Telšių apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovui E. A. dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka tinkamai, paliekant pranešimą deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą atsakovas nepateikė, todėl ieškovei prašant priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis).

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, tai yra įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovui 2017 m. vasario 15 d. – 2017 m. vasario 20 d. viešojoje įstaigoje Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose buvo suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, viso už 56,88 Eur. Ieškovė pagal Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro duomenis nustatė, kad atsakovas buvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu iki 2017 m. sausio 31 d. Atsakovas iki 2017 m. vasario 28 d. galėjo gauti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš privalomojo sveikatos draudimo, tačiau iki pastarosios datos turėjo būti sumokėta privalomojo sveikatos draudimo įmoka. Vis tik, ieškovės turimais duomenimis, atsakovas nustatytu laiku nesumokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokos, todėl nuo 2017 m. vasario 1 d. laikoma, kad atsakovo privalomojo sveikatos draudimo galiojimas nutrūko. Ieškovė ragino atsakovą susimokėti už padarytą žalą PSDF biudžetui, tačiau duomenų, kad atsakovas būtų sumokėjęs už jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas byloje nėra pateikta.

Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme (toliau – SDĮ) numatyta, jog privalomasis sveikatos draudimas – valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema, SDĮ nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimą, taip pat vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidų bei medicinos priemonių (prietaisų), būtinų apdraustųjų sveikatos priežiūrai namuose užtikrinti, nuomos išlaidų kompensavimą.

SDĮ 8 straipsnio 4 dalis numato, jog asmenys, nurodyti SDĮ 6 straipsnio 4 dalyje ir 17 straipsnio 2–11 dalyse (išskyrus draudėjus), SDĮ 9-12 straipsniuose nurodytas paslaugas, kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones, už kuriuos mokama iš PSDF biudžeto, gauna dar vieną mėnesį po to, kai nustoja galioti privalomasis sveikatos draudimas pagal SDĮ 8 straipsnio 1 ir 3 dalis. Ši garantija neatleidžia nuo prievolės mokėti SDĮ 17 straipsnyje nustatyto dydžio įmokas. Jeigu įmokos nesumokamos, asmenys, kuriems tą mėnesį PSDF biudžeto lėšomis buvo suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, atlygina PSDF padarytą žalą. SDĮ 8 straipsnio 5 dalis taip pat numato, kad asmenys, nelaikomi apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu pagal SDĮ 6 straipsnio 3 dalį, patys moka asmens sveikatos priežiūros įstaigai už jiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (išskyrus nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas, už kurias mokama iš PSDF biudžetui skirtų valstybės biudžeto lėšų).

Formaliai įvertinus bylos aplinkybes, rašytinę medžiagą, darytina išvada, kad ieškinys dėl 56,88 Eur žalos atlyginimo PSDF biudžetui yra pagrįstas, įrodytas, todėl tenkintinas visiškai (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, SDĮ 8, 17, 34 straipsniai).

Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė yra atleista, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis), todėl iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 15 Eur žyminio mokesčio (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 259–270, 285–286 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei Šiaulių teritorinei ligonių kasai, juridinio asmens kodas 188784026, 56,88 Eur (penkiasdešimt šešis eurus 88 ct) žalos atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 15 Eur (penkiolika eurų) žyminio mokesčio.

Išaiškinti E. A., jog žyminį mokestį turi sumokėti į vieną iš pasirinktų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų. Mokėjimo nurodyme reikia nurodyti įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – žyminis mokestis.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per dvidešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per sprendimą už akių priėmusį teismą.