Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ivetos Pelienės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. U. (R. U.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. J., A. Š. (A. Š.), S. M., M. J., J. S., M. K. (M. K.), J. R., E. Š. ir K. S. (K. S.) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje Tretieji suinteresuoti asmenys J. J., A. Š. (A. Š.), S. M., M. J., J. S., M. K. (M. K.), J. R. nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimu pareiškėjui R. U. skirta 2,00 ha asmeninio ūkio žemės (2 t., b. l. 24–42).

Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 41-10348 (2 t., b. l. 48–49) pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai lygiavertį bendrą 1,45 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime.

2006 m. kovo 15 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu sudaryti komisiją patikrinti pareiškėjo asmeninio ūkio sklypo naudojimo faktą (duomenys neskelbtini) k. (1 t., b. l. 80). Komisija 2006 m. kovo 30 d. vietos apžiūros akte nustatė, kad pareiškėjas naudojasi apie 0,60 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 81).

NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. lapkričio 25 d. Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės sklypus pretendentų, priskirtų VII eiliškumo grupei susirinkimo protokole Nr. 20 (1 t., b. l. 70–77) nurodyta, kad pareiškėjas priskirtinas pretendentams, kurie skirta asmeninio ūkio žeme naudojasi, todėl jiems projektuojama naudojama asmeninio ūkio žemė asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje. Pažymėta, kad pareiškėjui asmeninio ūkio žemės sklypas projektuojamas naudojamoje vietoje (duomenys neskelbtini) k. (nuo sklypo Nr. 2141 į šiaurės vakarus), suprojektuoto sklypo Nr. 2309, plotas 0,70 ha. 2011 m. rugpjūčio 2 d. NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus rašte Nr. 48SS-(14.48.45)-1944 (1 t., b. l. 21–22) taip pat nurodyta, kad pareiškėjui yra suprojektuotas 0,70 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) k. ir po Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto suderinimo su atitinkamomis institucijomis ir patvirtinimo UAB „Arlitanus“ suformuos pareiškėjui 0,70 ha nuosavybės teisės atkūrimo bylą žemės sklypui (duomenys neskelbtini) k.

2013 m. kovo 29 d. NŽT sprendimais Nr. 48S-157, Nr. 48S-158, Nr. 48S-160, Nr. 48S-159 nuosavybės teisės į žemę, esančią netoli žemės sklypo, į kurį nuosavybės teisės atkurtos pareiškėjui, atkurtos Z. J., S. M., J. J. ir A. Š. (2 t., b. l. 7–10, 44–47, 72–75, 81–84).

NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-5203 pareiškėjui buvo suprojektuotas 0,3028 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas (projektinis Nr. 2289), (duomenys neskelbtini) kaime, kuris 2016 m. sausio 19 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi parduotas pareiškėjui (2 t., b. l. 76–80).

NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. liepos 7 d. Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovėje pageidaujančių gauti žemės, miško, vandens telkinio sklypus VII eiliškumo grupės pretendentų susirinkimo protokole Nr. 48PRT-142-(14.48.65) (1 t., b. l. 23–26) nurodyta, kad pareiškėjui suprojektuotas asmeninio ūkio žemės 0,2472 ha ploto sklypas iš valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės Nr. 12-8-1, esantis (duomenys neskelbtini) k., sklypo projektinis Nr. 2548. Pareiškėjas sklypą naudoja nuo 1992–1994 m.

NŽT Vilniaus rajono skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2018 m. kovo 28 d. sprendime Nr. 48SD-3121-(14.48-104.) (1 t., b. l. 30–31) nurodė, kad pareiškėjui liko neperduotas nuosavybėn 0,2472 ha asmeninio ūkio žemės plotas, tačiau Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2017 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) pareiškėjui suprojektuotas žemės sklypas (projektinis Nr. 2548) negali būti parduodamas, kadangi šiame žemės plote esantys žemės sklypai atkuriant nuosavybės teises yra perduoti neatlygintinai nuosavybėn kitiems asmenims, t. y. žemės plotas, kuriame buvo suprojektuotas žemės sklypas Nr. 2548, šiuo metu yra privati kitų asmenų nuosavybė. Pareiškėjas šį NŽT Vilniaus rajono skyriaus sprendimą apskundė NŽT (1 t., b. l. 14–20).

NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1SS-1851-(7.5.) (1 t., b. l. 89–95) atsisakė panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. kovo 28 d. sprendimą bei įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių atlikti veiksmus dėl ginčo žemės ploto perdavimo. Nurodė, kad po 1994 m. sausio 1 d. apylinkių tarybų sprendimais asmeniniam ūkiui suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai negalėjo būti ženklinami ne asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje. Buivydiškių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės plane ginčo vieta iki 2010 m. nebuvo nurodyta kaip asmeniniam ūkiui skirta teritorija, todėl ginčo žemės ploto vietoje asmeniniam ūkiui žemė negalėjo būti pareiškėjo naudojama ir projektuojama. Taip pat pažymėjo, kad ginčo žemės plote 2013 m. nuosavybės teisės atkurtos 4 asmenims. Nors NŽT nustatė pažeidimus, atkuriant nuosavybės teises minėtiems asmenims, tačiau prokuratūrai bei teismams atsisakius ginti viešąjį interesą, NŽT tęsė žemės sklypų perdavimo nuosavybėn neatlygintinai tolesnes procedūras žemės sklypus įregistruodama Nekilnojamojo turto kadastre ir įteikdama piliečiams sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigia, kad jis turi teisę į likusią neperduotą 0,2472 ha asmeninio ūkio žemę. Atsakovė dėsto prieštaringas pozicijas. Viena vertus ginčijamame NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. kovo 28 d. Sprendime ir atsakovių atsiliepime pritariama pareiškėjo teiginiams („R. U. liko neperduotas nuosavybėn 0,2472 ha asmeninio ūkio žemės“). Be to, NŽT kreipėsi į prokurorus dėl viešojo intereso gynimo dėl žemės sklypo, į kurį pretenduoja pareiškėjas, leido pareiškėjui projektuoti pageidaujamą sklypą. Kita vertus skundžiamame NŽT 2018 m. rugsėjo 12 d. Sprendime nurodoma, kad NŽT negali nei patvirtinti, nei paneigti teiginio, kad būtent ginčo žemės plote pareiškėjui buvo suteikta naudoti asmeninio ūkio žemė, taip pat šis žemės plotas asmeniniam ūkiui nuo jo suteikimo buvo pareiškėjo teisėtai naudojamas. Atsakovių atsiliepime taip pat dėstomi analogiški argumentai, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad būtent ginčo žemės plote jam buvo suteikta naudoti asmeninio ūkio žemė, taip pat kad šis žemės plotas buvo naudojamas asmeniniam ūkiui nuo jo suteikimo. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas į teismo klausimą, kokia yra tikroji atsakovės pozicija analizuojamu klausimu (ar pareiškėjas turi teisę į asmeninio ūkio žemę) atsakė, kad NŽT laikosi pozicijos, kad pareiškėjas turi teisę į likusią neperduotą 0,2472 ha asmeninio ūkio žemės.

Teismas šia teismo posėdyje išsakyta atsakovių pozicija vadovaujasi ir atmeta trečiųjų suinteresuotų asmenų K. S. (K. S.) ir E. Š. argumentus dėl pareiškėjo teisės į asmeninio ūkio žemę neturėjimo. Pirma, teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus laiko, kad ginčo žemės ploto žymėjimas plane kaip asmeniniam ūkiui naudojamos žemės nėra vienareikšmis. Tretieji suinteresuotieji asmenys savo atsiliepime taip pat sutinka, kad Buivydiškių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plane, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 2.3.-1202-(41), ginčo žemės plotas yra pažymėtas kaip asmeninio ūkio teritorija. Antra, dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo datos, teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija) nustatyta, kad žemę asmeniniam ūkiui suteikia apylinkių tarybos. Ši nuostata pakartota Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarime Nr. 308 (2 punktas), Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 4 punkte. Tvarkos 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad prašymai suteikti asmeninio ūkio žemę paduodami iki 1993 m. gruodžio 31 d., o Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje (1994 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. I-476 redakcija) nustatyta, kad sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. 1995 m. lapkričio 30 d. įstatymu Nr. I-1112 Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnis papildytas 8 punktu, nustatant, kad jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2–3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų). Ši nuostata galiojo iki 1997 m. liepos 23 d. 2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. IX-2353 papildyto Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentų neišliko arba asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma, arba dėl pareigūnų biurokratizmo apylinkės taryba priėmė sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo 1994 m. liepos 1 d.–1995 m. kovo 26 d. laikotarpiu, asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą, esant įstatyme išdėstytoms sąlygoms, ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. sprendimu patvirtina apskrities viršininkas. Taigi tinkamu asmeninio ūkio žemės suteikimo aktu laikytinas pagal ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui; nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d. priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą; ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos žemės plotą. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką žemės reformos pradžios laikmečio reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės sklypams skirti buvo minimalūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2010). Pažymėtina, kad dėl didelės darbų apimties, patirties trūkumo ir kitų objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio priežasčių žemės reforma jos vykdymo pradžioje vyko nevisiškai sklandžiai, ne visada buvo tiksliai laikomasi teisės aktų reikalavimų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-407/2012). Taigi teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, pripažįsta, kad pareiškėjas turi teisę į likusią neperduotą 0,2472 ha asmeninio ūkio žemės.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. 2548, suprojektuoto NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1368-(14.48.2.) patvirtintame Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, perdavimo pareiškėjui.

Asmeninio ūkio žemės įsigijimą privačion nuosavybėn reglamentuoja Žemės reformos įstatymas bei jį įgyvendinantys Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui (2 dalis). Į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei nustatyta tvarka skirtas ir naudojamas piliečio asmeniniam ūkiui žemės sklypas (išskyrus tuos skirtus ir naudojamus piliečio asmeniniam ūkiui žemės sklypus, už kuriuos nustatyta tvarka ir sąlygomis buvo įmokėtos įmokos). Piliečiams, kurie neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą arba kurie turi teisę atkurti nuosavybės teisę į mažesnį, negu naudoja asmeninam ūkiui, žemės sklypą, taip pat kitiems fiziniams asmenims naudojami asmeniniam ūkiui žemės sklypai parduodami Vyriausybės nustatyta tvarka. Piliečiams, kurie pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą turi teisę atkurti nuosavybės teises į ne mažesnį kaip asmeniniam ūkiui suteiktos žemės sklypą, tačiau pageidauja kitos kompensacijos arba savo teisę susigrąžinti žemę perleidžia kitiems piliečiams, arba atsisako šios teisės kitų piliečių naudai, asmeninio ūkio žemė neparduodama, o žemės sklypai išnuomojami iš laisvos žemės fondo (11 dalis). Pažymėtina, kad pagal Žemės reformos įstatymą, 1998 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje Nr. 385 asmeninėn nuosavybėn perduota gali būti tik laisva žemės fondo žemė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo prašomas perduoti žemės sklypas nėra laisvas – į jį nuosavybės teisės atkurtos kitiems asmenims, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra nuginčyti ir galiojantys. Taigi ginčo žemė pareiškėjui negali būti perduota, todėl ginčijamuose NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. kovo 28 d. Sprendime ir NŽT 2018 m. rugsėjo 12 d. Sprendime teisėtai ir pagrįstai atsisakoma patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Atitinkamai išsamiai ir motyvuotai paaiškinama, kodėl ginčo žemės sklypo atžvilgiu priimti nuosavybės teisių atkūrimo sprendimai buvo tęsiami, o pareiškėjo nurodyti veiksmai neatlikti (dėl ginčo žemės sklypo perdavimo tretiesiems asmenims stabdymo, kreipimosi į Registrų centrą ir kt.). Ginčijami NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. kovo 28 d. Sprendimas ir NŽT 2018 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas aiškumo, motyvavimo ir išsamumo prasme visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Taigi naikinti skundžiamus sprendimus nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas, skundžiami sprendimai palikti galioti, todėl pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Tretieji suinteresuoti asmenys K. S. (K. S.) ir E. Š. taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalis nustato: kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tretieji suinteresuoti asmenys K. S. (K. S.) ir E. Š. prašė pareiškėjo skundą atmesti, skundas atmestas, taigi minėti asmenys turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nustatyta, kad tretieji suinteresuoti asmenys K. S. (K. S.) ir E. Š. už atsiliepimo surašymą patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tą patvirtina byloje esantys 2019 m. vasario 12 d. atstovavimo sutartis ir 2019 m. vasario 13 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 910794.

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Kadangi trečiojo suinteresuotojo asmens atsiliepimas teismui parengtas 2019 m. vasario 12 d., išlaidoms už skundo parengimą taikytinas 2018 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 935,7 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus užmokestis už atsiliepimo parengimą tokiu atveju sudaro 2 339,25 Eur (935,7 Eur x 2,5). Trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti 300 Eur suma neviršija nurodyto maksimumo, teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą, sprendžia, jog nėra pagrindo papildomai mažinti tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. S. (K. S.) ir E. Š. priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. S. (K. S.) ir E. Š. iš pareiškėjo R. U. (R. U.) priteistina po 150 Eur (300 Eur / 2).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. U. (R. U.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Iš pareiškėjo R. U. (R. U.) tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. S. (K. S.) ir E. Š. priteisti po 150 Eur (šimtą penkiasdešimt Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.