- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-29
- Bylos Nr.
- A-143-72-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00735-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
- Trečiasis asmuo
- viešajai įstaigai Klaipėdos universitetui
- Advokatai
- Akvilė Bužinskaitė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Klaipėdos universitetui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (1 t., b. l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2012 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. KS-8 „Dėl V. L.“, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. V-827 „Dėl Klaipėdos universiteto tarybos“ buvo sudaryta Klaipėdos universiteto taryba (toliau – ir Taryba), į kurios sudėtį įėjo devyni nariai, taip pat ir jis. 2011 m. gruodžio 6 d. Tarybos posėdyje vyko rektoriaus rinkimai, kuriuose dalyvavo visi Tarybos nariai. Pirmojo balsavimo metu dviems kandidatams surinkus daugiausia balsų, vyko pakartotinis balsavimas, kurio metu už jo kandidatūrą balsavo 7 nariai, o už prof. dr. A. R. – 1 narys. Vadovaujantis šiais balsavimo rezultatais rektoriumi buvo išrinktas jis. 2011 m. gruodžio 7 d. Komisija buvo informuota apie Klaipėdos universitete įvykusius rektoriaus rinkimus, kuriuos laimėjo jis. Būdamas kandidatas į Klaipėdos universiteto rektoriaus pareigas bei kartu ir Tarybos narys, pats už save balsavo. 2011 m. gruodžio 16 d. Tarybos nutarimu pakeista jo darbo sutartis Nr. DS-1405, kuria nuo 2011 m. gruodžio 19 d. paskirtas penkerių metų kadencijai eiti Klaipėdos universiteto rektoriaus pareigas. Komisija 2012 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą Nr. KS-8, kuriuo nusprendė, kad: 1) jis, eidamas Tarybos nario pareigas ir būdamas kandidatas eiti rektoriaus pareigas, nenusišalino nuo dalyvavimo Tarybos posėdžiuose svarstant ir priimant sprendimus dėl rektoriaus rinkimų ir tokiais savo veiksmais nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos vengti interesų konflikto ir pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas; 2) kreiptis į Tarybą dėl su juo sudarytos darbo sutarties pakeitimo, kuria nuo 2011 m. gruodžio 19 d. pradėjo eiti rektoriaus pareigas, nutraukimo, o per dvi savaites neįvykdžius atsakovo reikalavimo, kreiptis į teismą dėl darbo sutarties pakeitimo, sudaryto pažeidžiant Įstatymo reikalavimus, nutraukimo. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas aktas yra nepagrįstas. Nebuvo pažeistas Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas. Jo turtinis ar neturtinis suinteresuotumas sprendimu dėl išrinkimo rektoriumi nėra laikytinas pagrindiniu veiksniu, kuris galėtų lemti jo siekį tapti rektoriumi. Pagrindinis ir kur kas svarbesnis interesas šiuo atveju yra siekis vadovauti aukštajai mokyklai – universitetui, įgyvendinti aukštosios mokyklos vienasmeniam valdymo organui priskirtas funkcijas, įgyvendinant ir jo parengtas universiteto viziją bei veiklos gaires 2011– 2016 m., pristatytas Tarybos posėdžio metu. Tokią išvadą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A525-789/2011. Nebuvo pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys. Nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo interesų konfliktas. Vertintinas ne tik valstybės tarnyboje dirbančio asmens pareigos vengti interesų konflikto atvejis. Civilinio kodekso (toliau – CK) normos (2.87 str. 3, 5 d.) nenustato juridinio asmens valdymo organo nariui pareigos nusišalinti nuo su jo privačiais interesais susijusių klausimų sprendimo. Negali būti laikoma, kad jis nesilaikė pareigos pranešti apie interesų konfliktą, kadangi aplinkybė, jog jis yra ir Tarybos narys, ir kandidatas eiti rektoriaus pareigas, buvo žinoma visiems Tarybos nariams. Tarybos posėdžių praktikoje taip pat nebuvo taisyklių dėl nusišalinimo balsuojant su konkretaus Tarybos nario asmeniu susijusiais klausimais, kai tokia aplinkybė yra akivaizdi. Tarybos posėdyje renkant rektorių nebuvo pasinaudota CK 2.93 straipsnio 6 dalyje numatyta teise reikalauti balsavimą pakartoti. Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos taip pat nenumato pareigos nusišalinti nuo sprendimų priėmimo, kai yra renkamas rektorius. Mokslo ir studijų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies nuostata suformuluota visiškai analogiškai kaip Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies norma dėl mero rinkimų, aptarta paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Jis neprivalėjo nusišalinti nuo balsavimo su rektoriaus rinkimais susijusiais klausimais. Priešingu atveju nepagrįstai ir neteisėtai yra ribojama Mokslo ir studijų įstatyme numatyta Tarybos nario teisė kandidatuoti ir tuo pačiu dalyvauti (balsuoti) renkant rektorių. Analogiškai ši situacija reglamentuota ir Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. XI-938 patvirtintame Klaipėdos universiteto statute (toliau – ir Statutas) bei specialiame Tarybos 2011 m. liepos 20 d. nutarime Nr. 9N-04, reguliuojančiame Klaipėdos universiteto rektoriaus rinkimų tvarką. Šis Tarybos nutarimas yra specialusis vidaus teisės aktas Tarybos 2011 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 9N-01, patvirtinusio Klaipėdos universiteto tarybos darbo reglamentą, atžvilgiu. Šiuo atveju Įstatymo 11 straipsnio 1 bei 2 dalys netaikytinos. Be to, ginčijamame sprendime yra nurodyta keletas netikslumų bei peržengtos jame nurodyto tyrimo ribos. Jis nedalyvavo 2011 m. lapkričio 17 d. vykusiame Rektoriaus rinkimų komisijos posėdyje. Nesant pagrindo pripažinti, kad jis pažeidė Įstatymo nuostatas, teisiškai nereikšmingos ir Komisijos išvados dėl pareigos pateikti privačių interesų deklaraciją pažeidimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 63–65) prašė atmesti skundą.
Atsakovas nurodė, kad Įstatymas savo esme yra prevencinis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/2007). Įstatymas besąlygiškai įpareigoja asmeniškai sprendimais suinteresuotus asmenis nusišalinti nuo tokių klausimų svarstymo, rengimo ir sprendimo priėmimo procedūrų, nes šališkų asmenų dalyvavimas netinkamai paveikia sprendimus (Įstatymo tikslas – užkirsti tam kelią). Pareiškėjo elgesys sukompromitavo rektoriaus rinkimus. Pareiškėjo, kaip Tarybos nario, balsavimas renkant aukštosios mokyklos rektorių, sudarė jam išskirtines sąlygas bent jau vienu (savo) balsu būti pranašesniu už kitus, ne Tarybos nario pareigas einančius kandidatus. Toks pareiškėjo elgesys ne tik nesąžiningas jo konkurentų atžvilgiu, bet ir paminantis visus objektyvių, nešališkų ir skaidrių rinkimų principus, kuriuose turėtų būti užtikrinamos lygios pretendentų konkurencinės galimybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-789/2011 negali būti laikomas precedentu šiai bylai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-225/2011, 2009 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-52/2009). Pareiškėjas nurodė netinkamą precedentą, nes nurodytoje byloje aiškinamos ne nagrinėjamai bylai aktualios Mokslo ir studijų įstatymo, bet su ginčo klausimu nieko bendro neturinčios Vietos savivaldos įstatymo nuostatos. Mokslo ir studijų įstatymo nuostata, jog rektorius laikomas išrinktu, jei už jį balsuoja ne mažiau kaip trys penktadaliai visų Tarybos narių, nurodo, kad sprendimui priimti yra būtinas trijų penktadalių visų Tarybos narių skaičius. Tačiau tai nėra imperatyvi nuostata, įtvirtinanti būtiną visų Tarybos narių dalyvavimą posėdyje. Ji tik nurodo konkretų minimalų sprendimui priimti būtiną balsų skaičių, kuris skaičiuojamas nuo visų Tarybos narių (o ne nuo posėdyje dalyvavusių). Atmetė argumentą, kad nei Mokslo ir studijų įstatymas, nei kiti Klaipėdos universiteto veiklą reglamentuojantys teisės aktai neriboja Tarybos nario teisės kandidatuoti ir tuo pačiu dalyvauti (balsuoti) renkant rektorių. Klaipėdos universiteto tarybos darbo reglamente nurodyta, kad viena iš Tarybos nario pareigų – raštu pranešti Tarybai apie galimą interesų konfliktą, kurį gali sukelti posėdžio darbotvarkėje numatyto klausimo svarstymas, ir nusišalinti nuo to klausimo svarstymo. Būtent tokia pareiga ir iškilo pareiškėjui balsuojant dėl savo kandidatūros eiti rektoriaus pareigas. Be to, neperžengė sprendime nurodyto tyrimo ribos. Nekonstatavo Įstatymo nuostatų pažeidimo pareiškėjui nepateikus laiku privačių interesų deklaracijos. Vadovavosi pateiktais dokumentais, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas dalyvavo 2011 m. lapkričio 17 d. posėdyje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Klaipėdos universitetas (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 147–148) prašė patenkinti skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nebuvo pažeistas Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas, įpareigojantis asmenis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, kadangi, vadovaujantis skunde nurodyta teismų praktika, turtinis ar neturtinis suinteresuotumas sprendimu dėl pareiškėjo išrinkimo rektoriumi šiuo atveju nelaikytinas pagrindiniu veiksniu, kuris galėtų lemti jo siekį tapti rektoriumi; pagrindinis ir kur kas svarbesnis interesas šiuo atveju yra siekis vadovauti aukštajai mokyklai – įgyvendinti aukštosios mokyklos vienasmeniam valdymo organui Mokslo ir studijų įstatymo priskirtas funkcijas, įgyvendinant ir pareiškėjo parengtas universiteto viziją bei veiklos gaires. Nebuvo pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys, įpareigojančios nusišalinti, kai yra priimami sprendimai, galintys sukelti interesų konfliktą, kadangi taikytinos CK normos nenumato valdymo organo nario pareigos nusišalinti nuo su jo privačiais interesais susijusių klausimų sprendimo; Mokslo ir studijų įstatymo normos nenumato galimybės riboti tarybos nario teisę balsuoti dėl rektoriaus rinkimo, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Laikantis priešingos pozicijos, t. y. kad tokia pareiga egzistuoja, tuomet laikytina, kad yra nepagrįstai ribojama valdymo organo nario teisė balsuoti rektoriaus rinkimų klausimu. Kad tokia teisė negali būti ribojama, iš esmės patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-789/2011. Be to, darbo sutartis su pareiškėju negali būti nutraukta dar ir dėl to, kad rektoriaus išrinkimo pagrindu esantys Tarybos sprendimai yra teisėti ir galiojantys. 2012 m. vasario 12 d. atsakovui pateikė išsamius paaiškinimus, kuriais vadovautinasi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 1 d. sprendimu (1 t., b. l. 173–181) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Komisijos 2012 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. KS-8 2 punkto dalį, kuria nuspręsta kreiptis į Tarybą dėl su pareiškėju sudarytos darbo sutarties nutraukimo; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas chronologine tvarka nustatė faktines bylos aplinkybes. Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsniu, 11 straipsnio 1, 2 dalimis, 2 straipsnio 1, 2, 4 dalimis. Pažymėjo, jog pareiškėjas 2011 m. spalio 11 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2011 m. gruodžio 6 d. posėdžiuose dalyvavo kaip Tarybos narys. Teismas sutiko su Komisijos padaryta išvada, kad pareiškėjas, eidamas Tarybos nario pareigas ir būdamas kandidatas eiti universiteto rektoriaus pareigas, nenusišalindamas nuo dalyvavimo Tarybos posėdžiuose svarstant ir priimant spendimus dėl rektoriaus rinkimų, nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir pažeidė šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Atsakovas teisingai išsiaiškino faktines aplinkybes, konstatuodamas, kad pareiškėjas, dalyvaudamas posėdžiuose, kuriuose buvo sprendžiamas klausimas dėl rektoriaus rinkimų ir būdamas kandidatas užimti rektoriaus pareigas, veikė interesų konflikto situacijoje, kadangi sprendė savo paties karjeros galimybes. Pareiškėjui, kaip Tarybos nariui, dalyvaujant rektoriaus rinkimo procedūrose, balsuojant už rektoriaus kandidatūrą ir pačiam kandidatuojant į rektoriaus postą, jis turėjo galimybę nulemti rektoriaus rinkimų rezultatus, o kiti kandidatai į rektoriaus vietą, nebūdami Tarybos nariais, turėjo nelygias galimybes kandidatuoti, nebuvo užtikrintos lygios pretendentų teisės. Pareiškėjas, kaip Tarybos narys, turintis balso teisę, privalėjo nusišalinti nuo klausimų, susijusių su rektoriaus rinkimais, svarstymo. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos universiteto rektorius buvo renkamas viešojo konkurso būdu. Viešasis konkursas pagal savo paskirtį ir prigimtį turi užtikrinti kiekvieno, norinčio pretenduoti į tam tikras pareigas ir atitinkančio keliamus reikalavimus, lygias galimybes dalyvauti konkurse ir lygias galimybes šį konkursą laimėti. Pareiškėjo, kaip Tarybos nario, dalyvavimas svarstant rektoriaus rinkimo klausimus, jam suteikė išskirtines sąlygas būti pranašesniu už kitus kandidatus į rektoriaus postą, kurie nebuvo Tarybos nariais. Pareiškėjas, būdamas Tarybos narys, nevykdė pareigos vengti interesų konflikto ir nusišalinti nuo klausimų, sukeliančių interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ir priėmimo. Teismo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-789/2011 negali būti laikomas precedentu šiai bylai. Bylos nėra analogiškos, skiriasi jų faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-225/2011). Vietos savivaldos įstatymo nuostatos šiai bylai netinka. Turėtų būti taikomos Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 22 straipsnio 4 dalį, Taryba skelbia viešą konkursą rektoriaus (direktoriaus) pareigoms eiti. Rektorius (direktorius) laikomas išrinktu, jeigu už jį balsuoja ne mažiau kaip trys penktadaliai visų tarybos narių. Įstatymas nereikalauja, kad balsavime dalyvautų visi Tarybos nariai. Teismo vertinimu, ginčijamo sprendimo 2 punkto dalis kreiptis į Tarybą dėl su pareiškėju sudarytos darbo sutarties nutraukimo nėra pagrįsta, todėl naikintina. Įstatymo 18 straipsnis, nustatantis atsakovo teises, jam tokios teisės nesuteikia. Be to, tokio įpareigojimo Klaipėdos universitetas negalėtų įvykdyti nesant pareiškėjo sutikimo. Likusi skundžiamo sprendimo dalis paliktina galioti. Teismas pažymėjo, jog teisės normose įtvirtinta universitetų autonomija nepaneigia pareigos laikytis viešosios teisės normų. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo privačių interesų deklaracijos pateikimo. Atsakovas skundžiamo akto nusprendžiamojoje dalyje tuo klausimu nepasisakė. Kiti pareiškėjo skundo argumentai nereikšmingi.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (1 t., b. l. 184–190) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo dalį, kuria atmestas skundas, ir patenkinti skundą, o kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas klaidingai konstatavo faktus dėl jo dalyvavimo Tarybos posėdžiuose. Išvada dėl dalyvavimo 2011 m. lapkričio 17 d. Rektoriaus rinkimų komisijos posėdyje yra klaidinga. Prie 2011 m. lapkričio 17 d. Rektoriaus rinkimų komisijos protokolo pridėtame posėdžio dalyvių sąraše nenurodyta jo pavardė. Protokole tiesiog įsivėlė klaida, preambulėje prie dalyvių sąrašo nurodant ir jį. Ši klaida yra ištaisyta, pateikia tai patvirtinančius įrodymus. Dalyvavimas 2011 m. spalio 11 d. Tarybos posėdžiuose apskritai nėra teisiškai reikšmingas šiai bylai. Tada apskritai nebuvo sprendžiamas klausimas dėl jo išrinkimo rektoriumi. Kandidatu į rektoriaus pareigas tapo tik 2011 m. lapkričio 17 d.
2. Nebuvo pažeistas Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas. Teismas nurodė vienintelį argumentą, kad jam, kaip Tarybos nariui, dalyvaujant rektoriaus rinkimo procedūrose, balsuojant už rektoriaus kandidatūrą ir pačiam kandidatuojant į rektoriaus postą, turėjo galimybę nulemti rektoriaus rinkimų rezultatus. Teismas nepakomentavo argumento, kad jo turtinis ar neturtinis suinteresuotumas sprendimu dėl jo paties išrinkimo rektoriumi šiuo atveju apskritai nėra laikytinas pagrindiniu veiksniu, kuris galėtų lemti jo siekį tapti rektoriumi. Pagrindinis ir kur kas svarbesnis interesas šiuo atveju yra siekis vadovauti aukštajai mokyklai – universitetui, įgyvendinti aukštosios mokyklos vienasmeniam valdymo organui Mokslo ir studijų įstatymo priskirtas funkcijas, įgyvendinant ir savo parengtas universiteto viziją bei veiklos gaires 2011– 2016 m., pristatytas Tarybos posėdžio metu. Negali būti konstatuotas ir jo suinteresuotumas, galintis pasireikšti per įtaką konkretiems sprendimams. Šiuo atveju jokių abejonių nebuvo dėl to, kad jis yra ir kandidatas į rektoriaus pareigas, ir Tarybos narys. Dėl rektoriaus rinkimų vyko atviras balsavimas.
3. Nebuvo pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys. Nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo interesų konfliktas. Vertintinas ne tik valstybės tarnyboje dirbančio asmens pareigos vengti interesų konflikto atvejis. CK normos (2.87 str. 3, 5 d.) nenustato juridinio asmens valdymo organo nariui pareigos nusišalinti nuo su jo privačiais interesais susijusių klausimų sprendimo. Negali būti laikoma, kad jis nesilaikė pareigos pranešti apie interesų konfliktą, kadangi aplinkybė, jog jis yra ir Tarybos narys, ir kandidatas eiti rektoriaus pareigas, buvo žinoma visiems Tarybos nariams. Tarybos posėdžių praktikoje taip pat nebuvo taisyklių dėl nusišalinimo balsuojant su konkretaus Tarybos nario asmeniu susijusiais klausimais, kai tokia aplinkybė yra akivaizdi. Tarybos posėdyje renkant rektorių nebuvo pasinaudota CK 2.93 straipsnio 6 dalyje numatyta teise reikalauti balsavimą pakartoti. Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos taip pat nenumato pareigos nusišalinti nuo sprendimų priėmimo, kai yra renkamas rektorius. Mokslo ir studijų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies nuostata suformuluota visiškai analogiškai kaip Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies norma dėl mero rinkimų. Dėl šios priežasties atmestini teismo argumentai, kad negalima vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A525-789/2011. Teismo argumentai visiškai nepaneigia, kad paminėtas sprendimas laikytinas precedentu šioje byloje (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Jis neprivalėjo nusišalinti nuo balsavimo su rektoriaus rinkimais susijusiais klausimais. Priešingu atveju nepagrįstai ir neteisėtai yra ribojama Mokslo ir studijų įstatyme numatyta Tarybos nario teisė kandidatuoti ir tuo pačiu dalyvauti (balsuoti) renkant rektorių. Analogiškai ši situacija reglamentuota ir Klaipėdos universiteto veiklą reguliuojančiuose teisės aktuose. Šiuo atveju Įstatymo 11 straipsnio 1 bei 2 dalys netaikytinos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 1–3) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pareiškėjas veikė interesų konflikto situacijoje, nes turėjo turtinį ir neturtinį suinteresuotumą tapti universiteto rektoriumi (didesnis atlyginimas, prestižas, plačios savirealizacijos galimybės), o, dalyvaudamas renkant rektorių, kitaip tariant patį save, turėjo galimybę daryti įtaką rinkimų rezultatams. Tokiu savo veikimu pareiškėjas pažeidė Įstatymo reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjo nurodytu teismo sprendimu kaip precedentu šioje byloje, nes skiriasi tiek faktinis, tiek ir teisinis pagrindas. Rektoriaus ir mero rinkimai (ar atleidimas iš pareigų) yra netapatūs procesai, kuriuos reglamentuoja taip pat skirtingi įstatymai ir kiti teisės aktai. Pareiškėjo elgesys ne tik nesąžiningas jo konkurentų atžvilgiu, bet ir paminantis visus objektyvių, nešališkų ir skaidrių rinkimų principus, kuriuose turėtų būti užtikrinamos lygios pretendentų konkurencinės galimybės.
3. Pareiškėjas, rinkdamas save į rektoriaus pareigas, privalėjo nusišalinti. Klaipėdos universiteto tarybos darbo reglamente nurodyta, kad viena iš Tarybos nario pareigų – raštu pranešti Tarybai apie galimą interesų konfliktą, kurį gali sukelti posėdžio darbotvarkėje numatyto klausimo svarstymas, ir nusišalinti nuo to klausimo svarstymo. Būtent tokia pareiga ir iškilo pareiškėjui balsuojant dėl savo kandidatūros eiti rektoriaus pareigas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 4–5) prašo patenkinti apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai sutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas klaidingai konstatavo faktus dėl pareiškėjo dalyvavimo posėdžiuose, kuriuose buvo sprendžiami su rektoriaus rinkimais susiję klausimai. Pareiškėjas nedalyvavo 2011 m. lapkričio 17 d. Rektoriaus rinkimų komisijos posėdyje, o dalyvavimas 2011 m. spalio 11 d. Tarybos posėdžiuose apskritai nėra reikšmingas, nes tuo metu pareiškėjas apskritai net nebuvo kandidatu į rektoriaus pareigas.
2. Nebuvo pažeistas Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas, kadangi, vadovaujantis skunde nurodyta teismų praktika, turtinis ar neturtinis suinteresuotumas sprendimu dėl pareiškėjo išrinkimo rektoriumi šiuo atveju nelaikytinas pagrindiniu veiksniu, kuris galėtų lemti jo siekį tapti rektoriumi; pagrindinis ir kur kas svarbesnis interesas šiuo atveju yra siekis vadovauti aukštajai mokyklai – universitetui, įgyvendinti aukštosios mokyklos vienasmeniam valdymo organui Mokslo ir studijų įstatymo priskirtas funkcijas, įgyvendinant ir pareiškėjo parengtas universiteto viziją bei veiklos gaires.
3. Nebuvo pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys, kadangi taikytinos CK normos nenumato valdymo organo nario pareigos nusišalinti nuo su jo privačiais interesais susijusių klausimų sprendimo, o Mokslo ir studijų įstatymo normos nenumato galimybės riboti tarybos nario teisę balsuoti dėl rektoriaus rinkimo, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Priešingu atveju yra nepagrįstai ribojama valdymo organo nario teisė balsuoti rektoriaus rinkimo klausimu. Kad tokia teisė negali būti ribojama, iš esmės patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-789/2011. Visiems Tarybos nariams buvo žinoma, kad pareiškėjas yra tiek Tarybos narys, tiek ir kandidatas į rektorius, tačiau dėl jo balsavimo rektoriaus rinkimų klausimais teisėtumo ir galimumo nei kitiems Tarybos nariams, nei kitiems asmenims klausimų nekilo.
4. Nesutinka su teismo išvada, jog paminėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas nelaikytinas precedentu šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje neginčijamai yra nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas Tarybos (kuri pagal teisės aktus: Mokslo ir studijų įstatymo 22 str. 4 d., Statuto 44 p., yra kolegialus trečiojo suinteresuoto asmens valdymo organas, be kita ko, kompetentingas skelbti viešą konkursą trečiojo suinteresuoto asmens rektoriaus pareigoms užimti bei vidinio balsavimo būdu rinkti rektorių) narys, dalyvavo tokiame konkurse, kaip pretendentas užimti trečiojo suinteresuoto asmens rektoriaus pareigas, ir Tarybos 2011 m. gruodžio 6 d. vykusiame posėdyje balsavo už rektoriaus išrinkimą iš šiame konkurse dalyvavusių asmenų (tarp kurių buvo ir jis pats). Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2012 m. vasario 7 d. sprendimo matyti, kad ši faktinė aplinkybė atsakovo buvo įvertinta ir kvalifikuota kaip Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, nurodytos Įstatymo normos jam pritaikytos nepagrįstai. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pateikti nurodytų materialinės teisės normų aiškinimą ir išspręsti jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimą.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje nėra kvestionuojama aplinkybė, jog pareiškėjas, aukščiau aprašytoje situacijoje būdamas Tarybos narys, o kartu ir trečiojo suinteresuoto asmens prorektorius, Įstatymo taikymo prasme priklauso asmenų, kuriems šis įstatymas yra skirtas, kategorijai. Kolegija tam pritaria, todėl šiuo klausimu toliau nepasisako.
Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte (bylai aktuali 2008-07-01 įstatymo Nr. X-1667 redakcija) nustatytas bendrojo pobūdžio įpareigojimas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Šioje (kaip pažymėta, bendroje) teisės normoje nustatytas įpareigojimas elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, suponuoja paties asmens prievolę įvertinti kiekvieną konkrečią situaciją tuo aspektu, ar joje galima įžvelgti jo privačių interesų konflikto su viešaisiais interesais požymius, t. y. suponuoja jo (asmens) prievolę būti sąžiningam, atsakingam ir kritiškam savo adresu. Tai, kolegijos manymu, galima apibūdinti kaip asmens subjektyvaus tam tikros faktinės situacijos vertinimo faktorius. Aptariamoje teisės normoje pateikta nuoroda į interesų konflikto vengimo būdą (t. y. asmens išorinio elgesio reglamentavimas, siekiant išvengti abejonių dėl galimo interesų konflikto) yra blanketinio pobūdžio ir yra nukreipta į specialųjį, detalesnį Įstatymo specialiojoje dalyje (ir kitų teisės aktų) nustatytą asmens elgesio reglamentavimą, siekiant prevenciškai išvengti galimo interesų konflikto. Tai, kolegijos nuomone, galima apibūdinti kaip objektyvaus asmens elgesio faktorius. Kolegijos sąlyginai išskirti paminėti faktoriai yra tarpusavyje susiję ta prasme, kad antrasis iš jų yra taikytinas tuo atveju, kai pakankamai ir geriausiai, negu kiti asmenys, informuotas apie savo privačius interesus asmuo pats turi apsispręsti (yra apsisprendęs) apie tai, kad jo asmeninis dalyvavimas priimant tam tikrus sprendimus gali sukelti pagrįstas abejones dėl jo privačių ir viešųjų interesų konflikto. Tačiau kolegija pažymi ir pabrėžia, kad paminėtas asmens subjektyvaus tam tikros faktinės situacijos vertinimo faktorius nėra absoliučiai priklausantis tik nuo jo tam tikrų faktinių aplinkybių suvokimo, jo sąžiningumo ar atsakingumo sau ir visuomenei laipsnio. Šio faktoriaus taikymas taip pat yra sietinas su Įstatymo bendrosiose nuostatose pakankamai aiškiai ir vienareikšmiškai suformuluotais sąvokų „privatūs interesai“, „viešieji interesai“, „interesų konfliktas“ ir „asmeninis suinteresuotumas“ apibūdinimais, kurie (jų nustatymo kriterijai, vertinant konkrečią situaciją) laikytini žinomais Įstatymo taikymo subjektams ir kuriais šie subjektai privalo vadovautis, spręsdami klausimą, ar jų konkretūs veiksmai gali sukelti paminėtas abejones ir patį interesų konfliktą.
Pagal specialiojoje Įstatymo dalyje esantį 11 straipsnį (bylai aktuali 2000-02-17 įstatymo Nr. VIII-1562 redakcija), asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, yra draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (1 d.); prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje (2 d.). Aiškindama šią materialinės teisės normą, kolegija pažymi, kad jos pirmoje dalyje nustatytas draudimas nėra absoliutus. Tačiau jo taikymo išimtis, nustatyta straipsnio antroje dalyje (esant situacijai, kai institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas nepriima pareikšto nusišalinimo ir įpareigoja asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje), yra suponuojama dviejų aplinkybių visumos: pirma, to, kad suinteresuotas asmuo savo iniciatyva aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškia, kad dėl tam tikrų priežasčių laiko negalimu dalyvavimą tolesnėje administracinio sprendimo priėmimo procedūroje, antra, yra aiškus ir vienareikšmiškai išreikštas šio asmens vadovo ar jo įgalioto atstovo įpareigojimas asmeniui dalyvauti tolesnėje administracinio sprendimo priėmimo procedūroje.
Pasisakydama dėl faktinių nagrinėjamos bylos aplinkybių vertinimo, kolegija, atsižvelgdama į aukščiau pateiktą byloje taikytinų materialinės teisės normų aiškinimą, pažymi, kad pareiškėjo suinteresuotumas (noras, siekis) būti išrinktam trečiojo suinteresuoto asmens rektoriumi Įstatymo taikymo požiūriu laikytinas asmeniniu suinteresuotumu. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į sąvokos „asmeninis suinteresuotumas“ apibūdinimą, pateikta Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje (pagal ją, asmeninis suinteresuotumas - valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas. Kolegija pažymi, kad šios sąvokos apibūdinimo kriterijai nėra pateikti užbaigtame sąraše. Joje nurodytas panašaus (su tiesiogiai nurodytais kriterijais) pobūdžio interesas, kolegijos vertinimu, visiškai atitinka pareiškėjo interesą pasiekti aukštesnį, negu jis turėjo karjeros laipsnį – būti išrinktam rektoriumi. Todėl toks asmeninis pareiškėjo suinteresuotumas neabejotinai galėjo turėti įtakos jo (aukščiau aptartam) balsavimui - tiesioginiam jo dalyvavimui, priimant sprendimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens rektoriaus išrinkimo - ir tuo pačiu laikytinas jo privačiu interesu Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies taikymo prasme (pagal šią dalį, privatūs interesai - asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas). Akivaizdu, kad tokio jo intereso realizavimas aukščiau nurodyto balsavimo būdu (šališkumo aspektu) kertasi su visuomenės suinteresuotumu, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 str. 3 d.), o pati paminėto balsavimo situacija atitinka interesų konflikto situaciją, aprašytą Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (pagal šią dalį, interesų konfliktas - situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais). Kolegija taip pat pažymi, kad toks pareiškėjo elgesys pripažintinas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo atžvilgiu gali (galėjo būti) taikytina aukščiau aptarta išimtis iš bendrosios taisyklės, nurodyta šio straipsnio 2 dalyje (dėl to aptariamas jo elgesys – dalyvavimas paminėtame balsavime – negali būti pateisintas šioje straipsnio dalyje aptarta išimtimi).
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad toks pareiškėjo elgesys (dalyvavimas balsavime, kuriame buvo sprendžiamas jo išrinkimo rektoriumi klausimas) atsakovo teisingai ir pakankamumo aspektu pagrįstai buvo įvertintas kaip Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto nustatytos prievolės nevykdymas bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimas. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomos teisės normų aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-789/2011. Pritardama šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, kolegija pažymi, kad administracinėje byloje Nr. A525-789/2011 buvo nagrinėjama politinės valdžios formavimo situacija, kuriai, skirtingai nuo šios administracinės bylos, yra būdingi politinio pasitikėjimo, politinių jėgų tarpusavio rungtyniavimo ir politinės valios dominavimo aspektai.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.