Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistajai D. K., jos gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. K. apeliacinį skundą dėl 2013 m. spalio 2 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2d., (2003-07-04 įstatymo redakcija) ir nuteista 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

D. K. atžvilgiu taikytas Lietuvos Respublikos BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metų laikotarpiui.

D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (LR BK 67 str. 2 d. 9 p.).

D. K. įpareigota atsiprašyti nukentėjusios, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. už tai, kad 2013 m. balandžio 28 d. apie 20:20 val., būdama namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini)tyčia delnu sudavė mažametei V. M. K., gim. (duomenys neskelbtini) vieną smūgį į veidą, tuo padarydama nukentėjusiajai kraujosruvą viršutinėje lūpoje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios mažametės V. M. K. sveikatą.

Apeliantės nuomone, dukra V. M. K. žinojo apie konfliktą su buvusiu sutuoktiniu R. K. ir šia aplinkybe naudodavosi. Tarp D. K. ir R. K. vyko nesutarimai dėl dukters gyvenamosios vietos pakeitimo ir šios aplinkybės palankios liudytojui R. K.. D. K. nurodė, kad ji tyčia dukrai nesudavė ir tokio tiklo neturėjo, nes nebuvo motyvo. Jai suduoti galėjo netyčia, kai su ja konflitavo ir jai išbėgus pro duris ją sugavo ir parsivedė namo. Kontaktas galėjo būti, kai ją beimuistančią kėlė nuo grindų. Nukentėjusioji savo parodymuose painiojosi į kurį skruostą jai buvo suduota, minėjo, kad jai skaudėjo lūpą, o ne skruostą. Liudytojas R. K. nurodė, kad dukrai automobilyje bėgo kraujas iš burnos, tačiau nei ji D. K., nei liudytojas R. J. sužalojmo nematė. Nuteistoji nurodė, kad nuosprendyje neįvertintas sužalojimo mechanizmas, specialisto išvadoje netirtos kraujosruvos atsiradimo priežastys.

Nuosprendyje neturi būti jokių abejonių dėl kaltės, o nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo prašymus apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro prašymą apeliacinį skundą tenkinti iš dalies bei įvertinusi visas byloje surinktas aplinkybes, padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Nuteistosios D. K. kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo D. K. nusikalstamą veiką, paskyrė jai tinkamą bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Esminių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų nepadaryta.

Nukentėjusioji V. M. K. davė pakankamai nuoseklius parodymus ir paaiškino, kad įvykio dieną tarp jos ir mamos įvyko konfliktas, ji norėjau greičiau eiti praustis į vonią, bet mama liepė susitvarkyti kambarį., sutvarkyti žaislus. Mama sakė, kad jei neis tvarkytis, tada nesipraus. Dėl žaislų minėjo, kad juos kitiems išdalins. Ji nesutiko tvarkyti žaislų, nes norėjo greičiau eiti praustis. Tada mama su ranka davė į žandą, neatsimena į kurį. Buvo skausmas. Buvo sužeidimas iš vidaus, nesmarkiai bėgo kraujas. Paskui ji paskambino tėčiui. Bandė kokius du kartus pabėgti iš namų, bet mama vis ją sugaudavo Tai padaryti pavyko tik iš trečio karto. Nutarė pabėgti iš namų, nes mama trenkė per veidą. Toks sudavimas buvo pirmas.

Nukentėjusiosios atstovo R. K. parodymais nustatyta, kad įvykio dieną apie 20.20 val. jam verkdama paskambino dukra ir paklausė ar ji gali ateiti pas jį. Paklausus kas atsitiko dukra pasakė, kad mama mušė per veidą, prakirto lūpą ir iš burnos bėga kraujas. Jis pasakė, kad tuoj atvažiuos. Atvykęs paskambino dukrai, bet ji pasakė, kad mama jos neišleidžia. Jam tapo aišku, kad mergaitė yra skriaudžiama. Girdėjo, kaip mergaitė bandė pabėgti per katilinę, verkimo garsą.

Liudytojo R. J. parodymais nustatyta, kad 3013 m. balandžio mėn pabaigje gavo budinčiojo pranešimą dėl smurto šeimoje. Nuvykus pagal nurodytą adresą į (duomenys neskelbtini) gatvę, rado R. K. su apsiverkusią mergaitę. Paklausus kas atsitiko, buvo pasakyta, kad mergaitę sumušė mama. Kažkokie tai sužalojimai ant mergaitės veido buvo, bet dabar nepamena kokie. Kraujo nematė, į namą patekę nebuvo., viską surašė tarnybiniame pranešime.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai nepaneigia nukentėjusiosios V. M. K. parodymų ir nors liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, davė parodymus apie aplinkybes buvusias prieš ar po įvykio, tačiau nuoseklioje įvykio aplinkybių eigoje, šie parodymai nesudaro pagrindo abejoti mažametės nukentėjusiosios parodymais.

Kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios V. M. K. parodymais, nes juos patvirtina ir 2013-04-29 specialisto išvada Nr. G1097/13(02), kuria V. M. K. konstatuota kraujosruva viršutinėje lūpoje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus lūpų sritį. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Iš šių duomenų viseto pagrįstai konstatuotina, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, tinkamai juos įvertino. Išvados dėl D. K. kaltės, padarius LR BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą motyvuotos ir abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nuteistosios apeliacinio skundo argmentai, kad duktė V. M. K. žinojo apie mamos konfliktą su buvusiu sutuoktiniu atmestini kaip nepagrįsti. Nukentėjusioji – mažametė, įvykio metu jai buvo tik aštuoneri metai ir tai, kad jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, negali būti paaiškinama suaugusiųjų konflikto pasekme bei mažametės gebėjimu tuo pasinaudoti, juolab, kad pati V. M. K. po konflikto su mama, skambino tėčiui ir prašė jo atvažiuoti.

Apeliacinės instancijos teismas kostatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendį pagrindė ne spėliojimais ir prielaidomis ar prieštaringais parodymais, kaip yra teigiama skunde, o teisme ištirtais įrodymais, kuriais nėra jokio pagrindo abejoti.

Teismas, objektyviai ir pagrįstai įvertinęs visą bylos medžiagą bei teisingai kvalifikavęs nuteistosios veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.(2003-07-04 įstatymo redakcija), paskyrė teisingą ir tinkamą bausmę.

Už D. K. padarytą nusikalstamą veiką (2003-07-04 įstatymo redakcija) įstatymo sankcijoje yra numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas. Pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. – asmuo baudžiamas laisvės atėmimu iki dviejų (2) metų. Parenkant bausmės dydį, teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, nuteistosios asmenybę, šeiminę padėtį, kad ji nebuvo anksčiau niekada nusikaltusi, kad nėra jos atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs D. K. asmenybę, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, pritaikė Lietuvos Respublikos BK 75 str., atidėjo bausmės vykdymą vieneriems (1) metams ir paskyrė įstatymo numatytą baudžiamojo poveikio priemonę bei įpareigojimą.

Esant tokioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, kad paskirtoji bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, nes net esant nenuginčijamiems kaltės įrodymams, nuteistoji D. K. jos nepripažino. Apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, o jį naikinti nuteistosios apeliacinio skundo motyvais jokio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

nutarė:

nuteistosios D. K. apeliacinį skundą atmesti.