Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo po­sėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl skolos priteisimo pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui A. Š..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovės reikalavimas grindžiamas šiais ieškinyje (t. 1, b. l. 1-6) ir teismo posėdyje išdėstytais argumentais. 2018-06-14 ieškovė ir bendraturtė M. K. sudarė notarinę sutartį su atsakovu A. Š., kuria pardavė atsakovui žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) su gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais už 14 000 Eur. Sutartimi buvo susitarta, kad atsakovas 400 Eur sumokėjo į ieškovės banko sąskaitą prieš pasirašant sutartį, o 100 Eur sumokėjo grynais pinigais prieš pasirašant sutartį. Likusią daiktų kainą atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei tokia tvarka: 3000 Eur - iki 2018-12-14, o 3 500 Eur – iki 2019-06-14. Iki nurodytų terminų atsakovas su ieškove neatsiskaitė, nors ieškovė ragino ir siuntė priminimą vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Atsakovas atsakė, kad yra finansiškai nepajėgus vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir siūlo nutraukti sutartį. Atsakovė nutraukti sutarties nesutinka ir prašo priteisti iš atsakovo pareigą vykdyti natūra bei priteisti sutartyje numatytus delspinigius. Dispozityvumo principas leidžia laisvai pasirinkti pažeistų teisių gynimo principą, todėl ieškovė nenori naudotis sutartyje numatyta pardavėjo teise nutraukti sutartį, o reikalauja, kad atsakovas ją vykdytų. Teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad ji su pussesere pardavinėjo ne tik šią namų valdą, bet ir žemės ūkio paskirties žemę, kuri yra aplink šią namų valdą, kaip vieną turto objektą, kaip vieną ūkį. Pagalbos ji kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūros savininką G. U., kuris įdėjo skelbimus, kad parduodama žemė su sodyba kartu. Buvo vienas pirkėjas, kuris norėjo pirkti tik žemę be sodybos, bet ji nesutiko, nes norėjo parduoti viską kartu. Atsakovas sutiko pirkti viską, bet žemės ūkio paskirties žemę nupirko savo tėvo vardu ir už ją atsiskaitė, o sodybą pirko savo vardu. Ji nesutinka nutraukti sutarties ir susigrąžinti sodybą, nes neturėdama aplink ją parduotos žemės negalės parduoti sodybos už tokią pat kainą, o sodyba be žemės jai nereikalinga. Atsakovas gyvena greta nusipirktos žemės ir sodybos, ją gerai žino ir pirkdamas žinojo jos būklę, sutiko su kaina.

Liudytojas G. U. patvirtino, kad jis užsiima nekilnojamojo turto pardavimu ir padėjo ieškovei parduoti žemės ūkio paskirties žemę ir namų valdą. Šiuos objektus ieškovė ir jos bendraturtė norėjo parduoti kartu, kaip vieną objektą, todėl taip ir buvo nurodyta jo išplatintame skelbime. Atsiliepęs atsakovas sutiko pirkti viską kartu, patvirtino, kad gyvena kaimynystėje, gerai žino parduodamą žemę ir sodybą, sakė, kad jam reikia žemės ūkio paskirties žemės ir pastatų gyvuliams laikyti, o gyvenamojo namo būklė jam nesvarbi. Jo apžiūrėti atsakovas nenorėjo. Atsakovas iš Nacionalinės žemės tarnybos gavo pažymą žemės pirkimui tėvo vardu, nes ūkininkauja jo tėvas, ir jie tarėsi, kad namų valdą taip pat pirks tėvo vardu. Tačiau kai atsakovas kreipėsi į notarą, ieškovė iš notarės gavo sutarčių projektus, kur pirkėjai jau buvo du: žemės ūkio paskirties žemės pirkėjas buvo atsakovo tėvas, o namų valdos – pats atsakovas. Liudytojas patvirtino, kad atsakovas labiausiai buvo suinteresuotas žemės ūkio paskirties žeme, o sodybą sakė naudos tik gyvuliams laikyti, nes gyventi joje neketino. Be to, sakė, kad visi žemės sklypai turės susisiekimą tarpusavyje per namų valdą. Liudytojas nurodė, kad namų valdos vertė kartu su aplinkui besiribojančiais žemės ūkio paskirties sklypais yra didesnė nei atskirai, o dabar norint parduoti namų valdą reikėtų spręsti dar ir servitutų klausimus per aplink esančius žemės sklypus.

Notaro patvirtinta 2018-06-14 pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas iš ieškovės ir M. K. nusipirko 0,4800 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu ir jo priklausiniais už bendrą 14 000 Eur kainą (sutarties 3.1. punktas), iš kurios 7 000 Eur įsipareigojo sumokėti ieškovei (sutarties 3.2.1. punktas). Pagal sutarties 4.1.2. ir 4.1.3. punktus atsakovas iki sutarties pasirašymo sumokėjo ieškovei 500 Eur. Pagal sutarties 4.1.4. punktą atsakovas įsipareigojo iki 2018-12-14 sumokėti ieškovei 3 000 Eur, o pagal sutarties 4.1.6. punktą įsipareigojo iki 2019-06-14 sumokėti 3 500 Eur (b. l. 9-18).

Notaro patvirtinta 2018-06-14 pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas, atstovaudamas savo tėvą V. Š. pagal įgaliojimą, iš ieškovės ir M. K. nusipirko tris žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) aplink atsakovo kita sutartimi nusipirktą 0,4800 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 43-53).

Iš laikraščio „Lazdijų žvaigždė“ skelbimo užsakymo patvirtinimo nustatyta, kad G. U. 2018-03-26 užsakė skelbimą: “Parduodu: (duomenys neskelbtini) (iki Dusios ež. apie 1 km) 8,66 ha žemės ūkio paskirties žemės su namų valda“ (b. l. 60).

Iš ieškovės 2019-07-12 reikalavimo įvykdyti sutartį ir atsakovo 2019-08-13 pareiškimo, kuriuo buvo atsakyta į reikalavimą, nustatyta, kad atsakovas atsisakė sumokėti ieškovei 6 500 Eur pagal jų sudarytą 2018-06-14 pirkimo-pardavimo sutartį, nurodydamas, kad yra finansiškai nepajėgus atsiskaityti, ir pasiūlė sutartį nutraukti bendru sutarimu (b. l. 19-20).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo pats sprendžia visus su jo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus, pats pasirenka teisių gynimo būdus.

CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Kaip atskiri civilinių teisių gynimo būdai yra įtvirtinti galimybė priteisti įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas) bei išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę žalą (nuostolius), o atskirais atvejais – netesybas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas ir nelaikomas civiline atsakomybe, tačiau šie abu būdai gali būti taikomi kartu, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CK 6.258 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-39/2012).

Prievolė sumokėti kainą pagal savo pobūdį yra piniginė. CK 6.213 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio reikalavimas priteisti pardavėjui iš pirkėjo pagal pirkimo–pardavimo sutartį nesumokėtą parduoto daikto kainos dalį reiškia reikalavimą įpareigoti pirkėją įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.213 straipsnio 1 dalis), o ne reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę sutartinę prievolę pažeidusiai šaliai, nes toks reikalavimas atitinka pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatytą civilinių teisių gynybos būdą, kai yra pažeidžiama pirkėjo pareiga sumokėti daikto kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus (CK 6.314 straipsnio 5 dalis, 6.344 straipsnio 1 dalis, 6.345 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-39/2012).

Atsakovas savo nesutikimą su ieškiniu grindžia tuo, kad jam negalint įvykdyti sutarties ir sumokėti nusipirkto turto kainos ieškovė nepagrįstai nesinaudoja sutarties 8.5. punkte numatyta teise nutraukti sutartį. Ieškovė nepageidauja nutraukti sutarties ir principingai siekia ją išsaugoti, nesinaudodama sutartyje numatyta galimybe ją nutraukti. Kadangi CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dispozityvumo principas leidžia pačiai ieškovei savo nuožiūra laisvai pasirinkti savo teisių gynimo būdus, tai nei atsakovas, nei teismas negali uždrausti ieškovei ginti savo teises įstatyme numatytu būdu ir priversti pasirinkti šalių sutartyje numatytą jos teisių gynimo būdą. Kasacinis teismas pripažįsta, kad pardavėjui įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, o pirkėjui vėluojant įvykdyti priešpriešinius įsipareigojimus, pardavėjas įgyja galimybę rinktis sau palankesnę sutartinių santykių eigą, nes sutarties nuostata, jog, pirkėjui nesumokėjus sutarties kainos, šalys privalo anuliuoti šią sutartį, negali būti aiškinama kaip įpareigojimas visais atvejais sudaryti susitarimą nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2009). Tai reiškia, kad ieškovės reikalavimas priteisti įvykdyti prievolę natūra ir atsisakymas naudotis sutartyje numatyta teise nutraukti sutartį yra teisėtas ir pagrįstas, nes savo pardavėjo pareigas ieškovė vykdo tinkamai ir turi teisę reikalauti to paties iš atsakovo.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovo reikalavimas taikyti sutarties 8.5. punkte numatytą sutarties nutraukimo galimybę šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis akivaizdžiai neproporcingai pažeistų ieškovės teises ir prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kuriais vadovautis privalo tiek civilinių teisinių santykių subjektai, tiek teismas, spręsdamas jų ginčus ir aiškindamas bei taikydamas įstatymus (CK 1.5 straipsnis). Byloje nėra ginčo, ir ieškovės pateiktas parduodamo turto skelbimo užsakymo patvirtinimas bei liudytojo G. U. parodymai patvirtina, jog ieškovė sodybą su namų valdos žemės sklypu pardavė ne kaip vienintelį sandorio objektą, o kartu su trimis žemės ūkio paskirties žemės sklypais, kurie iš visų pusių supa sodybą. Kitaip tariant faktiškai ieškovė turėjo tikslą parduoti, o atsakovas pripažįsta, kad jis ir jo tėvas dviem sandoriais pirko, keturis atskirus nekilnojamojo turto objektus kaip vieną, vienoje vietoje esančios žemės ir joje esančių pastatų, visumą. Tai reiškia, kad tokiomis aplinkybėmis kiekvieno nekilnojamojo turto objekto, kaip atskiro vieneto, kaina skiriasi nuo visų objektų bendros kainos, jeigu jie parduodami kartu. Todėl atsakovo argumentas, kad jo nusipirktos sodybos pastatų būklė yra prasta ir jie neverti tos kainos, už kurią jis juos nusipirko, visiškai nereiškia, kad sutarties sąlyga dėl kainos yra nesąžininga ir pažeidžia jo teises, nereiškia, kad jis suklydo dėl šios sutarties sąlygos. Akivaizdu, kad sodybos vertę didina aplink ją esantys trys žemės ūkio paskirties žemės sklypai, nes kartu valdant visą šį nekilnojamąjį turtą jo vertė ir duodama nauda yra didesnė nei šį turtą išskaidžius. Todėl atsakovo pateikta konsultacinė išvada dėl jo įsigyto žemės sklypo su pastatais vertės (b. l. 37) nėra įrodymas, pagrindžiantis, kad atsakovas turtą įsigijo už nesąžiningą, aiškiai per didelę kainą, nes šioje išvadoje visiškai nevertinta sandorio tikroji esmė – šio turto įsigijimas kartu su aplik esančiais žemės sklypais. Be to, konsultacinė išvada iš viso nėra tinkamas turto vertės įrodymas, nes tai nėra nei turto vertinimo aktas, nei eksperto išvada turto vertei nustatyti, kas nurodyta ir pačioje išvadoje. Tai yra tik subjektyvi išvados autoriaus nuomonė, o atsakovas nepateikė dar ir jokių įrodymų, kad ją surašęs asmuo iš viso turi teisę nustatyti turto vertę. Taigi, teismas konstatuoja, kad atsakovas laisva valia, nieko nesuklaidintas, žinodamas tikrąjį pardavėjų sandorio tikslą ir kainą, nustatytą parduodant kartu su aplink esančia žeme, sutiko su perkamo turto kaina ir jokio suklydimo sudarant sandorį nebuvo. Todėl nei pasikeitusios atsakovo finansinės galimybės atsiskaityti, nei nusipirkto turto įvertinimas izoliuotai nuo jo tėvo vardu nupirktos žemės, nėra pagrindas atleisti atsakovą nuo sutartinės pareigos sumokėti sutartyje nurodytą kainą. Kita vertus, dėl suklydimo sudarytas sandoris yra nuginčijamas, bet ne niekinis (CK 1.90 straipsnio 1 dalis), o atsakovas ieškinio dėl sutarties nuginčijimo nereiškia ir teismo posėdžio metu aiškiai pareiškė, kad to nedarys. Todėl atsakovo argumentai dėl jo suklydimo sudarant sutartį yra ne tik nepagrįsti iš esmės, bet ir nesudarytų pagrindo atmesti ieškinį, nes jis neginčija sutarties, kuri jos šalims turi įstatymo galią, nes yra teisėtai sudaryta ir galiojanti (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Sutarties nutraukimas, kurio pageidauja atsakovas taip pat būtų visiškai neproporcingas ieškovės teisių pažeidimas ir prieštarautų minėtiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes susiklosčiusioje situacijoje neįmanoma šalis grąžinti į buvusią padėtį, nepadarant ieškovei neadekvačių nuostolių. Kadangi ieškovė sodybą su namų valda ir tris aplink esančius žemės ūkio paskirties žemės sklypus pardavinėjo kaip vieną visumą, o atsakovas laisva valia juos pirko ne tik savo tėvo vardu, bet ir savo vardu, tai nutrauktus tik vieno iš pirkėjų sudarytą sutartį ieškovė nebūtų sugrąžinta į padėtį, buvusią iki sandorio. Nutraukus šalių sudarytą sutartį ieškovė turėtų namų valdos sklypą su sodyba, prie kuriuos neturėtų priėjimo, nes visa žemė aplink yra parduota kita sutartimi, kuri yra įvykdyta. Tai reiškia, kad ieškovės sodybos vertė net tik sumažėtų praradus galimybę naudotis aplink esančiais žemės sklypais, bet ir iškiltų sudėtingi servitutų nustatymo klausimai norint naudotis savo turtu pagal pasikeitusias sąlygas. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė visiškai pagrįstai reikalauja iš atsakovo įvykdyti sutartį ir pagrįstai nesinaudoja sutartyje numatyta galimybe ją nutraukti, nes priešingu atveju būtų neproporcingai pažeistos jos teisės, nors nėra jokios jos kaltės dėl to, kad atsakovas šiuo metu negali įvykdyti sutarties. Pažymėtina, kad atsakovas patvirtino, jog jis galės sutartį įvykdyti vėliau, kai jo tėvas grąžins paskolą bankui ir galės jam paskolinti pinigų, todėl laikinas negalėjimas vykdyti sutartinius įsipareigojimus nėra pagrindas nutraukti sutartį.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, ieškinys dėl sutartyje numatytos, bet atsakovo nesumokėtos 6 500 Eur kainos dalies priteisimo tenkintinas visiškai, nes sutartis sudaryta teisėtai, patvirtinta notaro, yra galiojanti, jos atsakovas neginčija, todėl nėra jokio pagrindo atleisti jį nuo pareigų pagal šią sutartį vykdymo.

Kadangi sutartyje šalys susitarė dėl 0,02 procentų delspinigių nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (sutarties 4.1.7. punktas), tai tenkintinas ir ieškovės reikalavimas priteisti 269,10 Eur delspinigių, kurie susidarė atsakovui 182 dienas vėluojant sumokėti 3 000 Eur nuo 2018-12-14 iki 2019-06-14 (109,20 Eur) ir 123 dienas vėluojant sumokėti 6 500 Eur nuo 2019-06-14 iki kreipimosi į teismą 2019-10-15 (159,90 Eur). Kaip minėta, įstatymas nedraudžia ir teismų praktika pripažįsta, jog priteisimas įvykdyti pareigą natūra, kaip atskiras civilinių teisių gynybos būdas, gali būti taikomas kartu su civiline atsakomybe, kuri yra papildoma prievolė, atsirandanti dėl pagrindinės prievolės neįvykdymo. Todėl delspinigiai, kaip iš karto šalių aptarti nuostoliai dėl sutarties nevykdymo, priteistini kartu su skola.

Iš atsakovo taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už neįvykdytą piniginę prievolę nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas fizinis asmuo moka penkių procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK) 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė pateikė prašymą priteisti 853 Eur bylinėjimosi išlaidas (b. l. 59), kurias sudaro pateiktais dokumentais pagrįstos 600 Eur advokato pagalbos išlaidos už dokumento surašymą ir atstovavimą (b. l. 58) ir 253 Eur žyminis mokestis (b. l. 22). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkinamas visiškai, advokato pagalbos išlaidos ir 203 Eur žyminio mokesčio dalis už ieškinį priteistinos iš atsakovo. Advokato pagalbos išlaidos visiškai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (CPK 98 straipsnio 2 dalis), nes 600 Eur suma yra gerokai mažesnė nei galimas priteisti maksimalus dydis vien tik už ieškinio parengimą. Tačiau ieškovei iš atsakovo nepriteistinas 50 Eur žyminis mokestis už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes šis prašymas teismo buvo atmestas, todėl nėra pagrindo šias išlaidas prisiteisti kaip už patenkintą reikalavimą.

Taigi, viso ieškovei iš atsakovo priteistina 803 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš atsakovo nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6 500 Eur (šešis tūkstančius penkis šimtus eurų) skolos, 269,10 Eur (du šimtus šešiasdešimt devynis eurus 10 ct) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme t. y. nuo 2019 m. spalio 17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 803 Eur (aštuonis šimtus tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.