- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-09
- Bylos Nr.
- I-3233-257/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00797-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- M. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.
Pareiškėjas M. A. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 121). Skunde (b. l. 2–14) pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo laikomas nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2018 m. kovo 12 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kamerų plotas yra apytiksliai nuo 8 iki 21 m². Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, su dviem, trimis, penkiais asmenimis, įskaitant jį, todėl leistina ploto norma buvo viršyta daugelį kartų, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, o dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke, negalėjo pakankamai sportuoti patalpose. Kadangi baldai užėmė didesnę kameros dalį, jis, būdamas sveikas žmogus, buvo priverstas dažnai gulėti arba sėdėti, kamerose nebuvo kopėtėlių, atramų pagalvei. Nebuvo signalizacijos mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti, daužant į duris. Jis daug metų serga odos liga – žvyneline – būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje naudoja medikų išduotus medikamentus, kurių viena iš sudėtinių dalių yra riebalai. Gyvenamosiose patalpose nėra tiekiamas karštas vanduo, todėl jam nebuvo suteikiama galimybė papildomai maudytis, negalėjo tinkamai gydyti odos ir palaikyti higienos, nuo 2018 m. sausio iki 2018 m. vasario mėnesio vidurio 6 kartus negalėjo tinkamai nusimaudyti, nes nebuvo skysto muilo. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, buvo drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patekdavo į kamerą, o dirbtinė buvo per didelė, nes lempos be apsauginių gaubtų. Kamerose žiemą šalta, temperatūra buvo nuo 16 iki 18 °C, sienos ir lubos padengtos pelėsiu, drėgnos, kameros neremontuotos. Privatumas kamerose, naudojantis tualetu, užtikrinamas nebuvo, kameroje sklisdavo nemalonūs kvapai. Skundai ir įstaigai nepalankūs prašymai nebūdavo registruojami, o pateikus skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar kitko, iš pareigūnų patirdavo psichologinį spaudimą, grasinimų, įvairių bauginimų. Dėl to jis patyrė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 8200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2018-04-27 teisme gautas pareiškėjo M. A. prašymas, kuris buvo išspręstas nutartimi (b. l. 122, 140).
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 121).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 110–119) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 m² (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-03-27 pažymos Nr. 60/09-11331 „Dėl M. A.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2017-11-13 iki 2018-03-12: kameroje Nr. 97 buvo laikomi 4–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 4,75 iki 3,8 m², kameroje Nr. 88 buvo laikomi 1–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 18,7 iki 3,75 m², kameroje Nr. 47 buvo laikomi 3–4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 6,25 iki 4,69 m², kameroje Nr. 35 buvo laikomi 1–2 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 7,49 iki 3,75 m², kameroje Nr. 29 buvo laikomi 1–4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 21,5 iki 5,37 m², kameroje Nr. 16 buvo laikomi 2–5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 9,55 iki 3,82 m².
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pasisakęs, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida, ir jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. LVAT 2017-02-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017; 2016-03-22 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016-09-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016 ir kt.).
Atsakovas, vertindamas tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 m² (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), pažymi, kad Įsakymo 1.3.1 punkte reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, tačiau šiame įsakyme nenustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m² – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 m² viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio gyvenamojo kameros ploto norma, kaip skunde nepagrįstai teigia pareiškėjas.
Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą, atsakovas daro išvadą, kad skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą pagrįstai visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus (LVAT 2016 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016).
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turi būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03; LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-447-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, o ne konstatuojant atsakovo padarytus tesės pažeidimus (žr. LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017).
Matyti, kad pareiškėjui teko nuo 3,75 m² iki 21,5 m² gyvenamojo kameros ploto, kas leidžia daryti išvadą, jog visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kameroje įrengiamas praustuvas. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra. Kartu pažymėjo, kad san. mazgas atitvertas iš visų pusių.
Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sienelės aukštis matomas iš teismui pateikiamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus san. mazgų zonų kamerose lentelės (jų aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m). Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Taigi, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą (žr. LVAT 2017-05-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017). Atsakovas pažymi ir tai, kad jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu, nėra.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skundžiasi baldų užimamu plotu, bet kartu teigia, kad kamerose trūksta inventoriaus.
Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams
Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normų ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176 (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28) reikalavimais. Gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).
Atsakovas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui Higienos normos nustatyti reikalavimai ginčo situacijoje netaikytini (žr. LVAT 2016 m. gruodžio 22 d., nutartis administracinėje byloje Nr. A-1908-261/2016).
Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo argumentai atmestini.
Iš 2017-10-10 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-328 matyti, kad kameroje Nr. 88 dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Pelėsio nėra. Galimybė vėdinti patalpas sudaryta.
Iš 2018-01-30 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-132 matyti, kad kameroje Nr. 35 ir Nr. 47 dirbtinė apšvieta, temperatūra ir oro drėgmė tinkama.
Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Preziumuojama, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas.
Pažymi ir tai, kad kamerų remontas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Pridedama 2017 m. atliktų ūkio skyriaus darbų suvestinė.
Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų ir užimtumo
Aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę iki 2017-11-22 nustatė tardymo izoliatoriaus direktorius 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“, kuriuo įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-358 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ minėtas įsakymas pripažintas netekusiu galios ir įstaigoje suimtiesiems nustatyta 2 valandų pasivaikščiojimo trukmė. Nuo 2016-04-01, įsigaliojus Bausmių vykdymo kodekso reguliavimo pasikeitimams dėl nuteistųjų teisės pasivaikščioti įgyvendinimo, jų teisė į pasivaikščiojimą įgyvendinama laikantis šio kodekso nuostatų.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punktas reglamentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 m² iki 22,44 m². Pažymi, kad higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.
Aktualios redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnis reglamentuoja, kad socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pagrindinės užimtumo formos yra šios: 1) socialinis ir teisinis švietimas; 2) suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; 3) pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; 4) kultūros, sporto ir kiti renginiai.
Viena iš pagrindinių užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui prasminga veikla ir mikroklimato gerinimui, yra įtraukiami į įstaigos pusmečių bei Socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių planus. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius yra iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 98 punkte numatyta, kad „Suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos. Bibliotekos knygų fondas turi būti toks, kad vienam suimtajam tektų ne mažiau kaip 5 knygos. Suimtiesiems, sergantiems atvira plaučių tuberkuliozės forma, turi būti atskira biblioteka. Suimtiesiems knygos keičiamos ne rečiau kaip kartą per 10 dienų. Vienu metu vienam suimtajam leidžiama duoti ne daugiau kaip 2 knygas ir ne ilgiau kaip mėnesiui. Esant galimybėms, kiekvieną dieną į kameras suimtiesiems duodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas“. Atsakovas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Pažymėtina, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.
Be to, atsakovas pažymi, kad suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys. Nenorėjimas dėl kokių tai priežasčių pasinaudoti šia tvarka yra asmens pasirinkimas ir nepriklauso nuo atsakovo valios.
Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų, iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus, todėl pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.
Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus įrengimo
Pareiškėjas savo skunde teigia, kad kamerose nebuvo įrengta pagalbos iškvietimo mygtukų ir dėl to buvo suvaržyta jo galimybė skubiai išsikviesti budintį pareigūną.
Atsakovas pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2133-525/2016).
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-03-29 pažymoje Nr. 60/09-11679 nurodyta, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28), 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.
Pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu, todėl neturi pagrindo.
Dėl švaros ir tvarkos kamerose
Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Be to, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi patvirtinimo“, nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras yra išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Informavo, kad patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo vykdoma vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planais.
Dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, tai patvirtina ir pridėti patikrinimo aktai. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarko palaikymo sąlygomis kamerose.
Pareiškėjo skunde teismui minimas pretenzijas dėl patalynės neatitikimo higienos normos reikalavimams paneigia pateikiamas patikrinimo aktas Nr. PA.6-378. Atsakovas nurodo, kad lovos skalbiniai, rankšluosčiai skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje, pagalvės, čiužiniai, antklodės dezinfekuojami dezinfekcijos kameroje. Švarūs skalbiniai, iki jiems patenkant į gyvenamąsias patalpas, laikomi daiktų sandėlyje lentynose, atskirai nuo nešvarių skalbinių. Minkšto inventoriaus būklė periodiškai vertinama, netinkamas naudoti – nurašomas.
Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-2215-756/2016 pažymėjo, kad bylose, kuriose nagrinėjamas kalinimo sąlygų atitikimas teisės aktų reikalavimams, iš pareiškėjų tikimasi gauti detalų ir neprieštaringą ginčijamų laikymo sąlygų aprašymą ir pateikti tiek įrodymų, kiek įmanoma atsižvelgiant į su nuteistojo ar suimtojo statusu susijusias kliūtis. Vien pareiškėjo teiginiai, kuriems prieštarauja atsakovas, nėra pakankami siekiant įrodyti jo skundo pagrįstumą, todėl pareiškėjas, siekdamas aktyviai ir efektyviai ginti savo teises, turėtų imtis papildomų veiksmų, pavyzdžiui, pateikti savo raštus (prašymus, skundus), patvirtinančius, kad jis apie teisės aktų pažeidimus pranešė atitinkamoms institucijoms, siekti, kad teisme būtų apklausti tokias aplinkybes galintys patvirtinti liudytojai ir pan. (žr. EŽTT 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Erkenov prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 18152/11); LVAT 2015 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-314-442/2015).
Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-150-14 yra pasisakęs, jog „nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiomis dienomis kreipėsi į įstaigos administraciją, kad jam nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamosios patalpos sanitariniame mazge“. Vadinasi, svarbu, kad poreikis būtų aiškus, konkretus ir išreikštas kreipiantis į įstaigos administraciją. Tačiau jokių skundų dėl netinkamos dezinfekcijos ar dezinsekcijos vykdymo pareiškėjas įstaigos direktoriui nebuvo pateikęs (Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018-03-29 pažyma Nr. 61/04-529).
Dėl san. mazgų įrengimo laikino sulaikymo patalpose
Suimtieji ir nuteistieji, jiems atvykus į ŠTI, atlikus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (nauja redakcija nuo 2015-09-01), 10 punkte numatytus veiksmus, bei vadovaujantis 11 punktu, kol įforminami dokumentai bei bus atlikta krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras – TLK, esančias administraciniame pastate. Suimtieji (nuteistieji) į trumpalaikio laikymo kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus jų daiktus, naujai atvykę suimtieji (nuteistieji) laikinai patalpinami į režiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras.
Žemesnės instancijos teismas
Rėžiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas, bet ne ilgiau kaip dar dvi valandas. Po to suimtieji ir nuteistieji iš šių kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į režiminiame korpuse esančias trumpalaikio laikymo kameras. Kartu pažymima, kad laikomasi HN 134:2015 11.2 p. reikalavimo, pagal kurį laikinojo sulaikymo patalpose (kas apima aukščiau minėtas patalpas) asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 valandas.
Atkreipė dėmesį, jog higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui (pagal HN134:2015 11.1 punktą gyvenamoji patalpa – patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi, o pagal 11.2. punktą, laikinojo sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, taigi, LSP nėra gyvenamosios patalpos), o Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas reglamentuoja san. mazgų įrengimą tik gyvenamosiose patalpose.
Papildomai pažymėjo, kad LSP sanitariniai mazgai atitverti sienele.
Be to, laikino sulaikymo patalpoje buvo laikomas vieną kartą, laikymas buvo trumpalaikis, vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų, kas pareiškėjui tikrai negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų.
Taip pat atsakovas pabrėžia, kad keičiantis teisiniam reglamentavimui atsirado neatitikimų tarp vartojamų sąvokų. Siekiant aiškumo atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros pažymose su duomenimis apie kamerų plotus bei kamerose talpintų asmenų skaičių nurodomos LSP kameros yra trumpalaikio laikymo kameros, esančios režiminiame korpuse. Duomenų, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose, esančiose administraciniame pastate, buvo laikomas pareiškėjas, nėra, kadangi įstatymų leidėjas neįpareigoja tokių duomenų fiksuoti.
Dėl sąlygų asmens higienai
Aktualios redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Aktualios redakcijos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).
Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte įtvirtinta, kad „karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas“.
Pareiškėjas teigia, kad dėl diagnozuotos ligos jam turi būti leidžiama dažniau praustis duše, tačiau tokia teisė jam nesuteikiama. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2017-12-06 rašto „Dėl prašymo nagrinėjimo“, pareiškėjui, atsižvelgiant į Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkės gydytojos rekomendaciją, buvo skirti papildomi apsilankymai duše – t. y. suteikta teisė dušu pasinaudoti du kartus per savaitę.
Atsakovas taip pat nurodo, kad vadovaujantis 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. LR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 10 punktu, Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) dušo patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie pildomi pagal poreikį. Pareiškėjas dėl prausiklių nebuvimo nesiskundė, duomenų, jog dozatoriai buvo tušti, Šiaulių tardymo izoliatorius neturi.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. V. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).
Pareiškėjo M. A. skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu ir patikslintu skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų
Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-03-27 pažyma Nr. 60/09-11331 „Dėl M. A.“ (b. l. 27–29), iš kurios matyti, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2017-11-13 iki 2018-03-12 (117 dienų). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 117 dienų nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 117 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 m², erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 97 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,77 m²) teko nuo 3,55 m² (kameroje 5 asmenys) iki 4,44 m² (kameroje 4 asmenys), Nr. 88 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,82 m²) teko nuo 3,36 m² (kameroje 5 asmenys) iki 4,21 m² (kameroje 4 asmenys), 5,61 m² (kameroje 3 asmenys), 8,41 m² (kameroje 2 asmenys), 16,82 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 47 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 16,64 m²) teko nuo 4,16 m² (kameroje 4 asmenys) iki 5,55 m² (kameroje 3 asmenys), Nr. 35 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 6,71 m²) teko nuo 3,36 m² (2 asmenys) iki 6,71 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 29 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 19,20 m²) teko nuo 4,8 m² (kameroje 4 asmenys) iki 9,6 m² (kameroje 2 asmenys), 19,20 m² (kameroje 1 asmuo), Nr. 16 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,91 m²) teko nuo 3,58 m² (kameroje 5 asmenys) iki 4,48 m² (kameroje 4 asmenys), 5,97 m² (kameroje 3 asmenys), 8,97 m² (kameroje 2 asmenys). Taigi, pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto. Iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ (b. l. 79–82) matyti, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės.
Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas
Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, buvo drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patekdavo į kamerą, o dirbtinė buvo per didelė, nes lempos be apsauginių gaubtų. Kamerose žiemą šalta, temperatūra buvo nuo 16 iki 18 °C, sienos ir lubos padengtos pelėsiu, drėgnos, kameros neremontuotos.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. lapkričio 10 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-328 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. lapkričio 8 d., b. l. 98–100) matyti, kad buvo patikrinta kamera Nr. 88, kurioje pareiškėjas buvo periodiškai nuo 2017-11-15 iki 2017-12-07, nuo 2017-12-11 iki 2018-01-11. Nustatyta, kad dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus ribinius dydžius (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 reglamentuoja, jog dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx). Kameroje Nr. 88 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 12), kitą kameroje esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Ant kameros Nr. 88 sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra. Patikrinimo akte nustatyta, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. sausio 30 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80) PA-132 (patikrinimas atliktas 2018 m. sausio 25 d., b. l. 101–102) matyti, kad buvo patikrintos kameros Nr. 35, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2018-01-12 iki 2018-01-15 ir kamera Nr. 47, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2018-01-11 iki 2018-01-12. Nustatyta, kad kamerose Nr. 35 ir Nr. 47 dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus ribinius dydžius (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 reglamentuoja, jog dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx). Oro temperatūra ir santykinės drėgmės dydžiai atitiko reglamentuojamus Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18⁰ C ir aukštesnė – 28⁰ C, santykinė oro drėgmė reglamentuojama nuo 35 proc. Iki 65 proc.). Kameroje Nr. 47 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 12), kitą kameroje esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Kameroje Nr. 35 dirbtinio apšvietimo lempos įrengtos su gaubtais.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. vasario 20 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-378 (patikrinimas atliktas 2018 m. vasario 13 d., b. l. 103–105) matyti, kad buvo patikrinta kamera Nr. 16, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2018-01-17 iki 2018-03-12. Nustatyta, kad kameroje Nr. 16 dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus ribinius dydžius (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 reglamentuoja, jog dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx). Oro temperatūra kameroje Nr. 16 neatitiko nustatyto ribinio dydžio 18⁰ C (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 16). Kameroje Nr. 16 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų, lempos suraišiotos raiščiais (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 12), kitą kameroje esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Ant kameros Nr. 16 sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra. Galimybė išvėdinti kamerą Nr. 16 per langus sudaryta – atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus.
Patikrintos bendrojo naudojimo vietos, kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai. Nustatyta,
kad kratos patalpose naudojamas inventorius (vonelės) yra švarūs.
ŠTI laikomiems asmenims minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas švarus, dezinfekuotas dezinfekavimo kamerose, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija pagal Lietuvos higienos normos HN134:2015 reikalavimus. Suplyšusio minkštojo inventoriaus, lovos skalbinių nerasta.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Pareiškėjo teiginiai dėl natūralios šviesos trūkumo ir tinkamos ventiliacijos nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti, nes Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo normų (koeficientų), o paminėtos higienos normos IV skyriaus „Patalpų įrengimo ir priežiūros klausimai“ 17 punkte nurodyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kiti darbai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Iš aukščiau paminėtų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, o tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. vasario 20 d. patikrinimo aktas Nr. (6-12 4.80)PA-378 (b. l. 103–105). Iš aukščiau paminėtų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad kameros, kuriose buvo pareiškėjas, dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas, tirdamas pareiškėjo skundą nustatė, kad kameroje Nr. 29 dirbtinė apšvieta neatitiko nustatytų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (b. l. 21-22).
Skunde pareiškėjas nurodė, kad kamerų sienos ir lubos padengtos pelėsiu, kameros neremontuotos, tačiau nurodyti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, vizualiai matomo pelėsio nebuvo. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-12-29 pažymos Nr. 62/08-2 (b. l. 31–35) matyti, kad per 2017 metus buvo remontuojamos įvairios kameros, kitos paskirties patalpos, taip pat ir kamera Nr. 47, kurioje buvo atliekamas sienų tinkavimas, glaistymas, gerasis dažymas, lubų hidroizoliacija, antiseptiko nuo pelėsio tepimas, lubų dažymas, san. mazgo demontavimas, naujų vamzdžių, klozeto, praustuvo sumontavimas, grotų, lovų dažymas, stalo, suolų, kėdės, lentynų dažymas ir montavimas, mūro atitvaras (vasario mėn.). Pareiškėjo pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017-11-15 raštas Nr. 2.6-3519 (b. l. 15-16) apie nustatytus higienos pažeidimus įvairiose kamerose nevertintinas, nes pareiškėjas skundą Šiaulių departamentui pateikė 2017-10-16, o šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo apibrėžtas laikotarpis nuo 2017-11-13 iki 2018-03-12.
Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas nevykdė ar netinkamai vykdė Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2016-02-12 Nr. 20/01-1023 patvirtintą Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planą 2016–2017 m. (b. l. 86–94) ir 2018-03-26 Nr. 20/01-1860 Šiaulių tardymo izoliatoriaus aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos – dezinfekcijos planą 2018-2018 m. (b. l. 95-97).
Kritiškai vertintinas pareiškėjo argumentas, kad kamerose nebuvo kopėtėlių ir atramų pagalvei. Pareiškėjas nurodė, kad nesant kopėtėlių lipant į antrame aukšte esantį gultą, kildavo konfliktai su pirmame aukšto gulte esančiu asmeniu, nes turėdavo statyti kojas ant to asmens patalynės. Šis pareiškėjo nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, nes nei teisės akta, nei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 nuostatos nereglamentuoja, jog dviejų aukštų gultai turi būti su kopėtėlėmis, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta, juo labiau, kad pareiškėjas nenurodė jokių sveikatos sutrikimų, dėl kurių kopėtėlių ir atramų pagalvei nebuvimas galėjo sukelti pareiškėjui papildomus nepatogumus ir kad ši aplinkybė turi reikšmės nustatant neturtinės žalos dydį.
Pareiškėjo naudai vertintina ta aplinkybė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose konstatuota, kad kamerose Nr. 88, Nr. 47, Nr. 16 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 12), kitą kameroje esantį inventorių, baldus, santechnikos ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta. Oro temperatūra kameroje Nr. 16 neatitiko nustatyto ribinio dydžio 18⁰ C (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 16), kameroje Nr. 29 dirbtinė apšvieta neatitiko nustatytų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų. Tuo pačiu teismas atkreipia dėmesį, kad lempos be apsauginių gaubtų neskleidžia didesnio dirbtinio apšvietimo, o gaubtai yra tik apsaugos priemonė.
Dėl signalizacijos mygtuko įrengimo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo signalizacijos mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti, daužant į duris.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-03-29 pažymoje Nr. 60/09-11679 (b. l. 30) nurodyta, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje negalimas dėl įstaigos statuso.
Nurodytoje pažymoje pažymėta, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 2 punkto reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Iš administracinėje byloje esančių dokumentų matyti, jog signalizacijos mygtukai suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose patalpose (kamerose) Šiaulių tardymo izoliatoriuje nėra įrengti. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Atsižvelgiant į tai, kad tokios aliarmo sistemos Šiaulių TI nebuvo įrengta, pripažintina, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kita vertus, nors pareiškėjas ir tikino, jog dėl pagalbos mygtukų neįrengimo buvo priverstas daužyti į duris, jis įtikinamai neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl minėto faktoriaus.
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu ir nebuvo ventiliacijos, todėl laikėsi nemalonūs kvapai. Tokia pat situacija laikino sulaikymo patalpose.
Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo durų ir uždaro viršaus. Higienos norma HN 134:2015 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus san. mazgų zonų kamerose lentelės (b. l. 77–78) matyti, kad kamerose Nr. 88, 47, 29 san. mazgo atitvarinė konstrukcija yra mūrinė (aukštis 2,10-2,29), kamerose Nr. 97, 35,16 yra OSB (aukštis 1,67-1,93). Taigi, iš pateikto dokumento nėra aišku, kokios atitvarinės konstrukcijos yra iš priekio (ar yra durys ir kokio dydžio), be to, atitvarinių konstrukcijų aukštis skirtingas.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2018 m. kovo 27 d. pažymos Nr. 60/09-11331 (b. l. 27-29) matyti, kad pareiškėjas laikino paskirstymo kameroje LSP-5 buvo 1 kartą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 nurodoma, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nustatanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 p.), nors ir taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, tačiau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms visgi yra taikomi tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.).
Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Nors, šiuo atveju, pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, dėl nemalonių kvapų iš dalies vertinama kaip pagrįsta.
Dėl naudojimosi dušu
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis daug metų serga odos liga – žvyneline – būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje naudoja medikų išduotus medikamentus, kurių viena iš sudėtinių dalių yra riebalai. Gyvenamosiose patalpose nėra tiekiamas karštas vanduo, todėl jam nebuvo suteikiama galimybė papildomai maudytis, negalėjo tinkamai gydyti odos ir palaikyti higienos, nuo 2018 m. sausio iki 2018 m. vasario mėnesio vidurio 6 kartus negalėjo tinkamai nusimaudyti, nes nebuvo skysto muilo.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Iš byloje esančios asmens sveikatos istorijos nuorašo (b. l. 109) matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros metu konstatuota, jog pareiškėjas serga psoriaze. 2017-07-11 yra įrašas, kad pareiškėjas 11 metų serga psoriaze. Skirta: perrišimai ir rekomendacija papildomai dušui 2 kartus per savaitę 1 mėnesį. 2017-11-07 yra įrašas, kad pareiškėjas papildomai prašo dušo dėl psoriazės. Išrašyta rekomendacija (b. l. 41) ir medicininis pažymėjimas (b. l. 42) papildomai į pirtį (2 kartus per savaitę 1 mėnesį). Pareiškėjas 2017-11-23 prašyme Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui nurodė, kad kartas nuo karto medikų išrašomos rekomendacijos nėra efektyvios, todėl prašo nuolatinio leidimo (b. l. 40). Atsakovo atstovas pareiškėjui atsakė ir išaiškino pareiškėjui, kokia tvarka jis turi kreiptis dėl papildomų lankymusi duše (b. l. 43). Administracinėje byloje daugiau nėra duomenų, kad pareiškėjas vėl būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą ir prašęs papildomai dušo ar pirties dėl aukščiau paminėto savo susirgimo. Nesant pareiškėjo prašymo, pats atsakovo atstovas tokio dalyko nesprendžia, nes nėra žinoma paties pareiškėjo pozicija.
Pareiškėjo argumentas, kad jis nuo 2018 m. sausio iki 2018 m. vasario mėnesio vidurio 6 kartus negalėjo tinkamai nusimaudyti, nes nebuvo skysto muilo, atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. IR-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, kurio 10 punkte nustatyta, kad dušo patalpose įrengiami kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie pildomi pagal poreikį . Pareiškėjas kas kartą dėl to, kad jo nurodytu laiku negalėjo tinkamai nusimaudyti, nes nebuvo skysto muilo, į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių nesikreipė, todėl šiuo metu patikrinti tokių faktų nebeįmanoma. Šiaulių tardymo izoliatorius, atsakydamas pareiškėjui, nurodė jau nebegaliojančią Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo redakciją, į tai atkreipė dėmesį Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsakydamas pareiškėjui (b. l. 1213-125). Ne tas įsakymo redakcijos nurodymas nėra higienos normų Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidimo pripažinimas, juo labiau, Kalėjimų departamentas taip pat nurodė, kad šiuo metu nėra techninių galimybių nustatyti, ar pareiškėjo teiginys dėl skysto muilo atitinka tikrovę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, mano, kad Šiaulių tardymo izoliatorius tinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o pagal pareiškėjo prašymus ir Sveikatos priežiūros skyriaus rekomendacijas – ir dažniau, išduodant papildomus leidimus į dušą, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo organizavimo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke, negalėjo pakankamai sportuoti patalpose. Kadangi baldai užėmė didesnę kameros dalį, jis, būdamas sveikas žmogus, buvo priverstas dažnai gulėti arba sėdėti.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. kovo 29 d. pažymos Nr. 61/04-529 „Dėl M. A.“ (b. l. 31) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-11-13 iki 2018-03-12 į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl nepakankamo užimtumo nesikreipė. Taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriuje organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais. Atsižvelgiant į šio straipsnio nuostatas, įstaigoje veikia biblioteka, kurioje suimtieji savišvietai gali gauti grožinės ir teisinės literatūros (neturint bibliotekoje reikiamų teisės aktų, jie randami interneto pagalba), į kameras esant galimybėms duodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas, vykdoma Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai. Šiaulių tardymo izoliatoriuje organizuojamose sporto varžybose dalyvauja suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipiasi į socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą ir pareiškia norą juose dalyvauti, informacija apie planuojamus renginius skelbiama kamerose.
Suimtieji (nuteistieji) vedami į stalo teniso, treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, laisvalaikio užimtumo kambarį-skaityklą pagal kiekvieną savaitę Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus tvirtinamą grafiką, kuris sudaromas bendrai visiems suimtiesiems (nuteistiesiems). Į krepšinio aikštelę suimtieji (nuteistieji) vedami tik esant tinkamoms oro sąlygoms. Atkreipia dėmesį, kad Suėmimo vykdymo įstatyme nėra numatyta suimtųjų ir nuteistųjų teisė į sportą.
Šiaulių tardymo izoliatorius bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, savanoriais, kurie vykdo meno terapijas, edukacinius užsiėmimus, moko rankdarbių, skaito paskaitas įvairiomis socialinėmis temomis. Suimtieji gali dalyvauti susitikimuose su katalikų kunigu ir stačiatikių šventiku. Suimtųjų ir nuteistųjų bendravimas su dvasininku nėra privalomas ir vyksta savanoriškumo principu. Taip pat yra sudaroma galimybė suimtiesiems turėti savo tikybos, religinių knygų ir reikmenų. Atkreipia dėmesį į tai, kad M. A. Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, yra užtikrinamas kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo galimybė už kameros ribų.
Duomenų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nurodytomis programomis, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūriniuose renginiuose, nėra. Pažymėtina, jog iš pateiktų Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikų (b. l. 47–76) matyti, jog kameros, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, buvo išvestos arba atsisakė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programoje, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūriniuose renginiuose. Suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, pareiškėjas naudojosi Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatyta tvarka kasdien pasivaikščioti (b. l. 106-108).
Dėl sveikatos sutrikimų
Pareiškėjas nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 109) nustatyta, jog pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, žalingi įpročiai: rūko 10 metų, alkoholį vartoja saikingai, narkotikus neigia. Nurodyta, kad serga psoriaze bei atliktos operacijos (t. 1, b. l. 175). Nėra užfiksuota, kad pareiškėjui būtų nustatyti regėjimo sutrikimai, akių ligos. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018 m. kovo 29 d. pažymos Nr. 61/04-529 (b. l. 31) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-11-13 iki 2018-03-12 į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi. Dalies skundų pareiškėjas atsisakė ir administracinė procedūra buvo nutraukta (b. l. 32-37), į kitus pareiškėjo skundus buvo atsakyta (b. l. 38-46).
Pareiškėjo papildomai pateikti dokumentai (b. l. 123-138) yra sprendimai dėl pareiškėjo skundų, pareiškėjo skundo ar skundo dalies persiuntimai, kurie dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas netrukdomai naudojasi teise pateikti skundus įvairioms institucijoms dėl, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų.
Pareiškėjo argumentas, kad jo skundai ir įstaigai nepalankūs prašymai nebūdavo registruojami, o pateikus skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar kitko, iš pareigūnų patirdavo psichologinį spaudimą, grasinimų, įvairių bauginimų, yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir subjektyvus. Juo labiau, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad pareiškėjas be šios bylos, dėl neturtinės žalos atlyginimo yra kreipęsis į teismą. Taigi, pareiškėjas netrukdomai teikia skundus ir tokia jo teisė teikti skundus nėra apribota.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad įvertinus kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 117 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Taip pat atsižvelgiant į EŽTT didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjui visas 117 dienų nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo pripažinti iš dalies pagrįstais bei tai, kad kamerose Nr. 88, Nr. 47, Nr. 16 dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 12), oro temperatūra kameroje Nr. 16 neatitiko nustatyto ribinio dydžio 18⁰ C (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 IV skyriaus punktas 16), kameroje Nr. 29 dirbtinė apšvieta neatitiko nustatytų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nenurodo, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 400 Eur. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 8200 Eur neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo M. A. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui M. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur (keturi šimtai Eur 00 Euro ct) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.