ir kad savininkas yra kompanija „Allianz Insurance“, kuri ketina automobilį atsiimti. Apeliantė aplinkybės, kad ginčo automobilis buvo pavogtas Vokietijoje, neginčijo, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė šioje byloje „Allianz-Versicherungs-AG“ turi savininkės teises. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Kiekviena iš proceso šalių privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). Ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad ji turi savininkės teises į pavogtą automobilį. Šį faktą patvirtina aukščiau minėta oficiali informacija baudžiamojoje byloje. Vagystės metu automobilis buvo registruotas Prometheus Versorgungstechnische Gesellschaft MBH vardu, kuri tą pačią dieną informavo Berlyno policiją ir nedelsiant, 2004-01-28 draudimo bendrovę – ieškovę byloje „Allianz-Versicherungs-AG“; pastaroji apie vagystę gavo patvirtinimą iš policijos (t.1 167, 180-182; 166, 179; 168, 184; 169, 183). Taigi turto teisėtu savininku, kuris galėtų išreikalauti jį iš atsakovės neteisėto valdymo, galėtų būti tik du subjektai - Prometheus Versorgungstechnische Gesellschaft MBH arba ieškovė „Allianz-Versicherungs-AG“. Ieškovės teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad ji yra įmonei Prometheus 2004-03-11 išmokėjusi draudimo išmoką ir įgijusi nuosavybės teisę į pavogtą automobilį, įmonės vardu pateiktų dokumentų tikrumą patvirtina notaras ir apostilė (t. 2 l. 157-162, t. 1 l. 165, 178; 170-172, 185-187, 164). Ieškovės teisinį subjektiškumą patvirtina Miuncheno pirmosios instancijos teismo prekybos registro duomenys, į kurį yra įtraukta Allianz draudimo akcinė bendrovė ir nurodyti asmenys, įgalioti bendrai veikti įmonės vardu – Michael Freiherr von Hadeln ir Helmut Koerber, kurie patvirtino įgaliojimą ieškovės vardu veikti Petrai Dobberphul ir kitiems nurodytiems asmenims (t. 1 l. 173,188; 162-163, 175-176). Ieškovės pateikti dokumentai patvirtinti apostile, atitinka 1961 m. Hagos konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo. Visuma aukščiau aptartų dokumentų yra pakankama ir patvirtina faktą, kad ieškovė įvykdžiusi draudimo sutartines prievoles įgijo savininkės teises į pavogtą automobilį. Apeliantės dėstomos abejonės dėl ieškovės reikalavimo teisės tėra prielaidos, nepagrįstos jokiais įrodymais. Atsakovei tenka pareiga įrodyti savo atsikirtimus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Viso bylos proceso metu atsakovė apsiribojo teiginiais, kritikuojančiais ieškovės pateikiamų įrodymų formą, reiškė abejones dėl jų turinio. Tačiau tokie atsikirtimai nėra pakankami, kad paneigtų ieškovės pateiktus į bylą duomenis, kurie papildo vieni kitus ir sudaro nuoseklią visumą. Atsakovė turėjo pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, kad pavogto automobilio nuosavybės teisė negalėjo pereiti ieškovei arba perėjo apskritai kuriam nors kitam subjektui, ar kad pretenzijas į pavogtą automobilį reiškia buvęs savininkas įmonė Prometheus. Kaip jau buvo teisėjų kolegijos įvertinta aukščiau, ieškovės pateikti dokumentai atitinka keliamus rašytiniams įrodymams formos reikalavimus, o duomenų, kurie paneigtų jų turinį, į bylą atsakovas nepateikė ir savo atsikirtimų neįrodė.
CK 1.48 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Kaip jau minėta, ginčo automobilis buvo pavogtas Vokietijoje. Todėl nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas taikė Vokietijos Civilinį kodeksą (BGB) ir Draudimo sutarčių įstatymą. Pagal Vokietijos Draudimo sutarčių įstatymo 67 straipsnį žalos atlyginimo reikalavimas, į kurį turi teisę draudėjas trečiųjų asmenų atžvilgiu, pereina draudikui, jei pastarasis atlygina žalą draudėjui. Pereina visi žalos atlyginimo reikalavimai – sutartiniai ir nesutartiniai bei reikalavimai, kurie tiesiogine prasme nėra žalos atlyginimo reikalavimai, tačiau yra jiems prilyginami. Taigi ieškovui, remiantis byloje surinktais įrodymais, perėjo nuosavybės teisė į ginčo automobilį kaip viena iš galimybių gauti žalos atlyginimą. Byloje neabejotinai nustatyta, kad Vokietijoje pagrobtas ir Lietuvoje atsakovo vardu įregistruotas automobilis yra tas pats daiktas. Atsakovas laiko save sąžiningu automobilio įgijėju. Tačiau pagal Vokietijos Civilinio kodekso 935 straipsnį sąžiningai įgyta nuosavybė neturi galios, jeigu daiktas iš savininko buvo pavogtas. Todėl savininkas turi teisę išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (Vokietijos Civilinio kodekso 985 straipsnis). Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė šį įstatymą, nes byloje nėra informacijos apie jo turinį, yra nepagrįsti. Teisės normos turinys – kad įgijėjas negali būti laikomas sąžiningu, jei daiktas buvo iš savininko pavogtas - yra pakankamai atskleistas Vokietijos Federalinės teisingumo ministerijos pateiktame išaiškinime šeštuoju klausimu (t. 1 l. 101). Teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Vokietijos civilinio kodekso (BGB) aiškinimu ir plačiau dėl to nepasisako.
Nepagrįstais laikyti apelianto argumentai, kad ieškinį pateikęs advokatas nėra tinkamai ieškovo įgaliotas. Byloje pateikiami aukščiau minėti duomenys iš Miuncheno pirmosios instancijos teismo prekybos registro, Allianz Versicherungs – Aktiengesellshaft atstovės P. Dobberphul įgaliojimas Pavelui Novickiui, pastarojo įgaliojimas firmai SCORPIO Jerzy Buraczuk bei prie ieškinio pridėtas 2008-03-08 susitarimas dėl teisinės pagalbos su advokatu (t. 1 l. 157-161, 3) paneigia apelianto teiginius dėl netinkamo ieškovo atstovavimo.
Kai apeliacinis skundas nėra tenkinamas, į valstybės pajamas iš atsakovo AB „Grigiškės“ priteistinos ieškovui jo patiros bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme bei į valstybės pajamas teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovei DL „Allianz – Vesicherung – AG“ iš atsakovės AB „Grigiškės“ 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų ir į valstybės pajamas iš atsakovės 9,95 Lt teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.