- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-04
- Bylos Nr.
- e2A-521-790/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Romualda Janovičienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Roalsa“
- Atsakovas
- Kauno rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 2.6.8.11.1Sutarties nutraukimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Roalsa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Roalsa“ ieškinį atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl viešojo pirkimo sutarties nutraukimo pripažinimo nepagrįstu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Kauno rajono Kačerginės daugiafunkcis centras, Kauno rajono Ilgakiemio mokykla-darželis, Kauno rajono Batniavos mokykla-daugiafunkcis centras, Kauno rajono Vilkijos gimnazija, Kauno rajono Šlienavos pagrindinė mokykla, Kauno rajono Piliuonos gimnazija, Zapyškio pagrindinė mokykla, Kauno rajono Čekiškės seniūnija, Kauno rajono Kulautuvos pagrindinė mokykla, Kauno rajono Vilkijos vaikų lopšelis „Daigelis“, Batniavos bendruomenės centras, Kauno rajono Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazija, išvadą teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrove „Roalsa“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti nepagrįstu atsakovės Kauno rajono savivaldybės administracijos 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. SD-2739 atliktą 2013 m. sausio 31 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. S-151 nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo ir atkurti iki ieškovės teisės pažeidimo buvusią teisinę padėtį.
2. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. sausio 31 d. ji ir atsakovė neskelbiamų derybų būdu sudarė terminuotą šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo tiekti šilumą tretiesiems asmenims. Ieškovė taip pat buvo sudariusi su atsakove 2012 m. lapkričio 6 d. savivaldybės materialiojo turto nuomos sutartį, kuria jai buvo nuomojami atsakovei priklausantys katilinių pastatai ir patalpos. 2020 m. birželio 12 d. ieškovė gavo atsakovės pranešimą, kad nuomos sutartis yra nutraukiama. Šiame pranešime buvo nurodyta, kad atsakovė užtikrins ieškovei galimybę toliau vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ir patekti į katilinių patalpas. Tačiau 2020 m. rugsėjo 16 d. ieškovė gavo atsakovės sprendimą vienašališkai nutraukti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi ieškovė nevaldo katilinių ir dėl šios priežasties negali vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutarties.
3. Ieškovės vertinimu, atsakovė nepagrįstai vienašališkai nutraukė šilumos pirkimo–pardavimo sutartį. Terminuota sutartis galėtų būti nutraukta vienašališkai tik tuo atveju, jeigu ieškovė būtų ją iš esmės pažeidusi, tačiau ieškovė tinkamai vykdė sutarties sąlygas. Tam, kad ieškovė galėtų vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytus įsipareigojimus, jai nėra būtina nuomos teise ar kitokiu pagrindu valdyti katilines. Ieškovei pakaktų, kad atsakovė užtikrintų jai galimybę patekti į patalpas, o atsakovė pranešime dėl nuomos sutarties nutraukimo tokią galimybę nurodė suteiksianti. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad vėliau atsakovė vis dėlto nutarė nebeleisti ieškovei patekti į katilinių patalpas. Tokiu būdu pati atsakovė savo sprendimu sukūrė priežastis, dėl kurių buvo nutraukta šilumos pirkimo–pardavimo sutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apygardos teismas 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad prie kiekvienos šilumos pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos švietimo įstaigos yra įrengtas katilinės pastatas ar patalpa, kuriuose yra įrengti kietojo kuro, biokuro ar dujų katilai. Tam, kad švietimo įstaigose būtų tiekiama šilumos energija, šilumos tiekėjas turi teisėtai naudotis ir valdyti katilines ir jose esančius įrenginius. Pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas tiekėjas įsipareigoja užtikrinti patikimą, saugų šilumos tiekimą iki tiekimo–vartojimo ribos, taip pat užtikrinti iki šilumos tiekimo–vartojimo ribos tiekiamo šilumnešio teisė aktų reikalavimus atitinkančius parametrus ir į šilumos pristatymo vietą pristatomo šilumnešio parametrus, atitinkančius higienos normose nustatytus patalpų temperatūros ir karšto vandens temperatūros kokybės reikalavimus. Siekdamas tinkamai įvykdyti šiuos įsipareigojimus, tiekėjas turi nuolat prižiūrėti katilus, juos aptarnauti ir aprūpinti kuru.
6. Teismas nurodė, kad 2012 m. lapkričio 6 d. ieškovė ir atsakovė sudarė materialiojo turto nuomos sutartį, kuria atsakovė perdavė ieškovei negyvenamuosius pastatus ir patalpas, reikalingus šilumos gamybos objektams eksploatuoti. Šalims sudarius šią sutartį, atsakovė šilumos tiekimo paslaugas galėjo įgyti tik neskelbiamų derybų būdu, nes dėl techninių priežasčių jas galėjo teikti tik ieškovė, kuriai buvo išnuomoti minėti pastatai ir patalpos. Todėl atsakovė, 10 metų laikotarpiui sudariusi nuomos sutartį su ieškove, neskelbiamų derybų būdu tam pačiam laikotarpiui sudarė su ja ir šilumos pirkimo–pardavimo sutartį. Sudariusios šią sutartį, šalys sudarė sąlygas ieškovei išvengti konkurencijos ir aiškiai suprato, kad viešojo pirkimo tikslai bus pasiekti tik tinkamai įvykdžius abi minėtas sutartis kartu. Tai, kad atsakovė priėmė sprendimą atskirai vykdyti patalpų, skirtų šilumos gamybai, nuomos konkursą ir šildymo paslaugų viešąjį pirkimą, tokiu būdu sukurdama prielaidas šildymo paslaugas įgyti neskelbiamų derybų būdu iš patalpų nuomos konkurso laimėtojo, sudaro pagrindą konstatuoti, jog nuomos sutarties vykdymas ir galiojimas yra būtina sąlyga tam, kad būtų tinkamai vykdoma ir galiotų šilumos pirkimo–pardavimo sutartis. Priešingai vertinant situaciją, nebūtų užtikrinta, kad savivaldybės turtas būtų naudojamas pagal teisės aktų reikalavimus, galėtų būti pažeisti viešųjų pirkimų principai, nebūtų pasiektas galutinis atsakovės vykdyto viešojo pirkimo tikslas – nebūtų gauta šilumos tiekimo paslauga.
7. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad pirmiau minėtos sutartys nėra susijusios ir kad atsakovei nutraukus šilumos pirkimo–pardavimo sutartį bus pažeisti ieškovės teisėti lūkesčiai. Teismas nurodė, kad jau vykstant viešajam konkursui dėl atsakovės materialiojo turto nuomos buvo aišku, jog šio konkurso laimėtojas kartu įsigis teisę tiekti šilumos tiekimo paslaugą atsakovei priklausančioms švietimo ar kultūros įstaigoms, todėl tiekėjas pagal nuomos sutartį įsipareigojo į nuomojamus objektus atlikti investicijų už 935 183,03 Eur (3 229 000 Lt) ir mokėti turto nuomos mokestį.
8. Teismas vertino, kad ieškovei praradus teisę valdyti pastatus ir patalpas, skirtas šilumos gamybos objektams eksploatuoti ir dėl šios priežasties netekus techninių galimybių vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė pagrįstai iš anksto nustatė, jog prasidėjus šildymo sezonui ieškovė nepradės tiekti šilumos energijos švietimo įstaigoms ir sutartis bus pažeista iš esmės. Teismo vertinimu, šiuo atveju egzistavo visos sąlygos nutraukti sutartį dėl iš anksto numatomo jos esminio pažeidimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.219 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Atsakovė, nutraukusi šilumos pirkimo–pardavimo sutartį dėl numatomo jos esminio pažeidimo, turėjo pareigą įrodyti, kad nutraukus materialiojo turto nuomos sutartį šilumos pirkimo–pardavimo sutartis neabejotinai bus pažeista, tačiau šių aplinkybių ji neįrodinėjo jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Nepaisant to, teismas atsakovės deklaratyviai nurodytas aplinkybes laikė įrodytomis.
9.2. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad katilinių patalpų nuomos teisės turėjimas yra privaloma sąlyga tam, kad tiekėjas galėtų eksploatuoti šilumos gamybos įrenginius ar tiekti šilumą. Ieškovė ne kartą nurodė, kad ji galėtų tinkamai vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, jeigu jai būtų užtikrinta galimybė patekti į katilines. Atsakovė, nutraukdama nuomos sutartį, buvo suteikusi ieškovei tokį leidimą ir tokiu būdu pripažino, kad šilumos tiekimas (katilinių įrangos eksploatavimas) – tai savarankiška paslauga, nepriklausoma nuo nuomos sutarties galiojimo.
9.3. Jeigu atsakovė nenorėjo, kad ieškovė toliau vykdytų šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ir neketino jai leisti patekti į katilinių patalpas, tokia situacija negalėtų būti vertinama kaip numanomas ieškovės padarytas esminis sutarties pažeidimas. Tokiu atveju turėtų būti vertinama, kad atsakovė iš esmės pažeidė sutartį, nes tyčiniais veiksmais trukdė ieškovei vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau teismas leido pačiai atsakovei sukurti prielaidas sutarčiai nutraukti ir nevertino to kaip sutarties pažeidimo. Taip buvo pažeisti sutarčių privalomumo, teisinių santykių stabilumo, sutarčių išsaugojimo principai.
9.4. Atsakovė pati kiekvienais metais priimdavo sprendimus dėl ieškovės tiekiamos šilumos kainos, todėl jai nekiltų žala, jeigu ieškovė toliau vykdytų šilumos pirkimo–pardavimo sutartį valdydama ar nevaldydama ginčo patalpų nuomos teise. Ieškovė šiuo metu tiekia šilumą kitoms atsakovės mokykloms; nutraukta sutartis buvo tik viena iš šalių sudarytų sutarčių. Šių aplinkybių teismas nevertino, nors atsakovei galinčios kilti neigiamos pasekmės – tai būtina sutarties nutraukimo sąlyga.
9.5. Teismas nevertino šilumos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, kuriose nustatyta, kad atsakovė ir tretieji asmenys pagal šią sutartį turėjo užtikrinti ieškovei galimybę patekti prie visų šilumos įrenginių ir negalėjo jai uždrausti įeiti į katilinių patalpas. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad pareiga užtikrinti tinkamą šilumos įrenginių būklę ir teisės aktų reikalavimus atitinkančią jų priežiūrą teko ne ieškovei, o atsakovei.
9.6. Teismas nenustatė, ar šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos tam, kad būtų galima taikyti CK 6.219 straipsnį. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kokį akivaizdų šilumos pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimą ieškovė galėjo padaryti, jei ji visada tinkamai vykdė sutartį ir nėra sulaukusi jokių pretenzijų. Taip pat ir šiuo metu ieškovė tinkamai vykdo kitas su atsakove sudarytas sutartis. Teismas taip pat nepagrindė, kad numatomas būsimas šilumos pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimas yra esminis, nors pats nurodė, kad CK 6.219 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei numatomas pažeidimas laikomas esminiu pagal CK 6.217 straipsnį. Tai, kad atsakovė nutraukė materialiojo turto nuomos sutartį, savaime nereiškia, kad ieškovė pažeis šilumos pirkimo–pardavimo sutartį. Sprendžiant, ar atsakovė gali nutraukti pastarąją sutartį, turėjo būti vertinamos jos sąlygos, o ne abstraktūs atsakovės teiginiai.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
10.1. Ieškovė, ginčydama šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji objektyviai galėtų vykdyti šią sutartį 2020–2021 metų šildymo sezono metu. Ieškovė nepašalino aplinkybių, sudariusių atsakovei pagrindą iš anksto manyti, kad ji nepradės laiku tiekti šilumos energijos švietimo įstaigoms ir tokiu būdu iš esmės pažeis sutartį.
10.2. Siekdamas tiekti šilumos energiją švietimo įstaigoms, tiekėjas turi įgyti nuolatinę prieigą prie katilinių ir jose esančių įrenginių, nes katilus būtina nuolat prižiūrėti, aptarnauti ir aprūpinti kuru. Dėl šios priežasties atsakovė, visų pirma, konkurso būdu išnuomojo ieškovei katilines ir tik po to sudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutartį dėl švietimo įstaigų aprūpinimo šilumos energija. Siekdama tiekti šilumos energiją, ieškovė pirmiausia šilumos gamybos įrenginiais (katilais) turėtų ją pagaminti ir tik po to galėtų ją patiekti į įstaigas. Dėl netinkamo nuomos sutarties vykdymo praradusi teisę valdyti pastatus ir patalpas, kuriose yra įrengti šilumos gamybos įrenginiai, ieškovė objektyviai neturėjo galimybės pagaminti ir šildymo sezono metu nepertraukiamai tiekti šilumos energiją. Teisėtu pagrindu nevaldydama pastatų ar patalpų ieškovė negalėtų eksploatuoti ir juose esančių katilų. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą nulėmė tai, kad ieškovė tinkamai nevykdė nuomos sutarties ir prarado teisę naudotis katilinių patalpomis, o ne atsakovės veiksmai ir jos tariamai sukurtos prielaidos šiai sutarčiai nutraukti.
10.3. Teisės aktuose yra nurodyta, kad asmuo, siekiantis gauti licenciją vykdyti šilumos tiekimo veiklą, turi nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdyti šilumos gamybos įrenginius ir (ar) šilumos perdavimo tinklus. Taigi, asmuo, neturintis nuosavybės teise ar teisėtai nevaldantis šilumos gamybos įrenginių (šiuo atveju katilinių pastatuose ir patalpose įrengtų šilumos gamybos įrenginių), net negalėtų vykdyti šilumos tiekimo veiklos.
10.4. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą (toliau – Turto valdymo įstatymas) ieškovė neturi teisės neatlygintinai naudotis atsakovės turtu. Atsakovės rašte, kuriuo buvo nutraukta materialiojo turto nuomos sutartis, išdėstytas leidimas patekti prie katilinių neatitiko šio įstatymo nuostatų, todėl jis negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių šalims. Situacija, kai nuomos sutartį iš esmės pažeidusi ieškovė be teisinio pagrindo galėtų ir toliau neatlygintinai naudotis visomis nutrauktoje nuomos sutartyje jai suteiktomis teisėmis ir turto naudingosiomis savybėmis, nebeturėdama jokių priešpriešinių įsipareigojimų atsakovei, yra negalima.
10.5. Nutraukdama šilumos pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė siekė apginti viešąjį interesą. Ieškovė buvo įsipareigojusi tiekti šilumą švietimo įstaigoms, todėl jai iš esmės pažeidus sutartį, būtų pažeista ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų teisė turėti tinkamas, saugias ir higienos reikalavimus atitinkančias ugdymo sąlygas.
10.6. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė nesirėmė šilumos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygomis, suteikiančiomis jai teisę patekti prie įrenginių, todėl teismas šių sąlygų nevertino. Priešingai nei nurodo ieškovė, pagal šią sutartį jai turi būti sudaromos sąlygos tik apžiūrėti šilumos įrenginių būklę, tačiau jai nėra suteikta teisė intensyviai naudoti ir eksploatuoti šilumos gamybos objektą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylai reikšmingų aplinkybių ir ginčo esmės
12. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. ĮS-1612 nutarė paskelbti konkursą dėl Kauno rajono savivaldybei priklausančio turto – 19 negyvenamųjų pastatų ir patalpų, skirtų šilumai gaminti, nuomos 10 metų terminui. Šiuo įsakymu buvo nustatytos papildomos sąlygos konkurso dalyviams, be kita ko, buvo nurodyta, kad šilumos gamybos objektuose turi būti pakeista naudota kuro rūšis į biokurą, sumontuoti atitinkamo galingumo vandens šildymo katilai, veikiantys automatiniu ir mechaniniu režimu be nuolat aptarnaujančio personalo ir galintys vienu metu, nekeičiant degiklių, naudoti įvairias kuro rūšis (įsakymo 2.1 papunktis). Įsakymo 2.4 papunktyje nustatyta, kad konkurse pateikti pasiūlymai bus vertinami pagal planuojamų atlikti investicijų planą, sumą, statomų šildymo katilų techninius parametrus, paslaugos tiekimo praktikos rodiklius.
13. Ieškovė, siekdama išsinuomoti Kauno rajono savivaldybei priklausančius pastatus ir patalpas, 2012 m. spalio 9 d. pateikė pasiūlymą atsakovės vykdytame turto nuomos konkurse, kuriame nurodė, kad ketina investuoti į visų katilinių renovaciją bendrą 3 229 000 Lt (935 183,04 Eur) sumą. Atsakovės sudaryta komisija, įvertinusi ieškovės pateiktą pasiūlymą, pripažino jį atitinkančiu nuomos konkurso sąlygas ir išrinko šio konkurso laimėtoju. 2012 m. lapkričio 6 d. ieškovė ir Kauno rajono savivaldybė sudarė nuomos sutartį, kuria Kauno rajono savivaldybė perdavė ieškovei nuomos teise jai priklausančius negyvenamuosius pastatus ir patalpas, skirtus šilumai gaminti, o ieškovė įsipareigojo mokėti nustatytą nuomos mokestį ir įvykdyti konkurso metu nustatytas sąlygas dėl šildymo įrangos atnaujinimo (nuomos sutarties 1, 2 ir 11 punktai).
14. Ieškovei įgijus teisę valdyti Kauno rajono savivaldybei priklausančius pastatus ir patalpas, skirtus šilumai gaminti, atsakovė kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą, prašydama sutikti, kad šilumos tiekimo paslaugos Kauno rajono savivaldybei priklausančioms kultūros ir švietimo įstaigoms būtų perkamos iš ieškovės neskelbiamų derybų būdu. Viešųjų pirkimų tarnybai davus tokį sutikimą, 2013 m. sausio 31 d. ieškovė ir atsakovė sudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo pagal šioje sutartyje nustatytas sąlygas tiekti tretiesiems asmenims šilumą patalpoms šildyti, vėdinti ir vandeniui pašildyti iki teisės aktuose nustatytos karšto vandens temperatūros ir karšto vandens temperatūrai palaikyti, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas (šilumos pirkimo–pardavimo sutarties 1.1 papunktis). Šalys susitarė, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo terminas, kaip ir nuomos sutarties galiojimo terminas, sudarys 10 metų (šilumos pirkimo–pardavimo sutarties 13.1 papunktis).
15. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, abi pirmiau minėtos ieškovės sudarytos sutartys galiojo iki 2020 metų. 2020 m. birželio 12 d. atsakovė informavo ieškovę, kad nutraukia Kauno rajono savivaldybės ir ieškovės sudarytą nuomos sutartį. Atsakovė nurodė, kad ieškovė yra pradelsusi sumokėti nuomos mokestį už 17 mėnesių ir jos laiku nesumokėta nuomos mokesčio suma sudaro 1 297,60 Eur, o skola už patalpų šildymą ir elektros energiją – 5 198,56 Eur. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė neįvykdė konkurso metu prisiimto įsipareigojimo atlikti 935 183,03 Eur investicijas į nuomojamą turtą, jos faktiškai atliktos investicijos sudaro tik 155 973,51 Eur. Atsakovė vertino, kad tokiu būdu ieškovė neįvykdė esminių nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir tai sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sudarytą nuomos sutartį. Kartu atsakovė nurodė, kad, nutraukusi nuomos sutartį, ji sudarys ieškovei sąlygas vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ir patekti į nuomos objektu buvusius pastatus ir patalpas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė neginčijo vienašalio nuomos sutarties nutraukimo.
16. Nors, kaip minėta, atsakovė nurodė leisianti ieškovei patekti į katilinių patalpas siekiant vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, vis dėlto 2020 m. rugsėjo 15 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovę, kad nutraukia ir šilumos pirkimo–pardavimo sutartį. Grįsdama tokį sprendimą, atsakovė nurodė, kad ieškovė nebevaldo Kauno rajono savivaldybei priklausančių pastatų ir patalpų, skirtų šilumai gaminti, ir objektyviai neturi galimybės tiekti šilumos energijos švietimo įstaigoms. Atsakovė, atsižvelgdama į pirmiau minėtą aplinkybę, taip pat į tai, kad per mėnesį švietimo įstaigose turės prasidėti šildymo sezonas, švietimo įstaigose nuolat lankosi vaikai, kurių tinkamoms ugdymo sąlygoms užtikrinti turi būti garantuojamas nepertraukiamas šilumos energijos tiekimas, iš anksto vertino, kad ieškovė laiku nepradės teikti švietimo įstaigoms šilumos energijos ir tokiu būdu pažeis šilumos pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės. Atsakovė nurodė, kad tokią išvadą papildomai patvirtina jos turimi duomenys apie galimus ieškovės finansinius sunkumus.
17. Nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas, ar atsakovė teisėtai vienašališkai nutraukė šilumos pirkimo–pardavimo sutartį dėl iš anksto numatomo šios sutarties pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad nutraukdama šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ji turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog ši sutartis negalės būti tinkamai įvykdyta. Teismas vertino, kad nuomos sutarties galiojimas ir vykdymas – tai būtina sąlyga tam, kad galiotų ir galėtų būti vykdoma šilumos pirkimo–pardavimo sutartis, nes šilumos paslaugų tiekėjas turi nuolat prižiūrėti ir aptarnauti šilumos tiekimo įrenginius, esančius nuomotuose pastatuose ir patalpose. Teismas nurodė, kad tiekėjas, praradęs teisę valdyti pastatus ir patalpas, skirtus šilumos gamybos objektams eksploatuoti, iš esmės neturės techninių galimybių vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl atsakovė pagrįstai iš anksto sprendė, kad prasidėjus šildymo sezonui ieškovė negalės tiekti šilumos tretiesiems asmenims ir pažeis sutartį iš esmės.
18. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis ir nuomos sutartis – tai savarankiškos sutartys, kiekviena iš kurių galioja nepriklausomai nuo kitos galiojimo. Ieškovė nurodo, kad siekdama tinkamai vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, ji neprivalo nuomoti pastatų ir patalpų, kuriuose yra šilumos įrenginiai; sutartyje nurodytos paslaugos galėtų būti teikiamos, jeigu jos darbuotojams tik būtų užtikrinta galimybė patekti į katilinės patalpas. Todėl, ieškovės vertinimu, atsakovei nutraukus su ja sudarytą pastatų ir patalpų nuomos sutartį, nėra pagrindo iš anksto manyti, kad ieškovė neabejotinai pažeis šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ir kad toks pažeidimas bus esminis. Ieškovės vertinimu, atsakovė, nutraukusi nuomos sutartį, o vėliau šiuo pagrindu nutraukusi ir pirkimo–pardavimo sutartį, pati sukūrė prielaidas šilumos pirkimo–pardavimo sutarčiai nutraukti, todėl ne ieškovė, o atsakovė turi būti laikoma atsakinga už šios sutarties pažeidimą.
Dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo dėl iš anksto numatomo jos pažeidimo (ne)pagrįstumo
19. Civilinėje teisėje galioja bendras principas, kad teisėtai sudaryta sutartis yra privaloma jos šalims ir turi įstatymo galią, todėl šalys turi pareigą vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus ir nėra laisvos vienašališkai atsisakyti savo sudarytų sutarčių. Pagal CK 6.217 straipsnį, reglamentuojantį sutarčių nutraukimo pagrindus, šalis gali vienašališkai, iš anksto pranešusi savo kontrahentui, nutraukti sutartį prieš terminą tik 2 atvejais – kai kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas arba kai atsiranda aplinkybės, kurias šalys sutartyje nurodė kaip jos vienašalio nutraukimo pagrindą (CK 6.217 straipsnio 1 ir 5 dalys). Kitais šiame straipsnyje nenustatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį (CK 6.217 straipsnio 4 dalis). Toks sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas CK įgyvendina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamą favor contractus (sutarties išsaugojimo) principą. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).
20. Tam tikrais atvejais aplinkybė, kad viena iš sutarties šalių pažeis savo sutartinius įsipareigojimus, gali būti numatoma iš anksto, šiai šaliai faktiškai dar nepažeidus prisiimtų įsipareigojimų. Tokiu atveju, nepaisant to, kad formaliai sutarties pažeidimas dar nėra įvykdytas, tolesnis sutarties galiojimas gali tapti beprasmis ir sukelti abiem sutarties šalims didesnių neigiamų padarinių. Siekiant sureguliuoti tokias situacijas, CK 6.219 straipsnyje yra nustatyta speciali prevencinė norma, leidžianti nutraukti sutartį net ir tuo atveju, kai sutartis dar faktiškai nėra pažeista, tačiau jau yra akivaizdu, kad ji negalės būti tinkamai įvykdyta. Aptariamoje teisės normoje nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, jog kita šalis pažeis sutartį iš esmės. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sutarties nutraukimas tokiomis aplinkybėmis yra kur kas racionalesnis problemos sprendimo būdas tiek kreditoriui, tiek skolininkui, nes kreditorius, užuot laukęs akivaizdžiai numatomo prievolės neįvykdymo padarinių, gali tęsti savo planus sudaręs sutartis su kitais kontrahentais arba perplanuoti savo veiklą. Skolininkui tai naudinga, nes nutraukus sutartį nedidėja kreditoriaus patiriami nuostoliai, kuriuos jis gali vėliau prisiteisti iš skolininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).
21. Kaip minėta, šalys turi siekti išsaugoti sutartinius santykius ir sutarties nutraukimą naudoti kaip paskutinę galimą priemonę, todėl siekiant taikyti teisės normą, suteikiančią šaliai galimybę nutraukti sutartį, kuri dar net nėra iš esmės pažeista, tačiau kurios pažeidimas, pagal susiklosčiusias konkrečias aplinkybes, yra aiškiai numanomas, turi egzistuoti tam tikros šios normos taikymo prielaidos. Kasacinis teismas, aiškindamas aptariamą teisės normą, yra išskyręs 5 sąlygas, kurios turi būti nustatytos siekiant teisėtai nutraukti sutartį šiuo pagrindu. Pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti. Antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama. Ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis. CK 6.219 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t. y. jis turi būti esminis pagal CK 6.217 straipsnį. Penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2014). Išdėstytos aplinkybės rodo, kad sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukiama ne dėl bet kokio tikėtino jos pažeidimo, bet tik dėl pažeidimo, kuris yra vertinamas kaip esminis ir kurio atsiradimo tikimybė yra pakankamai didelė.
22. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos nuostatos dėl sutarties nutraukimo esant numatomam jos esminiam pažeidimui yra nustatytos ir tarptautiniuose soft law (negriežtosios teisės) šaltiniuose, skirtuose privatinės teisės harmonizavimui, pavyzdžiui, UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 7.3.3 papunktyje. UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų komentare dėl šios nuostatos taikymo yra nurodyta, kad siekiant nutraukti sutartį šiuo pagrindu, nepakanka pagrįsto įtarimo, kad galbūt sutartis nebus vykdoma; toks sutarties nutraukimo pagrindas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai yra aišku, kad sutartis nebus vykdoma, be to, iš anksto numatomas sutarties neįvykdymas turi būti esminis, o kita sutarties šalis turi būti informuota apie tai. Komentare nurodyta, kad iš anksto numatomas sutarties nevykdymas, pavyzdžiui, gali būti konstatuojamas tais atvejais, kai vienas iš kontrahentų pareiškia nevykdysiantis sutarties, tačiau taip pat toks pažeidimas gali būti nustatomas ir atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes. Toks šios nuostatos aiškinimas papildomai patvirtina, kad pagrindą nutraukti sutartį dėl numatomo jos pažeidimo sudaro tik pakankamai akivaizdūs įtarimai, kad kita sutarties šalis įvykdys esminį sutarties pažeidimą.
23. Nagrinėjamu atveju byloje yra kilęs ginčas, ar atsakovė pagrįstai priėmė sprendimą vienašališkai prieš terminą nutraukti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį dėl to, kad ieškovė neteko teisės naudotis negyvenamaisiais pastatais ir patalpomis, kuriuose yra įrengti šilumos gamybos įrenginiai, būtini šiai sutarčiai įvykdyti. Todėl, atsižvelgiant į pirmiau aptartus išaiškinimus dėl CK 6.219 straipsnyje nustatyto sutarties vienašalio nutraukimo pagrindo taikymo, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka turi būti įvertinta, ar tas faktas, kad ieškovė nebevaldo teisėtu pagrindu Kauno rajono savivaldybei priklausančių negyvenamųjų pastatų ir patalpų, skirtų šilumai gaminti, suponuoja išvadą, jog egzistuoja didelė šilumos pirkimo–pardavimo sutarties esminio pažeidimo tikimybė. Siekiant nustatyti šias aplinkybes, turi būti įvertina, ar ieškovei yra būtina ir reikalinga valdyti nuomos teise minėtus pastatus ir patalpas tam, kad ji galėtų vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, taip pat turi būti įvertinta, ar ieškovei galėtų būti užtikrinta galimybė naudotis pastatais ir patalpomis kitais pagrindais.
24. Šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas. Šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos tiekėjas privalo turėti šilumos tiekimo licenciją, o 5 dalies 1 punkte nurodyta, kad licencijos šilumos tiekimo veiklai išduodamos asmenims, jeigu jie turi nuosavybės teise ar teisėtai valdo šilumos gamybos įrenginius ir (ar) šilumos perdavimo tinklus. Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982, reglamentuojančių šilumos tiekimo licencijų išdavimo tvarką, 15.4 papunktyje taip pat nurodyta, kad kartu su prašymu išduoti licenciją asmuo turi pateikti šilumos gamybos įrenginių ir (ar) šilumos perdavimo tinklų nuosavybės teisę ar teisėtą valdymą patvirtinančius dokumentus. Aptartos teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad asmuo, siekiantis teikti licencijuojamas šilumos tiekimo paslaugas, privalo turėti nuosavybės teise arba valdyti teisėtu pagrindu šilumos gamybos įrenginius ir (ar) šilumos perdavimo tinklus.
25. Pirmiau minėta, kad ieškovė, sudarydama šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, prisiėmė pareigą pagal sutartyje nustatytas sąlygas tiekti tretiesiems asmenims – Kauno rajono savivaldybės kultūros ir švietimo įstaigoms – šilumą, reikalingą patalpoms šildyti ir vėdinti, taip pat vandeniui pašildyti ir karšto vandens temperatūrai palaikyti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad švietimo įstaigos, kurioms pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė įsipareigojo tiekti šilumą (tretieji asmenys), turi įrengtus atskirus pastatus ir patalpas, kuriuose yra sumontuota įranga (katilai), reikalinga, siekiant pagaminti šilumos energiją. Ieškovė taip pat neginčija, kad siekdama pagaminti ir tiekti šilumą tretiesiems asmenims, ji turi įgyti galimybę eksploatuoti šiuose pastatuose ir patalpose esančius įrenginius, juos prižiūrėti, aptarnauti ir aprūpinti kuru. Tai rodo, kad galimybė naudotis pastatais ir patalpomis, kuriuose yra sumontuota šilumos gamybai reikalinga įranga, yra būtina tinkamo šilumos pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo sąlyga. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad sudarant šioje byloje aktualias nuomos ir šilumos pirkimo–pardavimo sutartis buvo siekiama, kad ši sąlyga dėl šilumos tiekėjo galimybės teisėtu pagrindu valdyti patalpas būtų įgyvendinta.
26. Nepaisant to, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno rajono savivaldybė, visų pirma, buvo paskelbusi pastatų ir patalpų nuomos konkursą, neskelbdama šilumos tiekimo paslaugų viešojo pirkimo, byloje pateikti duomenys sudaro pagrindą vertinti, kad Kauno rajono savivaldybės vykdytas turto nuomos konkursas nebuvo organizuojamas vien tik siekiant nustatyti šio turto nuomininką. Jau paskelbto nuomos konkurso sąlygose buvo nurodyta, kad nuomos paskirtis yra šilumos gamybos objektų eksploatavimas, o nuomos konkurso dalyviai turėjo priimti įsipareigojimą atnaujinti nuomojamuose pastatuose ir patalpose esančią šilumos gamybos įrangą. Atsižvelgiant į tokias konkurso sąlygas ir į tai, kad nuomojamuose objektuose yra sumontuoti šilumos gamybos įrenginiai, reikalingi siekiant pagaminti šilumą tretiesiems asmenims, yra akivaizdu, kad ūkio subjektas, laimėjęs konkursą, ateityje turėtų tiekti šiems subjektams nuomojamuose pastatuose ir patalpose pagamintą šilumos energiją, o atsakovė turėtų su juo sudaryti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį. Tiekėjo galimybė nuomos teise valdyti pastatus ir patalpas, kuriuose yra sumontuoti šilumai gaminti reikalingi įrenginiai, buvo esmine šilumos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo prielaida.
27. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė dalyvavo Kauno rajono savivaldybės vykdytame negyvenamųjų pastatų ir patalpų, skirtų šilumai gaminti, nuomos konkurse, kuriame pateikė pasiūlymą dėl šilumos gamybos įrenginių atnaujinimo. Laimėjusi konkursą, ieškovė sudarė nuomos sutartį su Kauno rajono savivaldybe, kurios pagrindu jai, kaip nuomininkei, buvo perduoti negyvenamieji pastatai ir patalpos, skirti šilumai gaminti. Netrukus po to, atsakovė kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą, prašydama pritarti, kad šilumos tiekimo paslaugos tretiesiems asmenims būtų perkamos neskelbiamų derybų būdu iš ieškovės. Sprendimas dėl tokio šilumos tiekimo paslaugų pirkimo būdo buvo grindžiamas tuo, kad būtent ieškovė yra laimėjusi Kauno rajono savivaldybės vykdytą turto nuomos konkursą ir tik ji, kaip pastatų ir patalpų, kuriuose yra įrengti šilumos gamybos įrenginiai, nuomininkė, vienintelė gali gaminti ir tiekti šilumą tretiesiems asmenims. Gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, su ieškove neskelbiamų derybų būdu buvo sudaryta ginčo šilumos pirkimo–pardavimo sutartis (žr. plačiau apie sutarčių sudarymo aplinkybes šios nutarties 12–14 punktus). Tokios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė, kaip vienintelė galima tiekėja, įgijo galimybę pateikti atsakovei pasiūlymą dėl šilumos tretiesiems asmenims tiekimo ir tokiam pačiam, kaip ir nustatyta nuomos sutartyje, terminui, sudaryti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, būtent dėl to, kad ji laimėjo turto nuomos konkursą. Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad dar sudarydamos ginčo sutartis abi šalys suprato, jog šios sutartys yra sudaromos įgyvendinant bendrą tikslą tiekti šilumą tretiesiems asmenims ir turėtų būti vykdomos kartu.
28. Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad sudarius turto nuomos ir šilumos pirkimo–pardavimo sutartis pirmiau aptartu būdu, ieškovei buvo sudarytos sąlygos išvengti konkurencijos dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo ex officio (pagal pareigas) spręsti, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatoms. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, sudarant šilumos pirkimo–pardavimo sutartį buvo išpildytas šio įstatymo (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-166 redakcija) 56 straipsnio 5 dalyje nustatytas reikalavimas gauti kompetentingos institucijos – Viešųjų pirkimų tarnybos – sutikimą vykdyti viešąjį pirkimą neskelbiamų derybų būdu. Dėl šios priežasties perkančiosios organizacijos veiksmų galimas neteisėtumas nėra akivaizdus ir nenustatytinas be papildomo (atskiro) tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-415/2016).
29. Nors, sudarydamos šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, šalys, kaip minėta, buvo užtikrinusios, kad ieškovė teisėtu pagrindu (nuomos teise) valdytų Kauno rajono savivaldybei priklausančius pastatus ir patalpas, kuriuose yra sumontuoti šilumos gamybos įrenginiai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo metu situacija yra pasikeitusi – atsakovė vienašališkai nutraukė nuomos sutartį, kuria ieškovei buvo perduoti minėtas turtas. Dėl šios priežasties ieškovė prarado teisėtą pagrindą bet kuriuo metu patekti į nuomotus objektus, kuriuose yra įrengti šilumos gamybos įrenginiai, reikalingi siekiant vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, šiuos įrenginius aptarnauti ir eksploatuoti. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė negalėjo garantuoti savo kontrahentei (atsakovei), kad prasidėjus šildymo sezonui ji bus pajėgi pagaminti ir tiekti tretiesiems asmenims šilumos energiją šilumos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovei praradus objektyvią galimybę naudotis šilumos gamybos įrenginiais, teisėjų kolegijos vertinimu, iškilo itin didelė grėsmė, jog ieškovė pažeis esminį įsipareigojimą, dėl kurio buvo sudaryta ši sutartis.
30. Ieškovė, nesutikdama su tokia išvada, nagrinėjamoje byloje įrodinėja, kad ji galėtų tinkamai įvykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį net ir nevaldydama nuomos teise pastatų ir patalpų, kuriuose yra įrengti šilumos gamybos įrenginiai. Ieškovė nurodo, kad jai pakaktų vien tik patekti į tretiesiems asmenims priklausančias katilines, o tai galėtų būti užtikrinta, jeigu ieškovės darbuotojai būtų į jas įleidžiami atlikti šilumos gamybos įrenginių priežiūros ir eksploatavimo darbus. Ieškovė nurodo, kad pati atsakovė, nutraukusi nuomos sutartį ir užkirtusi kelią ieškovei patekti į ginčo pastatus ir patalpas, savo veiksmais sudarė prielaidas vienašališkai nutraukti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, todėl būtent ji turėtų būti laikoma atsakinga dėl šios sutarties nutraukimo.
31. Vertinant tokius ieškovės argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs su specifiniu teisiniu objektu – savivaldybei priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kurio valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką reglamentuoja viešoji teisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl įstatymas tokiam perleidimui nustato specialius reikalavimus, kurie dažniausiai yra imperatyvūs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2009). Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka bei sąlygos reglamentuojamos specialiame Turto valdymo įstatyme, iš kurio nuostatų matyti, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu negali būti disponuojama savo nuožiūra, kad visi sprendimai dėl savivaldybei priklausančio turto turi būti pagrįsti teisės aktų nuostatomis, kad šis turtas turi būti naudojamas tik tokiu būdu, kuris geriausiai atitinka visuomenės, o ne pavienių privačių subjektų, interesus.
32. Valstybei ir savivaldybei priklausančio turto perdavimo laikinai neatlygintinai naudotis ir valdyti (šio turto panaudos) atvejai ir tvarka yra reglamentuoti Turto valdymo įstatymo 14 straipsnyje. Šios nuostatos 1 dalyje yra apibrėžtas subjektų, kuriems gali būti panaudos teise perduodamas viešasis turtas, ratas. Pagal aptariamą reglamentavimą, toks turtas gali būti perduodamas laikinai neatlygintinai naudotis biudžetinėms įstaigoms; viešosioms įstaigoms, kurios pagal Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą laikomos viešojo sektoriaus subjektais, viešosioms įstaigoms – mokykloms; asociacijoms, labdaros ir paramos fondams (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti vaiko ir (ar) šeimos gerovės ir (arba) vaiko teisių apsaugą; teikti pagalbą nusikaltimų aukoms ir (arba) smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims ir kt.) ir kitiems išvardintiems subjektams. Turto valdymo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas šio straipsnio 1 dalies 2–7 punktuose nurodytiems subjektams gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tik tuo atveju, jeigu panaudos subjektas pagrindžia, kad prašomas panaudos pagrindais suteikti turtas reikalingas jo vykdomai veiklai, dėl kurios turtas galėtų būti perduotas, ir jo naudojimo paskirtis atitinka šio subjekto steigimo dokumentuose nustatytus veiklos sritis ir tikslus.
33. Aptartas teisinis reglamentavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad valstybės ir savivaldybės turtas gali būti perduodamas neatlygintinai naudotis tik subjektams, siekiantiems įgyvendinti tam tikras valstybės ar savivaldybės funkcijas, užtikrinti visuomenės, viešąjį interesą. Turto valdymo įstatyme nėra nustatyta galimybė suteikti panaudos teise savivaldybei priklausantį turtą, skirtą visuomenės poreikiams tenkinti, pelno siekiantiems ūkio subjektams, vykdantiems jų sudarytas sutartis ir siekiantiems tokiu būdu gauti pelno. Todėl atsakovė, nutraukusi su ieškove sudarytą nuomos sutartį, neturėjo teisinio pagrindo leisti ieškovei neatlygintinai naudotis jai priklausančiais pastatais ir patalpomis ir vykdyti juose šilumos gamybos veiklą. Tokia situacija prieštarautų Turto valdymo įstatyme nustatytiems savivaldybės turto valdymo tvarkai ir principams, kurie, kaip minėta, yra imperatyvūs.
34. Priešingai nei nurodo ieškovė, galimybės nevaržomai patekti į ginčo pastatus ir patalpas, siekiant eksploatuoti juose esančius įrenginius ir gaminti šilumą, ieškovei neužtikrinta ir šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos. Kaip matyti iš šilumos pirkimo–pardavimo sutarties 9.1.7 ir 9.1.8 papunkčių, atsakovė įsipareigojo leisti šilumos, karšto vandens ir geriamojo vandens tiekimo įmonių avarinės tarnybos ar valdytojo, arba priežiūros darbuotojams, įvykus avarijai ar nustačius kitą šilumos tiekimo sistemos pažeidimą, atlikti darbus šilumos vartotojui priklausančiose patalpose, taip pat užtikrinti, kad ieškovės darbuotojai, pateikę tarnybinius pažymėjimus, nustatytu laiku galėtų tikrinti šilumos įrenginių, šilumos kiekio matavimo priemonių techninę būklę, eksploatavimo sąlygas, atsiskaitymo už šilumą teisingumą, šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, atlikti šilumos matavimo priemonių keitimą, patikrą. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarties 10.2.1 papunktyje nustatyta, kad ieškovė, ne vėliau kaip prieš 24 valandas pateikusi raštišką prašymą, turi teisę apžiūrėti šilumos vartotojui priklausančius įrenginius, turinčius įtakos šilumos tiekimo sistemos darbui ir šilumos tiekimo kitiems vartotojams režimui, būklę. Įvertinus nurodytų sąlygų turinį matyti, kad jos suteikia ieškovei (jos darbuotojams) galimybę lankytis atsakovei priklausančiuose pastatuose ir patalpose, kuriuose yra sumontuoti šilumos tiekimo įrenginiai, siekiant šalinti gedimus ir avarijas, apžiūrėti šių įrenginių būklę, kontroliuoti atsiskaitymo už suteiktą šilumos energiją teisingumą ir panašiais išimtiniais atvejais. Tačiau tokios nuostatos nesuteikia ieškovei teisės nuolat ar bet kuriuo metu būti patalpose siekiant gaminti šilumos energiją, aprūpinti katilus kuru ir pan.
35. Atsižvelgdama į išdėstytas Turto valdymo įstatymo ir šilumos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės pozicija, kad net ir neturėdama teisės nuomos pagrindu valdyti pastatų ir patalpų, kuriuose yra sumontuota šilumos gamybos įranga, ji galėtų tinkamai vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Nutraukusi nuomos sutartį, atsakovė neturi teisinio pagrindo leisti ieškovei eksploatuoti minėtus pastatus ir patalpas, nes, priešingu atveju, galėtų būti pažeistos pirmiau minėtos imperatyvios Turto valdymo įstatymo normos, o ieškovei būtų sudarytos išskirtinės, palankesnės, nei kitiems ūkio subjektams, sąlygos neatlygintinai naudotis savivaldybės turtu.
36. Šiuo atveju taip pat negalima sutikti su ieškovės argumentais, kad pati atsakovė, nutraukusi nuomos sutartį, sudarė prielaidas nutraukti ir šilumos pirkimo–pardavimo sutartį. Iš byloje pateikto atsakovės pranešimo apie nuomos sutarties nutraukimą matyti, kad atsakovė šios sutarties nutraukimą grindė jos esminiu pažeidimu. Atsakovė, be kita ko, nurodė, kad ieškovė ilgai vengė atsiskaityti už patalpų nuomą ir turėjo nuomos mokesčio, mokesčių už patalpų šildymą ir elektros energiją įsiskolinimus (žr. šios nutarties 15 punktą). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų ginčijusi atsakovės sprendimą vienašališkai nutraukti nuomos sutartį ar kad šis sprendimas dėl kitų priežasčių būtų pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad nuomos sutartis buvo nutraukta ne dėl ieškovės atlikto šios sutarties pažeidimo, o dėl to, kad atsakovė sąmoningai siekė sudaryti prielaidas šilumos pirkimo–pardavimo sutarčiai nutraukti.
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė pagrįstai nutraukė šilumos pirkimo–pardavimo sutartį dėl iš anksto numatomo šios sutarties esminio pažeidimo. Ieškovės nurodyti argumentai, kad ji anksčiau, iki nuomos sutarties nutraukimo tinkamai vykdė šilumos pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ar tinkamai vykdo kitas su atsakove sudarytas panašaus pobūdžio sutartis, šiuo atveju nėra reikšmingi. Šie argumentai nepaneigia, kad ieškovė nebeturi teisės eksploatuoti Kauno rajono savivaldybei priklausančių pastatų ir patalpų, kuriuose yra įrengti šilumos gamybos įrenginiai, ir dėl šios priežasties objektyviai negali gaminti ir tiekti šilumos energijos tretiesiems asmenims.
38. Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs ieškovės reikalavimų, tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją ir priėmė pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą panaikinti, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.