- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-13
- Bylos Nr.
- 2S-990-227/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- R. R.
- Atsakovas
- G. P.
- Išvadą teikia
- Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Jurbarko rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S-990-227/2017
Janina Zaržeckienė Teisminio proceso Nr. 2-28-3-002531-2016-5
2017 m. gruodžio 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. R. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-31-399/2017 pagal ieškovės R. R. ieškinį atsakovui G. P., institucijoms teikiančioms išvadas Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui ir Jurbarko rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo dalyje dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės R. R. ieškinį atsakovui G. P., institucijoms teikiančioms išvadas Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui ir Jurbarko rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo dalyje dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo priteisimo.
Šalies argumentai
Ieškovė ieškiniu prašė: pakeisti vaikų J. P., gimusio (duomenys neskelbtini), ir V. P., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą ir ją nustatyti su ieškove ir iš atsakovo priteisti išlaikymą vaikams. Ji 2017 m. liepos 3 d. prašymu prašė nutraukti bylos dalį dėl J. P., gimusio (duomenys neskelbtini), jam mirus.
2017 m. birželio 27 d pateikė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir nustatyti sūnaus V. P. laikiną gyvenamąją vietą su ja iki kol bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje.
Šalies argumentai
Prašyme nurodė, kad vaikas negali gyventi su tėvu, nes gali būti pakenkta vaiko interesams. Dėl atsakovo netinkamos vaikų priežiūros, nepilnametis sūnus J. išbėgo į važiuojamąją eismo dalį, eismo įvyko metu buvo sužalotas, dėl ko mirė. Vaikas buvo be suaugusiųjų priežiūros ir žaidė netoli namų gatvėje. Taip pat prašymas papildytas pateikiant ant galimai V. P. kūno esančių mėlynių nuotraukas, jo pasakojimo apie eismo įvykį garso įrašą, bei teigiant, kad prieš V. buvo vykdomas smurtas artimoje aplinkoje, taip pat jis buvo smurto prieš jo brolį liudininku.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo, pavedė šalims pateikti pasiūlymus dėl bendravimo tvarkos su V. P. nustatymo.
Teismas nustatė, kad šalys yra nepilnamečių J. P. ir V. P., tėvai ir buvę sutuoktiniai, gyvenantys skyrium. Santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimu 2015-01-13 (civilinė byla Nr. 2-26-714/2015) patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria bylos šalys susitarė, kad vaikų gyvenamoji vieta yra su tėvu, bendravimas motinos su vaikais bus maksimalus (galės bendrauti nevaržomai), motina moka vaikams išlaikymą po 60 EUR kiekvienam kas mėnuo, lėšas uzufrukto teise tvarko G. P.. Įvertino, kad, nors teismo 2016-05-31 nutartimi ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo netenkintas, tačiau naujai nurodytos aplinkybės prašyme nėra visiškai tapačios nurodytoms ankstesniame prašyme. Nustatė, kad nuo santuokos nutraukimo iki J. P. žūties eismo įvykio metu abu vaikai gyveno su tėvu, ieškovė buvo užsienyje ir šiuo metu gyvena Olandijoje. Šalys nuosavybės teise būsto neturi, su atsakovu gyvena ir kiti asmenys (brolis ir tėvas), o su ieškove - jos draugas (sužadėtinis) R. G..
Įvertino, kad V. lanko vaikų lopšelį –darželį „Šypsenėlė“, juo rūpinasi tėvas ir senelis (atsakovo tėvas), motina vaikus darželyje lankė vieną kartą prieš Kalėdas (2015 m.) ir atvežė vaikams dovanų.
Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu buvo išklausyti vaikai ir J. P. tuomet aiškino jog nori gyventi su motina, motyvavo tuo, kad mama žadėjo išsivežti, tačiau nenurodė kur, nurodė, kad juo rūpinasi ir tėvas, ir senelis, nusiskundimų dėl jų elgesio neišsakė, o V. nesugebėjo suformuluoti savo nuomonės. Teismas jo neapklausė atsižvelgęs į tai, kad pagal psichologinės ekspertizės išvadas, jis nėra pakankamai socialiai brandus suformuluoti savo nuomonę ginčo klausimu bei į kitos psichologės pažymą, jog šiuo metu, po brolio J. žūties, kurią V. P. betarpiškai matė, jo psichologinė būklė yra labai jautri ir jis sunkiai užmezgė ryšį net su psichologe (b.l. 86, t. 3).
Įvertino Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau AVPK) 2017 m. birželio 22 dienos pranešimų suvestinės išrašą apie įvykusį eismo įvykį, mirties liudijimo duomenis, liudytojų R. S. ir V. S. parodymus teisme, jie parodė, kad atsakovas nėra girtaujantis, vaikais rūpinasi, duomenis, kad atsakovas nuo 2017-01-19 dirba UAB „Elekroera“, kurioje charakterizuojamas teigiamai, taip pat teigiamai charakterizuojamas ir Marijampolės savivaldybės, Marijampolės seniūnijos, ieškovės pateiktus garso įrašą, nuotraukas.
Teismas pažymėjo, kad aplinkybės dėl vaiko žūties yra labai skaudžios, tačiau negalima daryti kategoriškos išvados, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad atsakovas vaikus (vaiką) netinkamai prižiūrėjo. Aplinkybė, jog atsakovas galimai baudžia vaiką diržu nepakankama paimti vaikui iš jam įprastos aplinkos ir perkelti gyventi į užsienį – Olandiją. Nors ieškovė bylos nagrinėjimo pradžioje savo ateitį siejo su motinos namais Jurbarko savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau jau kuris laikas gyvena Olandijoje nuomojamame bute ir į Lietuvą neketina grįžti, atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė turėtų supažindinti vaiką su R. G. su kuriuo sieja savo ateitį, žada pradėti kartu gyventi ir tuoktis. Nurodė, kad vaiko motina turėtų pirmiausia įvertinti, ar šiuo metu vaiko išvežimas iš jam įprastos aplinkos į užsienį – Olandiją, nemokant tos kalbos, neturint draugų ten, tikrai geriausia atitinka vaiko interesus. Esant ekspertų išvadoms, kad vaikas nėra brandi asmenybė, teismas sprendė, kad vien jo noro, pagrįsto taip pat emocijomis ir motinos pažadais nupirkti žaislų, negalima vadovautis, momentinio vaiko noro nepakanka išvadai, kad jo gyvenimas su motina geriausia šiuo metu atitinka vaiko interesus, kadangi vaikas šiuo metu sunkai užmezga kontaktą net su psichologe, kuri rekomendavo leisti vaikui išgyventi traumuojančią patirtį (verkti, liūdėti, pykti) ir mokytis prisitaikyti iš naujo, nepatarė vaikui negrįžti į tėvo namus šešis mėnesius, kaip teigė ieškovė teismo posėdžio metu. V. dėl amžiaus stokos teisme savo nuomonės neišsakė visiškai, ekspertai taip pat pasisako, jog vaikas nėra brandus tiek, kad galėtų suformuluoti ir pagrįsti savo nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis nori nuolat gyventi, tai jog vaiko su motina emociniai ryšiai nenutrūkę ir vaikas nori su mama bendrauti duomenys byloje yra, tačiau yra jo emocinis ryšys ir su tėvu, su kuriuo nuolat gyvena nuo 2015 m. Byloje nėra duomenų jog atsakovas yra girtaujantis asmuo, institucija išvadą teikė, kad pagrindo laikinai keisti vaiko gyvenamąją vietą nėra.
Teismas pažymėjo, kad nepateisina fizinių bausmių, tačiau nenustatytos aplinkybės, jog būtų nesaugu vaikui likti tėvo namuose, kurių teritorija aptverta šiuo metu ir reikėtų taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Tai neatitiktų vaiko interesų, nes vaikas jau priprato gyventi su tėvu ir nesant galutinio teismo sprendimo netikslinga jį paimti iš tėvo ir perduoti motinai, laikinai nustačius jo gyvenamąją vietą su ja, nes dėl to pasikeistų vaiko nusistovėjusi dienotvarkė, be to, tėvas ir vaikas turi išgyventi savo skaudžią patirtį dėl brolio žūties ir visas aplinkybes išsiaiškinti su tėvu, tai yra bendrauti su juo, kad ryšys nenutruktų, išvežus jį gyventi į Olandiją.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti jos prašymą.
Nurodo, kad teismas neskyrė prioriteto vaiko interesų gynimui, nes neapgynė vaiko teisės augti saugioje aplinkoje be smurto, neįvertino aplinkybių dėl vaiko atžvilgiu taikomų fizinių bausmių. Neatsižvelgė į tai, kad vaikas nebuvo apklaustas Vaiko teisių apsaugos specialistų ir policijos pareigūnų, nors ieškovė ne kartą akcentavo apie sūnų pasakojimus — skundus dėl namuose taikomų fizinių bausmių. Teismas nepagrįstai abejotinais pripažino teismo ekspertės psichologinės ekspertizės metu nustatytas aplinkybes, jog abu nepilnamečiai vaikai vieningai pasakojo apie namuose taikomas fizines bausmes. Ekspertizės akte nėra duomenų, kad savo paaiškinimus dėl to jie būtų išsigalvoję. Teismas nepagrįstai prioritetą suteikė gyvenamosios vietos stabilumui, o ne saugumui. Ieškovė ankstesniuose posėdžiuose pasakojo, kad kartą rado savo vaikus vienus be priežiūros žaidžiančius gatvėje, apie tą buvo informavusi vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistą (pranešimas nefiksuotas), 2016-12-02 teikė teismui atsakovo gyvenamosios vietos nuotraukas (kiemo), kuriose matyti, kad namo teritorija neaptverta, prie gatvės, nepilnamečiams vaikams nėra sudaryta jokių kliūčių laisvai ir bet kurioje vietoje išeiti iš namo teritorijos į gatvę ir atgal, liudytojas patvirtino, kad vaikai vežiojami dviračiais gatvėje, tačiau atsakovas iki eismo įvykio nesiėmė veiksmų vaikų saugumui užtikrinti, iš naujai pateiktų tvoros nuotraukų matyti, kad kiemas be vartų. Todėl ir dabar nėra sudarytos saugios sąlygos vaikui. Liudytojai R. S. ir V. S. paaiškino, kad atsakovo brolis, senelis gyvenantys tame pačiame name, išgeria, todėl mano, kad vaikas turi galimybę stebėti alkoholio vartojimą artimoje aplinkoje, susidurti su neblaiviais artimaisiais giminaičiais. Įvertintina, kad atsakovas veiksmų dėl kiemo aptvėrimo ėmėsi tik po nelaimės, įvykusios, kai abu vaikai žaidė gatvėje prie namų, įvykio kaltininku gali būti pripažintas V., už kurio priežiūrą buvo atsakingas atsakovas.
Teigia, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog apeliantės asmeninės savybės ar įgūdžiai netinkami ir nepakankami vaiko priežiūrai, ar kad jos gyvenimo sąlygos pažeistų V. P. interesus, psichologinės ekspertizės akte užfiksuota, jog vaikas prisirišęs prie apeliantės. V. šiuo metu penkeri, laikinas jo gyvenamosios vietos pakeitimas niekaip nepakenktų vaiko vystymuisi. Vaikas dar lanko darželį, nėra ruošiamas mokyklai. Taigi laikinas gyvenimas su apeliante nepakenktų ir neužkirstų kelio jo auklėjimui ateityje, nes vaikas ir toliau išsaugotų galimybę mokytis Lietuvos mokyklose. Apeliantė gyvena viena, atidėlioja apsigyvenimą kartu su draugu R. G., ir gali sudaryti galimybes vaikui pirmiausia apsiprasti su buvimu naujoje vietoje, o vėliau supažindinti su naujais žmonėmis. Atsakovo gyvenamosios vietos sąlygos yra prastos, baldai nusidėvėję, vaikų teisių apsaugos tarnybos aktas neatitinka realybės. Atsakovas dažnai važiuoja į kitus miestus darbo reikalais, vaikas paliekamas senelio ar teisto atsakovo brolio priežiūrai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas G. P. prašo skundo netenkinti.
Nurodo, kad su juo vaikui gyventi yra saugu, interesai nebus pažeisti. Ieškovės pateikti argumentai, kad jis muša vaikus yra grindžiami tik V. parodymais (ieškovė teismui pateikė garso įrašą), kurie, tikėtina, buvo gauti įtakojant sūnų, nes garso įrašo metu girdėti, kaip ji nurodo ką sakyti, t.y. dalyvauja atliekant garso įrašą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas naudoja smurtą. Ieškovės pateiktos nuotraukos neinformatyvios, iš jų neįmanoma nustatyti, kokie ir kada padaryti kūno sužalojimai, medicinos darbuotojų išvadų nėra, vaikas galėjo susižaloti šokinėdamas ant batuto. Liudytojai paneigė ieškovės teiginį, kad eismo įvykio metu atsakovas buvo neblaivus, kad namuose piktnaudžiaujama alkoholiu, lankosi asmenys, linkę jį vartoti. Atsakovas su vaiku gyvena antrame aukšte, su vaiko seneliu ir dėde vienoje patalpoje nebūna. Atsakovas ėmėsi priemonių dėl saugumo, aptvėrė namą tvora, varteliai yra įrengti, eismo įvykio metu buvo trumpam nuėjęs į šiltnamį. Vaikas faktiškai neišsakė nuomonės, su kuriuo iš tėvų nori gyventi. Nėra byloje duomenų, kur ieškovė gyvena, pateiktos nuomos sutarties galiojimas baigėsi, ji sieja gyvenimą su užsieniu, bendrauja su užsienio piliečiais, kurių kalbos vaikas nemoka. Vaikas labiau prisirišęs prie tėvo, lanko darželį, turi draugų, bendrauja su giminaičiais, išvykus į Olandiją pasikeistų jo socialinė aplinka, jis negalėtų bendrauti su tėvu.
Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo medžiagą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.
Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.
Byloje nustatyta, kad šalių santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimu 2015-01-13 (civilinė byla Nr. 2-26-714/2015) patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria bylos šalys susitarė, kad vaikų gyvenamoji vieta yra su tėvu. Ieškiniu ieškovė prašė keisti vaikų J. P., gimusio (duomenys neskelbtini), ir V. P., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą ir ją nustatyti su ieškove bei iš atsakovo priteisti išlaikymą vaikams. 2017 m. liepos 3 d. buvo gautas R. R. prašymas raštu, kuriuo ji prašė nutraukti bylą dalyje dėl J. P., gimusio (duomenys neskelbtini), jam mirus. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei laikinai nustatyti V. P., kuris gyvena su atsakovu, gyvenamąją vietą su ieškove. Byloje nustatyta, kad vaikas su atsakovu gyvena nuo pat šalių santuokos nutraukimo.
Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Esminis kriterijus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą yra vaiko gyvenamosios vietos tinkamumo ir įprastos gyvenamosios aplinkos keitimo būtinumo aspektai, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus ir jų apsaugą.
Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę, jog jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinio interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).
Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria netenkintas jos prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečio vaiko laikiną gyvenamąją vietą su ieškove iki kol bus priimtas sprendimas civilinėje byloje, atskirąjį skundą argumentuodama tuo, kad byloje esantys duomenys patvirtina atsakovo netinkamą elgesį, o netenkinus prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones bus pažeistos šalių nepilnamečio vaiko teisės ir interesai. Ieškovė laikosi pozicijos, kad dėl atsakovo vykdomos netinkamos vaikų priežiūros eismo įvykio metu žuvo kitas šalių vaikas, atsakovo gyvenamoji vieta nėra saugi vaikui, kiemas ir šiuo metu neturi vartų, sūnus V. taip pat nevaržomai gali patekti į gatvę, atsakovas veiksmų aptverti namus tvora ėmėsi tik po avarijos, gyvenamajame name gyvena teistas atsakovo brolis bei tėvas, kurie naudoja alkoholį, namuose sąlygos prastos, atsakovas vaiko atžvilgiu taiko fizines bausmes. Taip pat mano, kad ieškovė gali tinkamai prižiūrėti vaiką, šiuo metu ji gyvena ne su draugu R. G., vaikas lanko darželį, nėra ruošiamas mokyklai, todėl laikinas gyvenimas su ieškove neužkirstų kelio mokytis Lietuvoje.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, kol neatliktas ikiteisminis tyrimas, negalima daryti išvados, jog eismo įvykis, kurio metu žuvo J. P., įvyko dėl atsakovo netinkamos vaikų priežiūros, o aplinkybė, jog atsakovas galimai baudžia vaiką diržu, yra nepakankama paimti vaikui iš jam įprastos aplinkos ir perkelti gyventi į užsienį – Olandiją, kur ieškovė gyvena nuomojamame bute, su asmeniu R. G. sieja savo ateitį, žada pradėti kartu gyventi ir tuoktis, šis asmuo moka, ieškovės teigimu, pusę nuomojamo buto nuomos mokesčio. Teismas suabejojo, ar šiuo metu vaiko išvežimas iš jam įprastos aplinkos į užsienį – Olandiją, nemokant tos kalbos, neturint draugų ten, tikrai geriausiai atitiktų vaiko interesus. Kadangi vaikas nėra brandi asmenybė vien jo norais negalima vadovautis, vaikas šiuo metu sunkai užmezga kontaktą net su psichologe, rekomenduojančia leisti vaikui išgyventi traumuojančią patirtį (verkti, liūdėti, pykti) ir mokytis prisitaikyti iš naujo. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutiktina.
Apeliantė teigia, kad teismas neskyrė prioriteto vaiko interesų gynimui, nes neapgynė vaiko teisės augti aplinkoje be smurto, nepagrįstai abejotinomis pripažino teismo ekspertės psichologinės ekspertizės metu nustatytas aplinkybes dėl namuose taikomų bausmių. Pastebėtina, kad teismas tokių abejonių neišreiškė, tik nurodė, kad V. P. nėra pakankamai brandus suformuluoti ir išreikšti savo norus ir pažiūras, su kuriuo iš tėvų nori nuolat gyventi, jo reiškiama nuomonė yra momentinė, jis dar negali suvokti savo pasirinkimo pasekmių; berniuko pasirinkimui gyventi su motina įtakos turi ir tai, kad tėvas naudoja fizines bausme, motina kalbina vaiką gyventi kartu su ja žadėdama nupirkti norimus žaislus. Tačiau taip pat ekspertų pasisakoma, jog vaikui abu tėvai yra emociškai reikšmingi prieraišumo asmenys bei, kad su abiem tėvais, jų draugijoje, vaikas elgiasi laisvai ir nevaržomai. Teismas įvertino, kad atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, jog yra vaikams sudavęs diržu daug seniau vieną kartą, apie tai ekspertizės metu nurodė ir vaikai, dėl to pažymėjo, kad nepateisina fizinių bausmių taikymo. Tačiau tuo pačiu teismas sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovas galimai baudžia vaiką diržu, yra nepakankama paimti vaikui iš jam įprastos aplinkos ir perkelti gyventi į užsienį – Olandiją.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje nesant duomenų, kad vienkartinis atsakovo bausmės taikymas kartotųsi, atsakovui gailintis tokio savo poelgio, o ieškovei nepateikus medicininių dokumentų ar duomenų, jog yra kreipusis į teisėsaugos pareigūnus ir yra atliekamas tyrimas dėl atsakovo smurtavimo vaiko atžvilgiu ir kad toks faktas nustatytas, taip pat atsakovui namą aptvėrus tvora siekiant vaiko saugumo, negalima konstatuoti, kad šiuo metu vaiko gyvenamoji aplinka yra nesaugi, kelianti grėsmę jo sveikatai, saugioms gyvenimo sąlygoms ar kitoms neturtinėms teisėms, dėl ko būtų pagrindas deklaruoti vaiko gyvenamosios vietos (su tėvu) netinkamumą, būtinumą keisti įprastą gyvenamąją aplinką bei taikyti CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo teiginio, kad nėra duomenų, jog atsakovas yra girtaujantis asmuo. Nors apeliantė teigia, kad atsakovo gyvenamojo vietoje girtaujama, pas atsakovo brolį renkasi kompanijos, atsakovo tėvas yra išgeriantis, tačiau liudytojų parodymai nepatvirtina tokių ieškovės teiginių, kurie laikyti deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais. Byloje nenustatyta, kad vaikas savo gyvenamojoje vietoje susiduria su neblaiviais artimaisiais giminaičiais, be to, kaip pažymėjo atsakovas, jis su vaiku gyvena atskirai, antrame namo aukšte.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vaikas nuo šalių santuokos nutraukimo iki šiol gyvena su tėvu, yra prisitaikęs prie aplinkos, kuri jam yra socialiniai artima bei įprasta, jam yra suteiktas visas būtinas fizinis, socialinis aprūpinimas, sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos ir jis gyvena artimų žmonių apsuptyje. Iš bylos duomenų suprastina, kad tėvą su vaiku sieja pakankamai glaudus ryšys. Tuo tarpu sprendžiant dėl ieškovės gyvenimo sąlygų, pastebėtina, kad nutarties priėmimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės, ar jos tinkamos auginti vaiką, ar ieškovė viena gyvena nuomojamame bute, ar su R. G., su kuriuo ketina tuoktis. Nors apeliantė teigia, kad atidėlioja savo gyvenimą su šiuo asmeniu, tačiau tai kelia pagrįstų abejonių įvertinus tai, kad jis su ieškove per pusę moka už buto nuomą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo metu laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su mama užsienio valstybėje, kai vaikas nemoka užsienio kalbos, yra pripratęs prie esamų gyvenimo sąlygų, galimai prieštarautų vaiko interesams, turėtų įtakos jo emociniam ir psichologiniam vystymuisi, sukeltų emocinius išgyvenimus ir darytų socialinę bei psichologinę žalą. Tad tol, kol vyksta bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėjimas, vaiko interesai iš esmės labiausiai būtų užtikrinti palikus jį gyventi su tėčiu, kadangi prie gyvenimo su tėvu aplinkos jis šiuo metu yra pripratęs, lanko darželį, turi draugų.
Pastebėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės, visų byloje esančių dokumentų, taip pat ir ekspertizės akto, liudytojų parodymų, šeimos aplankymo akto, įrodomoji vertė bus nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės. Todėl, atsižvelgiant į įtemptus ir konfliktinio pobūdžio šalių santykius, siekiant nesukelti vaikui papildomo streso, nesaugumo jausmo, ypač po įvykusio eismo įvykio, kurio metu žuvo jo brolis J., teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pakeisti vaiko gyvenamąją vietą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokiu būdu bus išvengta galimo vaiko gyvenamosios vietos keitimo bylos nagrinėjimo eigoje. Todėl pripažintina, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymo netenkino. Atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeista.