- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-13
- Bylos Nr.
- eA-2511-552/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02736-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- N. G.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. G. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas N. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (5.34)3B-2479 (toliau – ir Muitinės departamento 2021 m. balandžio 30 d. sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento Tarnybinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 8P-1449 (toliau – ir Komisijos 2021 m. liepos 26 d. sprendimas); 3) įpareigoti Muitinės departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo 2021 m. balandžio 15 d. prašymą.
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas iki 2014 m. lapkričio 18 d. (skunde nurodoma data „iki 2018 m.“ laikytina rašymo apsirikimu) tarnavo Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnyboje (iki 2020 m. liepos 1 d. – Vadovybės apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VAD)), buvo statutinis vidaus tarnybos pareigūnas, turėjo majoro laipsnį. Pareiškėjas, nenutraukęs tarnybos santykių su VAD, 2014 m. lapkričio 5 d. Muitinės departamento Konkurso į tarnybą muitinėje komisijos sprendimu buvo pripažintas laimėjusiu konkursą eiti Vilniaus teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus inspektoriaus (A lygio 7 kategorija) pareigas. Pareiškėjas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1P-1319 buvo paskirtas eiti Vilniaus teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus inspektoriaus A lygio 7 kategorijos pareigas nuo 2014 m. lapkričio 19 d. Muitinės departamento 2015 m. liepos 15 d. (skunde nurodyta 2015 m. lapkričio 15 d. laikyta rašymo apsirikimu) įsakymu Nr. 1P-803 pareiškėjui nuo 2015 m. liepos 19 d. buvo suteiktas III klasės muitininko laipsnis, nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjui buvo suteiktas II klasės muitininko pareiginis laipsnis, o nuo 2018 m. spalio 30 d. pareiškėjui buvo suteiktas I klasės muitininko pareiginis laipsnis.
2.2. Nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas), kuris taikomas finansų ministro valdymo srities statutinėms įstaigoms. Kadangi pareiškėjas iki tarnybos Vilniaus teritorinėje muitinėje turėjo vidaus tarnybos majoro laipsnį, jis Muitinės departamentui 2021 m. balandžio 15 d. pateikė prašymą, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, prašydamas grąžinti jam suteiktą vidaus tarnybos majoro laipsnį. Muitinės departamento 2021 m. balandžio 30 d. sprendimu šis pareiškėjo prašymas netenkintas. Pareiškėjo skundas atmestas ir Komisijos 2021 m. liepos 26 d. sprendimu.
2.3. Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinti teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas. Preziumuojama, kad asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra užtikrinti, jog valstybė garantuos pareigūnų teises ir socialines garantijas visą tokių asmenų tarnybos laiką.
2.4. Pareiškėjui vidaus reikalų ministro 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1TE-471 buvo suteiktas vidaus tarnybos majoro laipsnis. Todėl nagrinėjamu atveju aktuali ankstesnė Vidaus tarnybos statuto redakcija dėl vidaus tarnybos laipsnių suteikimo ir neteikimo. Pagal Vidaus tarnybos statuto 13 straipsnio 16 dalį (2006 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. X-814 redakcija), pareigūnas laipsnio gali netekti tik netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Taip pat šioje dalyje buvo nustatyta, kad netarnaujančių buvusių pareigūnų laipsniai yra atsargos laipsniai. Naujos redakcijos Vidaus tarnybos statuto 25–26 straipsniuose nėra nei nuostatos, kad netarnaujančių buvusių pareigūnų laipsniai yra atsargos laipsniai, nei nuostatos, kad iki Vidaus tarnybos statuto pakeitimo buvusių pareigūnų atsargos laipsniai yra panaikinami. Ši kolizija yra išspręsta 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1381 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią akivaizdu, kad, įsigaliojus naujos redakcijos Vidaus tarnybos statutui ir Muitinės departamentui tapus statutine įstaiga, kurios teises ir pareigas nustato Vidaus tarnybos statutas, pareiškėjui turėjo būti suteiktas (grąžintas) iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo turėtas atsargos majoro laipsnis. Tokios nuomonės buvo ir dalis Komisijos narių, sprendusių pareiškėjo skundą dėl Muitinės departamento 2021 m. balandžio 30 d. sprendimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Nuo 2019 m. sausio 1 d. finansų ministro valdymo srities statutinėms įstaigoms buvo pradėtas taikyti naujas teisinis reglamentavimas – Vidaus tarnybos statutas. Todėl, vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies 6 punktu, nuo 2018 m. spalio 30 d. pareiškėjui suteiktas I klasės muitininko pareiginis laipsnis nuo 2019 m. sausio 1 d. buvo pervardytas į vidaus tarnybos vyresniojo leitenanto laipsnį. Vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, per vieną mėnesį pareiškėjui buvo suteiktas vidaus tarnybos kapitono laipsnis.
3.2. Pareiškėjas neturėjo teisėto lūkesčio, kad jo 2014 m. turėtas vidaus tarnybos majoro laipsnis bus atstatytas įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. To nenumatė jokie teisės aktai. Priešingai, 2014 metais (pareiškėjui išėjus iš vidaus tarnybos sistemos į tuo metu kitą ir atskirą muitinės sistemą, kurios veiklą ir laipsnių suteikimo tvarką tuo metu reglamentavo Lietuvos Respublikos 2000 m. spalio 10 d. įstatymu Nr. VIII-1986 patvirtintas Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas) nebuvo net regimybės, kad pareiškėjo turėtas vidaus tarnybos majoro laipsnis bus atkurtas ateityje, pareigas pareiškėjui atliekant kitoje sistemoje.
Šalies argumentai
3.3. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad nagrinėjamu atveju aktualus ankstesnės redakcijos Vidaus tarnybos statutas, nes pareiginių laipsnių suteikimą muitinės pareigūnams iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo reglamentavo Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas.
3.4. Suteikti pareiškėjui iki 2014 metų turėtą majoro laipsnį nėra ir nebuvo teisinio pagrindo, nes to teisės aktai nenustatė ir nenustato, kadangi pareiškėjas Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo metu nebuvo vidaus reikalų ministro valdymo srities pareigūnu.
3.5. Pareiškėjas teisingai pastebėjo, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pareigūnams nustatyta garantija. Tačiau ši norma išskiria dvi sritis, kai pareigūnams paliekami turimi pareiginiai laipsniai. Pirma, vidaus reikalų ministro valdymo sritį ir jos pareigūnus, kurie Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo metu ėjo pareigas šioje srityje. Antra, finansų ministro valdymo sritį ir jos pareigūnus, kurie Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo metu ėjo pareigūno pareigas šioje srityje (pagal šio straipsnio 6 d.). Pareiškėjas ignoravo, kad prieš įsigaliojant Pakeitimo įstatymui jis buvo ne vidaus tarnybos pareigūnas su 2014 metais turėtu vidaus tarnybos majoro laipsniu, o muitinės pareigūnas turėjo I klasės muitininko pareiginį laipsnį, t. y. buvo finansų ministro valdymo srities pareigūnas su I klasės muitininko pareiginiu laipsniu, kuris po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo buvo pervadintas į atitinkamą vidaus tarnybos pareiginį laipsnį.
3.6. Teisės aktų nustatyta tvarka buvo atlikti visi būtini atlikti veiksmai (I klasės muitininko pareiginis laipsnis pervadintas į vidaus tarnybos vyresniojo leitenanto laipsnį, vėliau – suteiktas vidaus tarnybos kapitono laipsnis). Nuo šių veiksmų atlikimo tampa aktuali pareiškėjo nurodoma Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, nes teisės aktai nustatė pareigą palikti pareiškėjui suteiktą vidaus tarnybos kapitono laipsnį iki jam bus suteiktas aukštesnis pareiginis laipsnis. Šią teisę pareiškėjas turi ir ji neginčijama, nes ši teisė pareiškėjui priklauso kaip finansų ministro valdymo srities pareigūnui.
Žemesnės instancijos teismas
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, t. y. panaikino Muitinės departamento 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą ir Komisijos 2021 m. liepos 26 d. sprendimą bei įpareigojo Muitinės departamentą pareiškėjo 2021 m. balandžio 15 d. prašymą išnagrinėti iš naujo, t. y. priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus.
5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo bei patenkino atsakovo Muitinės departamento apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino bei perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Muitinės departamento 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikino tik dėl to, jog šis sprendimas, galbūt, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismui kilo pareiga patikrinti Muitinės departamento 2021 m. balandžio 30 d. sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės įvertinti ginčijamame sprendime išdėstytus motyvus. Be to, pirmosios instancijos teismas tikrinamą sprendimą inter alia (be kita ko) grindė dokumentais, kurių nėra byloje (pvz., pareiškėjo 2021 m. balandžio 15 d. prašymu Nr. 8P-1308 „Dėl vidaus tarnybos laipsnio atstatymo“; Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. lapkričio 28 d. įsakymas Nr. 1TE-471).
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aktualias aplinkybes:
7.1. Pareiškėjas iki 2014 m. lapkričio 18 d. tarnavo VAD, buvo statutinis vidaus tarnybos pareigūnas, jam buvo suteiktas vidaus tarnybos majoro laipsnis.
7.2. Pareiškėjas VAD direktoriaus 2014 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. PK-491 buvo atleistas iš vidaus tarnybos.
7.3. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1P-1319 pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 19 d. pradėjo eiti Vilniaus teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus inspektoriaus pareigas. 2015 m. pareiškėjui buvo suteiktas III klasės muitininko pareiginis laipsnis, 2017 m. – II klasės muitininko pareiginis laipsnis, 2018 m. – I klasės muitininko pareiginis laipsnis.
7.4. 2019 m. sausio 1 d. finansų ministro valdymo srities pareigūnams pradėtas taikyti nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujos redakcijos Vidaus tarnybos statutas. Atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą, pareiškėjui suteiktas I klasės muitininko pareiginis laipsnis buvo pervadintas į vidaus tarnybos vyresniojo leitenanto laipsnį. 2019 m. vasario 1 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1P-75 pareiškėjui buvo suteiktas vidaus tarnybos kapitono laipsnis.
Šalies argumentai
7.5. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 15 d. kreipėsi į Muitinės departamentą su prašymu „Dėl vidaus tarnybos laipsnio atstatymo“. Pareiškėjas prašymą grindė Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
7.6. Muitinės departamentas 2021 m. balandžio 30 d. pateikė atsakymą (Sprendimą), kuriame nurodė, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo atleistas iš einamų pareigų VAD (šalių susitarimu darbo santykiai nutrūko), jis kartu prarado ir suteiktą vidaus reikalų ministro valdymo srities pareiginį laipsnį. Vėliau, kai buvo priimtas konkurso būdu į pareigas Vilniaus teritorinėje muitinėje, vadovaujantis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (suvestinė redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d.) nuostatomis, Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu pareiškėjui buvo suteiktas muitinės pareigūno pareiginis laipsnis. Vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad laipsnis pareiškėjui buvo suteiktas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 1P-803 „Dėl pareiginio laipsnio suteikimo“, pareiškėjo prašymo netenkino.
7.7. Pareiškėjas, nesutikdamas su Muitinės departamento atsakymu, 2021 m. birželio 1 d. prašymu „Dėl individualaus tarnybinio ginčo išnagrinėjimo“ kreipėsi į Komisiją.
7.8. Komisija išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir 2021 m. liepos 26 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjo prašymą. Komisija nurodė, kad, prieš įsigaliojant Pakeitimo įstatymui (2019 m. sausio 1 d.), pareiškėjas buvo ne vidaus tarnybos pareigūnas su 2014 metais turėtu vidaus tarnybos majoro laipsniu, o muitinės pareigūnas ir turėjo I klasės muitininko pareiginį laipsnį, kuris žymėjo jo einamas pareigas ir turimus įgaliojimus muitinėje. Vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, I klasės muitininko pareiginis laipsnis turėjo būti pervadintas į vidaus tarnybos vyresniojo leitenanto laipsnį ir vėliau, vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, privalėjo būti suteiktas vidaus tarnybos kapitono laipsnis. Taigi, Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo procesas buvo toks: keičiant tarnybos santykių teisinį reguliavimą ir vietoj Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto muitinės pareigūnų tarnybos santykiams pradėjus taikyti Statutą, laipsniai buvo pervardijami. Vėliau (po mėnesio) buvo suteikiami atitinkami vidaus tarnybos laipsniai. Pareiškėjas, tarnybos santykiams pradėjus taikyti Statutą, buvo finansų ministro valdymo srities pareigūnas, bet ne vidaus reikalų ministro valdymo srities pareigūnas, taigi, Muitinės departamentas Įstatymo įsigaliojimo metu neturėjo ir negalėjo atsižvelgti į pareiškėjo 2014 metais turėtą vidaus tarnybos majoro laipsnį, kadangi Įstatymo įsigaliojimo metu pareiškėjas buvo finansų ministro valdymo srities pareigūnas ir jam buvo suteiktas I klasės muitininko pareiginis laipsnis.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo (2 str. 6 d.) ir Statuto nuostatas, pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo vidaus reikalų ministro valdymo srities pareigūnams suteikti laipsniai, taip pat vadovaujantis šio straipsnio 5 ir 6 dalimis pervardyti laipsniai paliekami tol, kol jiems šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnyje nustatyta tvarka galės būti suteikti aukštesni laipsniai. Iš minėtos nuostatos matyti, kad ji reglamentuoja būtent vidaus reikalų ministro valdymo srities pareigūnams suteiktų laipsnių išsaugojimą. Pareiškėjas iki šios nuostatos įsigaliojimo (2019 m. sausio 1 d.), nuo 2014 m. lapkričio 19 d. jau buvo finansų ministro valdymo srities pareigūnas, dėl ko minėta teisės nuostata pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, kuria rėmėsi pareiškėjas, nenurodyta, kad ji taikytina ir finansų ministro valdymo srities pareigūnams, todėl konstatuota, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2021 m. balandžio 13 d. prašymo.
9. Teismas, aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl teisėtų lūkesčių principo, taip pat įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, šalių argumentus, nesutiko su pareiškėju, kad priėmus naujos redakcijos Statutą, pareiškėjas galėjo pagrįstai tikėtis, kad jam būnant finansų ministro valdymo srities pareigūnu galėtų būti paliktas vidaus tarnybos majoro laipsnis, įgytas dirbant VAD ir kad tuo pačiu pareiškėjui susiformavo teisėtas lūkestis, jog jo teisė, šiuo aspektu, negalėtų būti paneigta. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis apibrėžia teisę išsaugoti turėtus laipsnius, tačiau tik vidaus reikalų ministro valdymo srities pareigūnams, todėl pareiškėjui, žinant, kad šios nuostatos įsigaliojimo metu jis jau buvo finansų ministro valdymo srities pareigūnas, teisėtas lūkestis, objektyviai vertinant, net negalėjo susiformuoti, t. y. neegzistavo teisės nuostatos, kurių pagrindu galėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai, nebuvo priimti kompetentingų subjektų atitinkami sprendimai, tokio lūkesčio nesuformavo ir atitinkamų subjektų elgesys, kuris patvirtintų siekį įgyti norimas materialiąsias teises.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo siekis, jog jo teisinė padėtis (tarnybos laipsnis) pasikeistų jo norimu būdu, savaime negali būti pripažinta pareiškėjo interesų pažeidimu ar pagrįstais lūkesčiais. Šiuo atveju atsakovas nei pagal teisės aktus, nei kitomis teisinėmis priemonėmis neturėjo / neturi prievolės ir pareigos patenkinti pareiškėjo 2021 m. balandžio 13 d. prašymo. Taigi, pareiškėjo argumentai, kad įsigaliojus naujos redakcijos Statutui, ir Muitinės departamentui tapus statutine įstaiga, kurios teises ir pareigas numato šis Statutas, pareiškėjui turėjo būti suteiktas (grąžintas) iki šio Statuto įsigaliojimo turėtas atsargos majoro laipsnis, vertintini nepagrįstais.
11. Netenkinęs reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus, teismas atmetė išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą patenkinti.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Priešingai, nei nurodė pirmos instancijos teismas, Statuto 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas, taikytinas šioje byloje, o teismo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos šiuo atveju yra neaktualios. Preziumuojama, kad asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins jos pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, dėl to pagal šį statutą ir kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti užtikrinama visą jų tarnybos laiką.
Žemesnės instancijos teismas
13.2. Teismas nepasisakė dėl argumentų, susijusių su senos redakcijos Statuto taikymu, sprendžiant klausimą dėl teisėtų lūkesčių (turėto vidaus tarnybos majoro laipsnio, jo statuso pasikeitus teisiniam reglamentavimui). Šioje byloje yra aktualus senos redakcijos Statuto vidaus tarnybos laipsnių suteikimo ir netekimo reglamentavimas. Pagal senos redakcijos Statuto 13 straipsnio 16 dalį, pareigūnas laipsnio gali netekti tik netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Taip pat šioje dalyje buvo nustatyta, kad netarnaujančių buvusių pareigūnų laipsniai yra atsargos laipsniai. Nuo to laiko, kai pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos VAD, jis tapo buvusiu vidaus tarnybos pareigūnu ir jam liko atsargos vidaus tarnybos majoro laipsnis. Iki šiol šis laipsnis jam nėra nei atimtas, nei pažemintas. Naujos redakcijos Statute nėra nei nuostatos, kad netarnaujančių buvusių pareigūnų laipsniai yra atsargos laipsniai, nei nuostatos, kad iki Statuto pakeitimo buvusių pareigūnų atsargos laipsniai yra panaikinami. Ši teisinė kolizija pašalinta Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, kurioje nurodyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo vidaus reikalų ministro valdymo srities pareigūnams suteikti laipsniai, taip pat vadovaujantis šio straipsnio 5 ir 6 dalimis pervardyti laipsniai paliekami tol, kol jiems šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnyje nustatyta tvarka galės būti suteikti aukštesni laipsniai. Taip pat senos redakcijos Statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte taip pat buvo įtvirtintas tesėtų lūkesčių principas.
13.3. Taigi, įsigaliojus naujos redakcijos Statutui, ir Muitinės departamentui tapus statutine įstaiga, kuriuos teises ir pareigas numato šis Statutas, pareiškėjui turėjo būti suteiktas (grąžintas) iki šio Statuto įsigaliojimo turėtas atsargos majoro laipsnis (tokios nuomonės buvo ir dalis atsakovo tarnybinių ginčų komisijos narių), be to, ši byla jau buvo nagrinėjama pirmos instancijos teisme, kuris 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.eI3-4660-860/2021 pareiškėjo skundą tenkino.
Atsiliepimas
14. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
14.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, kuriuos tinkamai ir išsamiai įvertino teismas.
14.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis apibrėžia teisę išsaugoti turėtus laipsnius, tačiau tik vidaus reikalų ministro valdymo srities pareigūnams. Pareiškėjui, žinant, kad šios nuostatos įsigaliojimo metu jis jau buvo finansų ministro valdymo srities pareigūnas, joks teisėtas lūkestis net negalėjo susiformuoti. Pareiškėjo siekis, kad jo teisinė padėtis (tarnybos laipsnis) pasikeistų jo norimu būdu, savaime negali būti pripažinta pareiškėjo interesų pažeidimu ar pagrįstais lūkesčiais. 2019 m. sausio 1 d. (įsigaliojant naujai Vidaus tarnybos statuto redakcijai) pareiškėjas nebuvo vidaus reikalų ministro valdymo srities pareigūnu, todėl nebuvo pagrindo taikyti Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalies garantiją. Pareiškėjui taikytina tik Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis. Atsakovas pabrėžia, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnis skirtas apsaugoti dirbančių pareigūnų teises keičiantis reguliavimui, t. y. pereinant iš vieno reguliavimo (2018 m. gruodžio 31 d.) į naują 2019 m. sausio 1 d. Aptariama nuostata nereglamentuoja klausimų dėl 2014 m. turėto pareiginio laipsnio grąžinimo ir turi būti sietina tik su pareigūno priklausymu konkrečiai ministro valdymo sričiai pereinamuoju laikotarpiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Muitinės departamento 2021 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (5.34)3B-2479, kuriuo netenkintas pareiškėjo, tarnaujančio Lietuvos Respublikos muitinėje, prašymas atstatyti jam turėtą vidaus tarnybos majoro laipsnį, teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Pareiškėjas, manydamas, jog muitinės pareigūnams tapus vidaus tarnybos pareigūnais, jam turėtų būti grąžintas anksčiau turėtas vidaus tarnybos majoro laipsnis, kreipėsi į atsakovą, o šiam netenkinus prašymo – į administracinį teismą.
17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjas , naujos redakcijos Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo metu buvo finansų ministro valdymo srities muitinės pareigūnas, todėl jo atžvilgiu neturėjo būti taikomos teisės normos, skirtos vidaus reikalų ministro valdymo srities pareigūnams. Teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, susijusių su anksčiau turėto vidaus tarnybos laipsnio grąžinimu.
18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja argumentus, susijusius su jo teisėtų lūkesčių pažeidimu, kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą jo išsamumo ir atsakymo į visus pareiškėjo skundo argumentus aspektu.
19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.) Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.
21. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu, pateiktinas teisėtų lūkesčių principo sampratos išaiškinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Tačiau taip pat pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad tam tikra įstatymu nustatyta sistema negali būti pertvarkoma (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, 2014 metais baigęs vidaus tarnybą Vadovybės apsaugos departamente, įgijo teisę turėti atsargos vidaus tarnybos majoro laipsnį ir teisėtą lūkestį, kad šis atsargos laipsnis iš jo nebus atimtas ar panaikintas. Tokia pareiškėjo teisė iš esmės išliko ir keičiantis Vidaus tarnybos statuto redakcijoms, t.y. pareiškėjas laikomas turinčiu atsargos vidaus tarnybos majoro laipsnį. Tuo tarpu nei ankstesnės redakcijos, nei šiuo metu galiojančios redakcijos Statute nebuvo ir nėra numatyta pareiškėjo teisė, vėl tapus vidaus tarnybos pareigūnu, neatsižvelgiant į užimamas pareigas ir jų žinybinį pavaldumą, susigrąžinti buvusį vidaus tarnybos laipsnį. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui negalėjo objektyviai susiformuoti toks teisėtas lūkestis. Nors pareiškėjas savo poziciją grindžia Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, tačiau jis nepatenka į asmenų, kuriems taikoma ši teisės norma, ratą.
23. Pasisakydama dėl apelianto argumentų, susijųsių su pirmosios instancijos teismo sprendimo neišsamumu, teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir, ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.).
24. Taigi įstatymas nereikalauja, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje, atsakytų į visus procesiniuose dokumentuoseginčo šalių išsakytus argumentus. Svarbu, kad teismas nustatytų visas aplinkybes, būtinas ir reikšmingas ginčui išspręsti bei atsakytų į pagrindinius pareikštus reikalavimus. Pareiškėjas reiškė aiškius pagrindinius reikalavimus – panaikinti atsakovo sprendimus ir įpareigoti atsakovą nagrinėti jo prašymą dėl vidaus tarnybos majoro laipsnio suteikimo iš naujo. Į šiuos reikalavimus pirmosios instancijos teismas atsakė, savo atsakymą argumentuodamas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir joms pritaikęs aktualias teisės aktų nuostatas, todėl minėti apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų ar nustatytų aplinkybių.
25. Atitinkamai spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo N. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.