- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-25
- Bylos Nr.
- 1A-101-491/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-63142-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Valdas Ciesiūnas, Valdas Meidus
- Kaltinamasis
- R. L.
- Nukentėjusysis
- G. M.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Justinos Vingilytės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. buvo išteisinta iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (2 veikos) (sukčiavimai prieš R. Š. ir V. Z.) ir BK 182 straipsnio 3 dalį (2 veikos) (sukčiavimai prieš A. L. ir G. M.) neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Nukentėjusiosios G. M. civilinis ieškinys buvo atmestas.
Nuosprendžiui įsiteisėjus baudžiamąją bylą nuspręsta perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamas veikas padariusiam asmeniui nustatyti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kad veikdama bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, 2017 m. lapkričio 26 d. 12.26 val., nenustatytoje vietoje, nenustatytam asmeniui panaudojant mobiliojo ryšio telefoną (kurio Nr. (duomenys neskelbtini); internetinės prieigos prisijungimo IP adresas (duomenys neskelbtini), internetiniame puslapyje www.skelbiu.lt patalpinus žinomai melagingą skelbimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie tariamai parduodamus beržo briketus, iš anksto žinodama, kad prekių pirkėjui nepristatys, nurodžius briketus ketinusiai pirkti nukentėjusiajai R. Š. pervesti pinigus – 240 Eur į R. L. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai 2017 m. lapkričio 28 d. pervedus sutartą sumą, R. L. nenustatyto asmens nurodymu 2017 m. lapkričio 28 d. 17.12 val. AB „Swedbank“ bankomate Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), išgrynino pervestus pinigus, tokiu būdu apgaule savo ir nenustatyto bendrininko naudai įgijo nukentėjusiosios R. Š. turtą – 240 Eur;
- pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, kad veikdama bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, 2017 m. lapkričio 30 d. 9.58 val., nenustatytoje vietoje, nenustatytam asmeniui panaudojant mobiliojo ryšio telefoną (kurio Nr. (duomenys neskelbtini); internetinės prieigos prisijungimo IP adresas (duomenys neskelbtini), internetiniame puslapyje www.skelbiu.lt patalpinus žinomai melagingą skelbimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie tariamai parduodamus bilietus į grupės „S.“ koncertą, iš anksto žinodama, kad prekių pirkėjui nepristatys, nurodžius bilietus pirkti ketinusiam nukentėjusiajam A. L. pervesti pinigus – 130 Eur į R. L. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam 2017 m. gruodžio 1 d. pervedus sutartą sumą, R. L. nenustatyto asmens nurodymu 2017 m. gruodžio 4 d. 10.23 val. AB „Swedbank“ bankomate Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), išgrynino pervestus pinigus, tokiu būdu apgaule savo ir nenustatyto bendrininko naudai įgijo nedidelės vertės nukentėjusiojo A. L. turtą – 130 Eur;
- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kad veikdama bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, tiksliai nenustatytą dieną, tačiau ne vėliau kaip 2017 m. lapkričio 29 d., 18 val., nenustatytoje vietoje, nenustatytam asmeniui panaudojant mobiliojo ryšio telefoną (kurio Nr. (duomenys neskelbtini); internetinės prieigos prisijungimo IP adresai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), internetiniame puslapyje www.alio.lt patalpinus žinomai melagingą skelbimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie tariamai parduodamus pjuvenų briketus, iš anksto žinodama, kad prekių pirkėjui nepristatys, nurodžius briketus pirkti ketinusiam nukentėjusiajam V. Z. pervesti pinigus – 300 Eur į R. L. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam 2017 m. gruodžio 2 d. pervedus sutartą sumą, R. L. nenustatyto asmens nurodymu 2017 m. gruodžio 4 d. 10.23 val. AB „Swedbank“ bankomate Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), išgrynino pervestus pinigus, tokiu būdu apgaule savo ir nenustatyto bendrininko naudai įgijo nukentėjusiojo V. Z. turtą – pinigus – 300 Eur;
- pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, kad veikdama bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, 2017 m. lapkričio 30 d. 11.28 val., nenustatytoje vietoje, nenustatytam asmeniui panaudojant mobiliojo ryšio telefoną (kurio Nr. (duomenys neskelbtini); internetinės prieigos prisijungimo IP adresas (duomenys neskelbtini), internetiniame puslapyje www.skelbiu.lt patalpinus žinomai melagingą skelbimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie tariamai parduodamus bilietus į grupės „S.“ koncertą, iš anksto žinodama, kad prekių pirkėjui nepristatys, nurodžius bilietus pirkti ketinusiai nukentėjusiajai G. M. pervesti pinigus – 130 Eur į R. L. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai 2017 m. gruodžio 2 d. pervedus sutartą sumą, R. L. nenustatyto asmens nurodymu 2017 m. gruodžio 2 d. 19.29 val. pinigus pervedė į jai nurodytą D. B. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu apgaule savo ir nenustatyto bendrininko naudai įgijo nedidelės vertės nukentėjusiosios G. M. turtą – 130 Eur.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė J. Vingilytė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. L. buvo išteisinta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas prieš V. Z.), 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas prieš A. L.), 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas prieš G. M.) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – R. L. pripažinti kalta dėl šių nusikalstamų veikų ir ją nubausti : pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas prieš V. Z.) – laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 80 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas prieš A. L.) – laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 50 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas prieš G. M.) – laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 50 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šias bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant (prie griežčiausios iš dalies pridedant už kitas nusikalstamas veikas paskirtos laisvės apribojimo bausmės dalį – po 3 mėnesius) ir R. L. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 metams 9 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 80 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Skunde prokurorė nurodo :
2.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis išteisinti R. L. už sukčiavimus prieš V. Z., A. L. ir G. M. buvo priimtas nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalies, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas savo išvadas padarė vertindamas tik išteisintosios parodymus, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra konstatavęs, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko aiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, bet ir tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Todėl apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197/2011).
2.2. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje patikrinti duomenys paneigia R. L. parodymus, kad jai nebuvo žinoma, jog ji nedalyvauja sukčiavimuose. R. L. ir A. L. susirašinėjimas programėlėje „Messenger“, nukentėjusiojo A. L. ir liudytojo R. E. parodymai patvirtina, jog R. L. buvo žinomas asmens, kurio pavedimus ji vykdė, veiksmų nusikalstamas pobūdis. Bylos duomenimis, R. L. socialiniame tinklapyje „Facebook“ susipažino su asmeniu, kuris neprisistatė, su juo susirašinėjo ir bendravo telefonu dėl tariamo darbo, už kurį jai buvo žadamas 250 Eur atlygis. R. L., turėdama aukštąjį išsilavinimą, tariamai dirbo ne tik nesudariusi darbo sutarties, tačiau net ir nežinodama jokių darbdavio asmens duomenų. Nenustatytam asmeniui paprašius duoti savo banko sąskaitos numerį, ji sutiko. Iš R. L. pateiktų SMS žinučių matyti, kad 2017 m. gruodžio 1 d. 9.40 val. ji gavo SMS žinutę, kad į jos sąskaitą įskaityti 130 Eur, pervesti A. L.. Iš nukentėjusiojo A. L. parodymų, taip pat ir jo susirašinėjimo su R. L. išrašo matyti, kad 2017 m. gruodžio 1 d. 9.53 val. A. L., negavęs bilietų į grupės „S.“ koncertą, susisiekė su R. L. per „Messenger“. Susirašinėdamas su R. L., A. L. pastarajai nurodė, kad buvo apgautas, prašė jos grąžinti jo pervestus pinigus. Ji A. L. atsakė, jog neperka ir neparduoda jokių bilietų, kad tik gauna nurodymus, ką daryti su pervestais pinigais. A. L. pareikalavus grąžinti pervestus pinigus bei nurodžius, jog priešingu atveju kreipsis į policiją, R. L. jam atrašė: „ko gero busiu užkibusi ant sukčių kabliuko“, taip pat paaiškino, jog jai pervestų pinigų nebeturi, kad darbdavio nurodymu pinigus pervedė kitam asmeniui – R. E.. A. L. paklausus, kam dirba, R. L. nurodė, kad „prisistatė kaip (duomenys neskelbtini), bet žiūriu anketos fb jau nebėra“. A. L. toliau reikalaujant iš R. L., kad ši jam grąžintų jo pervestus pinigus bei nurodžius, jog jis jau kreipėsi į policijos pareigūnus, R. L. jam atrašė, kad su darbdaviu jau nebedirba. Iš R. L. pateiktų SMS žinučių matyti, jog 240 Eur R. E. ji pervedė 2017 m. gruodžio 1 d. 10.42 val., t. y. jau po to, kai su ja susisiekė nukentėjusysis A. L. ir nurodė buvęs apgautas. Taigi, užuot pervedusi pinigus A. L. atgal ar pranešdama apie įvykį policijai, R. L. savo veiksmų nenutraukė ir toliau vykdė nenustatyto asmens nurodymus. R. E., kuriam išteisintoji nenustatyto asmens nurodymu 2017 m. gruodžio 1 d. pervedė 240 Eur „už telefoną“, parodė, jog su juo susisiekusiai moteriai (R. L.) „paminėjo, kad jam kilo įtarimai dėl sandorio“. Moteris, anot liudytojo, jam nurodė, kad „patiria spaudimą ir jai yra grasinama kreiptis į policiją dėl kažkokių bilietų į „S.“ koncertą“. R. E. teigimu, moteris nenorėjo, jog jis grąžintų pinigus į jos banko sąskaitą, tačiau 240 Eur jis grąžino tą pačią dieną, kurią gavo. Pagal AB „Luminor Bank“ pateiktą informaciją, 2017 m. gruodžio 1 d. 16.27 val. iš liudytojo R. E. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į R. L. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesti 240 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodžius „Pinigu gražinimas už telefoną“. Tokiu būdu, iš bylos duomenų visumos matyti, kad jau 2017 m. gruodžio 1 d. R. L. žinojo apie nenustatyto asmens, kurio pavedimus ji vykdė, veiksmų nusikalstamą pobūdį. Pati R. L. parodė, kad 2017 m. gruodžio 1 d. į jos sąskaitą buvo pervestos dvi pinigų sumos – 100 Eur (mokėtojas V. V., paskirtis – rankpinigiai už automobilį) ir 130 Eur (mokėtojas A. L., paskirtis – papildymas). Ji taip pat parodė, jog gavus 100 Eur iš V. V., kilo įtarimas, kad kažkas čia negerai; kodėl nesikreipė į policiją, ji paaiškinti negalėjo.
2.3. Bylos duomenimis, po 2017 m. gruodžio 1 d. R. L. toliau vykdė nenustatyto asmens nurodymus, taip prisidėdama prie jo veiksmų apgaule užvaldant nukentėjusiųjų G. M. ir V. Z. turtą. AB „Swedbank“ pateiktame R. L. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išraše užfiksuota, kad 2017 m. gruodžio 2 d. į R. L. banko sąskaitą iš nukentėjusiosios G. M. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 130 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „Uz bilietus“, po ko, tą pačią dieną, iš R. L. banko sąskaitos buvo pervesta 320 Eur į D. B. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtyje nurodant „Atsiskaitymas už J5“. 2017 m. gruodžio 4 d. į R. L. banko sąskaitą buvo įskaityti R. E. grąžinti pinigai, tačiau ji net neketino grąžinti nukentėjusiajam A. L. 130 Eur, nors tokią galimybę turėjo, nesikreipė ir į policiją ar tiesiog nenutraukė savo veiksmų, o A. L. pinigus, kartu su nukentėjusiojo V. Z. tą pačią dieną pervestais pinigais – iš viso 610 Eur, 10.23 val. išgrynino AB „Swedbank“ bankomate Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini), ir dalį jų per savo vyrą perdavė nenustatyto asmens nurodytam asmeniui. Priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nustatė pirmosios instancijos teismas bei parodė R. L., iš AB „Swedbank“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad R. L. neišleido savo asmeninių pinigų, nes jų sąskaitoje nebuvo – 2017 m. lapkričio 22 d. jos sąskaitoje buvo 0,50 Eur, tačiau 2017 m. gruodžio 4 d. išgryninusi 610 Eur ir nenustatytam asmeniui perdavusi 550 Eur, iš veikos gavo 60 Eur. Taigi, įvertinus bylos duomenis ne atsietai vieną nuo kito, o jų visumą, darytina išvada, kad R. L. parodymai, jog ji nežinojo apie vykdomą sukčiavimą, turi būti vertinami kaip jos pasirinkta gynybos versija, kurią paneigia ištirtų įrodymų visuma.
2.4. Iš bylos duomenų matyti, kad R. L. ir nenustatyto asmens veiksmai buvo nukreipti į bendrą tikslą. Nors R. L. parodė, jog nepažįsta bendrininko, tačiau su nenustatytu asmeniu bendravo tiek „Facebook“ paskyrose, tiek ir telefonu, nurodė jam savo banko sąskaitos numerį, į kurį nukentėjusieji pervedė pinigus, po ko, vykdydama nenustatyto asmens nurodymus, ji šiuos pinigus pervedė ar perdavė kitiems asmenims. Matyti, jog R. L. veiksmai buvo būtini ir tik abiejų asmenų veiksmų visuma leido pasiekti norimą nusikalstamos veikos tikslą – įgyti svetimą turtą. R. L. turėjo visas galimybes ir sąlygas atsisakyti vykdyti bendrininko duotus nurodymus ar apie tai pranešti teisėsaugos pareigūnams, tačiau ji to nepadarė ir sutiko atlikti nurodytus veiksmus siekdama sau bei nusikaltimų bendrininkui materialinės naudos, todėl tokie jos veiksmai vertintini kaip prisijungimas prie daromos nusikalstamos veikos. Šių duomenų pagrindu darytina išvada, kad R. L. suvokė, jog veikė bendrai su nenustatytu asmeniu ir padėjo jam įgyvendinti nusikalstamus sumanymus, savo veiksmais palengvindama nukentėjusiųjų pinigų įgijimą apgaule. Todėl R. L. su nenustatytu asmeniu veikė bendrininkų grupėje.
2.5. Kadangi 2018 m. rugpjūčio 29 d. prokuroro nutarimu, vadovaujantis BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktu, dėl nenustatytų asmenų iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse, todėl nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu buvo nuspręsta bylą perduoti prokurorui.
3. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintoji ir jos gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Ji skunde teigia, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų ir byloje surinktų bei ištirtų rašytinių įrodymų kaip visumos, nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikė suinteresuotos bylos baigtimi R. L. parodymams, todėl padarė klaidingas išvadas dėl jos kaltės. Tai, prokurorės vertinimu, sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, o teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Kolegija su tokiais prokurorės apeliacinio skundo argumentais iš esmės nesutinka, nes jie pernelyg kategoriški ir suabsoliutinti. Susidaro įspūdis, jog prokurorės siūlomas byloje surinktų įrodymų vertinimas yra pateikiamas taip, kaip įvykius mato pati prokurorė, o ne kaip juos matė nukentėjusioji R. L. su jos asmenybės ypatumais, gyvenimiška patirtimi ir susiklosčiusia gyvenimiška situacija. Toks prokurorės siūlomas byloje surinktų įrodymų vertinimas yra ydingas.
6. Visų pirma, pažymėtina, kad teisėtu ir pagrįstu yra toks nuosprendis, kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016).
7. Išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo nuosprendžio motyvus bei dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kolegija su prokurorės skundo argumentais nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas prieš tai nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, savo išvadas, kad R. L. veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia, todėl ji negali būti pripažinta kalta padariusi jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas pagal BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalis, pagrindė visapusišku ir išsamiu bylos įrodymų vertinimu. Tokia išvada kolegija neturi pagrindo abejoti.
8. Byloje nustatyta ir to niekas neginčija, kad 2017 m. lapkričio 20 – 22 dienomis R. L. socialinio tinklalapio „Facebook“ grupėje rado trumpalaikio darbo (maždaug iki gruodžio 31 d.) skelbimą. Per programėlę „Messenger“ ji susisiekė su darbdaviu, sutarė su juo dėl darbo pobūdžio – užsakyti prekes ir daryti mokėjimo pavedimus, dėl atlyginimo už šį darbą, davė jam savo banko sąskaitos numerį. Po kelių dienų į šią R. L. banko sąskaitą nukentėjusieji pagal fiktyvius skelbimus internete pervedė pinigus, kuriais ji disponavo nenustatyto asmens – minėto darbdavio, nurodymu, t. y. dalį pinigų išgrynino ir tiek pati, tiek per savo vyrą perdavė nenustatyto asmens nurodytiems asmenims, dalį pervedė kitiems asmenims. Netrukus po to, kai nukentėjusysis A. L. R. L. pradėjo reikšti pretenzijas dėl negautų prekių ir primygtinai paragino ją grąžinti jam pinigus, R. L. užblokavo savo banko sąskaitą bei pasikeitė telefono numerį.
9. Šioje baudžiamojoje byloje R. L. buvo kaltinama tuo, kad veikdama su nenustatytu bendrininku apgaule savo bei nenustatyto bendrininko naudai įgijo nukentėjusiųjų pinigus. Pagal kaltinimą ir iš bylos duomenų matyti, kad R. L. veika objektyviai pasireiškė faktiškai vien tuo, kad į jos sąskaitą nukentėjusieji pervedė nenustatyto asmens apgaule iš jų išviliotus pinigus už neva parduodamas prekes : briketus ir bilietus į koncertą. O ji, tyrimo nenustatyto asmens nurodymu šiuos pinigus pervedė arba išgrynino ir perdavė jo nurodytiems kitiems asmenims. Tačiau, kaip visiškai pagrįstai šiuo atveju pripažino pirmosios instancijos teismas, vien tik šių aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad R. L. veikė kaltai, suvokdama savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, numatė padarinius ir jų kryptingai siekė. Visiškai akivaizdu, kad norint ją pripažinti padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str.1 ir 3 d., būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, tačiau ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, t. y. būtina nustatyti, jog ji veikė tiesiogine tyčia, ir kad ji suprato esanti nusikalstamų veikų bendrininkė, t. y. kad atlikdama tik bendrininko jai nurodytus veiksmus, ji suprato, jog nuo jos priklauso bendras nusikalstamas rezultatas. Šiuo atveju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, kad byloje esantys duomenys vienareikšmiai nepatvirtina nei nusikalstamų veikų subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios R. L. veikoje, nei to, kad ji suvokė kaip bendrininkė dalyvaujanti nusikaltimuose. Ši išvada, priešingai nei skunde teigia prokurorė, padaryta visapusiškai įvertinus tiek pačios išteisintosios, tiek nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei byloje surinktus rašytinius įrodymus, jų visumą. Jai kolegija pritaria.
10. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, prokurorė savo įsitikinimą dėl R. L. kaltės grindžia iš esmės vien tuo, kad jau 2017 m. gruodžio 1 d., po pokalbio su nukentėjusiuoju A. L. per programėlę „Messenger“, kai pastarasis jai išreiškė pretenzijas dėl negautų bilietų ir ragino jam grąžinti pinigus, ji turėjo suprasti, kad prisijungė prie nenustatyto asmens daromų nusikalstamų veikų, tačiau ji savo veiksmų nenutraukė ir toliau tęsė jo nurodymus dėl į jos banko sąskaitą pervedamų apgaule įgytų pinigų, kas įrodo jos kaltę sukčiavimuose prieš nukentėjusiuosius A. L., V. Z. ir G. M.. Tačiau prokurorė čia pernelyg sureikšmina šį pokalbį tarp R. L. ir A. L., išskiria tam tikras išteisintosios išsakytas frazes, ir nevertina šio pokalbio kitų byloje nustatytų aplinkybių visumoje. Apylinkės teismas nuosprendyje R. L. veiksmus visiškai pagrįstai vertino ne tik nusikalstamų veikų metu, tačiau atsižvelgė į situaciją (veikos, kuriomis ji buvo kaltinama, buvo padarytos prieš Kalėdas ir Naujuosius Metus) bei pačios išteisintosios suvokimą, kad buvo visiškai realu, jog prieš didžiąsias šventes, kuomet žmonės perka įvairiausias dovanas savo artimiesiems, suaktyvėja ir internetinė prekyba. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad skelbimus apie fiktyviai parduodamas prekes internete patalpino ne pati išteisintoji, o tyrimo nenustatytas asmuo, apie internetinius skelbimus ji nežinojo ir jais nesidomėjo. Nustatyta, kad pati R. L. nepažinojo ne tik jai „darbą“ pasiūliusio asmens, tačiau ir nukentėjusiųjų, kad ji asmeniškai nebendravo su nukentėjusiaisiais dėl tariamai parduodamų prekių. Kaip matyti iš byloje esančio R. L. ir nenustatyto asmens susirašinėjimo, jie tarpusavyje bendravo išimtinai tik dėl R. L. pervestų pinigų paskirstymo, t. y. į savo banko sąskaitą gavusi pinigus, R. L. apie tai informuodavo tariamą darbdavį, kuris jai nurodydavo gautus pinigus išgryninti, perduoti ar pervesti kitiems asmenims. Taigi, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. L. nuo pat pradžių realiai suvokė, kad skelbimai yra fiktyvūs, kad realiai nukentėjusiems skelbimuose nurodytos prekės nebus perduotos, o nenustatyto asmens vienintelis siekis yra tiesiog apgaule gauti iš nukentėjusiųjų pinigus. R. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuosekliai parodė, jog tariamas darbdavys jos prašė duoti savo banko sąskaitą, ji sutiko, per daug į tai nesigilindama, kadangi manė, jog ši sąskaita bus reikalinga pervesti jai atlyginimą. Tai nėra draudžiama ir, savaime suprantama, neturėtų būti vertinama kaip akivaizdus veikimas bendrininkaujant sukčiavime. Kai nukentėjusieji pervedė į jos sąskaitą pinigus, ji iš nenustatyto asmens gavo nurodymus, ką su šiais pinigais daryti. Ji sutiko, kadangi toks ir buvo jos darbas. Šiuos jos parodymus iš esmės patvirtina liudytojo D. L. parodymai, kad jo žmona R. L., būdama vaiko priežiūros atostogose, internete susirado papildomą darbą, ką ji konkrečiai dirbo, jis nesidomėjo. Duomenų, galinčių paneigti šias aplinkybes – liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų, nesurinkta ir nenustatyta, nors buvo imtasi visų įmanomų priemonių išsiaiškinti, ar iš tiesų R. L. suvokė dalyvaujanti nusikalstamose veikose. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir padarytai išvadai, jog dėl tuo metu buvusio prieššventinio laikotarpio išteisintajai R. L. galėjo susidaryti įspūdis, jog elektroninė parduotuvė ieškojo papildomų darbuotojų, ji norėdama papildomo uždarbio veikė veikianti teistai šios įmonės vardu ir interesais. Nors prokurorė savo apeliaciniame skunde išreiškia tam tikrus priekaištus išteisintajai, kad ji sutiko dirbti tariamam darbdaviui neoficialiai, jo apskritai nemačiusi ir nežinojusi jo tikslių duomenų, tačiau tai nėra jokia naujiena šiandieninėje visuomenėje, kur nelegalus darbas yra virtęs gyvenimo norma. Baudžiamoji atsakomybė už nelegalų darbą baudžiamajame kodekse nėra numatyta.
11. Kitos apeliaciniame skunde nurodytos bylos aplinkybės, jų vertinimas taip pat nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad R. L. padarė nusikalstamas veikas, kuriomis ji buvo kaltinama. Skunde prokurorė teigia, kad išteisintosios teiginiai, išsakyti nukentėjusiajam A. L. bei kitiems asmenims, kaip antai, „aš tikriausiai būsiu užkibusi ant sukčių kabliuko“, „kažkas vyksta čia negerai“ ir pan., paneigia išteisintosios aiškinimą, kad ji nežinojo apie daromas nusikalstamas veikas. Kolegijos vertinimu, šie teiginiai gali būti interpretuojami labai įvairiai, ir vėl gi, jų negalima vertinti atsietai nuo kitų bylos duomenų. Lygiai taip pat būtina įvertinti ir išteisintosios bei nenustatyto asmens susirašinėjimo turinį, apie kurį prokurorės apeliaciniame skunde nieko nekalbama, tačiau jo ignoruoti negalima. Iš šio susirašinėjimo matyti, kad R. L. išreiškus nuogąstavimą dėl A. L. pretenzijų jai bei raginimų grąžinti pinigus, jai pareiškus, kad ji toliau nebenori dirbti tokio darbo, tariamas darbdavys ją ne kartą patikino bei ramino, kad viskas yra tvarkoje ir pirkėjas pats suklydo, kad reikia laikytis tarpusavio susitarimo, nes su pirkėjais dėl pavedimų jau sutarta, jie padaryti, tik reikia sulaukti, kol jie bus įskaityti jos banko sąskaitoje. Taigi, iš vienos pusės nukentėjusysis A. L. R. L. reiškė pretenzijas dėl jam nepristatytų bilietų, iš kitos pusės tariamas darbdavys R. L. patikino, kad viskas yra teisėta, kad pretenzijos reiškiamos be pagrindo. Tokioje situacijoje akivaizdu, kad R. L., būdama naivi, stengdamasi būti lojali savo tariamam darbdaviui, neturėdama pakankamai gyvenimiškos patirties, negalėjo visiškai pasitikėti ir nukentėjusiuoju A. L.. Pagal jos parodymus, ji galvojo, kad tariamas darbdavys bei A. L. yra vienas ir tas pats asmuo, taip siekdamas iš jos pačios pasipelnyti. Šie jos parodymai yra pakankamai logiški bei įtikinantys.
12. Toliau, bylos duomenimis, R. L. pasirinko tokį savo elgesio variantą, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo netinkamas : 2017 m. gruodžio 4 d. gavusi pavedimus iš nukentėjusiųjų V. Z. ir G. M. ji įvykdė tariamo darbdavio nurodymus dėl šių pinigų – išgrynino juos ir per savo vyrą perdavė nurodytam asmeniui, po ko užblokavo savo banko sąskaitą bei pasikeitė telefono numerį, taip nutraukdama visus ryšius su tariamu darbdaviu. Čia galima iš dalies sutikti su prokurore, kad kilus įtarimui R. L. galėjo nutraukti savo veiksmus ir anksčiau, tačiau ji vien už tokį savo patiklumą negali būti baudžiama. Pažymėtina, kad bylos duomenimis tai buvo pirmas kartas, kai nepažįstamam asmeniui R. L. davė savo banko sąskaitos numerį, ir padarė tai tikėdamasi, kad į sąskaitą bus pervestas jos atlyginimas, kas byloje taip pat nėra paneigta. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu visiškai pagrįstai įvertino ir kitus bylos duomenis, iš kurių matyti, kad išteisintosios R. L. charakteristika yra vien teigiama, dėl jos nėra pradėtų jokių kitų ikiteisminių tyrimų, prieš tai ji nebuvo teista ar bausta administracine tvarka. Priešingai nei skunde teigia prokurorė, jokio atlygio ir naudos iš nusikalstamos veikos ji negavo, jos veiksmai truko labai trumpą laiką, ką taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė skundžiamame nuosprendyje.
13. Kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. L. tariamo darbdavio nurodymu pervesdama ar perduodama pinigų sumas kitiems asmenims, neturėjo suvokti, jog pati dalyvauja sukčiavime. To negalima preziumuoti vien tuo, kad ypač nuteistųjų, bausmę atliekančių pataisos namuose, sukčiavimas jau tapęs reiškiniu, apie kurį nuolat kalbama ir rodoma per visas informavimo priemones. Išteisintosios tyčia veikti nusikalstamai ir bendrininkauti turi būti neginčijamai įrodyta. Kaip jau minėta, išteisintosios parodymai dėl to, jog ji nesuprato, kad dalyvauja nusikalstamose veikose, buvo nuoseklūs ir nepaneigti jokiais kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Kolegija nenustatė aplinkybių ir jokio pagrindo abejoti jos nuoširdumu, abejoti, jog ji nesuprato, kad dalyvauja sukčiavimuose, tikėjo tariamu darbdaviu vykdydama jo nurodymus bei pervesdama pinigus, jokio tikslo, siekio pakenkti kitiems, pasisavinti svetimus pinigus ji neturėjo. Kolegija pritaria esminei pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina, kad R. L. suprato, jog pinigai, gauti iš nukentėjusiųjų, buvo įgyti nusikalstamu būdu, t. y. panaudojant apgaulę. Kadangi R. L. nieko nežinojo apie į jos banko sąskaitą pervestų pinigų kilmę, byloje nėra jokių kitų duomenų apie tai, kad ji kaip nors kitu būdu dalyvavo šiuose sukčiavimuose, pirmosios instancijos teismas ją visiškai pagrįstai ir teisėtai dėl šių nusikalstamų veikų išteisino. Teigti priešingai kolegija neturi pagrindo.
14. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, padaręs teisingą išvadą, kad R. L. jai inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, neteisingai nustatė išteisinimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas R. L. dėl sukčiavimų išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad R. L. veikoje nėra būtinojo jai inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymio – tiesioginės tyčios (nuosprendžio 3.1.15. punktas). Taip pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė, kad R. L. veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kas sudarytų jos išteisinimo pagrindą, numatytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Abu išteisinimo pagrindai vienu metu negali egzistuoti. Šioje byloje surinktais ir prieš tai jau aptartais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad sukčiavimai prieš nukentėjusiuosius buvo padaryti, prie to savo veiksmais prisidėjo ir išteisintoji R. L., taigi, šiose veikose ji iš esmės dalyvavo. Nepaisant to, kaip jau minėta, jos veikoje nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos pagal BK 182 straipsnį požymis – tiesioginė tyčia, nes byloje liko nepaneigta, kad ji apie nenustatyto asmens daromas nusikalstamas veikas nieko nežinojo. Esant tokioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad skirtingi išteisinimo pagrindai sukuria ir skirtingus teisinius padarinius, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje R. L. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2 veikos) ir 182 straipsnio 3 dalį (2 veikos) buvo išteisinta, neįrodžius jos dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas, keičiama, nustatant, kad R. L. dėl šių nusikalstamų veikų išteisinama, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
15. Dėl to nukentėjusiosios G. M. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
16. Be to, pagal BPK 303 straipsnio 6 dalį teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduota prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti, tik tuo atveju, jei išteisinamasis nuosprendis priimamas remiantis to paties straipsnio 5 dalies 2 punktu ir tą nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas. Šia nutartimi R. L. išteisinimo pagrindas keičiamas į BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą, t. y. jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be viso to, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu prokurorė dėl nenustatytų asmenų ikiteisminį tyrimą atskyrė į atskirą tyrimą pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse (1 t., 6 b. l.). Dėl šių priežasčių nebėra pagrindo šią baudžiamąją bylą perduoti prokurorui nusikalstamas veikas padariusiam asmeniui nustatyti, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikinama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 30 d. nuosprendį pakeisti:
Nustatyti, kad R. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas prieš R. Š.), 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas prieš A. L.), 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas prieš V. Z.) ir 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas prieš G. M.) išteisinama jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiosios G. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria buvo nuspręsta baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamas veikas padariusiam asmeniui nustatyti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Justinos Vingilytės apeliacinį skundą atmesti.