Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-464/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-06-23
Bylos Nr.: 2A-464/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas: V. G.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Advokatai: Stasis Mačiulaitis

Kategorijos

44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-464/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.5

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,

dalyvaujant ieškovui V. G. ,ieškovo atstovui advokatui Stasiui Mačiulaičiui,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui V. V. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1517-450/2009 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo institucijų ir teismo veiksmais, atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas V. G. prašė teismą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 68 735,70 Lt turtinei ir 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Paaiškino, kad 2005 m. liepos 7 d. Vilniaus m. VPK KP ENTS jam (V. G. ) įteikė pranešimą apie įtarimą padarius nusikaltimą (svetimo turto pasisavinimas), numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje, baudžiamojoje byloje, iškeltoje pagal nepagrįstą Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidento R. B. pareiškimą. Šioje baudžiamojoje byloje 2005 m. gegužės 27 d., kai jis (ieškovas) buvo išvykęs į Angliją dirbti, buvo priimtas nutarimas jo (ieškovo) gyvenamojoje vietoje atlikti kratą, siekiant surasti ir paimti Lietuvos ledo ritulio federacijos blankus, paskolų raštų originalus bei kitus federacijos buhalterinius dokumentus. Ieškovas teigė, kad krata buvo nerezultatyvi, todėl neteisėta. Ji sukėlė tik įtampą šeimoje, jo (ieškovo) žmona ir trys vaikai dėl atliktos neteisėtos kratos patyrė šoką. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2005 m. liepos 5 d. Vilniaus m. apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu jam (ieškovui), kaip įtariamajam, buvo neteisėtai ir nepagrįstai paskirta kardomoji priemonė – dokumentų (paso) paėmimas, o prašymai ją panaikinti buvo atmesti. Ieškovas teigė, kad tokios kardomosios priemonės paskyrimas suvaržė jo konstitucines teises ir laisves, nes sukliudė išvykti į užsienį ir laisvai dirbti pasirinktoje Europos Sąjungos valstybėje. Taip pat nurodė, kad minėta kardomoji priemonė buvo paskirta šališkai, t. y. remiantis tik Lietuvos ledo ritulio federacijos direktoriaus pareiškimu, neatlikus visapusiško tyrimo, nesurinkus ir neištyrus visų įrodymų, neatsižvelgus į tai, kad ieškovas buvo teigiamai charakterizuojamas, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, legalų darbą užsienyje, kurį vėliau prarado dėl to, kad buvo paimtas pasas, tvirtus šeiminius ryšius. Prokurorai neatsižvelgė į jo (ieškovo) prašymus suteikti galimybę išvykti dirbti į Angliją, į pasižadėjimą atvykti pagal pirmąjį pranešimą ar skambutį ir dalyvauti ikiteisminiame tyrime, taip pat ignoravo dokumentus, įrodančius ieškovo paimtų lėšų panaudojimo teisėtumą. Tokiu būdu dėl neadekvačios kardomosios priemonės paskyrimo ieškovas neteko darbo užsienyje ir pajamų, pragyvenimo šaltinio. Ieškovas taip pat nurodė, kad ikiteisminis tyrimas truko neprotingai ilgai – apie 1,5 metų, o per tą laiką ieškovas buvo apklaustas tik 2 kartus, jokie kiti procesiniai veiksmai su juo iki pat teisminio nagrinėjimo nebuvo atliekami. Ieškovas nurodė, kad neteisėti teismo veiksmai pasireiškė ir tuo, kad nors Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu jis dėl pareikštų kaltinimų buvo išteisintas kaip nepadaręs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir panaikintos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 25 d. šį išteisinamąjį nuosprendį panaikino, priėmė nuosprendį, kuriuo pripažino jį (ieškovą) kaltu, ir paskyrė bausmę – 2 metus laisvės apribojimo. Ieškovas teigė manantis, kad Vilniaus apygardos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, padarė akivaizdžias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, kurias nustatė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. lapkričio 20 d. nutartyje, kuria minėtas teismo nuosprendis buvo panaikintas, o byla grąžinta Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas išvadomis, padarytomis atrenkant tik ieškovą kaltinančius bylos duomenis ir pripažįstant juos įrodymais, neišreikalavus kitų duomenų, taip pat buvo pažeisti įrodymų vertinimo bei nuosprendžio motyvavimo reikalavimai. Apygardos teismo išvados buvo pripažintos ydingomis iš esmės. Galutiniu Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 27 d. nuosprendžiu jis (ieškovas) buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalis dėl išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Ieškovas taip pat nurodė, kad dėl išvardintų neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų bei neteisėtų teismo veiksmų nuteisiant jam buvo padaryta 68 735,70 Lt turtinė žala, kurią sudaro: 17 mėnesių negautos pajamos, kurias ieškovas būtų gavęs dirbdamas Anglijos kompanijoje „Swift Recruitment“, - 68 290 Lt (781 svarų sterlingų per mėnesį) už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 2 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d.; 358,25 Lt už įgytą ir nerealizuotą bilietą skrydžiui iš Lietuvos į Angliją. Reikalavimą dėl 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovas grindė tuo, kad baudžiamasis persekiojimas, trukęs 3 metus, sukėlė jam ir jo šeimai daug dvasinių išgyvenimų, stresą, įtampą, nepatogumus, stipriai nukentėjo ieškovo psichinė sveikata, jis susirgo depresija, iki šiol priverstas lankytis pas psichiatrus, vartoti raminamuosius vaistus, kamuoja nemiga, taip pat pablogėjo ir nutrūko santykiai su kaimynais, draugais, dėl baudžiamojo proceso ir jo metu taikytų kardomųjų priemonių buvo apribotos ieškovo įdarbinimo galimybės ir dėl to nukentėjo jo (ieškovo) šeima.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančios Generalinė prokuratūra bei Teisingumo ministerija su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad viena švelniausių kardomųjų priemonių – dokumentų paėmimas – buvo paskirta teisėtai, ieškovas jos paskyrimą skundė aukštesniajam prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau nutarimas dėl kardomosios priemonės paskyrimo liko nepanaikintas. Nurodė, kad būtent ieškovo pareiškimai apie tai, kad jis ketina vykti į Angliją, buvo pagrindas skirti jam (ieškovui) tokią kardomąją priemonę, siekiant užtikrinti jo dalyvavimą ikiteisminiame tyrime. Atsakovo atstovai pažymėjo, kad ieškovo gynėjas buvo pateikęs teismui skundą dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, tačiau po to pats jo atsisakė. Generalinės prokuratūros atstovas teigė, kad bylos tyrimas buvo atliekamas operatyviai, o jeigu ir užsitęsė ilgesnį laiką, tai dėl paties ieškovo ir jo atstovo kaltės vilkinant skundo dėl ikiteisminio tyrimo trukmės nagrinėjimą. Atsakovo atstovų įsitikinimu, ieškovo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes negautos pajamos grindžiamos tik rekomendacinio pobūdžio laišku, skirtu personalo atranka užsiimantiems asmenims; nepagrįstas ieškovo teiginys, kad neturėdamas paso jis negalėjo įsidarbinti, nors galėjo kreiptis dėl asmens tapatybės kortelės išdavimo ir įgyvendinti teisę į darbą. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad siekė įsidarbinti Lietuvoje ar kitoje valstybėje. Ieškovo reikalaujama neturtinės žalos kompensacijos suma yra nereali, neprotinga, neatitinka teismų praktikos identiškose bylose, bet to, yra visiškai nepagrįsta, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie patirtus išgyvenimus bei kriterijus, turinčius įtakos neturtinės žalos atlyginimo dydžiui.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, ieškovo V. G. naudai 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad jam pritaikytos procesinės prievartos priemonės (krata) bei kardomoji priemonė (dokumentų paėmimas) buvo neteisėtos, nes teismų praktikoje yra suformuluota, kad teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, jeigu taikant procesines prievartos ar kardomąsias priemones (nagrinėjamu atveju – atliekant kratą, skiriant dokumentų paėmimą) buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, ir tokie neteisėti atitinkamų institucijų ir pareigūnų veiksmai yra nustatyti bei konstatuoti įstatymų nustatyta tvarka atitinkamu procesiniu sprendimu. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ieškovo minimų procesinių prievartos priemonių taikymo neteisėtumo. Teismas konstatavo, kad ieškovo pasas buvo paimtas apie 17 mėnesių, ir kartu pažymėjo, kad ieškovas teikė prašymą panaikinti paskirtą kardomąją priemonę – dokumento (paso) paėmimą, tačiau, patikrinus šios kardomosios priemonės paskyrimo teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka, tiek Vilniaus m. apylinkės prokuratūros 2005 m. liepos 18 d. nutarimu, tiek Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi toks prašymas buvo atmestas ir kardomoji priemonė palikta. Minėtuose procesiniuose sprendimuose, kuriuose buvo keliamas klausimas dėl paskirtos kardomosios priemonės tikslingumo ir teisėtumo, taip pat buvo pažymėta, jog asmeniui, įtariamam sunkios nusikalstamos veikos padarymu, vienos iš pakankamai švelnių kardomųjų priemonių taikymas nėra įtariamo asmens teisių pažeidimas. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad V. G. buvo siūloma vietoj dokumentų paėmimo paskirti vienintelę asmens judėjimo laisvės neribojančią kardomąją priemonę – piniginį užstatą, tačiau V. G. nesutiko jo mokėti. Teismas padarė išvadą, kad negalima teigti, jog ieškovui paskirta kardomoji priemonė buvo neteisėta ir kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, taikydami šią priemonę, atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, jog ieškovo minėta aplinkybė, kad per visą paso paėmimo laikotarpį jis buvo apklaustas vos 2 kartus, todėl nereikėjo riboti jo judėjimo laisvės tokį ilgą terminą, atmestina, nes ikiteisminio tyrimo metu reikėjo surinkti ir kitus reikšmingus įrodymus (įtariamojo apklausa yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių baudžiamajame procese), atlikti daug kitų procesinių veiksmų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2005 m. gegužės 30 d. atliktos kratos metu buvo rasti ir paimti tam tikri Federacijos buhalteriniai dokumentai (raštai, blankai, žiniaraščiai ir t. t.). Prijungtoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas ar jo šeimos nariai būtų skundę kokius nors ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinius veiksmus ar paskirtą procesinę prievartos priemonę baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka. Pats ieškovas pripažįsta, kad krata buvo paskirta iš esmės pagrįstai, tačiau atlikta nepagrįstai, kadangi buvo be lauktų rezultatų. Tačiau teismas pažymėjo, jog faktas, kad procesinė prievartos priemonė nebuvo efektyvi, jokiu būdu nesuponuoja šios priemonės neteisėtumo. Teismas sprendė, kad, nenustačius neteisėtų veiksmų, negalimas ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkinimas. Pasisakydamas dėl ikiteisminio tyrimo trukmės, teismas nurodė, kad ieškovo teisė į apsaugą nuo nepateisinamo ir nereikalingo delsimo nebuvo pažeista, nes ieškovas buvo kaltinamas kelių sunkių nusikaltimų padarymu, nusikalstamos veikos buvo susijusios su didelės vertės finansinėmis-buhalterinėmis operacijomis, o teismų praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, kai tiriamos finansinio-ekonominio pobūdžio nusikalstamos veikos, esant būtinumui analizuoti buhalterinio pobūdžio dokumentus, objektyviai reikalaujama didesnių laiko sąnaudų. Be to, per visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį buvo intensyviai ir nuosekliai atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai. Ieškovo nurodyta aplinkybė, jog jis buvo apklaustas tik 2 kartus, nereiškia, jog ikiteisminis tyrimas buvo nepagrįstai ir neproporcingai vilkinamas, kadangi jo metu reikėjo surinkti ir kitus reikšmingus įrodymus. Teismas pažymėjo, kad klausimas dėl nepagrįstai ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės jau buvo keliamas ir sprendžiamas baudžiamojo proceso metu. Nors ieškovas ir jo atstovas buvo pateikę skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl pernelyg ilgos jo trukmės, kuriame buvo keliami identiški klausimai ir argumentai, kaip ir šioje byloje, vilkino šio skundo išnagrinėjimą, tačiau skundas vis tiek buvo paliktas nenagrinėtas, nes ieškovas skundo atsisakė ir taip išreiškė valią šio klausimo nekvestionuoti. Pasisakydamas dėl nuteisimo apeliacinės instancijos teisme, teismas nurodė, kad įsiteisėjusioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį 2007 m. gegužės 25 d. nuosprendį, ieškovo V. G. atžvilgiu padarė šiurkščius baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimus, sudariusius pagrindą panaikinti apkaltinamąjį teismo nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, Ši faktinė aplinkybė, teismo nuomone, leidžia spręsti apie neteisėtus teismo veiksmus, pasireiškusius ieškovo nuteisimu, ir yra sąlyga civilinei atsakomybei. Teismas atmetė atsakovą atstovaujančios Teisingumo ministerijos atstovo argumentą, kad skirtingas įvairių instancijų teismų įrodymų vertinimas nėra laikytinas neteisėtais teismo veiksmais, nes įrodymų vertinimo neteisėtumo neįmanoma konstatuoti, o teisėjas vertina įrodymus pagal vidinį įsitikinimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ir įrodymų vertinimą reglamentuoja imperatyvios baudžiamojo proceso teisės normos, o tai reiškia, kad vertindamas įrodymus teismas turi vadovautis BPK nustatytomis taisyklėmis, o įrodymų vertinimas nesilaikant minėtų reikalavimų laikytinas ydingu. Nagrinėjamu atveju kasacinio teismo nutartimi yra nekvestionuotinai ir vienareikšmiškai konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo, sprendimo motyvavimo ir išvadų darymo taisykles reglamentuojančias teisės normas ir tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto nuosprendžio priėmimą, sudarė pagrindą, esant šiems esminiams baudžiamojo proceso teisės pažeidimams, panaikinti teismo nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Teismas sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties nepagrįstumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad grąžinus bylą nagrinėti iš naujo galutine ir įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartimi ieškovas dėl kaltinimo dalies pagal BK 182 straipsnio 2 dalyje buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo pažymių, t. y. visiškai reabilituotas. Tačiau bylos dalis dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pasisakydamas dėl turtinės žalos atlyginimo teismas atkreipė dėmesį, jog nustačius, kad ieškovui skirta kardomoji priemonė – dokumentų (paso) paėmimas, dėl kurio paskyrimo ieškovas negalėjo išskristi į Angliją, buvo teisėta, nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl 445,70 Lt išlaidų lėktuvo bei autobuso bilietams nuvykti į Angliją priteisimo. Teismas sprendė, kad ir reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo negali būti patenkintas, kadangi šiuo atveju negalima kalbėti apie priežastinio ryšio tarp neteisėto ieškovo nuteisimo ir jo negautų pajamų šiuo laikotarpiu egzistavimą, nes nepaneigtos ieškovo galimybės ieškoti ir susirasti darbą Lietuvoje ir taip gauti pajamų. Be to, teismui nebuvo pateikta jokių duomenų apie ieškovo darbą iki neteisėto nuteisimo, apie prarastas pajamas, apie ieškovo bandymus tokį darbą surasti per visą laikotarpį nuo patraukimo įtariamuoju iki apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo, t. y. per beveik 2 buvimo Lietuvoje metus. Teismas sutiko, kad dokumentų paėmimo skyrimas riboja tik judėjimo į užsienį laisvę, tačiau neriboja judėjimo valstybės viduje, taip pat įdarbinimo galimybių. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog teismas tik iš dalies tenkino ieškinį, egzistuoja pagrindas spręsti tik neturtinės žalos, padarytos neteisėtu nuteisimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimą. Teismas sprendė, kad V. G. dėl neteisėto apkaltinamojo teismo nuosprendžio dėl jo priėmimo, nuteisimo laisvės apribojimo bausme, pakankamai ilgą laiką trukusio tolesnio baudžiamojo persekiojimo, sąlygoto neteisėto nuteisimo, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, emocines kančias, dvasinį skausmą bei stresą, išgyveno netikrumo dėl ateities, nerimo ir baimės jausmą, t. y. patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str. 1 d.). Nustatydamas priteistinos kompensacijos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas buvo kaltinamas ir nuteistas už sunkius nusikaltimus, jam paskirta pakankamai griežta – laisvės apribojimo daugiau nei 2 metams – bausmė, neteisėtas ieškovo nuteisimas truko beveik pusę metų, tačiau kartu atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad informacija apie neteisėtą ieškovo nuteisimą būtų pasklidusi visuomenės informavimo priemonėse, kad nuteisimo faktas turėtų neigiamos įtakos ieškovo šeimos gyvenimui, nors iš faktinių aplinkybių visumos galima spręsti, kad vis dėlto tam tikrų neigiamų padarinių profesinei veiklai galėjo atsirasti. Be to, teismas akcentavo, kad ieškovas neįrodė, kad jo ligos bei neįgalumas (ieškovas yra 50 procentų nedarbingas), patirti psichiniai sutrikimai atsirado būtent dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos ir atliktų procesinių veiksmų bei priimtų sprendimų, nes iš teismui pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad dar 2004 m. kovo mėnesį V. G. buvo diagnozuotas sunkus pasikartojantis depresijos epizodas be psichozės simptomų, 2005 m. pradžioje ieškovas buvo gydomas nuo atitinkamų lėtinių ligų, lankėsi pas psichiatrą. Taigi teismas sprendė, jog psichikos sutrikimų, atsiradusių ir gydytų dar iki baudžiamosios bylos iškėlimo ir įtarimų ieškovui pareiškimo, jokiu būdu negalėjo sąlygoti neteisėti teismo veiksmai nuteisiant ieškovą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, dėl kokių būtent ligų ieškovui buvo nustatytas 50 procentų nedarbingumas, o iš medicininių dokumentų išrašo matyti, kad ieškovas turėjo ne tik psichinio pobūdžio, bet ir kitokių sveikatos sutrikimų (diskų išvaržos, stuburo osteochondrozė, radikulopatijos paūmėjimas ir t. t.). Iš kitos pusės, teismas manė, jog tikėtina, kad neteisėtas nuteisimas ir su tuo neatsiejamai susiję psichologinio pobūdžio išgyvenimai tam tikru būdu galėjo prisidėti prie iki tol buvusios komplikuotos ieškovo psichinės sveikatos būklės ir ją pagilinti. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą teismas pažymėjo ir tą aplinkybę, kad nepaisant ieškovo išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį vis dėlto tiek minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, tiek ir procesą užbaigusioje Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovo nepranešimas Federacijai apie pasiskolintas lėšas vertinamas kaip apgaulė, taigi pripažįstama, kad V. G. paimti pinigai turėjo atsispindėti buhalterinėje apskaitoje, ši apskaita buvo nepilna. Be to, bylos dalis dėl ieškovo kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta dėl baudžiamosios atsakomybės senaties, o tai reiškia, kad procesas šioje dalyje užsibaigė nereabilituojančiu ieškovą pagrindu. Visos šios aplinkybės sudarė pagrindą teismui kalbėti apie tam tikrą neigiamą paties ieškovo elgesį nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgdamas į visas aukščiau paminėtas aplinkybes bei į suformuotą teismų praktiką, teismas priteisė ieškovui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 6 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Patenkinęs ieškinį iš dalies, taip pat įvertinęs bylos pobūdį, sudėtingumą, ieškovo atstovo paruoštų procesinių dokumentų ir teismo posėdžių byloje skaičių bei apimtį, teismas sprendė, kad teisinga ir protinga sumažinti iš atsakovo priteistinų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti sumą iki 2 000 Lt.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas V. G. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Skundą apeliantas grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, priėmė neobjektyvų, šališką ir vienpusišką sprendimą, nes iš esmės rėmėsi tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi.Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, kad Lietuvos ledo rutulio federacijos vadovybės veiksmai, pasireiškiantys tuo, kad Federacija nenorėjo grąžinti keturiems jos kreditoriams pasiskolintų lėšų, teismo įsiteisėjusiais sprendimais keturiose civilinėse bylose pripažinti neteisėtais. Pažymėtina, kad tarp nagrinėjamos bylos ir minėtų civilinių bylų yra glaudus ryšys, nes tokiu būdu žlugo Federacijos mėginimas ieškovui inkriminuoti nusikalstamą veiką. Teismas skundžiamame sprendime rėmėsi beveik dešimties metų senumo teismų praktika, kuri neatitinka nei laikmečio dvasios, nei faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad ieškovas neturėjo pagrindo reikalauti, kad atitinkamos institucijos savo neteisėtus veiksmus įtvirtintų teismų procesiniais sprendimais.Atlygindamas turtinę žalą teismas privalėjo remtis CK 6.272 straipsniu ir vadovautis visiško žalos atlyginimo principu. Teismui buvo pateikti įrodymai („Swift Recruitment“ raštas, atlyginimo pažymos, keleivių bilietų ir bagažo kvitų nuorašai), tačiau kai kurie iš jų buvo atmesti neargumentuotai. Be to, neįvertinęs visų įrodymų, teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.Skundžiamu sprendimu priteista atlyginti 6 000 Lt dydžio neturtinė žala laikytina ieškovo asmens pažeminimu ir pasityčiojimu iš ieškovo patirto dvasinio sukrėtimo, nes ieškovas trejus metus gyveno su gėda, baime, skriauda, kurios vėliau peraugo į gilią depresiją ir padarė ieškovą neįgaliu asmeniu. Teismo priteista suma yra nereali ir neatitinkanti kompensacinės instituto paskirties, tokiu sprendimu pažeistas CK 1.5 straipsnis.Teismas, sumažindamas ieškovo naudai priteistinas bylinėjimosi išlaidas, prieštarauja pats sau, be to, neatsižvelgia į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 pateiktas rekomendacijas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo. Ieškovui iš valstybės priteistini visi 4 500 Lt.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, apeliaciniu skundu prašo minėto teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš Lietuvos valstybės priteista 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliantas skundą grindžia tokiais argumentais:

Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikino, nėra pagrindas ieškovui priteisti atlyginti neturtinę žalą, nes įrodymų vertinimo procesas siejamas su subjektyviais kriterijais, todėl visada išlieka tikimybė, kad dėl tų pačių įrodymų bus pasisakyta skirtingai ir tai negali būti vertinama kaip neteisėti teismo veiksmai. Atlikus galutinį įrodymų vertinimą ieškovas buvo išteisintas, o priėmus išteisinamąjį nuosprendį asmuo neįgyja teisės į žalos atlyginimą, jei nėra kitų tam būtinų įstatyme nustatytų sąlygų. Todėl teismas nepagrįstai ieškovui priteisė 6 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas išvadą, kad dėl baudžiamosios bylos atsakovo ir taip prasta sveikata galėjo pablogėti, grindė tik prielaidomis. Teismas nurodė, jog normalus asmuo esant konkrečioms aplinkybėms galėjo patirti didesnių ar mažesnių psichologinės būsenos sutrikimų. Toks vertinimas eliminuoja ieškovo pareigą įrodinėti, kad neteisėtu veiksmu jam padaryta žala. Teismas privalėjo nurodyti, kaip pasireiškė, kad neteisėtas nuteisimas prisidėjo prie kitų iki tol buvusių ieškovo psichikos susirgimų, taip pat aptarti tai patvirtinančius įrodymus.Ieškovui negalėjo būti priteistas žalos, kuri galėjo būti jam padaryta, atlyginimas dar ir dėl to, kad žalos atsiradimą galėjo lemti jo paties veiksmai. Išteisinamajame teismo nuosprendyje yra konstatuoti ieškovo neteisėti veiksmai, nurodyta, kad nepranešimas Federacijai apie pasiskolintas lėšas vertintinas kaip apgaulė, taigi pripažįstama, kad V. G. paimti pinigai turėjo atsispindėti buhalterinėje apskaitoje, ši apskaita yra nepilna. Teisėjų kolegija taip pat pasisakė, kad V. G. veikla gali būti vertinama tik kaip buhalterinės tvarkos pažeidimai, dėl kurių jau suėjo baudžiamosios atsakomybės senatis. Pagal suformuotą teismų praktiką neteisėtų veiksmų dalyviui negali būti atlyginama žala, padaryta šiais neteisėtais veiksmais.Teismas, priteisdamas ieškovui 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, pažeidė CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes, iš dalies patenkinęs ieškinį ir priteisęs 6 000 Lt žalos atlyginimą, teismas patenkino tik 1,05 proc. ieškovo pareikštų reikalavimų. Taigi, proporcingai turėjo paskirstyti ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą ieškovas V. G. prašo šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodo, kad teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kurioje konstatuota, jog apeliacinės instancijos teismas padarė šiurkščius baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimus, o tai savo ruožtu leidžia spręsti apie neteisėtus teismo veiksmus nuteisiant ieškovą. Ieškovas pažymėjo, kad dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų bei daugiau negu trejus metus trukusių ieškovo išgyvenimų jam toliau gilėjo ir vystėsi depresija. Be to, atkreipė dėmesį, jog apelianto samprotavimai dėl bylinėjimosi išlaidų nedaro garbės Teisingumo ministerijos atstovui.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra prašo ieškovo V. G. apeliacinį skundą atmesti, o Teisingumo ministerijos skundą patenkinti. Atsiliepime nurodo, kad ieškinys šioje byloje reiškiamas ne Lietuvos ledo rutulio federacijai, todėl Federacijos santykiai su ieškovu ar kitais asmenimis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsiliepime taip pat pažymima, kad ieškovas, menkindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, nenurodo nė vienos, kuria remiantis būtų galima konstatuoti jo reikalavimų pagrįstumą. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad 6 mėnesius galiojęs apkaltinamasis nuosprendis ieškovo atžvilgiu realiai nebuvo vykdomas, o byloje esantys medicininiai dokumentai neįrodo ieškovo patirtų dvasinių išgyvenimų, susijusių su neteisėtais teismo veiksmais. Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovo atstovas Generalinė prokuratūra pažymi, kad ieškovo atstovas buvo tas pats, kaip ir baudžiamojoje byloje, todėl buvo gerai susipažinęs su bylos medžiaga ir pastangų ir laiko sąnaudų tam nereikėjo, kas leidžia spręsti apie pagrindą sumažinti ieškovui priteistinas atstovavimo išlaidas.

Atsiliepimu į V. G. apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, jog pagal suformuotą teismų praktiką, net ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį, konkrečių veiksmų, atliktų baudžiamajame procese, neteisėtumas nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodinėjimas. Pažymi, kad ieškovas nepagrįstai nurodė, jog skundžiamas teismo sprendimas nemotyvuotas, nes iš šio sprendimo matyti, jog teismas ištyrė ir įvertino visas faktines aplinkybes, ištyrė įrodymus, taip pat ir tuos, kurie, anot ieškovo, susiję su turtinės žalos dydžiu. Su apeliaciniu skundu pateikti Lietuvos ledo rutulio federacijos ir kitų asmenų civilinėse bylose priimti procesiniai sprendimai nėra susiję su nagrinėjama byla.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.), tai apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (CPK 263 str.), taip pat, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Asmens teisė į reikalavimo patenkinimą siejama su materialinio teisinio pobūdžio aplinkybėmis, ieškovo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo fakto pagrindimu bylos nagrinėjimo iš esmės procese. Būtinybę šalims įrodyti teisės pažeidimo faktą įtvirtina CPK normų visetas (CPK 5 str. 1 d., 12, 17 str., 135 str. 1 d. 2, 3 4 p., 176, 178 str. ir kt.). Teismo pareiga – ištirti ir įvertinti visas bylos aplinkybes, tinkamai taikyti ir aiškinti teisę ir konstatuoti ar paneigti ieškovo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (CPK 6, 177, 185 str.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai įvertino valstybės pareigūnų (ikiteisminio tyrimo, teismo) veiksmus tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą ir padarė pagrįstą išvadą dėl valstybės atsakomybės ir ieškovui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 259 str.).

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo ir kt.), reglamentuoja CK 6.272 straipsnis. Kartu su šiuo straipsniu taikytina ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), Lietuvoje įsigaliojusi 1995 m. birželio 20 d., galiojusi apeliantui (ieškovui) procesinės prievartos priemonių taikymo metu (CK 1.13 str., Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 1 ir 2 d.). Valstybės pareiga atlyginti tokio pobūdžio neturinę žalą atsiranda tik tuo atveju, jei ji padaryta neteisėtais (priimtais pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką) minėtų pareigūnų veiksmais (procesiniais teisiniais aktais), kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės baudžiamojo proceso srityje, ir esant kitoms dviem sąlygoms – žalai ir priežastiniam ryšiui, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

Kaip jau minėta, 2006 m. lapkričio 30 d. Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo nuosprendžiu V. G. buvo išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl to, kad nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu, panaikinus minėtą apylinkės teismo nuosprendį, buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse (apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, taip pat ir didelės vertės turtą, taip padarė turtinę žalą Lietuvos ledo ritulio federacijai), ir nuteistas 2 metų laisvės apribojimo bausme. 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šį nuosprendį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. kovo 27 d. nutartimi dalį Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo ieškovas buvo išteisintas dėl nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, panaikino ir šią bylos dalį nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Išteisinimą dėl nusikaltimų, nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, teismas pripažino pagrįstu, nes nenustatyta, kad V. G. padarė veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Taigi ieškovas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jį reabilituojančiais (išteisinus jį nepadarius veikos, numatytos BK 182 str. 2 d.) ir nereabilituojančiais pagrindais – bylą nutraukus dėl senaties (BK 182 str. 1 d.). Ieškovas savo nekaltumą įrodinėja apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo jis buvo visiškai išteisintas, tačiau jau minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis, pakoregavusi nuosprendį, yra neatskiriama apylinkės teismo priimto nuosprendžio dalis, todėl šie procesiniai dokumentai vertinami kartu. Konstatuota situacija neleidžia prieiti prie vienareikšmės išvados, kad ieškovas buvo visiškai reabilituotas, ir tai turi reikšmės sprendžiant civilinės atsakomybės bei žalos dydžio klausimą. Pirmosios instancijos teismas analizavo teismų procesinius dokumentus ir atsižvelgė į šias minėtas aplinkybes, spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą.

Nepagrįstas apelianto (ieškovo) teiginys, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, nevisapusiškai ir neobjektyviai. Iš bylos duomenų, teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ir visapusiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių. Apeliantas nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi, kuria panaikintas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, grindė teismo veiksmų neteisėtumą, todėl akivaizdu, kad tokį dokumentą, kaip vieną iš įrodymų, teismas analizavo ir dėl jo pasisakė.

Apeliaciniame skunde nurodytas apelianto argumentas dėl Lietuvos ledo ritulio federacijos vadovybės veiksmų atsisakyti patenkinti kreditorių reikalavimus grąžinti paskolas ir dėl baudžiamosios bylos ryšio su civilinėmis bylomis pagal kreditorių reikalavimus Lietuvos ledo ritulio federacijai nesusijęs su šia byla, todėl nenagrinėtinas.

Apeliantas V. G. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamų procesinės prievartos priemonių ir kardomosios priemonės paskyrimo teisėtumo klausimą, nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, susiformavusia analogiškose bylose per ilgą laikotarpį. Toks teiginys – nepagrįstas. Teismas, nagrinėdamas bylą, privalo vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Europos Sąjungos teisės normomis, bet ir teismų praktika (CPK 3,4 str.). Teismų prievolė taikyti teisės taikymo išaiškinimus, esančius kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose sprendimuose, nutartyse, nutarimuose, jeigu jie turi precedento reikšmę atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, konstatuota ir 2007 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą nagrinėjamoje byloje, pagrįstai rėmėsi teismų praktikos precedentais, suformuotais analogiškose bylose, ir neturėjo pagrindo nuo jų (precedentų) nukrypti ir kurti naują precedentą.

Ieškovas prašė priteisti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą neteisėtais ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmais: dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir dokumentų paėmimo – paskyrimo, kratos, nuteisimo ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką neužtikrinimo.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamosios bylos nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų. Išteisinamasis teismo nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-34, 2003 m. spalio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-895, 2006 m. vasario 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-150, 2006 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-182, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-169/2007 ir kt.). Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, jeigu taikant procesines prievartos ar kardomąsias priemones (nagrinėjamu atveju – pradedant ikiteisminį tyrimą, atliekant kratą bute, paskiriant vieną iš kardomųjų priemonių – dokumentų paėmimą ir nuteisiant) buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, kurie yra nustatyti įstatymų nustatyta tvarka atitinkamu procesiniu sprendimu. Taigi priimant sprendimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi būti įvertintas atsakovo pareigūnų minėtų veiksmų, taip pat ir apelianto teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią terminą realizavimo atitiktis Baudžiamojo proceso kodekso normoms ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį pradėtas Vilniaus miesto vyriausiajame policijos komisariate 2005 m. vasario 7 d. ir 2005 m. vasario 25 d. gavus Lietuvos ledo ritulio federacijos pareiškimus apie tai, kad buvęs šios federacijos prezidentas V. G. Federacijos vardu yra paėmęs iš įvairių fizinių asmenų bendrą 126 000 Lt paskolą, kurią fiziniai asmenys reikalauja grąžinti, pareiškėjui suabejojus paskolos dokumentų tikrumu (baudžiamoji byla Nr. 10-1-70092-05 (1-217-99/06), 1 t., b. l. 6, 9). Priežasčių, dėl kurių toks procesas negalėtų būti vykdomas, nenustatyta. Taigi ikiteisminis tyrimas pradėtas esant pagrindui, nustatytam Baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Ši nuostata nepažeista.

Kardomųjų priemonių paskyrimą reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekso 119-121 straipsniai. Jų paskirtis – užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio įvykdymą, taip pat jos gali būti skiriamos siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 str.). Įstatymas nustato, kad kardomoji priemonė gali būti paskirta tik tuo atveju, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo, kuriam tokia priemonė taikoma, padarė nusikalstamą veiką. Tačiau skiriant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikėtų priimant pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad 2005 m. liepos 5 d. ieškovui įteiktas 2005 m. liepos 4 d. pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse, t. y. apie tai, kad ieškovas, būdamas Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentu, surašė paskolos raštus ant Federacijos blankų, garantuodamas paskolų grąžinimą Federacijos turtu, ir paėmė iš fizinių asmenų (konkrečios pavardės nurodytos) atitinkamas sumas (nurodytos), jų į Federacijos kasą neįnešė ir dokumentų apie šių pinigų naudojimą nepateikė. Taip apgaule, savo naudai įgijo svetimą, taip pat ir didelės vertės turtą. Ieškovas neneigė to fakto, kad pinigus skolino, juos panaudojo Federacijos reikmėms, pinigų pasisavinimą neigė (baudžiamoji byla, 2 t., b. l. 66-70). Baudžiamosios bylos duomenys (dokumentai, liudytojų parodymų, kt. duomenys) buvo pakankami, kad objektyvus stebėtojas susidarytų nuomonę apie tai, kad įtariamasis galėjo padaryti nusikaltimą. Iš to sprendžiama, kad įtarimas buvo pagrįstas. Toks įtarimas atitinka bendruosius kardomųjų priemonių skyrimo kriterijus (BPK 121 str. 2 d.). Ieškovui, kaip įtariamajam, 2005 m. liepos 5 d. buvo paskirtos dvi švelniausios kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese bei netrukdomą ikiteisminį procesą (baudžiamoji byla, 2 t., b. l. 78-80). Nors ieškinyje ieškovas užsiminė apie kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – paskyrimą, tačiau jos neteisėtumo neįrodinėjo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ir jos neskundė nei ikiteisminio tyrimo, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. Baudžiamojo proceso kodekso 121 straipsnio 3 dalis leidžia vienu metu skirti kelias švelnesnes už suėmimą kardomąsias priemones, todėl dviejų švelniausių kardomųjų priemonių paskyrimas buvo teisėtas veiksmas. Ieškovas skundė įstatymų nustatyta tvarka prokurorui ir teismui tik dokumentų paėmimą (baudžiamoji byla, 3 t., b. l. 5, 179-181), tačiau skundai nebuvo patenkinti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus civilinėje ir baudžiamojoje bylose esančius duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad dėl ieškovui pareikšto įtarimo pobūdžio, ikiteisminio tyrimo proceso eigos, jo ketinimų išvykti į užsienį, siekiant užtikrinti ieškovo dalyvavimą procese, minėta kardomoji priemonė buvo paskirta teisėtai; ieškovo teisės pažeidimas nenustatytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad jei ieškovo skundas dėl kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo – būtų patenkintas, tai nereiškia, kad jis (ieškovas) būtų įgijęs teisę laisvai judėti ir išvykti iš šalies, nes tokiu atveju būtų likusi galioti kita kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kurio ieškovas neskundė. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ieškovui buvo siūloma pakeisti paskirtas kardomąsias priemones į kitą – užstatą, tačiau ieškovas su tuo nesutiko. Šią faktinę aplinkybę jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą ir dėl kratos ieškovo bute teisėtumo. Kaip matyti iš ieškinio ir bylos nagrinėjimo procese gautų ieškovo paaiškinimų, ieškovas vienos iš procesinės prievartos priemonių – kratos – neteisėtumą siejo su tuo, kad ji buvo be rezultatų. Kratos pagrindai nustatyti Baudžiamojo proceso kodekso 145 straipsnyje. Krata kaip procesinė prievartos priemonė taikoma pradėjus ikiteisminį tyrimą atitinkamu procesiniu dokumentu – teismo nutartimi (baudžiamoji byla, 2 t., b. l. 162). Kratos rezultatas nėra šios procesinės priemonės neteisėtumą įrodantis faktas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino visas bylos faktines aplinkybes ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad krata ieškovo, tuo metu įtariamojo, bute atlikta teisėtai. Taip pat nustatyta, kad jos (kratos) metu buvo rasti ir paimti kratos protokole išvardinti dokumentai (baudžiamoji byla, 2 t., b. l. 163-196). Taigi apelianto teiginys, kad krata buvo be rezultatų, – nepagrįstas. Apeliantas nepateikė savo teiginius pagrindžiančių ir teismo išvadas paneigiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad visi apelianto skundžiami ikiteisminio tyrimo metu atlikti procesiniai veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normų.

Ieškinyje bei pirmosios instancijos teisme apeliantas žalą įrodinėjo ir nepagrįstai ilgu ikiteisminio tyrimo procesu, tačiau apeliaciniame skunde teismo sprendimo dėl šios faktinės aplinkybės neskundžia, jokių argumentų dėl to nenurodo, ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str.).

Byloje nustatyta, kad kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas – ieškovui buvo paskirta ir galiojo nuo 2005 m. liepos 5 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d., t. y. iki buvo priimtas Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis (baudžiamoji byla, 7 t., b. l. 110). Kadangi iki šio momento ieškovas reiškė pretenzijas tik dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, kratos, vienos kardomosios priemonės (dokumentų paėmimo) paskyrimo teisėtumo ir per ilgo ikiteisminio tyrimo proceso, o šių procesinių veiksmų neteisėtumas byloje paneigtas, taip nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo procesas truko nepateisinamai ilgai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, pažeidusių jo teises ir pagrindines laisves, ir dėl to neįgijo teisės į žalos atlyginimą. Jei ieškovas šiuo laikotarpiu patyrė kokių nuostolių, jie dėl minėtos priežasties nėra reikšmingi (b. l. 38-39,102-122). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti neteisėtais minėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo veiksmus.

Ieškovas turtinę ir neturtinę žalą siejo ir su neteisėtu 2007 m. gegužės 25 d. Vilniaus apygardos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, priimtu panaikinus išteisinamąjį apylinkės teismo nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas pripažino šią faktinę aplinkybę įrodyta, t. y. konstatavo teismo veiksmų neteisėtumą. Šis teismo veiksmų neteisėtumas pagrįstas procesiniu dokumentu – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi, panaikinusia apkaltinamąjį nuosprendį, ir 2008 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria buvo paliktas galioti apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis dėl ieškovui inkriminuotų sunkių nusikaltimų padarymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatuotas apeliacinės instancijos teismo, priėmusio apkaltinamąjį nuosprendį, aiškus baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimas (BPK 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. 2 p.) – ignoruota teismo pareiga objektyviai vertinti įrodymus bei įrodymais pagrįsti teismo išvadas, taip pat kai kurios išvados padarytos ydingos iš esmės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aiškus teismo pareigos tirti ir vertinti įrodymus ir jais pagrįsti teismo išvadas pažeidimas vertinamas kaip neteisėtas teismo veiksmas, sąlygojęs neteisėtą ieškovo nuteisimą, dėl kurio valstybei atsiranda pareiga atsakyti.

Apeliantas (ieškovas) reikalavo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovui atlyginti turtinę žalą, pripažinęs ją neįrodyta ir susijusia su neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigų, teismo veiksmais (dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kratos, kardomosios priemonės paskyrimo), padarytais ikiteisminio tyrimo stadijoje. Su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu kolegija sutinka ir neturi pagrindo jo didinti. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. lapkričio 23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Kaip jau minėta, ieškovas buvo neteisėtai nuteistas už sunkių nusikaltimų padarymą laisvės atėmimo bausme, teismui nerūpestingai atlikus Baudžiamojo proceso kodekse įvirtintą pareigą. Pašalinant minėtą pažeidimą, ieškovas buvo išteisintas dėl to, kad nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Suimtas nebuvo, realiai bausmės neatliko. Neteisėtas nuteisimas galiojo 5 mėnesius ir 20 dienų. Pirmosios instancijos teismas šią laiko trukmę įvertino kaip pakankamai ilgą ir turėjusią neigiamos įtakos ieškovui. Teisėjų kolegija tam neprieštarauja. Neteisėtas nuteisimas akivaizdžiai turėjo neigiamos įtakos ieškovo dvasiniams išgyvenimams, atsižvelgiant į tai, kad jis sirgo sunkiu pasikartojančiu depresijos epizodu be psichozės simptomų ir jautė nuolatinę įtampą, išgyvendamas netikrumą dėl ateities, patirdamas nerimą dėl nuteisimo ir bausmės. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.250 straipsnyje nustatytus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, teisingai įvertino pinigais apelianto dėl neteisėto nuteisimo patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Teismas, nustatydamas žalos dydį, atsižvelgė ir į tai, kad nors apeliantas (ieškovas) buvo išteisintas dėl inkriminuotų sunkių nusikaltimų padarymo jį reabilituojančiais pagrindais, tačiau dėl kitų nusikaltimų padarymo jam byla buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, t. y. nereabilituojančiais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas analizavo baudžiamosios bylos medžiagą, teismų nutartis ir padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad ieškovas vis tik buvo atlikęs tam tikrus neteisėtus veiksmus, susijusius su buhalterinės apskaitos tvarkos pažeidimais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks konstatuotas negatyvus ieškovo elgesys turi įtakos neturtinės žalos dydžiui ir pirmosios instancijos teismas į tai atsižvelgė. Į šią faktinę aplinkybę atkreipė dėmesį ir vienas iš atsakovo atstovų – Generalinė prokuratūra – atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti priteisto žalos atlyginimo dydžio nėra pagrindo. Apeliantas (ieškovas) neįrodė, kad neturtinės žalos atlyginimas turi būti didesnis.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų jis susirgo depresija ir tapo iš dalies neįgalus. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, kuriais konstatuota, kad ieškovui depresija diagnozuota dar 2004 metais, o 2005 metų pradžioje jis gydytas nuo įvairių lėtinių ligų, lankėsi pas psichiatrą dėl vidutinio sunkumo depresinio epizodo, vėliau – dėl priklausomybės nuo alkoholio sindromo, ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovui jo nurodomas susirgimas buvo diagnozuotas dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame išraše iš medicininių dokumentų (b. l. 186) nurodyta dar ankstesnė minėtos ligos diagnozavimo data – 2003 metai. Šioje pažymoje nurodyti duomenys apie paciento būsenos pablogėjimą prieštaringi. Teigiama, kad jo būsena buvo pablogėjusi dėl konfliktinės situacijos darbe ir dėl užsitęsusių teismų, bet tuoj pat nurodoma, kad dėl to jis 2004 metais buvo gydomas psichiatrijos stacionare. Tačiau žinoma, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir teismai vyko nuo 2005 metų vasario 7 dienos. Taigi šiame dokumente pateikta informacija negali būti vertinama kaip teisinga, atsižvelgiant į tai, kad dokumentas išrašytas 2009 m. birželio 9 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dieną. Jokių kitų įrodymų, kad ieškovo susirgimą lėmė neteisėtas nuteisimas, nepateikta.

Atmestini ieškovo apeliacinio skundo argumentai ir dėl teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 88, 93 str.), nepažeidė bylinėjimo išlaidas reglamentuojančių nuostatų ir tinkamai įvertino įrodymus. Spręsti kitaip nėra pagrindo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu konstatuota valstybės pareiga atsakyti, nes mano, kad teismo apkaltinamajame nuosprendyje pateikto įrodymų vertinimo negalima priskirti prie neteisėtų teismo veiksmų, o išteisinamasis nuosprendis pats savaime nereiškia prezumpcijos, kad visas baudžiamasis procesas, taip pat ir konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti. Šioje nutartyje jau pasisakyta dėl teismo veiksmų priimant apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavus šio teismo veiksmų neteisėtumą (tai konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi). Kaip jau minėta, teismo veiksmų neteisėtumas konstatuotas ne dėl įrodymų vertinimo kokybės, o dėl to, kad teismas akivaizdžiai ignoravo įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias procesinio įstatymo nuostatas, grindė nuosprendį tik atrinktais ieškovą kaltinančiais įrodymais, nereikalaudamas kitų duomenų, jų netirdamas ir nevertindamas, atmesdamas kitus įrodymus prielaidomis grįstais motyvais, ir dėl to padarė akivaizdžią teisės klaidą.

Dėl visų kitų šio apeliacinio skundo argumentų, analogiškų argumentams, nurodytiems ieškovo apeliaciniame skunde, jau pasisakyta atsakant į ieškovo apeliacinį skundą, todėl nesikartojama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasNijolė Piškinaitė