- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-04
- Bylos Nr.
- 2A-608/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- A. I.
- Atsakovas
- Nordea Bank Finland Plc
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-684-230/2012 pagal ieškovo A. I. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo. Trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „INGERO“
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi trečiajam asmeniui UAB „INGERO“ iškelta bankroto byla. 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, priimta bankroto byloje, buvo patvirtintas ieškovo A. I. kreditorinis reikalavimas. Ieškovas netiesioginiu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu trečiojo asmens BUAB „INGERO“ ir atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 2008 m. lapkričio 4 d. sudarytą papildomą susitarimą Nr. KSP 08/11/01 prie 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutarties Nr. KS08/04/06; taikyti vienašalę restituciją ir priteisti iš atsakovo Nordea Bank Finland Plc trečiajam asmeniui BUAB „INGERO“ 1 000 Lt turėtų išlaidų; iš atsakovo Nordea Bank Finland Plc priteisti trečiajam asmeniui BUAB „INGERO“ 13 909 815,90 Lt nuostolių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. balandžio 7 d. tarp UAB „INGERO“ ir Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią šalys susitarė dėl 3 700 000 EUR kredito suteikimo. Kredito paskirtis – galutiniam atsiskaitymui už žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), perkamą pagal Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį, sandėlio statybai ir šiame žemės sklype esančių stalių dirbtuvių rekonstrukcijai. Pagal 2008 m. balandžio 15 d. papildomą susitarimą šalys susitarė pakeisti kredito sutarties priedą Nr. 1, pagal kurį trečiasis asmuo įsipareigojo įkeisti nekilnojamąjį turtą, visas banko sąskaitas, taip pat visas esamas ir būsimas lėšas šiose sąskaitose, pateikti atsakovui susitarimus, kuriais būtų subordinuotos kredito gavėjo paskolos, gautos iš trečiųjų asmenų, įforminti laidavimą. 2008 m. balandžio 15 d. ieškovas, būdamas trečiojo asmens direktoriumi ir akcininku, pasirašė laidavimo sutartį. Tokiu būdu trečiasis asmuo ir ieškovas tapo dar labiau ekonomiškai priklausomi nuo atsakovo. 2008 m. lapkričio 4 d. šalys sudarė dar vieną papildomą susitarimą prie kredito sutarties. Juo pakeitė ir papildė kredito sutarties sąlygas, kuriomis nustatė galutinį kredito grąžinimo terminą 2015 m. balandžio 30 d. (vietoje 2018 m. balandžio 30 d.), nustatė 3 procentų metinių palūkanų dydžio maržą (vietoje 1,20 procento metinių palūkanų), 0,75 procento dydžio nuo nepanaudotos kredito sumos metinį įsipareigojimo mokestį, mokamą kas mėnesį (toks mokestis pirmine sutartimi nebuvo nustatytas), nustatė trečiojo asmens ir nuomininko UAB „Granex“ nuomos sutarties privalomąsias sąlygas, taip pat nuosavo kapitalo rodiklio dydį ir kitus papildomus įsipareigojimus. Ieškinyje nurodyta, kad trečiasis asmuo papildomą susitarimą su atsakovu buvo priverstas sudaryti dėl atsakovo ekonominio spaudimo, todėl šis susitarimas pripažintinas negaliojančiu. Ieškovas išskyrė tokias egzistavusias ekonominio spaudimo sąlygas: 1) trečiasis asmuo buvo įkeitęs turimą nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, todėl atsakovo interesai buvo pakankamai apsaugoti tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo tinkamai ir laiku nevykdytų prievolių grąžinti kreditą; 2) laidavimo sutartimi ieškovas taip pat neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo atsakyti, kaip solidarus skolininkas, visu savo turtu ir lėšomis, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys prievolių ar jų dalies pagal kredito sutartį; 3) atsakovas nepagrįstai sustabdė finansavimą pagal kredito sutartį, pateikdamas neteisėtus reikalavimus trečiajam asmeniui UAB „INGERO“, kas tuo metu galėjo sukelti šio asmens bankrotą. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 3.1. punktu atsakovas įsipareigojo pervesti kreditą ar jo dalį į sąskaitą kredito gavėjo prašyme išduoti kreditą nurodytą dieną, jei yra tinkamai įvykdytos specialiųjų sąlygų 2 punkte numatytos sąlygos. Ieškovas A. I. nurodė, kad visos specialiųjų sąlygų 2 punkte numatytos sąlygos buvo tinkamai įvykdytos, tačiau atsakovas nevykdė savo įsipareigojimų ir kredito dalies laiku neišdavė. Trečiasis asmuo buvo sudaręs rangos sutartį su UAB „Tophaus“, kuri atliko numatytus statybos rangos darbus ir pateikė trečiajam asmeniui apmokėti PVM sąskaitas - faktūras. Todėl trečiasis asmuo atsakovui 2008 m. rugsėjo 16 d. pateikė prašymą išduoti kreditą, tačiau atsakovas kredito dalies neišmokėjo. Tik 2008 m. spalio 10 d. atsakovas raštu pranešė trečiajam asmeniui, kad kredito išmokėjimą sustabdė dėl to, jog atsakovui netiko vienas iš trečiojo asmens nurodytų būsimų nekilnojamojo turto nuomininkų. Ieškovas A. I. pažymėjo, jog kredito sutartyje šalys nenumatė atsakovo teisės reikalauti konkretų nuomininką pakeisti kitu ar dėl šių priežasčių vienašališkai sustabdyti kredito išmokėjimą. Be to, atsakovas pareikalavo į nuomos sutartis įtraukti atsakovui palankias konkrečias sąlygas: nuomos sutarties terminą, nuomojamą plotą, nuomos kainą ir kt., kas ribojo trečiojo asmens galimybę ieškoti potencialių nuomininkų. Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai sustabdė kredito išmokėjimą trečiajam asmeniui, ir kreditas buvo išmokėtas tik 2008 m. lapkričio 12 d. Dėl kredito neišmokėjimo trečiasis asmuo neturėjo galimybės sumokėti rangovams, pastarieji sustabdė statybos darbus, todėl pastatas nebuvo laiku pastatytas ir laiku nebuvo sudarytos pagrindinės nuomos sutartys su nuomininkais, o tai turėjo įtakos UAB „INGERO“ bankrotui. Trečiasis asmuo pateikė atsakovui nuomos sutartis su naujais nuomininkais, tačiau atsakovas kreditą išmokėjo tik tuomet, kai trečiasis asmuo sutiko su atsakovo vienašališkai nustatytomis sąlygomis pagal ginčijamą papildomą susitarimą. Trečiasis asmuo, siekdamas patirti kiek įmanoma mažiau nuostolių, papildomu susitarimu sutiko aptarti kitų nuomininkų pasirinkimo galimybes ir prisiimti kitus ypač nenaudingus įsipareigojimus. Nors atsakovas nurodė, jog kredito išmokėjimas stabdomas dėl to, kad pateikti nuomininkai neatitinka banko (atsakovo) interesų, tačiau tikrieji atsakovo ketinimai buvo pakeisti sutarties sąlygas trečiajam asmeniui ir ieškovui ypač nenaudingomis sąlygomis. Ir tik trečiajam asmeniui pasirašius vienašališkai atsakovo parengtą papildomą susitarimą, kreditas trečiajam asmeniui buvo išmokėtas. Vėliau kredito dalis dar kartą buvo neišmokėta pagal kitą 2009 m. balandžio 27 d. bankui pateiktą prašymą. Ieškovo A. I. vertinimu, dėl šių priežasčių 2008 m. lapkričio 4 d. sudarytas papildomas susitarimas prie kredito sutarties pripažintinas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl atsakovo daryto ekonominio spaudimo. Pagal papildomo susitarimo 13 punktą trečiasis asmuo atsakovui sumokėjo 1 000 Lt kredito sutarties pakeitimo mokestį, todėl ieškovas prašo priteisti iš atsakovo šią sumą. Ieškiniu taip pat prašė priteisti iš atsakovo 13 909 815,90 Lt turtinės žalos – negautų pajamų, kurias trečiasis asmuo pagrįstai tikėjosi gauti iš patalpų nuomos. Ieškovo A. I. teigimu, šios žalos atsiradimą sąlygojo nurodyti neteisėti atsakovo veiksmai.
Šalies argumentai
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinys neatitinka netiesioginio ieškinio reiškimo sąlygų, kadangi skolininkas (trečiasis asmuo) neturi vykdytinos turtinės teisės atsakovo atžvilgiu – atsakovas nėra trečiojo asmens UAB „INGERO“ skolininkas. Kol vyksta teisminis ginčas dėl padaryto tariamo kredito sutarties pažeidimo, atsakovui nekyla ir negali kilti sutartinė civilinė atsakomybė bei prievolė atlyginti trečiojo asmens neva patirtus nuostolius. Be to, kreditorių teisė kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu ginčijant bankrutuojančios bendrovės sudarytus sandorius, kai jie mano esant pažeistus bankrutuojančios bendrovės interesus, galima tik tuomet, kai bankroto administratorius to nedaro ir atsisako tai daryti. Tuo atveju, jei ieškovas manytų, kad trečiojo asmens bankroto administratorius veikia netinkamai ir nevykdo jam įstatymuose nustatytų pareigų, tokius administratoriaus veiksmus jis galėtų ginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, turi būti įrodyta, kad trečiasis asmuo neįgyvendina savo tariamai turimo reikalavimo bankui, siekdamas išvengti įsipareigojimų kreditoriui įvykdymo. Pasak atsakovo, ieškovas A. I. asmeniškai laidavo už trečiojo asmens prievolių pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą, ir atsakovas yra pareiškęs jam ieškinį dėl skolos priteisimo, todėl netiesioginis ieškinys pareikštas ginant tik ieškovo asmeninius interesus. Atsakovas nurodė, jog ieškovas, ginčydamas teismo nutartį, kuria buvo patvirtintas banko kreditorinis reikalavimas trečiojo asmens bankroto byloje, rėmėsi tais pačiais argumentais, kuriais grindžia ir šį ieškinį. Todėl byloje dėl atsakovo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo yra konstatuotos aplinkybės, patvirtinančios, kad bankas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, o kredito išmokėjimą trečiajam asmeniui sustabdė teisėtai bei pagrįstai, laikytinos prejudiciniais faktais, kurių papildomai nustatinėti ir iš naujo įrodinėti nebereikia. Atsakovas nurodė, kad trečiojo asmens bankrotą lėmė ne banko veiksmai, o visai kitos, nuo banko nepriklausančios priežastys, konkrečiai – nekilnojamojo turto rinkos nuosmukis ir pasaulį sukrėtusi finansų krizė, kas lėmė trečiojo asmens nesugebėjimą įgyvendinti projektą. Kadangi atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio), be to, ieškovas neįrodė bendrovės tariamai patirtų nuostolių dydžio, todėl ieškinį dėl nuostolių priteisimo atsakovas prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo vertinimu, projekto įgyvendinimo ir verslo riziką prisiėmė trečiasis asmuo, o atsakovas yra finansuotojas, kuris prisiima ir privalo valdyti savo kredito riziką. Atsakovas pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog sandoriai tarp juridinių asmenų ar verslininkų, sudaryti nenaudingomis sąlygomis dėl rinkos konjunktūros, tam tikrų prekių ar paslaugų paklausos ir kainų sumažėjimo, taip pat sandoriai, sudaryti prisiimant galimą verslo riziką ar dėl komercinio apsiskaičiavimo, negali būti pripažinti negaliojančiais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.91 straipsnio nuostatas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes sprendė, jog trečiasis asmuo neturi turtinės teisės, jis nėra atsakovo kreditorius, o atsakovas nėra trečiojo asmens skolininkas, tačiau priešingai, – pats atsakovas yra kreditorius trečiojo asmens bankroto byloje. Teismo vertinimu, ieškiniu tik siekiama sukurti trečiojo asmens turtinę teisę atsakovo atžvilgiu, nuginčijus vieną iš sandorių ir prašant priteisti nuostolius, atsiradusius dėl atsakovo netinkamo kredito sutarties įsipareigojimų vykdymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovui dar neturint jokių prievolių prieš ieškovo skolininką (trečiąjį asmenį byloje), ieškovas A. I. negali įgyvendinti skolininko teisių, nes jų dar nėra. Teismas padarė išvadą, jog nesant visų būtinų sąlygų, A. I. negalėjo trečiojo asmens vardu pareikšti netiesioginio ieškinio, todėl vien dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog, net ir padarius priešingą išvadą (jog ieškovas turėjo teisę pareikšti netiesioginį ieškinį), ieškinys yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog aplinkybės, kurių pagrindu ieškinyje yra grindžiamas atsakovo veiksmų neteisėtumas, sustabdant trečiojo asmens finansavimą pagal kredito sutartį, jau yra nustatytos įsiteisėjusia teismo nutartimi, priimta kitoje byloje (dėl atsakovo kreditorinio reikalavimo tvirtinimo). Teismas svarbia laikė aplinkybę, jog atsakovas, paskutinį kartą sustabdęs kredito dalies išmokėjimą, faktiškai jau buvo išmokėjęs didžiąją kredito dalį, t.y. beveik visą jo sumą, o kredito sutartį nutraukė tik 2010 m. kovo 28 d. Teismo vertinimu, tokie atsakovo veiksmai iš esmės paneigia, kad trečiajam asmeniui buvo daromas ekonominis spaudimas, taip pat paneigia tai, kad atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis ar nebendradarbiavo su trečiuoju asmeniu. Teismo vertinimu, ginčijamas sandoris buvo sudarytas ne dėl atsakovo ekonominio spaudimo, bet kaip papildoma atsakovo interesų apsaugos priemonė, kadangi trečiasis asmuo jau buvo pažeidęs prievoles pagal kredito sutartį. Ieškiniu neįrodžius neteisėtų atsakovo veiksmų, pirmosios instancijos teismas atmetė ir ieškinio reikalavimą atlyginti turtinę žalą (nuostolius).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. I. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neturi teisės atsakovui pareikšti netiesioginio ieškinio, kadangi įstatymų leidėjas nustatė kreditoriaus reikalavimo teisės į skolininką, o ne skolininko reikalavimo teisės į savo skolininką neabejotinumo ir vykdytinumo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju turi būti vertinama, ar ieškovas turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį BUAB „INGERO“, tačiau BUAB „INGERO“ reikalavimo teisei į atsakovą nėra keliami neabejotinumo ir vykdytinumo reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybes dėl preliminarių statinių nuomos sutarčių tariamo nebuvimo ir nuosavo kapitalo rodiklio laikė nustatytais prejudiciniais faktais ir jų nagrinėjamoje byloje savarankiškai neanalizavo. Teismo sprendime nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartyje atsakovo veiksmų neteisėtumas ta apimtimi, kuria yra reiškiamas ieškinys šioje byloje, nebuvo įrodinėjimo dalykas. Nurodytoje kitoje byloje buvo sprendžiamas atsakovo kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimas. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytos priešingos aplinkybės, t.y. rašytiniai įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog preliminariosios nuomos sutartys faktiškai buvo sudarytos. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi akivaizdžiai neteisingais faktiniais duomenimis – kitoje civilinėje byloje priimtoje nutartyje klaidingai nurodytomis aplinkybėmis, kad preliminariosios nuomos sutartys nebuvo sudarytos. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai paskaičiavo trečiojo asmens nuosavo kapitalo rodiklį, nesivadovavo šalių sudarytos kredito sutarties sąlygomis. Teismas nepatikrino ir neanalizavo šio rodiklio skaičiavimo metodikos ir jos teisingumo, ignoravo ieškovo bylos nagrinėjimo metu pateiktų skaičiavimų pagrįstumą ir teisingumą. Pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas atsakovo nurodytą nuosavo kapitalo skaičiavimo metodiką, pažeidė imperatyvią CK 6.189 straipsnio nuostatą. Tuo tarpu nuosavo kapitalo rodiklį skaičiuojant kredito sutartyje nustatyta tvarka, 2009 metais šis rodiklis buvo didesnis už tą, kuris numatytas kredito sutartyje kaip pagrindas kredito išmokėjimui.
Šalies argumentai
Apeliantas 2013 m. liepos 24 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuos prašo pridėti prie bylos bei prašymą išreikalauti įrodymus: Nordea Bank Finland Plc kredito komiteto ir valdybos sprendimus (su priedais) suteikti UAB „INGERO“ kreditą; sprendimus stabdyti kredito pagal 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutartį Nr. KS/08/04/06 išmokėjimą ir nutraukti 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutartį Nr. KS 08/04/06. Apeliantas nurodo, jog toks prašymas buvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, tačiau nebuvo patenkintas. Apelianto vertinimu, išreikalautini įrodymai padėtų atskleisti tikrąją atsakovo valią bei priežastis, lėmusias kreditavimo sustabdymą ir kredito sutarties nutraukimą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog nesutinka su apelianto pozicija dėl ieškovo teisės reikšti netiesioginį ieškinį, kadangi tiek Civilinio kodekso komentare, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintas reikalavimas, kad netiesioginis ieškinys trečiajam asmeniui gali būti pareiškiamas tik tuomet, kai skolininkas turi galiojančią ir vykdytiną turtinę teisę savo skolininko atžvilgiu, kurios neįgyvendina ar atsisako įgyvendinti. Nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė nenustatyta. Apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog ieškovas trečiojo asmens bankroto administratoriui yra siūlęs ginčyti trečiojo asmens ir atsakovo sudarytus sandorius. Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas esą nepagrįstai kitoje byloje nustatytas aplinkybes laikė prejudiciniais faktais, kadangi abiejose bylose ieškinio pagrindas, argumentai ir aplinkybės yra tie patys. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad preliminariosios nuomos sutartys faktiškai buvo sudarytos, pateiktos atsakovui ir teismui, ir dėl šios priežasties nebuvo galima vadovautis kitų teismų nustatytais prejudiciniais faktais. Bankas kredito mokėjimus sustabdė būtent dėl to, jog viena sudarytų preliminariųjų sutarčių buvo fiktyvi. Trečiajam asmeniui sudarius sutartį su tikruoju nuomininku, finansavimas nedelsiant buvo atnaujintas. Byloje, kurioje nustatytais prejudiciniais faktais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, aiškiai nustatyta, jog preliminariosios sutartys sudarytos nebuvo, tačiau tokia teismo išvada vertintina kaip tikrųjų preliminariųjų sutarčių nesudarymas. Minėtą aplinkybę patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimta civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo. Atsakovo vertinimu, apelianto argumentai, susiję su trečiojo asmens nuosavo kapitalo rodiklio vertinimu, yra nepagrįsti, kadangi šis rodiklis nustatytinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio argumentus, susijusius su nuosavo kapitalo rodiklio apskaičiavimu, rėmėsi prejudiciniu faktu. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog teisėti atsakovo veiksmai negali būti laikomi ekonominiu spaudimu. Be to, nustatyta, kad trečiasis asmuo ginčijamą sandorį vykdė, t. y. reikalavo kredito išmokėjimo, o tai yra akivaizdus sandorio pripažinimas, kuriam esant šalis nebetenka teisės tokį sandorį ginčyti. Atsakovo vertinimu, jam negali būti taikoma civilinė atsakomybė, kadangi neįrodytos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – atsakovo neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų (finansavimo sustabdymo) ir neigiamų padarinių (trečiojo asmens bankroto), žalos padarymo faktas. Be to, negautos pajamos – tai tik ta suma, kuri lieka įmonei kaip uždarbis, kaip dėl įmonės ekonominės veiklos sukurta pridėtinė vertė. Atsakovas prašė priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.
Trečiasis asmuo BUAB „INGERO“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė sutinkąs su ieškovo A. I. skundu. Paaiškino, jog A. I. yra trečiojo asmens kreditorius, todėl turi teisę reikšti atsakovui netiesioginį ieškinį. Trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartį laikė prejudiciniu faktu, kadangi minėtoje kitoje byloje nustatytos aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja faktinėms šioje byloje nustatytoms aplinkybėms. Pasak trečiojo asmens, ginčijamuose susitarimuose nėra nei vienos sąlygos, kurios būtų palankios trečiajam asmeniui UAB „INGERO“. Šalys kredito sutartimi susitarė dėl kredito gavėjo nuosavo kapitalo rodiklio apskaičiavimo, tačiau atsakovas šį rodiklį skaičiavo pažeisdamas sutarties sąlygas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl apelianto teisės pareikšti netiesioginį ieškinį
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi trečiajam asmeniui UAB „INGERO“ iškelta bankroto byla. 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi patvirtintas ieškovo A. I. kreditorinis reikalavimas UAB „INGERO“ bankroto byloje (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
Nustatyta, kad 2008 m. balandžio 7 d. tarp trečiojo asmens UAB „INGERO“ ir atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus buvo sudaryta kredito sutartis (t. 1, b. l. 11-40), pagal kurią sutarties šalys susitarė dėl 3 700 000 EUR kredito UAB „INGERO“ suteikimo konkrečiai paskirčiai – galutiniam atsiskaitymui už žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), perkamą pagal 2008 m. vasario 6 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartį, sandėlio šiame žemės sklype statybai bei šiame žemės sklype esančių stalių dirbtuvių rekonstrukcijai (kredito sutarties 1.4. punktas). Vėliau tarp šalių buvo sudaryti papildomi susitarimai prie kredito sutarties. 2008 m. balandžio 15 d. sudarytas papildomas susitarimas (t. 1, b. l. 41-45), kuriuo šalys susitarė pakeisti bei papildyti kredito sutartį ir kredito sutarties 1 priedą. Pagal šį susitarimą trečiasis asmuo įsipareigojo įkeisti administracinį pastatą, stalių dirbtuves, žemės sklypą, visas banko sąskaitas visomis valiutomis, atidarytas ir būsiančias atidarytomis banke, o taip pat ir visas esamas bei būsimas lėšas šiose sąskaitose, priklausančias kredito gavėjui, įforminti bankui priimtinos formos ir turinio laidavimą, pateikti bankui priimtinos formos ir turinio susitarimus, kuriais būtų subordinuotos kredito gavėjo paskolos, gautos iš trečiųjų asmenų. 2008 m. balandžio 15 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis (t. 1, b. l. 52-55), kuria ieškovas A. I. neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo kaip solidarus skolininkas atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu kredito gavėjas (trečiasis asmuo UAB „INGERO“) neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir/arba kitų įmokų pagal kredito sutartį su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais. 2008 m. lapkričio 4 d. šalys sudarė papildomą susitarimą (t. 1, b. l. 46-51) prie kredito sutarties, kuriuo susitarė pakeisti ir papildyti 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutartį, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą 2015 m. balandžio 30 d. (kredito sutartyje buvo numatyta 2018 m. balandžio 30 d.), 3 procentų metinių palūkanų maržą (kredito sutartyje buvo 1,20 procentų metinių palūkanų marža), 0,75 procentų dydžio nuo nepanaudotos kredito sumos metinį įsipareigojimo mokestį, mokamą kas mėnesį (kredito sutartyje įsipareigojimo mokestis nebuvo nustatytas), trečiojo asmens ir nuomininko UAB „Granex“ nuomos sutarties privalomąsias sąlygas, sutarties 3 priede numatė kredito gavėjo nuosavo kapitalo rodiklio dydį, kuris 2009 metais turi būti ne mažiau kaip 10 %, nustatė kitus papildomus kredito gavėjo įsipareigojimus. Ieškovas A. I. trečiojo asmens BUAB „INGERO“ vardu pareiškė netiesioginį ieškinį atsakovui, kaip trečiojo asmens BUAB „INGERO“ skolininkui. Ieškovas netiesioginiu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2008 m. lapkričio 4 d. papildomą susitarimą Nr. KSP 08/11/01 prie 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutarties Nr. KS08/04/06; taikyti vienašalę restituciją ir priteisti iš atsakovo Nordea Bank Finland Plc trečiajam asmeniui BUAB „INGERO“ 1 000 Lt turėtų išlaidų; iš atsakovo Nordea Bank Finland Plc priteisti trečiajam asmeniui BUAB „INGERO“ 13 909 815,90 Lt nuostolių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas nagrinėjamu atveju neturi subjektinės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, kadangi asmuo, kuriuo vardu reiškiamas ieškinys (BUAB „INGERO)“ dar neturi turtinės teisės, jis nėra nurodyto atsakovo kreditorius, ir atsakovas nėra trečiojo asmens skolininkas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtą aplinkybę sprendė, jog nėra visų sąlygų, būtinų pareikšti netiesioginį ieškinį, todėl ieškovas trečiojo asmens BUAB „INGERO“ vardu negalėjo pareikšti ieškinio CK 6.68 straipsnio pagrindu. Gi apeliantas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, skunde akcentavo, kad įstatymų leidėjas nustatė kreditoriaus reikalavimo teisės į skolininką, o ne skolininko reikalavimo teisės į savo skolininką neabejotinumo ir vykdytinumo reikalavimus, todėl nagrinėjamu atveju turi būti vertinama tik tai, ar ieškovas turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį BUAB „INGERO“. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto argumentacija.
CK 6.68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Pagal šią įstatymo normą (skirtingai nuo teisės pareikšti ieškinį tiesiogiai skolininkui) netiesioginiu ieškiniu kreditoriui suteikiama teisė pareikšti reikalavimą asmeniui, su kuriuo jo nesieja kreditoriniai santykiai, t. y. reikalavimą skolininko skolininkui. Pareikšti netiesioginį ieškinį skolininko vardu galima tik tada, kai yra įstatyme nustatytos sąlygos. Pagal CK 6.68 straipsnio 1 dalį netiesioginį ieškinį galima pareikšti tuo atveju, jeigu kreditoriaus reikalavimas skolininkui yra neabejotinas ir vykdytinas. Tai reiškia, kad kreditoriaus reikalavimas negali kelti abejonių ir negali būti ginčijamas tokio netiesioginio ieškinio pareiškimo metu. Šis reikalavimas turi būti vykdytinas, t. y. kitas asmuo turi pareigą įvykdyti prievolę kreditoriaus skolininkui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008). Kita sąlyga yra ta, kad skolininkas turi teisę pareikšti ieškinį kitam asmeniui, t. y. savo skolininkui, tačiau ieškinio nereiškia arba atsisako įgyvendinti savo teises. Toks skolininko neveikimas turi pažeisti kreditoriaus teises. Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negali būti pareikštas. Be minėtų sąlygų, taip pat turi būti CK 6.68 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos. CK 6.68 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareikšti netiesioginį ieškinį galima tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais) ir kai iki ieškinio pareiškimo yra suėjęs prievolių įvykdymo terminas. Pagal šią įstatymo normą kreditorius turi teisę pareikšti netiesioginį ieškinį ne bet kuriuo atveju, bet tik šiais išvardytais atvejais, ir tik dėl tokių prievolių, kurias kitas asmuo turi vykdyti kreditoriaus skolininkui. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius neturi teisės reikalauti įgyvendinti tas skolininko teises, kurios išimtinai susijusios su skolininko asmeniu.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas yra trečiojo asmens kreditorius. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra. Tačiau tarp šalių kilo ginčas, ar trečiasis asmuo yra atsakovo kreditorius bei ar trečiojo asmens reikalavimo teisė į atsakovą nagrinėjamu atveju yra neabejotina ir vykdytina. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog atsakovas (bankas) nėra trečiojo asmens (UAB „INGERO“) skolininkas, priešingai, – yra jo kreditorius, kadangi UAB „INGERO“ bankroto byloje yra patvirtintas atsakovo kreditorinis reikalavimas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vienareikšmiškai aiškinama, kad pagal CK 6.68 straipsnio 1 dalį kreditoriaus reikalavimas negali kelti abejonių ir negali būti ginčijamas tokio netiesioginio ieškinio pareiškimo metu. Šis reikalavimas turi būti vykdytinas. Taigi viena iš sąlygų reikšti netiesioginį ieškinį yra skolininko, kurio vardu yra reiškiamas ieškinys, galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės turėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-312/2008, 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio trečiojo asmens reikalavimo teisės į atsakovą nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog trečiasis asmuo šiuo metu nėra atsakovo kreditorius, o apeliantas pareikštu ieškiniu dar tik siekia sukurti trečiojo asmens turtinę teisę atsakovo atžvilgiu. Tokiu atveju akivaizdu, jog trečiasis asmuo dabar nėra atsakovo kreditorius, o juo galėtų tapti tik teismo sprendimo pagrindu pripažinus negaliojančiu ieškiniu ginčijamą sandorį, priteisus iš atsakovo nuostolių atlyginimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog trečiasis asmuo neturi galiojančios, neabejotinos ir vykdytinos reikalavimo teisės į atsakovą, todėl ši pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė yra teisiškai pagrįsta.
Taip pat pažymėtina, kad pagal teismų praktiką netiesioginis ieškinys yra toks ieškinys, kurį už skolininką jo vardu pareiškia kreditorius, kai skolininkas turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau šios teisės neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007). Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovas teigė, jog, trečiajam asmeniui UAB „INGERO“ iškėlus bankroto bylą, jo valdymo organai neteko įgaliojimų, o juos perėmė bankrutuojančios bendrovės administratorius, kuriam suteikta teisė veikti bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių vardu. Apeliantas pažymėjo, jog atsakovas yra didžiausias trečiojo asmens kreditorius, turintis absoliučią daugumą visų kreditorių balsų, todėl visiškai neįmanoma, kad BUAB „INGERO“ kreditorių susirinkimas priimtų sprendimą, įpareigojantį bankroto administratorių kreiptis į teismą dėl trečiajam asmeniui padarytos žalos. Pasak apelianto, BUAB „INGERO“ bankroto administratorius neįgyvendino teisės pareikšti ieškinį bankui (atsakovui), todėl tokią teisę įgijo trečiojo asmens kreditoriai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Minėta, kad viena iš netiesioginio ieškinio sąlygų yra ta, jog skolininkas (šioje byloje trečiasis asmuo) turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims (šioje byloje atsakovui), tačiau šios teisės neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės kreditoriui vykdymo. Nagrinėjamu atveju tokią teisę turi BUAB „INGERO“ bankroto administratorius. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 2 punktą įmonei iškėlus bankroto bylą, jos valdymo organai netenka savo įgaliojimų, juos perima bankroto administratorius, jam suteikti įgaliojimai valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą, taip pat jis įpareigotas patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas). Taigi teismo paskirtas administratorius yra įgaliotas veikti bankrutuojančios bendrovės ir šios bendrovės kreditorių vardu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvada, kad bankroto administratorius turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl, jo nuomone, neteisėtų (priešingų įmonės tikslams ar turėjusių įtakos įmonės nemokumui) sandorių ginčijimo. Šią teisę ir pareigą administratorius privalo vykdyti nevaržomai, laisvai, t. y. tokiems veiksmams nėra būtinas kreditorių susirinkimo pritarimas ar įpareigojimas. Išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su administratoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį atsakovui įgyvendinimo negalimumu ar didžiausio kreditoriaus trukdymu šią teisę realizuoti. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog trečiojo asmens bankroto administratorius vengia pareikšti tiesioginį ieškinį atsakovui, siekdamas išvengti prievolės ieškovui ir (ar) kitiems kreditoriams vykdymo. Priešingai, – iš bankroto administratoriaus atsiliepimo į apeliacinį skundą turinio matyti, jog jis pritaria apelianto pozicijai dėl ieškinio reikalavimų, tačiau nenurodo priežasčių, trukdančių pačiam administratoriui pareikšti tiesioginį ieškinį atsakovui. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas neįrodė antrosios netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos, jog trečiasis asmuo, turėdamas teisę reikšti reikalavimą atsakovui, šios teisės neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo savo kreditoriui (kreditoriams).
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti ir trečiosios netiesioginio ieškinio sąlygos – kreditorių teisių pažeidimo, kurį sąlygotų trečiojo asmens neveikimas – teisės pareikšti ieškinį atsakovui nerealizavimas. Kaip minėta, atsakovas šiuo metu nėra trečiojo asmens skolininkas, priešingai – yra jo kreditorius, todėl ir ši aptariama sąlyga neatitinka CK 6.68 straipsnio reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo apeliacinio skundo argumentas, esą pirmosios instancijos teismo sprendimu kvestionuojama trečiojo asmens galimybė įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos priteisimo, nelaikytinas pagrįstu, kadangi pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nagrinėjamu atveju neturi subjektinės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, neriboja paties trečiojo asmens, atstovaujamo bankroto administratoriaus, teisės (ir pareigos) ginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus ginčijant, jo nuomone, neteisėtus sandorius, taigi ir pareiškiant tiesioginį ieškinį atsakovui. Kaip minėta, aplinkybė, jog atsakovas yra didžiausias trečiojo asmens kreditorius, nepaneigia bankroto administratoriaus teisės bei pareigos savarankiškai ir nepriklausomai ginti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų bei nesudaro pagrindo išvadai, jog minėta aplinkybė yra akivaizdi kliūtis šią teisę ir pareigą realizuoti.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo išvados, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas, kaip trečiojo asmens kreditorius, neturi subjektinės teisės trečiojo asmens vardu pareikšti atsakovui netiesioginį ieškinį ginčijant trečiojo asmens ir atsakovo sudarytus sandorius bei tuo pagrindu reikalaujant žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog vien tai, kad apeliantas neturėjo subjektinės teisės trečiojo asmens BUAB „INGERO“ vardu pareikšti atsakovui netiesioginio ieškinio, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai, todėl teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų iš esmės nepasisako.
Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo ir įrodymų išreikalavimo
Kaip minėta, apeliantas 2013 m. liepos 24 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuos prašo pridėti prie bylos. Nurodė, jog rašytinių paaiškinimų pateikimo būtinybė iškilo tik po sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme. Apeliantas nurodė, jog rašytinių paaiškinimų turinys bei priedai (teismo nutartys, priimtos kitose civilinėse bylose) pagrindžia aplinkybę, jog atsakovas bet kokio pobūdžio priemonėmis siekdamas savo interesų užtikrinimo, atliko (atlieka) neteisėtus veiksmus, kurie pažeidžia trečiojo asmens ir jo kreditorių interesus.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 323 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Susipažinus su teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų turiniu ir priedais nustatyta, jog jais apeliantas papildomai motyvuoja apeliacinį skundą, t. y. nurodo papildomus apeliacinio skundo argumentus. Kolegija, įvertinusi rašytinių paaiškinimų turinį ir priedus, sprendžia, jog rašytiniais paaiškinimais apeliantas iš esmės pildo apeliacinį skundą. CPK 323 straipsnio nuostatų pagrindu teisėjų kolegija apelianto pateiktus 2013 m. liepos 24 d. rašytinius paaiškinimus atsisako priimti ir jų nevertina. Minėti paaiškinimai procesiškai gražintini pateikusiam asmeniui, nes jie pateikti pažeidžiant CPK 323 straipsnyje nustatytą draudimą.
Apeliantas taip pat prašė išreikalauti naujus įrodymus: Nordea Bank Finland Plc kredito komiteto ir valdybos sprendimus (su priedais) suteikti UAB „INGERO“ kreditą; sprendimus stabdyti kredito pagal 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutartį Nr. KS/08/04/06 išmokėjimą ir nutraukti 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutartį Nr. KS 08/04/06. Apeliantas nurodo, jog toks prašymas buvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė šiuos įrodymus išreikalauti iš atsakovo. Apelianto vertinimu, išreikalautini įrodymai padėtų atskleisti tikrąją atsakovo valią bei priežastis, lėmusias kreditavimo sustabdymą ir kredito sutarties nutraukimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti apelianto išvardintus įrodymus, esą todėl toks prašymas, kaip nepažeidžiantis CPK 314 straipsnio sąlygų, pateikiamas apeliacinės instancijos teismui. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas prašė iš atsakovo išreikalauti kreditavimo bylą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog toks įrodymas būtų perteklinis (t. 2, b. l. 6, 118). Gi apeliacinės instancijos teismui pateiktu prašymu ieškovas prašė išreikalauti banko valdybos arba kredito komiteto sprendimus, todėl prašymas dėl įrodymų išreikalavimo negali būti laikomas tapačiu anksčiau pareikštam pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, pats apeliantas nėra tikras šių įrodymų egzistavimu bei jų reikšme nagrinėjamam ginčui. Be to, nenustatyta, kad apeliantas šių įrodymų būtų tiesiogiai reikalavęs iš atsakovo, kuris juos pateikti atsisakė. Esant pagrįstoms pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl bylos baigčiai esminę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių nustatymo, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo išreikalauti naujus įrodymus, nes šie įrodymai būtų pertekliniai, jų rinkimas bei ištyrimas naujų esminių bylos aplinkybių atskleisti nepadėtų ir nesudarytų pagrindo kitaip vertinti jau nustatytą esminę aplinkybę, jog apeliantas neturi subjektinės teisės reikšti netiesioginį ieškinį.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o šis teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas pareiškė prašymą priteisti 5 848,06 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo pateiktoje detalioje paslaugų ataskaitoje nurodoma, kad išlaidas sudarė apeliacinio skundo analizė, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas bei telekomunikacinės išlaidos; pateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (t. 3, b. l. 33-38). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl teisinės pagalbos išlaidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus. Teisėjų kolegija mano, jog būtų teisinga ir protinga ieškovui iš apelianto priteisti dalį teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo – 3 000 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių (kodas 112025592), 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.