Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

išteisintajam M. R.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės ir nukentėjusiosios L. T. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 21d. nuosprendžio, kuriuo M. R. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiosios T. L. D. civilinis ieškinys dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 straipsnio 6 punktu, 105 straipsnio 5 dalimi, nukentėjusiajai T. L. D. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos – 771,81 Eur pripažinti proceso išlaidomis ir apmokėti iš valstybės lėšų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalimi, 105 straipsnio 6 dalimi, nukentėjusiosios T. L. D. atstovo advokato R. D. prašymas priteisti T. L. D. patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

4.1. Mano, kad teismas pagrįstai išteisino M. R., nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados visiškai atitiko bylos aplinkybes, taip pat teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo proceso teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį. Teigia, kad prokurorė nepagrįstai teigia, kad T. L. D. parodymai buvo nuoseklūs, tuo tarpu pati L. T. D. mėtosi, blaškosi teikdama savo parodymus: „Davė į žandą“, „Davė į galvą“, „Pamačiau kumštį“, „Manau, kad sudavė“. Vėliau parodymuose atsiranda žodis „špyga“. Nurodo, kad teismo posėdyje buvo pateiktas T. L. D. skundas jos iškraustymo byloje, kuriame dėl patirtų sužalojimų ji kaltina M. R. brolį D. J..

4.2. Teigia, kad prokuratūros prašymas iš kaltinimo M. R. pašalinti aplinkybes – odos nubrozdinimai kairiojo dilbio priekiniame paviršiuje, kairiajame rieše ir kairiajame delne, kadangi šie sužalojimai atsirado ne dėl M. R. tyčinių veiksmų T. L. D. atžvilgiu, o dėl jos pačios veiksmų, tai yra po kėlimosi nugriuvus, įsikimbant į erškėtrožės krūmą ir susižalojant erškėtrožės spygliais, neturi būti tenkinamas, nes išteisinamajame nuosprendyje nėra konstatuojama dalinė M. R. kaltė dėl vienokių ar kitokių sužalojimų padarymo, dėl kurių M. R. kaltinimas tenkinamas vienoje dalyje, o išteisinamas kitoje kaltinimo dalyje. Mano, kad šie prokurorės teiginiai yra reikšmingi tik apkaltinamajam nuosprendžiui.

4.3. Nesutinka su prokurorės nuomone, kad teismas neįvertino specialistės - psichologės V. Š. duotų paaiškinimų teisme. Pažymi, kad specialistės - psichologės vaidmuo yra pagalbinė priemonė, įrodymų šaltinis yra vaikas ir jo pateikti parodymai. Galutinis vertinimas priklauso teismui. Teigia, kad prokurorė, pateikdama mažametės parodymų interpretaciją, visa tai sujungia tarsi į loginę seką su garso įrašo žodžiais, tačiau tai viso labo kaltintojo įvykių interpretacija ir dėl žodžio „špyga“, atsiprašymo bei dėl to, ar staiga pajutęs skausmą žmogus instinktyviai susuka pirštus į špygą, norėdamas patraukti nuo savęs pavojaus šaltinį. Pažymi, kad vertinant specialistes duotus paaiškinimus, visgi nebuvo pateikta kontrolinių klausimų dėl galimos įtaigos, prisiminimų formavimo, nebuvo išaiškintas bendravimų su vaiku dėl šio įvykio kiekis. Nebuvo paklausta vaiko, kaip jis supranta pasakytą vieną ar kitą teisinį pasakymą. Taigi specialistės dalyvavimas yra reikšmingas, bet rezultatas vertintinas visumoje gautų duomenų atžvilgiu.

4.4. Taip pat išteisintasis M. R. ir jo gynėjas nesutinka su prokurorės nuomone, kad M. R. sudavė smūgį kumščio pirštų kombinacija – špyga, nes tai nėra įrodyta ir neįrodytas tyčios akivaizdumas. Nesutinka ir su tuo, kad padaryta poodinės kraujosruva kairės akies voko vidiniame kampe sietina ir priskirtina išskirtinai M. R. T. L. D. smūgiavimo kumščio pirštų kombinacijai – špygai. Teigia, kad teismo medicinos specialistas pagrįstai nesiėmė atsakomybės kategoriškai priskirti sužalojimo padarinius tariamos „špygos“ poveikiui odos paviršiui. Nurodo, kad M. R. nuo pirmųjų savo parodymų minėjo, kad net ir norėdamas suduoti smūgį, fiziškai negalėjo pasisukti 180 laipsnių kampu ir padaryti jai sužalojimo kairės akies voko vidiniame kampe.

4.5. Pasak išteisintojo M. R. ir jo gynėjo, teismas teisingai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nustatė, kad nėra surinkta pakankamai objektyvių, patikimų ir nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad M. R. sudavė T. L. D. kumščiu į veido sritį, taip pat, teismo teigimu, nėra pagrindo išvadai, kad M. R. turėjo tyčią (tiesioginę ar netiesioginę) savo veiksmais sužaloti T. l. D., o taip pat nenustatyta, kad M. R. kėsinosi į T. L. D. sveikatą ir suvokė nusikalstamos veikos pobūdį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad tiek prokurorė, tiek ir nukentėjusioji iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu nurodydamos, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik kaltinamojo M. R. ir jo draugo L. G. parodymais bei laikė juos nuosekliais ir patikimais, o nukentėjusiosios T. L. D. parodymus atmetė kaip nenuoseklius, liudytojos M. E. R. parodymus nepagrįstai vertino kritiškai, nesivadovavo specialistės – psichologės V. Š. parodymais, netinkamai vertino specialisto išvadas dėl T. L. D. nustatytos kraujosruvos kairės akies voko vidiniame kampe bei nustatytos Takotsubo kardiomiopatijos, sprendžiant M. R. kaltės klausimą nepagrįstai vertino nesutarimus tarp T. L. D. ir M. R. bei D. J. dėl T. L. D. iškeldinimo, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl kaltinamojo M. R. išteisinimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

9. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu indubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

10. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

11. Nagrinėjamoje byloje M. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis tyčia sudavė kumščiu nukentėjusiajai T. L. D. į veido sritį, po ko ji griuvo ant žemės, taip padarydamas nukentėjusiajai T. L. D. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus sudavė kumščiu nukentėjusiajai T. L. D. į veido sritį, po ko ji griuvo ant žemės, taip padarydamas nukentėjusiajai T. L. D. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį M. R. atžvilgiu. Vien ta aplinkybė, kad prokurorė ir nukentėjusioji nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso teisės normas.

11.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais (išteisintojo M. R., nukentėjusiosios T. L. D., liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir jų pateiktomis išvadomis, byloje pateiktu garso įrašu, skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašu ir kita rašytine bylos medžiaga, tyrė bei analizavo tiek M. R. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, vertino M. R. ir nukentėjusiosios T. L. D. tarpusavio santykius), tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog M. R. sudavė T. L. D. kumščiu į veido sritį, ar turėjo tyčią (tiesioginę ar netiesioginę) savo veiksmais sužaloti T. L. D..

11.2. Apeliaciniuose skunduose tiek prokurorė, tiek ir nukentėjusioji T. L. D. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė išteisintojo M. R. ir jo draugo L. G. parodymus nuosekliais ir patikimais, o nukentėjusiosios T. L. D. bei mažametės liudytojos E. M. R. parodymus, kurie patvirtino nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, vertino kritiškai. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl mažametės nukentėjusiosios anūkės E. M. R. nurodytų aplinkybių neįvertino specialistės - psichologės V. Š. duotų paaiškinimų teisme.

11.3. Lyginant išteisintojo M. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, jo nurodytas aplinkybes parodymų patikrinimo vietoje, akistatos su nukentėjusiąją T. L. D. metu, matyti, kad viso baudžiamojo proceso metu M. R. nuosekliai tvirtino, kad jis ieškojo telefone rašto, o tuo metu nukentėjusioji stovėjo šone jam iš dešinės, kai nukentėjusioji staiga jam pliaukštelėjo pilvo apačioje, ties lytiniais organais. Jam tai buvo netikėta ir į tai sureagavo, „nes vyrai į tai sureaguoja“. Sureagavęs į nukentėjusiosios pliaukštelėjimą, sumosikavo rankomis, sukosi į nukentėjusiąją ir galėjo kažkur jai pataikyti, bet yra tikras, kad ne į veidą. Neneigė, kad galėjo atbula ranka nukentėjusiajai lengvai kliudyti kažkur ties krūtine, bet ne ties galva. Teigė, kad jokio smūgio nebuvo, o tyčinio – juo labiau. Atsisukęs į nukentėjusiąją, pamatė, kad ji prarado pusiausvyrą ir, žengdama žingsnį atgal, atsisėdo į gėlyną.

11.3.1. Šiuos išteisintojo M. R. parodymus patvirtina nuoseklūs, viso baudžiamojo proceso eigoje nekitę liudytojo L. G. parodymai. Liudytojas parodė, kad nukentėjusioji ir M. R. stovėjo greta ties langu, nukentėjusioji M. R. stovėjo iš dešinės pusės, M. R. rodant telefone esančią informaciją, nukentėjusioji pradėjo svaidytis epitetais bei delnu sugriebė M. R. už pilvo apačios. M. R. iš refleksyvaus skausmo susilenkė ir sukdamasis dešine puse galėjo pečiu ar alkūne pastūmė nukentėjusiąją nuo savęs. Nukentėjusioji paėjo kelis žingsnius atgal, į kairę, praėjo pro M. R. nugarą, apsidairė, pasižiūrėjo, kur jai patogiau būtų kristi, ir žnektelėjo ant žemės prie rožių krūmų.

11.3.2. Kaip matyti išteisintojo M. R. ir liudytojo L. G. duoti parodymai buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, logiški ir aiškūs, jų parodymai dėl esminių aplinkybių tarpusavyje sutampa. Be to, jų nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina M. R. pateikti garso įrašai iki ir po konflikto (2 t., b. l. 33–40; 3 t., b. l. 161), kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tinkamu įrodymu. Iš minėto garso įraše užfiksuotų pokalbių turinio matyti, kad M. R. atvykus policijos pareigūnams tvirtino, jog jis nukentėjusiajai T. L. D. netrenkė kumščiu, kelis kartus pakartojo, kad nukentėjusioji jam sudavė ties pilvu, o jis lenkdamasis netyčia ją pastūmė ir ji virto. Tai, kad nukentėjusioji T. L. D. pati puolė M. R., jog netiesa, kad M. R. „dėjo iš kumščio“ nukentėjusiajai, pokalbių metu tvirtino liudytojas L. G.. Tokie išteisintojo M. R. ir liudytojo L. G. išsakyti teiginiai atitinka jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, todėl pirmosios instancijos teismas jų duotus parodymus laikė patikimais ir pagrįstai rėmėsi spręsdami M. R. kaltės klausimą. Nors iš minėtų apžiūros protokole užfiksuotų garso įrašų matyti, kad nukentėjusiajai paklausus „kokią tu turėjai teisę iš kumščio man į galvą duoti?“, M. R. atsako „taip, neturėjau teisės, atsiprašau, neturėjau“, nukentėjusiajai nurodžius „man špygą kišai, tu man špygą kišai“, M. R. sako „aš atsiprašau dėl to“, tačiau šios M. R. išsakytos frazės neduoda pagrindo abejoti jo duotais parodymais. Kaip pagrįstai pažymėjo skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, šiuo atsiprašymu išteisintasis ne pripažįsta tyčia smurtavęs nukentėjusiosios atžvilgiu, o siekia nuraminti akivaizdžiai įsikarščiavusią nukentėjusiąją bei atsiprašyti už pastūmimą, apie kurį jis pasakojo policijos pareigūnui iki šios išsakytos frazės. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai akcentavo ir tai, kad M. R. nesiekė aktyviais veiksmais provokuoti konflikto, nes kaip matyti iš minėtų garso įrašuose užfiksuotų pokalbių turinio, M. R. su nukentėjusiąja bendravo ramiu tonu ir mandagiai, o tuo tarpu nukentėjusioji M. R. vadino įvairiais įžeidžiančiais žodžiais, net ir atvykus policijos pareigūnams.

11.4. Išteisintojo M. R. parodymų nepaneigia ir specialisto išvadose T. L. D. nustatyta kraujosruva kairės akies voko vidiniame kampe. Įvertinęs specialisto išvadas dėl nukentėjusiajai T. L. D. nustatytos hematoma kairės akies voko vidiniame kampe, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad specialisto išvada pati savaime nepatvirtina, jog nustatytą nukentėjusiosios sužalojimą – kraujosruvą kairės akies voko vidiniame kampe, padarė išteisintasis M. R.. Prokurorės apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog specialisto išvadoje ir iš specialisto paaiškinimų matyti, kad poodinė kraujosruva kairės akies voko vidiniame kampe buvo padaryta galimai smūgiuojant kietu buku, ribotą paviršių turinčiu, daiktu, galimai pirštu, kaip ir nurodė liudytoja E. M. R., kas sudaro pagrindą spręsti, kad nukentėjusioji T. L. D. sužalojimus patyrė išteisintojo M. R. sukelto konflikto metu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad T. L. D. gydymo stacionare ligos istorijoje buvo nurodyta nedidelė hematoma kairės akies voko vidiniame kampe, kas konstatuota ir visose specialistų išvadose. Apklaustas teisme specialistas T. Š. paaiškino, jog apžiūros metu T. L. D. veide, tai yra kairio voko vidiniame kampe, jis kraujosruvos nenustatė (ją apžiūrėjo praėjus 9 dienoms po įvykio), šį sužalojimą jis nustatė iš medicininių dokumentų. Paaiškino ir tai, kad dokumentuose buvo užfiksuota nedidelė blyški kraujosruva, kuri galėjo būti padaryta galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, tačiau to kategoriškai negali tvirtinti. Nurodė, kad nustatyta kraujosruva galėjo būti padaryta kontaktuojant su buku kietu, ribotą paviršių turinčiu daiktu ir tai, kad šaka pagal žalojančią daiktų rūšinę priklausomybę priskiriama kietiems bukiems daiktams. Teisėjų kolegija vertindama aptartas aplinkybes sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, jog po išteisintojo M. R. ir nukentėjusiosios T. L. D. konflikto, T. L. D. poodinė kraujosruva kairės akies voko vidiniame kampe objektyviai buvo, tačiau nesant objektyvių duomenų, kad ši poodinė kraujosruva atsirado būtent dėl išteisintojo M. R. neteisėtų veiksmų, nesudaro pagrindo kategoriškai išvadai apie išteisintojo M. R. smurtinius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nukentėjusiosios ir išteisintojo nurodytas aplinkybes dėl nukentėjusiajai specialistų išvadose nustatyto sužalojimo – poodinės kraujosruvos krūtinės kairėje, pagrįstai konstatavo, kad šis sužalojimas galėjo atsirasti būtent išteisintojo nurodytomis aplinkybėmis, kai jis netyčia, po netikėto nukentėjusiosios kepštelėjimo ties jo lytiniais organais, lenkdamasis ir sukdamasis galėjo atbula ranka ar alkūne pataikyti/stumtelėti nukentėjusiajai kažkur ties krūtine, po ko nukentėjusioji nugriuvo. Dėl kitų specialistų išvadose T. L. D. nustatytų sužalojimų bei sukeltos Takotsubo kardiomiopatijos, teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad sužalojimai galėjo atsirasti T. L. D. griūnant bei keliantis nuo žemės, įsikibus į erškėtrožės krūmą, o sukeltą susargdinimą, kurį specialistai sieja su patirtais išgyvenimais ne tik dėl kilusio konflikto tarp jos ir M. R., bet ir dėl kitų veiksnių, t. y. lyties ir amžiaus, nukentėjusiosios vyro mirties, kraustymosi į kitus namus, užsitęsusios įtampos ir nerimo, susijusio su patiriamais gyvenimo pokyčiais, nėra pagrindu tvirtinti, jog M. R. vienkartinis veiksmas galėjo iššaukti šios ligos paūmėjimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog specialisto išvada ar ekspertizės aktas BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirti prie įrodymų, nustatant asmens kaltę, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, neturintis didesnės įrodomosios galios, nei kiti bylos duomenys, ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, ekspertizės akte (specialisto išvadoje) pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-598-489/2015, 2K-325-942/2017). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi ir specialisto išvadas vertino kartu su byloje esančiais tiek nukentėjusiosios T. L. D., išteisintojo M. R. parodymais, tiek ir su kita bylos medžiaga.

11.5. Vertinant nukentėjusiosios T. L. D. nurodytas įvykio aplinkybes viso baudžiamojo proceso metu, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos parodymus vertino kritiškai. Kaip matyti iš nukentėjusiosios T. L. D. pareiškimuose, akistatos, parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytų aplinkybių, jos parodymų duotų teisiamajame posėdyje, iš jo pokalbių, užfiksuotų garso įrašuose, dėl M. R. įvykio metu atliktų veiksmų esmingai keitėsi. Pirminiame pareiškime nukentėjusioji nurodė, kad M. R. užpuolė ir sumušė, po to tvirtino, jog sudavė jai kumščiu į veidą, ji griūdama susitrenkė kairę alkūnę, kad M. R. sudavė į galvą, trenkė į kairį skruostą, pamatė kumštį, tačiau neatsimena, ar gavo smūgį, pati smūgio kumščiu nejuto. Tokie nenuoseklūs nukentėjusiosios T. L. D. parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu, o juo labiau, kad jos parodymai prieštarauja išteisintojo M. R. ir liudytojo L. G. parodymams bei juos paneigia kiti byloje surinkti duomenys.

11.5.1. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti išteisintojo M. R. ir nukentėjusiosios T. L. D. parodymų prieštaravimus, skundžiamame nuosprendyje juos gretino su kitais byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir su mažametės liudytojos E. M. R. duotais parodymais, kuri tvirtino, kad M. R. špyga sudavė „babai“ į nosį ir „baba“ nukrito (1 t., b. l. 182–183). Tačiau pati nukentėjusioji T. L. D. tokios aplinkybės nei vienos apklausos metu nenurodė, nors dėl M. R. įvykio metu atliktų veiksmų jos nurodomos aplinkybės, kaip jau buvo minėta, viso baudžiamojo proceso metu esmingai keitėsi. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, liudytojos suvokimui, kad išteisintasis M. R. sudavė nukentėjusiajai su špyga į nosį, jog jis mušė, galėjo turėti įtakos tai, kad įvykio vietoje kelis kartus buvo minimas žodis „špyga“, kelis kartus nukentėjusioji jį kartojo policijos pareigūnui nurodydama apie M. R. jai suduotą smūgį, ir liudytoja E. M. R. špygos rodymą, pagal savo amžių galėjo susieti su įvykio pasekmėmis – nukentėjusiosios griuvimu. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios T. L. D., išteisintojo M. R. ir liudytojo L. G. parodymus, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad E. M. R. įvykio metu stovėjo už išteisintojo M. R., kas kelia pagrįstų abejonių, jog ji galėjo matyti M. R. ir nukentėjusiosios veiksmus konflikto metu, išskyrus tai, kaip ji pati nurodė, kad nukentėjusioji nukrito ant žolės.

11.5.2. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios T. L. D. nurodytų aplinkybių ir M. R. pateiktame kaltinime inkriminuotų aplinkybių, jog jis tyčia sudavė kumščiu nukentėjusiajai T. L. D. į veido sritį, po ko ji griuvo ant žemės, išskyrus prieštaringus pačios nukentėjusiosios T. L. D. parodymus, kurių patikimumas kelia abejonių, neabejotinai nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys.

11.6. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nurodė netinkamą M. R. išteisinimo pagrindą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų matyti, kad teismas nustatė, jog byloje nepakanka įrodymų konstatuoti objektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių: pačios veikos – kad M. R. naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją; pasekmių (sukėlė fizinį skausmą); subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas ne neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o dėl to, kad tokia veika nepadaryta, t. y. pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas BPK normas pritaikė tinkamai.

11.7. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų ir, vadovaujantis prokurorės ar nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, pripažinti kaltu bei nuteisti M. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad M. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios L. T. D. apeliacinius skundus