- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-25
- Bylos Nr.
- 2S-577-520/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Marijonas Greičius
- Atsakovas
- UAB „Megfaber“
- Ieškovas
- V. J.
- Kategorijos
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Megfaber“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria tenkintas atsakovo UAB „Megfaber“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje dėl avanso grąžinimo ir nuostolių priteisimo pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui UAB „Megfaber“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė atsakovo UAB „Megfaber“ priteisti 12926,92 Lt skolos, 267,39 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti atsakovo UAB „Megfaber“ ieškinio vertės turtą. Nurodė, kad atsakovas neatliko rangos sutartimi sutartų darbų, padarė jam žalą pasisavindamas medieną ir sugadindamas priekabą - namelį, nuolat keičia savo poziciją, nenuosekliai ir skirtingai aiškina tuos pačius santykių su juo epizodus, nekilnojamojo turto neturi, pagal 2008-12-31 balansą bendrovė turėjo ilgalaikio turto tik už 2457 Lt ir pinigų/pinigų ekvivalentų už 5169 Lt. Be to, atsakovas dirba statybų sektoriuje, kuris šiuo metu patiria didžiausią nemokumo ir bankroto riziką Lietuvoje. Dėl to nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą, nes nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 27 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, t. y. ieškovo reikalavimams užtikrinti areštavo atsakovui UAB „Megfaber“ priklausantį 13194,31 Lt vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis; areštuotą atsakovo turtą, esantį pas atsakovą, perdavė saugoti atsakovui, areštuotą atsakovui priklausantį turtą ar lėšas, esančias pas kitus asmenis, perdavė saugoti tiems asmenims, pas kuriuos jos yra; areštuotu turtu, jeigu dėl šio turto ypatybių naudojimasis juo nesukelia jo sunaikinimo arba vertės sumažėjimo, leido naudotis, piniginėmis lėšomis uždraudė naudotis, sustabdant jų išmokėjimą, leido iš areštuotų lėšų mokėti socialinio draudimo ir kitus privalomus mokėjimus socialinio draudimo fondo biudžetui, sveikatos draudimo biudžetui, valstybės ir savivaldybės biudžetams. Teismas, įvertinęs ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas, į tai, kad atsakovo mokumas yra neaiškus, atsakovas ilgą laiką neatsiskaito su ieškovu, padarė išvadą, kad neareštavus atsakovo turto teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimas. Teismas išnagrinėjo ieškovo prašymą nepranešęs atsakovui, kadangi pripažino, jog toks pranešimas gali sutrukdyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Megfaber“ atskiruoju skundu prašo panaikinti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, kad teismas, priimdamas ieškovo ieškinį, iškeldamas civilinę bylą, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, klaidingai aiškino CPK 30 str. 6 d. ir pažeidė įstatyme įtvirtintas teismingumo taisykles. Dėl to nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės jo turtui turi būti panaikintos. Pagal CPK 30 str. 6 d. ieškovas turi teisę pasirinkti teismingumą tik esant deliktinei atsakomybei, tuo tarpu ieškovas savo reikalavimus kildina iš 2007-11-05 rangos sutarties, t. y. ieškovas prašo taikyti sutartinę atsakomybę. Dėl to ieškinys turi būti pateiktas pagal bendrąsias teismingumo taisykles, įtvirtintas CPK 29 str., t. y. pagal jo buveinės vietą, nurodytą viešame registre – Druskininkų miesto apylinkės teismui. Tai, kad ieškovas prašo atlyginti nuostolius, susijusius su priekabomis, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškinys yra teismingas Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui, nes priekabos ieškovui nepriklauso, priekabų savininko buveinės vieta taip pat nėra Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo veiklos teritorijoje. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra ydinga, kadangi teismas pažeidė interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo, principus, taikė absoliutų jo pinigų areštą uždraudžiant jam atsiskaityti su darbuotojais, valstybės, savivaldybės valstybės socialinio draudimo fondo biudžetais. Dėl to taikius laikinąsias apsaugos priemones jo, kaip juridinio asmens, veikla paralyžiuojama: sutrinka atsiskaitymai su darbuotojais, valstybės, savivaldybės, valstybės socialinio draudimo fondo biudžetais, trūksta apyvartinių lėšų juridinio asmens komercinei – ūkinei veiklai vystyti. Teismas nepagrįstai pradiniame etape, nesant objektyvių duomenų, jog jos imasi veiksmų, kuriais stengiasi vengti vykdyti teismo sprendimą, taikė laikinąsias apsaugos priemones. Be to, jo kreditoriniai įsipareigojimai kitiems kreditoriams tik didės ir gali būti pasiektas priešingas rezultatas, kad gali sumažėti jo galimybės įvykdyti teismo sprendimą ieškovui. Teismas, nuspręsdamas areštuoti pinigines lėšas be jokių išlygų neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinį „sukūrė“ po to, kai jis jam iškėlė civilinę bylą dėl 42684 Lt skolos priteisimo.
Atsiliepimas
Ieškovas V. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neturi nekilnojamojo turto, atsakovo ir atsakovo atstovo parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir nepagrįstai suvaržo atsakovo teises, nepasiūlė įmokėti reikalaują sumą į teismo specialiąją sąskaitą, nepateikė duomenų apie savo finansinę padėtį. Teismas leido atsakovui iš areštuotų lėšų atsiskaityti su darbuotojais, mokėti socialinio draudimo ir kitus privalomus mokėjimus, pinigines lėšas nurodė areštuoti tik nesant kito turto. Dėl to draudimas yra proporcingas, neribojantis juridinio asmens komercinės – ūkinės veiklos. Be to, turi būti įvertinas Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2009-08-07 nutarimas Nr. 10-326, kuriuo nutarta pripažinti, jog kai kurios rangos sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog jo ieškinys yra tik gynimosi priemonė, nes iš faktinių aplinkybių matyti, jog jis turėjo atsakovui pretenzijų dar prieš pateikiant ieškinį, t. y. ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl likusios po darbų medienos dingimo, 2008-01-08 kreipėsi į Molėtų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiąjį prokurorą su prašymu iškelti baudžiamąją bylą ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Ieškinio teismingumo klausimas buvo išspręstas ieškinio priėmimo stadijoje ir negali būti skundžiamas atskiruoju skundu. Visos išvardytos aplinkybės verčia pagrįstai abejoti atsakovo galėjimu ateityje įvykdyti teismo sprendimą, jei sprendimas būtų palankus jam.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iškėlęs civilinę bylą pagal ieškovo V. J. ieškinį dėl 12926,92 Lt skolos, 267,39 Lt palūkanų priteisimo, pagrįstai vadovaudamasis CPK 144-145 str. nuostatomis, pripažino, kad ieškovo V. J. prašyme nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys 2009-11-27 sudarė faktinį ir teisinį pagrindą atsakovo UAB „Megfaber“ turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Iš bylos dokumentų matyti, kad buvo iškelta civilinė byla dėl avanso grąžinimo ir nuostolių (12926,92 Lt skolos, 267,39 Lt palūkanų), 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui UAB „Megfaber“. Pirmosios instancijos teismas 2009-11-27 nutartimi tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo reikalavimams užtikrinti areštavo atsakovui UAB „Megfaber“ priklausantį 13194,31 Lt vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis; areštuotą atsakovo turtą, esantį pas atsakovą, perdavė saugoti atsakovui, areštuotą atsakovui priklausantį turtą ar lėšas, esančias pas kitus asmenis, perdavė saugoti tiems asmenims, pas kuriuos jos yra; areštuotu turtu, jeigu dėl šio turto ypatybių naudojimasis juo nesukelia jo sunaikinimo arba vertės sumažėjimo, leido naudotis, piniginėmis lėšomis uždraudė naudotis, sustabdant jų išmokėjimą, leido iš areštuotų lėšų mokėti socialinio draudimo ir kitus privalomus mokėjimus socialinio draudimo fondo biudžetui, sveikatos draudimo biudžetui, valstybės ir savivaldybės biudžetams. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010-02-22 nutartimi atsakovui UAB „Megfaber“ iškelta bankroto byla, nutartis yra įsiteisėjusi. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą bylą sustabdyti ir perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, nes atsakovo turto areštas nebėra aktualus. Šis prašymas netenkintinas, kadangi klausimą dėl bylos perdavimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nagrinėja pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja atskiruoju skundu apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu 2009-11-27 buvo tenkintas kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati atsakovo turtinė padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą.
Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, 2009-11-27 taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principus, nes taikė absoliutų atsakovo pinigų areštą, t. y. uždraudė atsiskaityti su darbuotojais, valstybės, savivaldybės valstybės socialinio draudimo fondo biudžetais, todėl atsakovo, kaip juridinio asmens, veikla paralyžiuojama: sutrinka atsiskaitymai su darbuotojais, valstybės, savivaldybės, valstybės socialinio draudimo fondo biudžetais, trūksta apyvartinių lėšų juridinio asmens komercinei – ūkinei veiklai vystyti. Priešingai, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principais, suformuota teismų praktika, taikė tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios minimaliai apriboti juridinio asmens komercinę - ūkinę veiklą – t. y. visų pirma nurodė areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o ne pinigines lėšas, tik turto esant nepakankamai – pinigines lėšas, iš kurių leido mokėti socialinio draudimo ir kitus privalomus mokėjimus socialinio draudimo fondo biudžetui, sveikatos draudimo biudžetui, valstybės ir savivaldybės biudžetams. Pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės atitiko pareikšto ieškinio esmę ir apimtį, todėl buvo tiesiogiai susijusios su būsimu galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į tai, jog ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, kad atsakovas imasi veiksmų, kuriais siekia išvengti teismo sprendimo įvykdymo. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.). Tai, kad atsakovui buvo iškelta bankroto byla tik patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas 2009-11-27 taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teisingai įvertino galimą grėsmę būsimam teismo sprendimui įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina apelianto nurodytų argumentų, kad ieškovas elgiasi nesąžiningai, nes ieškinį pareiškė tik po to, kai atsakovas ieškovui iškėlė civilinę bylą dėl 42684 Lt skolos priteisimo, kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones, šalių nurodomos aplinkybės, kuriomis yra grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, nenustatomos ir nevertinamos.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų, kad ieškinys priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, kadangi tai nėra susiję su skundžiama nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad atskirojo skundo motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas 2009-11-27 nutartimi nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina galioti nepakeista.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.