Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. K. (toliau – apelianto) skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria netenkintas R. K. skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – Institucijos) vyresniosios specialistės A. G. 2019 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-12214-2019 paliktas nepakeistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės A. G. 2019 m. birželio 20 d. nutarimu R. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 5 dalį dėl to, kad jis 2019 m. gegužės 25 d., 9.23 val., Vilniaus r., kelio Vilnius – Švenčionys – Zarasai 20 kilometre vairavo neblaivus, kai nustatytas lengvas, 0,60 promilių girtumo laipsnis. R. K. paskirta 800 Eur dydžio bauda ir specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones – atėmimas 12 mėnesių.

2. Nesutikdamas su nutarimu, R. K. skundu kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus, prašydamas taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir neatimti teisės vairuoti arba atimti teisę vairuoti trumpesniam terminui nei paskirtas.

3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai, išnagrinėję R. K. skundą, 2019 m. rugsėjo 6 d. nutartimi Institucijos 2019 m. birželio 20 d. nutarimą paliko nepakeistą ir apelianto skundo netenkino. Apylinkės teismas konstatavo, kad pareigūnė, nustatydama nuobaudos dydį ir administracinio poveikio priemonės trukmę, iš esmės įvertino visas aplinkybes, kurias įstatymų leidėjas įpareigoja įvertinti, ir paskyrė apeliantui teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančią nuobaudą ir administracinio poveikio priemonę. Apelianto skunde nurodomų aplinkybių, susijusių su senyvo amžiaus senelės ir tetos priežiūra, kitais patiriamais nepatogumais, teismas nevertino kaip išimtinių, sudarančių pagrindą spręsti, kad paskirta nuobauda ir administracinio poveikio priemonė yra per griežtos.

4. Apeliaciniu skundu R. K. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 6 d. nutartį: taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalį ir neatimti teisės vairuoti arba atimti teisę vairuoti trumpesniam terminui nei paskirtas.

5. Apelianto manymu, pirmos instancijos teismas tikrindamas Institucijos nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, pateikė gana formalius motyvus, todėl liko iki galo neatskleista ir neįvertinta visų byloje esančių faktinių aplinkybių visuma. Teismas ne tik neatsižvelgė į visas aplinkybes bei jo teikiamus dokumentus, bet taip pat nepakankamai įvertino jo asmenybę bei charakterizuojančius duomenis, neįvertino poreikio vairuoti transporto priemones būtinumo ir kitų neigiamų pasekmių dėl teisės vairuoti transporto priemones netekimo. Apelianto manymu, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 12 mėnesių yra per griežta ir neproporcinga priemonė jo atžvilgiu.

6. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, sprendžiant klausimą dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo, apsiribojo vienos aplinkybės – kad apeliantas padarė šiurkštų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimą, vertinimu. Tačiau, pasak apelianto, nusižengimo pobūdis pats savaime neužkerta kelio ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymui, o teismo motyvas netaikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų vien dėl to, kad padarytas ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytas pažeidimas, yra nepagrįstas.

7. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas, be teiginių apie padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą ir administracinei nuobaudai keliamus tikslus, nenurodė konkrečių motyvų ir nepateikė jokių objektyvių duomenų, kodėl netaikius teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ar skyrus trumpesnį nei imperatyviai numatytas minimalus 12 mėnesių terminas, jo atžvilgiu nebus pasiekti administracinei nuobaudai keliami tiek bendrieji, tiek prevenciniai tikslai. Anot pareiškėjo, teismų praktikoje paprastai pripažįstama, kad yra pagrindas sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą, kai nustatoma, jog yra pagrindas manyti, kad tuo bus pasiekti administracinės nuobaudos tikslai. Apeliantas per dešimtmetį trunkančius intensyvius vairavimo metus yra baustas už kelis nesistemingus pažeidimus, susijusius su kelių eismo taisyklėmis, už kuriuos baudos sumokėtos. Pažymi, kad už šiurkščius, grubius ar analogiško pobūdžio nusižengimus yra niekada nebaustas. Skunde akcentuojama, kad ilgas vairavimo stažas ir duomenų, jog apeliantas darytų kitus priešingus teisei veiksmus alkoholio įtakoje, nebuvimas rodo, jog jis, sėsdamas už vairo visuomet tinkamai ir rūpestingai įvertindavo savo būklę ir galėjimą vairuoti transporto priemonę. Visa tai sudaro pagrįstą pagrindą manyti, jog apeliantas nėra piktybinis pažeidėjas, o nusižengimas, už kurį jis nubaustas šioje byloje, yra atsitiktinio pobūdžio.

8. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino ne tik jo, kaip eismo dalyvio charakteristikos, bet ir teigiamai jį charakterizuojančių duomenų: jis neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nėra įtrauktas į psichiatrinių ar narkologinių įstaigų stebimų asmenų įskaitą, naujų ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu nevyksta, yra vedęs, sportuojantis, kraujo donoras, ūkininkas, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, įgijęs aukštalipio profesiją, šiuo metu dirbantis darbų vadovo pareigose. Darbdavio yra charakterizuojamas kaip sąžiningas, kruopštus, nekonfliktiškas, aktyviai dalyvaujantis seminaruose. Pasak apelianto, šie faktai leidžia daryti išvadą, kas jis yra socialiai integravęsis ir pasirinkęs dorą gyvenimo būdą, o jo asmenybė atspindi tik teigiamus piliečio bruožus. Tai suteikia pagrindą manyti, kad jam gali daryti poveikį ir švelnesnė nei numatyta minimali administracinio poveikio priemonė.

9. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, pagrindžiančių specialiosios teisės turėjimo poreikį. Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas neįvertino, kad jis yra registruotas ūkininkas, turintis nuosavos ir išnuomotos žemės įvairiose vietovėse. Pažymi, kad yra gavęs Europos Sąjungos paramą, pagal kurią yra įsipareigojęs iki 2020 metų tinkamai prižiūrėti žemes. Šiems darbams atlikti privalo vairuoti traktorių, kurį vairuoti būtina turėti „B“ kategorijos teisę vairuoti transporto priemones. Nevykdant įsipareigojimų reikės grąžinti visą ar dalį gautos paramos. Apeliantas mano, kad teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, jog jo darbui vienareikšmiškai būtina turėti teisę vairuoti. Nurodo, kad dirba inžinerinių sistemų montavimų įmonėje darbų vadovu. Dirba su objektais (duomenys neskelbtini) ir Rygoje, į kuriuos jis turi nuvykti, prižiūrėti darbų eigą, atlikti darbuotojų kontrolę. Nurodo, kad neturėdamas vairuotojo pažymėjimo bus atleistas iš darbo, o šiuo metu sumažėjo jo, kaip darbuotojo vertė, dėl ko sumažėjo ir gaunamas atlyginimas. Netekęs darbo, apeliantas negalės kas mėnesį mokėti įmokų už paimtą 82 925 eurų būsto paskolą. Apeliantas rūpinasi senele O. B. (97 m.), kuriai nustatyti specialieji poreikiai, bei padeda rimtų sveikatos problemų turinčiai, vienišai tetai A. K. (71 m.). Apeliantas teigia, kad tik būdamas mobiliu galės operatyviai ir pilnavertiškai jomis rūpintis.

10. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmos instancijos teismo nubuvo vertinamos tokios aplinkybės kaip nustatytas promilių kiekis, kuris nežymiai viršijo leistiną normą. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad nebuvo sukeltas eismo įvykis, nepažeisti kiti KET reikalavimai. Teigia, kad nors paminėtos aplinkybės nėra aktualios kvalifikuojant veiką, bet apibūdina jo pavojingumą, kurį būtina įvertinti individualizuojant nuobaudą.

11. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Skundas netenkinamas.

12. Aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad skundžiama 2019 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

13. Apeliantas neginčija savo veiksmų kvalifikacijos, pripažįsta kaltę dėl padaryto administracinio nusižengimo bei nuoširdžiai gailisi, tačiau nesutinka su jam paskirta administracinio poveikio priemone – specialiosios teisės atėmimu, prašo taikyti jam ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nuo šios administracinio poveikio priemonės atleisti arba jos terminą sutrumpinti.

14. ANK 22 straipsnyje numatyta, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama siekiant atgrasyti administracinius nusižengimus padariusius asmenims nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo, siekiant nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis bei siekiant atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus.

15. ANK 34 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ straipsnį (kuris atitinka ANK 34 straipsnio 5 dalį), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad šis straipsnis gali būti taikomas tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kaltininko asmenybę ir jo padarytą pažeidimą apibūdinančių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas šiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4/2011, 2AT-7-4-2013).

16. R. K. mano, kad tokių aplinkybių, kaip kaltės pripažinimas, nuoširdus gailestis, teigiama asmens charakteristika, darbo pobūdis, kreditiniai įsipareigojimai, rūpinamasis senyvo amžiaus, sveikatos problemų turinčiomis giminaitėmis bei kitų skunde nurodytų aplinkybių visuma, sudaro pagrindą švelninti jam skirtą nuobaudą. Apylinkės teismas konstatavo, kad šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip išskirtinės ir nesudaro pagrindo neskirti apeliantui teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo ar trumpinti šios sankcijos taikymo terminą. Su tokiais argumentais apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti.

17. Apeliantas pabrėžė turintis daug įsipareigojimų. Nurodė, kad jį slegia pasiimta 82 925 eurų būsto paskola, už kurią kiekvieną mėnesį turi bankui sumokėti po 303 eurus. Taip pat jis, kaip ūkininkas, yra gavęs Europos Sąjungos paramą, tuo įsipareigodamas tinkamai prižiūrėti jam priklausančias žemes, t. y. retinti krūmynus, pjauti viksvynus, nendrynus, išvežti juos bei atlikti kitus darbus. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad jis darbe užima pareigas, reikalaujančias vykti į kitus mietus ar valstybes. Negalint tinkamai atlikti šių funkcijų jam sumažėjo atlyginimas, taip pat gresia atleidimas iš darbo. Nurodo, kad darbo, o tuo pačiu ir pajamų netekimas sąlygoja tai, kad jis neįstengs įgyvendinti kitų, apeliaciniame skunde nurodytų, įsipareigojimų. Su skundu pateikė dokumentus, pagrindžiančius skunde nurodytus įsipareigojimus: darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kopiją, raštą dėl darbo pobūdžio, kredito sutarties kopiją, ūkininko pažymėjimo kopiją, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, duomenis apie gautą Europos Sąjungos paramą ir įsipareigojimus. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad apeliantas turi finansinių ir kitokio pobūdžio įsipareigojimų, tačiau teismo manymu, vien tai negali tapti priežastimi švelninti pastarojo teisinę padėtį.

18. Apeliantas skunde nurodo, kad teisė vairuoti būtina, siekiant vykdyti ūkio veiklą. Iš pateiktų dokumentų, kurie datuojami 2011, 2015, 2016 m., matyti, jog apeliantas ūkį įregistravo 2011-12-08. 2015-11-03 patvirtintas paramos gavėju pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonę „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ už veiklas „Nykstančios meldinių nendrinukų populiacijos išsaugojimas natūraliose ir pusiau natūraliose pievose“ ir/arba „Nykstančios meldinių nendrinukų populiacijos buveinių išsaugojimas šlapynėse“. Taigi, apelianto vykdoma ūkininko veikla nėra susijusi su nepertraukiamo pobūdžio darbais ūkyje ir nėra duomenų, kad be apelianto, darbų, susijusių su projekto įgyvendinimu, niekas negali atlikti (pavedimu kiti asmenys, samdomi darbuotojai ar pan.).

19. Apeliantas turi nuolatinį darbą, kurį, pasak apelianto, jis netekęs teisės vairuoti gali prarasti ar gali sumažėti jo gaunamas darbo užmokestis. Iš pateiktų dokumentų matyti, jog apeliantas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų vadovu ir šiuo metu jo darbo vieta yra Sandėliavimo paskirties pastatas, esantis Rygoje bei Sandėliavimo paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Minėtuose objektuose inžinerinių sistemų montavimo darbai atliekami iki 30 m aukštyje, tokio pobūdžio darbams atlikti reikalingas aukštalipio darbų vadovo pažymėjimas ir jis yra vienintelis įmonėje turintis dokumentą, patvirtinantį reikalingą kvalifikaciją. Bendrovės direktorius nurodo, kad apeliantui netekus teisės vairuoti transporto priemones, pastarasis neteks darbo, nes negalės nuvažiuoti į objektus bei spręsti iškilusias problemas dėl medžiagų trūkumo (Pastaba. duomenys, pateikti 2019 m. liepos mėn., su skundu naujų duomenų nepateikta). Apygardos teismas sutinka, kad apeliantui, netekus teisės vairuoti transporto priemones, kyla ir kils nepatogumų pasiekti prižiūrimus statybos objektus, darbo vietą, tačiau jo argumentas dėl darbo netekimo, praradus teisę vairuoti, yra nepagrįstas. Bylos duomenimis, administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas yra vykdoma nuo 2019-06-20, tuo tarpu šiai dienai (praėjus pusei metų) apeliantas ir netekęs teisės vairuoti dirba toje pačioje bendrovėje, be to, jo atliekamas darbas nėra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonių vairavimu. Tuo tarpu darbo užmokesčio galimas sumažėjimas, kuris beje taip pat nepagrįstas jokiais duomenimis, yra būtent ta neigiama, dėl savo teisei priešingo veikimo, pasekmė. Pažymėtina, jog skiriamos administracinio poveikio priemonės paskirtis, be kita ko, yra ta, kad sukeltų pažeidėjui tam tikram laikotarpiui nepatogumus, suvaržymus, kurie padėtų atgrasyti nuo pakartotinio neteisėto elgesio. Nagrinėjamu klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi griežtos pozicijos, jog skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

20. Skunde apeliantas nurodo, jog jam teisė vairuoti būtina, siekiant rūpintis 97 metų amžiaus senele O. B. ir 71 metų teta A. K.. Tiek apeliaciniame skunde, tiek pateiktuose O. B. ir A. K. prašymuose yra nurodoma, kad R. K. giminaitėmis rūpinasi, veža į medicinos įstaigas ir nuolat teikia kitą pagalbą. Apeliantas teismui pateikė pažymą, kurioje O. B. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. R. K. susirūpinęs, kad netekus teisės vairuoti transporto priemones, jis negalės tinkamai teikti pagalbos, kurią iki šiol aktyviai teikė.

21. Apylinkės teismas šių aplinkybių nelaikė pakankamomis švelninti administracinio poveikio priemonę ar iš vis jos neskirti, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad be R. K., jo nuobaudos atlikimo laikotarpiu, jomis negalės pasirūpinti kiti šeimos nariai ar giminaičiai. Taip pat pažymėjo, jog R. K., žinodamas, jog teisė vairuoti transporto priemones jam būtina norint tinkamai pasirūpinti šeimos nariais, šia teise naudojosi neatsakingai, todėl jo patiriami nepatogumai yra adekvatūs padaryto nusižengimo pavojingumui ir nelaikytini asmens teises suvaržančiais labiau, negu tai būtina administracinio poveikio priemonės nubaudimo ir prevenciniams tikslams užtikrinti. Apygardos teismas sutinka su šiais apylinkės teismo argumentais, jų papildomai nekartoja ir pastebi, kad skunde, teikdamas argumentą dėl negalėjimo pasirūpinti senyvo amžiaus bei specialių poreikių turinčia senele ir teta, objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, jog jis yra vienintelis asmuo, kuris gali padėti giminaitėms, vėl gi nepateikė, iš esmės tik deklaratyviai atkartojo skundo apylinkės teismui argumentus. Be to, matyti, jog 97 metų O. B., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), yra nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis, nes ji gali pajudėti tik padedant kitiems asmenims, tačiau R. K. gyvena ne (duomenys neskelbtini), o Vilniaus mieste ir nėra pateikta jokio dokumento, patvirtinančio, kad būtent jis, o ne kitas asmuo, paskirtas O. B. nuolatiniu slaugytoju bei nenurodyta priežasčių, kodėl slaugytojas negali tinkamai atlikti savo pareigų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog R. K. pateikti argumentai dėl jo, kaip vienintelio asmens, padedančio ir galinčio padėti priežiūros reikalingoms giminaitėms, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis ir nepakankami įrodyti, kad vairavimo teisės neturėjimas yra kliūtis jomis tinkamai rūpintis jam pačiam ar kitiems šeimos nariams / giminaičiams.

22. Skunde apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad nustatytas promilių kiekis vos viršija leidžiamą normą, kad nebuvo sukeltas eismo įvykis ir nepažeisti kiti KET reikalavimai. Tačiau teismo manymu, tai neleidžia daryti išvados, jog veika yra mažiau pavojinga ar mažareikšmė. Visiškai sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog R. K., vairuodamas automobilį neblaivus (leistina norma viršyta dvejomis dešimtosiomis promilėmis), 9.23 val., krašto kelyje, kur tuo metu eismas yra pakankamai intensyvus, - padarė vieną pavojingiausių ir šiurkščiausių KET pažeidimų. Padarytas pažeidimas kėlė realią grėsmę tiek paties pažeidėjo, tiek ir kitų žmonių sveikatai ir net gyvybei. Tai, kad R. K. vairuojant nebuvo sukelta padarinių ir nepadaryta žala nei kitų asmenų sveikatai, nei turtui, jokiu būdu veikos pavojingumo nesumažina. Teismų praktikoje bandymas pažeidimą sumenkinančiais argumentais koreguoti nuobaudos dydį nesilaikant įstatyme nustatytų girtumo ribų nėra priimtinas ir teisingas. Įstatymų leidėjas nustatė būtent tokias draudimo vairuoti apsvaigus nuo alkoholio ribas ir jų nesilaikymas turi būti pagrįstas labai svariais argumentais, o ne kasdieniais, elementariais, dažnoje byloje pateikiamais motyvais, kurie yra pagrindas paskirti minimalaus dydžio nuobaudą. Valstybė jau daug metų skiria didelį dėmesį kovai su neblaiviais vairuotojais šviesdama visuomenę, griežtindama atsakomybę, vykdydama dažną kontrolę, tuo tarpui R. K. turinčiam skunde nurodytus teigiamus bruožus – amžių, patirtį, stažą ir kitus – valstybės pastangos apsaugoti visuomenę nebuvo svarbios.

23. Apeliantas remiasi teismų praktika ir nurodo teismų sprendimus, kuriuose panašiais atvejais administracinius nusižengimus padariusiems asmenims nuobaudos buvo sušvelnintos. Akcentuotina, kad teismų praktika tokio pobūdžio bylose svarstant nuobaudos individualizavimo klausimą nėra vieninga, kiekvienoje konkrečioje byloje nuobaudos individualizavimo klausimas sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir asmenybę.

24. Atsižvelgiant į išdėstytą, į R. K. padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, aplinkybes, nustatytą neblaivumo laipsnį, į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į teigiamai apeliantą charakterizuojančius duomenis ir kitas nurodytas aplinkybes, konstatuojama, jog minimalus, t. y. 12 mėnesių, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas yra proporcingas padarytam pažeidimui, atitinka ANK 22 straipsnio 1 dalyje nustatytus nuobaudos tikslus. Taigi, institucijos nutarime taikytas ANK 422 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytas minimalus specialiosios teisės atėmimo terminas nepripažįstamas pažeidžiantis teisingumo, protingumo ar konstitucinius teisinės valstybės principus, jokių išskirtinių aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalį, nenustatyta, todėl Institucijos nutarimas ir apylinkės teismo nutartis paliekami nepakeist.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 6 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.