- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-07
- Bylos Nr.
- I1-1235-815/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03681-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis (pirm.)
- Pareiškėjas
- H. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas H. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), neturtinės žalos atlyginimą – 15 000 Eur už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises (b. l. 1–9).
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ nuostatas Lukiškių TI-K reorganizuotas jungimo būdu nuo 2019 m. balandžio 1 d., jį prijungiant prie Vilniaus pataisos namų. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo baudžiamas diskriminuojant ir kankinant, laikymo sąlygos neatitiko sanitarinių higienos normų reikalavimų, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas paaiškina, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 1989 metų. Visą šį laikotarpį nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto. Pažymi, jog administracija vengė priimti jo skundus.
2.2. Nurodo, jog nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu dažniau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas nespėdavo nusiprausti per 15 min. Be to, kameroje buvo tik šaltas vanduo.
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 15–22).
1. Dėl ieškinio senaties
Atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
2. Dėl asmenų stebėjimo kamerose, privatumo
Įstaigos pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų elgesio kontrolę bei užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, toks įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.
3. Dėl dušo
Įstaigoje laikytiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Į kameras buvo tiekiamas šaltas vanduo.
4. Dėl neturtinės žalos
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis EŽTT praktika (bylos Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Golder prieš Jungtinę Karalystę, K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Dickson prieš Jungtinę Karalystę), įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).
Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta (b. l. 16–17):
Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas šiose kamerose:
– Pareiškėjas 2016 m. sausio 1 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 5 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2016 m. vasario 2 d. vienas;
– 2016 m. vasario 3 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę;
– 2016 m. vasario 5 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 5 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje iki 2016 m. vasario 21 d. buvo laikomas vienas;
– 2016 m. vasario 22 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę;
– 2016 m. kovo 14 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 5 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. balandžio 27 d. vienas;
– 2017 m. balandžio 28 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę;
– 2017 m. gegužės 10 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 5 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. liepos 6 d. vienas;
– 2017 m. liepos 7 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę;
– 2017 m. liepos 12 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 5 (plotas – 7,38 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2019 m. vasario 12 d. vienas;
– 2019 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 31 (plotas – 7,94 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas iki išvykimo į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją dienos, t. y. iki 2019 m. vasario 19 d.
II
1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui H. S. atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K.
2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
3. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)).
CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 1989 metų. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2019 m. spalio 23 d. (spaudas ant voko, b. l. 11), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 1989 m. iki 2016 m. spalio 22 d.
Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2016 m. spalio 23 d. iki 2019 m. vasario 19 d.
4. Iš skundo matyti, kad neturtinė žala pareiškėjui kilo dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista laikotarpiais: nuo 2016 m. spalio 23 d. iki 2017 m. balandžio 28 d., nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki liepos 6 d., nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyrių).
Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 835 paras. Tačiau teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kamerose buvo laikomas vienas. Vertintina, jog pareiškėjo jaučiamų nepatogumų intensyvumas objektyviai būtų buvęs didesnis, jeigu kartu su juo kameroje būtų laikomi kiti asmenys. Be to, kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai, jog į jo kamerą nuolat užeidavo prižiūrėtojai, neretai jį užklupdavo besinaudojantį tualetu. Nors pareiškėjas skunde teigia, Lukiškių TI-K administracija neregistravo jo skundų, tačiau nekonkretizuoja, kada teikė skundus, dėl ko skundėsi, kokiems pareigūnams juos teikė (nenurodė nei pareigūnų vardų, pavardžių, rangų ar kitų duomenų, kurių pagalba galima būtų juos identifikuoti). Skunde taip pat nekonkretizavo, kada buvo užkluptas. Ypač pabrėžtina, jog nepaisant to, jog pareiškėjas nurodo, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 1989 m., tačiau į teismą dėl neužtikrinto privatumo kreipėsi tik nagrinėjamoje byloje. Tai rodo tam tikrą pareiškėjo abejingumą dėl savo pažeistų neturtinių teisių. Pažymėtina, kad laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba tuo metu, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo nebuvo itin intensyvūs. Teismas atsižvelgs į visas nurodytas aplinkybes nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį.
5. Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog jis nespėdavo nusimaudyti duše, o kamerose buvo tik šaltas vanduo.
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pagal ginčui aktualiu metu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše.
Pareiškėjas pripažino, kad jam buvo leidžiama išsimaudyti kartą per savaitę, tai atitinka aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų, kuomet jam trūko laiko išsimaudyti, kada ir į ką kreipėsi dėl šio, jo manymu, teisių pažeidimo, kada ir kokį atsakymą gavo ir pan. Byloje duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl per trumpo maudymosi laiko jam sukeltų nepatogumų, kad šie į jo prašymus nereagavo, nėra. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas pats nurodo, jog Lukiškių TI-K pareigūnai jį skubindavo, kadangi jis nespėdavo apsirengti. Iš to galima daryti išvadą, jog pareiškėjas dušo patalpose užtrukdavo, tikėtina, ilgiau, nei kiti nuteistieji. Atitinkamai jis prausėsi ilgiau, nei teisės aktų numatyta, o įstaigos pareigūnai jam nurodydavo laikytis teisės aktų reikalavimų. Kitų aplinkybių (dėl to, kaip ir kokie pareigūnai pareiškėją įžeidinėjo, kada tai vyko) pareiškėjas skunde nepateikia. Atsakovės atstovas nurodė, jog dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl įstaigoje laikytiems asmenims buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 min. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, nekonkretizuoja, jog teikė skundus įstaigos administracijai dėl išvedimo į dušo patalpas tvarkos, be to, nors nurodo, jog įstaigoje buvo laikomas nuo 1989 m., tačiau į dėl minėtų pažeidimų kreipėsi tik nagrinėjamoje byloje, atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta.
Pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Vis dėlto, teismas atkreipia dėmesį, jog įstaigos pareigūnai, vadovaudamiesi mandagumo bei etikos principais, galėtų atsižvelgti įstaigoje laikomų garbingesnio amžiaus asmenų fizines savybes.
Pabrėžtina, jog pareiškėjas taip pat skundėsi, jog į kameras nebuvo tiekiamas karštas vanduo. HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog galiojantys teisės aktai nenustato karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias kameras, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl karšto vandens netiekimo į gyvenamąsias kameras, o minėtas pareiškėjo nusiskundimas atmestinas kaip nepagrįstas.
6. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką
7. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge (835 paras) trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat į tai, kad į teismą nuo pažeidimų pradžios pareiškėjas kreipėsi praėjus daugiau kaip trejiems metams, nors tokią galimybę pareiškėjas turėjo, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 850 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo H. S. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo H. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui H. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 850 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už netinkamą jo laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2016 m. spalio 23 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (su pertraukomis)
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.