- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-29
- Bylos Nr.
- 2A-891-395/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albinas Čeplinskas (pran.), Neringa Venckienė, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- R. S., L. J., D. G.
- Atsakovas
- UAB „Kermanis"
- Advokatai
- Danutė Kietienė
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Neringos Venckienės ir Leono Jachimavičiaus, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovams R. S., L. J., D. G., jų atstovei advokatei Danutei Kietienei, atsakovo UAB „Kermanis" atstovui direktoriui R. J., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Kermanis" apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. S., L. J., D. G. ieškinį atsakovui UAB „Kermanis" dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, išeitinės išmokos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai trimis atskirais ieškiniais (civ.b.Nr.2-326-638/2008 b.1.2-3, civ.b.Nr.2-327-638/2008, b.1.2-3, civ.b. Nr.2-325-638/2008 b.1.2-3) bei patikslintais ieškiniais (civ.b.Nr. 2-325-638/2008 b.l.127-129) kreipėsi į teismą ir prašė:
1. pripažinti neteisėtu ieškovų atleidimą iš darbo UAB „Kermanis" 2007-07-16 direktoriaus įsakymais Nr. P-l, P-2, P-3,
2. į darbą negrąžinti,
3. priteisti ieškovui R. S. darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2006-09-01 iki 2006-09-24, nuo 2006-10-01 iki 2007-05-29, už kasmetines atostogas nuo 2007-05-30 iki 2007-06-12 ir už laikotarpį nuo 2007-06-13 iki atleidimo iš darbo dienos (2007-07-16). Iš viso 10.512,41 Lt,
4. priteisti ieškovei L. J. darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2006-09-01 iki 2006-09-2, už laikotarpį nuo 2006-10-01 iki atleidimo iš darbo dienos (2007-07-16). Iš viso - 8.410,05 Lt,
5. priteisti ieškovui D. G. darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2006-04-01 iki 2006-04-30, nuo 2006-07-01 iki 2006-07-31, nuo 2006-10-00 iki atleidimo iš darbo dienos (2007-07-16). Iš viso 850,96 Lt,
6. priteisti ieškovams vidutinį darbo užmokestį už priverstinių pravaikštų laiką.
Žemesnės instancijos teismas
2008 m. vasario 5 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi bylos sujungtos į vieną bylą, suteikiant bylos numerį 2-325-638/2008 (b.l. 121).
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu (b.l. 155-159) ieškinį tenkino visiškai:
1. pripažino neteisėtu ieškovo R. S. atleidimą iš darbo UAB "Kermanis" direktoriaus pavaduotojo pareigų 2007-07-16 direktoriaus įsakymu Nr.P-1, į darbą negrąžino, laikė, kad darbo sutartis tarp UAB "Kermanis" ir R. S. yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisė iš atsakovo ieškovui R. S. 10.12,41 Lt darbo užmokesčio už laikotarpius nuo 2006-09-01 iki 2006-09-24 ir nuo 2006-10-01 iki 2007-07-16, darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą - po 51,72 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2007-07-17 iki teismo sprendimo įsigaliojimo, išeitinę išmoką- 2.000 Lt,
2. pripažino neteisėtu ieškovės J. atleidimą iš darbo UAB "Kermanis" administratorės pareigų 2007-07-16 direktoriaus įsakymu Nr.P-2, į darbą negrąžino, laikė, kad darbo sutartis tarp UAB "Kermanis" ir J. yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisė iš atsakovo ieškovei L. J. 8.410,05 Lt darbo užmokesčio už laikotarpius nuo 2006-09-01 iki 2006-09-21 ir nuo 2006-10-01 iki 2007-07-16, darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą - po 41,38 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2007-07-17 iki teismo sprendimo įsigaliojimo, išeitinę išmoką-1.600 Lt,
3. pripažino neteisėtu ieškovo D. G. atleidimą iš darbo UAB "Kermanis" direktoriaus patarėjo pareigų 2007-07-16 direktoriaus įsakymu Nr.P-3, į darbą negrąžino, laikė, kad darbo sutartis tarp UAB "Kermanis" ir D. G. yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisė iš atsakovo ieškovui D. G. 850,96 Lt darbo užmokesčio už laikotarpius nuo 2006-04-01 iki 2006-04-30, nuo 2006-07-01 iki 2006-07-31, nuo 2006-10-01 iki 2007-07-16, darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą - po 3,88 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2007-07-17 iki teismo sprendimo įsigaliojimo, išeitinę išmoką- 150 Lt,
4. priteisė valstybei iš atsakovo 1.209 Lt žyminio mokesčio ir 22,50 Lt pašto išlaidų.
Teismas nustatė, kad ieškovas R. S. 2005-11-22 buvo priimtas dirbti UAB „Kermanis" direktoriaus pavaduotoju, nuo 2006-03-01 nustatant 1.000 Lt atlyginimą, ieškovė L. J. 2005-11-02 priimta dirbti UAB „Kermanis" administratore mokant 800 Lt atlyginimą, D. G. 2006-03-16 priimtas dirbti UAB „Kermanis" direktoriaus patarėju mokant 75 Lt atlyginimą. Ieškovai 2007 metų gegužės mėnesį prašė išleisti juos kasmetinių atostogų. Atsakovo direktoriaus įsakymais ieškovas R. S. buvo išleistas atostogų nuo 2007-05-30 iki 2007-06-12, ieškovė L. J. - nuo 2007-05-30 iki 2007-06-19, ieškovas D. G. - nuo 2007-05-30 iki 2007-06-26. Kadangi visų ieškovų atostogų pradžia buvo 2007-05-30, teismas rėmėsi DK 176 str., reglamentuojančiu vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimą prieš atostogas ir padarė išvadą, kad darbo užmokestis ieškovams turėjo būti išmokėtas 2007-05-25, nes gegužės 26 buvo nedarbo diena. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad darbo užmokestis už atostogas ieškovams buvo išmokėtas, nors atsakovo atstovas įrodinėjo, kad 2007-05-29 jis paliko ieškovams skirtus 3370,72 Lt bendrovės biure Putvinskio gatvėje ir darbo užmokesčio žiniaraštį. Dingus darbo užmokesčio žiniaraščiams, atsakovas 2007-09-03 kreipėsi į Kauno miesto apylinkės prokuratūrą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, kurį Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2007-09-11 nutarimu buvo atsisakyta pradėti. Teismas nustatė, kad atsakovo direktorius įmonėje pats ėjo kasininko pareigas, todėl direktoriui buvo privalomos "Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės", patvirtintos LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 su vėlesniais pakeitimais. Teismas, remdamasis šių taisyklių nuostatomis, kad kasininkas negali patikėti jam pavesto darbo kitiems asmenims, nors jie būtų to pačio ūkio subjekto darbuotojai, kasininkas materialiai atsako už visų jo priimtų pinigų saugumą ir visus nuostolius, kuriuos ūkio subjektas gali patirti tiek dėl sąmoningų jo veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų vykdymo, jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti, darė išvadą, kad atsakovo kasininkas negalėjo patikėti darbo užmokesčio išmokėjimo kitam asmeniui, palikti pinigų ir žiniaraščio biuro patalpose, turėjo užtikrinti, kad žiniaraštis būtų išsaugotas. Elgdamasis kitaip, atsakovas veikė savo rizika ir turi prisiimti tokios rizikos pasekmes, o nesant žiniaraščių laikytina, kad darbo užmokestis ieškovams neišmokėtas.
Teismas nustatė, kad ieškovai parašė darbdaviui pareiškimus, kuriuose prašė pratęsti atostogas tiek dienų, kiek delsiama atsiskaityti, pareiškimai buvo užregistruoti gaunamų dokumentų registre. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti atsakovo direktoriaus patvirtinta gaunamų dokumentų registro ištrauka. Teismas vertino kritiškai atsakovo poziciją, kad ieškovų pareiškimų jis negavęs, gaunami dokumentai buvo registruojami kompiuteryje, o ieškovai, išeidami atostogų, ištrynė visą kompiuteryje buvusią informaciją, išrašą padarant atgaline data. Atsakovo direktorius negalėjo paaiškinti, kodėl jis patvirtino gaunamų raštų registracijos žurnalo ištrauką, jeigu kompiuteryje nebuvo tokios informacijos. Atsakovo direktoriaus aiškinimus, kad ieškovai įrašus padarė atgaline data teismas laikė nelogiškais, kadangi ieškovai užregistravo prašymus dėl atostogų pratęsimo 2007-05-29, nuo 2007-05-30 visi ieškovai nėjo į darbą. Jeigu ieškovai būtų užregistravę prašymus anksčiau negu 2007-05-29, tie prašymai įgytų reikšmę tik tokiu atveju, jeigu nebūtų buvęs išmokėtas darbo užmokestis. Teismas laikė, kad ieškovai pateikė darbdaviui prašymus dėl atostogų pratęsimo, įrodymų, kad darbo užmokestis ieškovams buvo išmokėtas ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos iki atostogų pradžios, atsakovas nepateikė, todėl darbdavys privalėjo pratęsti ieškovų atostogas tiek dienų, kiek delsė išmokėti darbo užmokestį.
Atsakovas 2007-07-16 įsakymu Nr. P-l atleido ieškovą R. S. iš darbo pagal LR DK 235 str. 9 p. už neatvykimą į darbą be pateisinamų priežasčių, tapačią dieną įsakymu Nr. P-2 atleido LJurgelionienę iš darbo pagal DK 235 str. 9 p., o įsakymu Nr. P-3 tą pačią dieną tuo pačiu pagrindu atleido iš darbo ieškovą D. G.. Teismas laikė, kad atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, tame tarpe ir už neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties visą darbo dieną, savo esme yra drausminė nuobauda, todėl taikant šį įstatymo straipsnį turi būti laikomasi drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos. Nors atsakovas teigė, kad jis 2007-07-13 išsiuntė visiems trims ieškovams reikalavimus pranešti priežastis, kodėl jie neina į darbą, įspėjo, kad gali būti atleisti, tačiau tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Teismas konstatavo, kad ieškovų neatvykimas į darbą nuo jų atostogų pabaigos iki atleidimo iš darbo dienos galėtų būti laikomas darbo drausmės pažeidimu tik tokiu atveju, jeigu nebūtų pateisinamų priežasčių, dėl ko ieškovai nėjo į darbą. Teismas nusprendė, jog ieškovai nepadarė darbo drausmės pažeidimų, į darbą jie nėjo dėl svarbios priežasties, apie tai buvo iš anksto pranešę darbdaviui, todėl įsakymai, kuriais ieškovai atleisti iš darbo, pripažinti neteisėtais. Teismas sutiko su ieškovų teiginiais, kad grąžinimas į darbą yra negalimas, nes santykiai tarp šalių yra tapę itin konfliktiški, atsakovas yra apkaltinęs ieškovus vagyste, nesąžiningumu, todėl ieškovai į darbą negrąžintini. Teismas laikė, kad darbo sutartys nutrauktinos su ieškovais teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Ieškovams priteistinas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinės išmokos atitinkamai paskaičiuotos pagal ieškovų darbo stažą ir DK 140 str. nustatytus dydžius. Kadangi atsakovas nepateikė ir byloje nėra įrodymų, kad po atleidimo iš darbo ieškovai pradėjo uždirbti didesnes sumas kitose darbovietėse, todėl mažinti už priverstines pravaikštas priteistino darbo užmokesčio dydį ieškovams R. S. ir D. J. teismas nematė pagrindo. Ieškovas D. G. atsakovo įmonėje dirbo 3 valandas per savaitę, todėl jo darbas kitose darbovietėse ir ten gautas uždarbis taip pat nesudaro pagrindo mažinti jam iš atsakovo priteistiną darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Kadangi ieškovai reiškė ieškinius ne tik dėl atleidimo iš darbo, bet ir dėl to, kad darbo užmokestis jiems nebuvo išmokėtas už daugelį ankstesnių mėnesių, teismas priteisė jų prašomas darbo užmokesčio sumas, kadangi atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad tos sumos ieškovams tikrai buvo išmokėtos. Teismas ignoravo atsakovo atsikirtimus, kad darbo užmokesčio žiniaraščius galėjusi paimti ieškovė LJurgelionienę, kadangi remdamasis Kasos darbo organizavimo nuostatais, atsakovui iškyla atsakomybe už dokumentų išsaugojimą. Nors atsakovas teigė, kad mokesčiai už ieškovus valstybinio socialinio draudimo biudžetui ir mokesčių inspekcijai yra sumokėti, todėl turi būti priteisiama tik išmokėtina suma, teismas atmetė atsakovo prašymą priteisti tik išmokėtiną sumą, kadangi atsakovas nepateikė mokesčių gavėjų patvirtintų duomenų, kad jie yra gavę mokesčius, sumokėtus konkrečiai už ieškovus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti 2008 m. balandžio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu dėl šių motyvų (b.1.172-174):
1. Teismas nevertino aplinkybės, kad visus įmonės dokumentus archyvavo ieškovė L. J. ir kad visi ieškovų pareiškimai dėl neišmokėtų atostoginių ir atostogų pratęsimo, įteikti vienam iš suinteresuotų asmenų - ieškovui R. S.. Atsakovas nesutinka su ieškovų teiginiu, kad jie negavo darbo užmokesčio nuo 1996 metų. Taip pat, teismas nevertino to fakto, kad visi ieškovai veikė organizuotai, t.y. visi įkūrė įmonę, kuri užsiima ta pačia veikla (dokumentų archyvavimas), iš anksto ruošėsi nepagrįstai pasipelnyti, pasinaudodami įgytomis žiniomis.
2. Teismas privalėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla dėl įvykdytos dokumentų bei kito materialaus turto vagystės.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas konstatavo, jog darbo užmokestis už atostogas nebuvo išmokėtas, neapklausus kitos darbuotojos, kuriai taip pat tuo metu buvo suteiktos atostogos ir išmokėtos piniginės lėšos.
4. Faktą, kad atsakovas negavo ieškovų prašymų, patvirtina aplinkybė, jog ieškovų grįžimo iš atostogų laiku jiems buvo skirstomi darbai ir pavedamos atlikti užduotys, ir tik negavus atsakymų bei atliktų pavedimų patvirtinimo, išsiaiškinus, jog ieškovai be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą ir nevykdo savo tiesioginių pareigų, su jais buvo nutrauktos darbo sutartys. Prieš nutraukiant darbo sutartis, 2007-07-13 ieškovams buvo išsiųsti reikalavimai pranešti priežastis dėl kurių šie neatvyksta į darbą, taip pat įspėti apie galimą atleidimą iš darbo. Teismas nepagrįstai tvirtina, jog nepateikti įrodymai, kad ieškovams buvo įteikti reikalavimai, šių aplinkybių, jog gavo tokius reikalavimus, ieškovai neneigia.
5. Teismas nepagrįstai nemažino prašomų priteisti sumų, nors buvo žinoma aplinkybė, jog visi ieškovai dirba, teismas neišreikalavo informacijos apie ieškovų gaunamą darbo užmokestį ir draudžiamąsias pajamas,
6. Teismas priteisė ieškovams visas jų prašomas sumas, neatsižvelgdamas į tai, kad už ieškovus visi privalomi mokesčiai yra sumokėti. Teismo sprendimu įmonei priteista sumokėti jau sumokėtus mokesčius antrą kartą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai prašo 2008 m. balandžio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą (b.1.187-188).
Šalies argumentai
Ieškovai nurodo, kad atleidžiant juos iš darbo buvo grubiai pažeisti DK 129 str. 130 str., 136 str., 141 str., 237-240 str. reikalavimai. Ieškovams nebuvo pilnai išmokėtas darbo užmokestis, darbo užmokestis už atostogas, nebuvo įteikti įspėjimai, nebuvo pareikalauta pasiaiškinimų dėl vadinamo šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, nebuvo supažindinti su įsakymais apie atleidimą. Atsakovas neteisingai interpretuoja ieškovų teiginius dėl negaunamo darbo užmokesčio, kadangi ieškovai tvirtina ne faktą, kad jie negauna darbo užmokesčio nuo 1996 metų, o faktą, kad atlyginimas įmonėje buvo mokamas nereguliariai, nesutapdavo pinigų gavimo ir pasirašymo žiniaraščiuose laikai. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie reikalavimų pranešti priežastis, kodėl ieškovai neatvyksta į darbą, įteikimą, apie atostoginių bei darbo užmokesčių išmokėjimą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo UAB „Kermanis" direktorius R. J. apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Ieškovai ir jų atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog atsakovas ieškovams laiku neišmokėjo darbo užmokesčio už kasmetines atostogas, pažeidė įrodinėjimo taisykles atmestini.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymą turi būti patvirtinamos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 4 d.). Darbo užmokesčio išmokėjimas darbuotojui yra finansinė operacija. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis numato, kad visos ūkinės finansinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, o ūkinės operacijos, kurios negali būti dokumentuotos, turi būti pagrįstos su jomis susijusių kitų operacijų apskaitos dokumentais. Kadangi įstatymas nurodo, jog ūkinės finansinės operacijos turi būti dokumentuotos, tarp įmonės ir darbuotojo kilus ginčui, darbo užmokesčio išmokėjimo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Tik rašytiniai įrodymai pripažįstami leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Darbdaviui remiantis aplinkybe, jog darbo užmokestis išmokėtas, šio fakto įrodymo pareiga tenka darbdaviui (CPK 178 straipsnis).
Taigi, būtent atsakovas, teigiantis, kad ieškovams išmokėjo darbo užmokestį už kasmetines atostogas ir tai padarė nepažeisdamas DK 176 straipsnyje nustatytų terminų, turi šias aplinkybes įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t.y. rašytiniais įrodymais (apskaitos dokumentais), o ne liudytojos, kurią prašo apklausti, parodymais.. Atsakovas darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščio ar kito apskaitos dokumento nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė darbo užmokesčio už kasmetines atostogas išmokėjimo fakto. Kartu pažymėtina, kad atsakovo direktorius R. J. jau atsiliepime į ieškinį nurodė, jog pats asmeniškai ėjo kasininko pareigas, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog jam privalomos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179. Šių taisyklių 24 p. nustato, kad kasininkas negali patikėti jam pavesto darbo kitiems asmenims, nors jie būtų to pačio ūkio subjekto darbuotojai, 22 p. numato, kad kasininkas materialiai atsako už visų jo priimtų pinigų saugumą ir visus nuostolius, kuriuos ūkio subjektas gali patirti tiek dėl sąmoningų jo veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų vykdymo, 19 p. numato, kad jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Vadinasi, akivaizdu, kad kasininkas negalėjo patikėti darbo užmokesčio išmokėjimo kitam asmeniui, palikti pinigų ir žiniaraščio biuro patalpose, turėjo užtikrinti, kad žiniaraštis būtų išsaugotas. Elgdamasis kitaip atsakovas veikė savo rizika ir turi prisiimti tokios rizikos pasekmes. Nesant žiniaraščių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas ir kitus laikotarpius, už kuriuos ieškovai prašė priteisti darbo užmokestį, ieškovams neišmokėtas, todėl jį priteisė pagrįstai.
Taip pat atmestini atsakovo argumentai, kad teismas priteisė ieškovams visas jų prašomas sumas, neatsižvelgdamas į tai, kad už ieškovus visi privalomi mokesčiai yra sumokėti. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepateikė mokesčių gavėjų patvirtintų duomenų, kad jie yra gavę mokesčius, sumokėtus konkrečiai už ieškovus. Atsakovas pateikė sąskaitos išklotinę (b.l. 17-28), iš kurios matyti, kad tam tikri mokesčiai Sodrai “ ir mokesčių inspekcijai buvo mokami, tačiau nėra įmanoma išskirti, ar tai buvo mokėta už ieškovus. Iš pateiktų valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo lėšų ataskaitų taip pat negalima spręsti, kokios sumos buvo sumokėtos už ieškovus, nes nurodomas tik bendras darbuotojų skaičius ir bendra suma (b.l. 38-40; 43-45). Kartu teismas sprendime nurodė, kad ieškovams priteistos darbo užmokesčio priskaitytinos sumos dar nereiškia, kad atsakovas turi mokėti mokesčius antrą kartą, jeigu mokesčių gavėjui įrodys, kad už ginčo laikotarpį jau yra sumokėjęs mokesčius už ieškovus.
Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad visi ieškovai veikė organizuotai, t.y. visi įkūrė įmonę, kuri užsiima ta pačia veikla (dokumentų archyvavimas), iš anksto ruošėsi nepagrįstai pasipelnyti, pasinaudodami įgytomis žiniomis, neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumai, nes šios bylos dalykas ieškovų atleidimo iš darbo teisėtumas bei atsiskaitymas su ieškovais, kylantis iš darbo teisinių santykių, o ne ieškovų veiksmai, kuriais atsakovui galbūt buvo padaryta žala. Jeigu atsakovas mano, kad ieškovai savo veiksmais jam padarė žalos, turi pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo.
Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti civilinę bylą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla dėl įvykdytos dokumentų bei kito materialaus turto vagystės, taip pat atmestini. CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu teismas privalo sustabdyti bylą tuo atveju, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama baudžiamąja tvarka. Pagal BPK 6 straipsnio 1 dalį baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismas, t. y. tik teismas gali konstatuoti, kad baudžiamojo įstatymo uždrausta veika tikrai buvo padaryta, ir nuspręsti, kad kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo, bei paskirti kaltu pripažintam asmeniui kriminalinę bausmę arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės. Pagal BPK, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, ikiteisminis tyrimas pradedamas iš karto, baudžiamosios bylos iškėlimo klausimas nesprendžiamas. Ikiteisminis tyrimas paprastai pradedamas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Tik pasibaigus ikiteisminiam tyrimui prokuroras kaltinamąjį aktą kartu su bylos medžiaga perduoda teismui (BPK 220 straipsnio 1 dalis), tada prasideda baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Ikiteisminiame tyrime atliekami veiksmai nelaikytini baudžiamosios bylos nagrinėjimu, nes juos atlieka ne teismas, o BPK numatytų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai bei prokuroras. Be to, pažymėtina, kad iš byloje esančio Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr.12-171-07 Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad pagal atsakovo direktoriaus pareikšimą pradėti ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nesant civilinės bylos sustabdymo pagrindų, pagrįstai civilinės bylos nagrinėjimo nesustabdė.
Atsakovo apeliacinio skundo motyvai, kad jis pagrįstai ir laikydamasis nustatytos procedūros nutraukė darbo sutartis su ieškovas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, nes ieškovai be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą visą darbo dieną, atmestini. Byloje esanti paties atsakovo direktoriaus patvirtinta dokumentų registro ištrauka (b.l. 64) įrodo, kad ieškovai 2007 m. gegužės 29 d. darbdaviui pateikė prašymus dėl atostogų pratęsimo. Atsakovas neįrodė, jog ieškovams išmokėjo darbo užmokestį už kasmetines atostogas, kurios prasidėjo 2007 m. gegužės 30 d., todėl pirmosios instancijos išvada, kad ieškovai DK 176 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo teisę prašyti pratęsti kasmetines atostogas, pagrįsta. Darbdavio teiginius, kad jis ieškovų prašymų negavęs, o įrašai dokumentų registre padaryti atgaline data, paneigia byloje nustatyta aplinkybė, kurios neneigia ir atsakovo direktorius, kad ieškovai į darbą nėjo nuo 2007 m. gegužės 30 d. Taigi, įrašus ieškovas R. S., kuris buvo atsakingas už dokumentų registro pildymą galėjo padaryti tik iki 2007 m. gegužės 30 d. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai, negavę darbo užmokesčio už kasmetines atostogas, kurios prasidėjo 2007 m. gegužės 30 d., turėjo įstatyminį pagrindą neiti į darbą iki 2007 m. liepos 16 d., kai buvo atleisti, todėl jų atleidimą iš darbo pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtu.
Kartu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pagal DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą atleidimas iš darbo yra viena iš drausminių nuobaudų rūšių, todėl jos, kaip ir kitų drausminių nuobaudų, skyrimo tvarką reglamentuoja DK 240 straipsnis. DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio pareiga prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo; darbdavio rašte turi būti nurodytas protingas terminas darbuotojui pateikti pasiaiškinimą raštu, padaryti darbo drausmės pažeidimai, dėl kurių darbuotojas turi pateikti pasiaiškinimus, pasiūlymas darbuotojui pasiaiškinime nurodyti visas aplinkybes, turinčias reikšmės drausminės nuobaudos taikymui. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šios teisės normos paskirtis dvejopa. Vieną vertus, užtikrinti darbuotojo teisę prieš pateikiant pasiaiškinimą darbdaviui tiksliai žinoti darbo drausmės pažeidimą, kurį, darbdavio nuomone, darbuotojas yra padaręs. Kita vertus, užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas darbo drausmės pažeidimo padarymo aplinkybes ir galėtų parinkti tinkamą drausminę nuobaudą. Taigi, rašytinis darbdavio reikalavimas, kuriame nurodomas konkretus darbo drausmės pažeidimas, dėl kurio darbuotojas turi pateikti pasiaiškinimus, yra svarbi drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo garantija. Šios garantijos nepaisymas suvaržo darbuotojo teises žinoti dėl kokio darbo drausmės pažeidimo padarymo jis yra įtariamas ir pateikti motyvuotus pasiaiškinimus prieš skiriant drausminę nuobaudą, o darbdaviui trukdo tinkamai ištirti darbo drausmės pažeidimą ir drausminės nuobaudos skyrimo sąlygas bei tinkamai parinkti drausminę nuobaudą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovams 2007 m. liepos 13 d. buvo išsiųsti reikalavimai iki 2007 m. liepos 16 d. pranešti priežastis, dėl kurių jie neatvyksta į darbą. Byloje yra tik atsakovo direktoriaus 2007 m. liepos 13 d. raštai, skirti ieškovams, kuriose nurodoma, kad jie turi iki 2007 m. liepos 16 d. pranešti priežastis kodėl neatvyksta į darbą (civ. byla nr.2-325-638, 16 b.l.; civ. byla nr.2-326-638, 16 b.l.; civ. byla nr.2-327-638), tačiau nėra jokių duomenų, kad šie raštai buvo siųsti ieškovams, o tuo labiau įteikti ieškovams. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, 2007 m. liepos 16 d. atleisdamas ieškovus iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nesilaikė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, t.y. tinkamai nepareikalaudamas pateikti pasiaiškinimus dėl darbo drausmės pažeidimo neįvykdė DK 240 straipsnio 1 dalyje numatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir dėl šių motyvų yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovų atleidimą iš darbo pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtu.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas nepagrįstai nemažino prašomų priteisti sumų, nors buvo žinoma aplinkybė, jog visi ieškovai dirba, gauna darbo užmokestį ir draudžiamąsias pajamas. DK 297 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Reikalavimo atsižvelgti į tai, kad darbuotojas po neteisėto atleidimo iš darbo įsidarbino kitoje darbovietėje ir gauna darbo užmokestį, apskaičiuojant išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, įstatymas nenumato. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovams išeitinę išmoką, atsižvelgiant į jų nepertraukiamą darbo stažą pas atsakovą, bei priteisdamas ieškovams vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, atsižvelgiant į ieškovų mėnesinį darbo užmokestį, pasielgė teisingai, todėl ir šiuo atžvilgiu teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.