- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-16
- Bylos Nr.
- 2-1681/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Artūras Driukas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- S. K., K. K., V. K.
- Ieškovas
- Lamaring
- Kategorijos
- 106.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų S. K., K. K., V. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria teismas nusprendė ištaisyti rašymo apsirikimo klaidą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. teismo nutartyje, ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria teismas laikė apeliacinį skundą nepaduotu ir atsisakė priimti atskirąjį skundą, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lamaring“ ieškinį atsakovams S. K., K. K., V. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo (civilinė byla Nr. 2-00438-656/2011).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su sandorių pripažinimu negaliojančiais actio Pauliana (CK 6.66 str.) pagrindu.
Atskiruosiuose skunduose keliami klausimai dėl teismo nutarties, kuria ištaisytas rašymo apsirikimas nutartyje, taip pat dėl teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo atskirąjį skundą dėl teismo nutarties skirti terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti ir kuria apeliacinis skundas laikytas nepaduotu, teisėtumo.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB Lamaring“ nurodė, kad 2000 m. sausio 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu iš atsakovo K. K. ieškovui priteista 1 627 929,87 Lt skola. Sprendimas įsiteisėjo 2000 m. vasario 7 d. Ieškovas vietoje dingusio vykdomojo rašto 2004 m. birželio 18 d. gavo vykdomojo rašto dublikatą, kurį 2004 m. spalio 27 d. pateikė antstoliui. Ieškovas sužinojo, kad skolininkas K. K. neatsiskaitęs su ieškovu, 2004 m. rugsėjo 30 d. sudarė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, kuria žemės sklypą pardavė savo tėvui V. K. K. K. sandorio sudarymo metu nebuvo įvykdęs nei dalies teismo sprendimo ir buvo nemokus, nes nuosavybės teise valdė tik ½ dalį buto, kuris yra areštuotas pagal kitą išieškojimą, kuris vykdomas valstybės naudai. Duomenų apie kitą K. K. turtą nėra. CK 6.67 str. 1 p. įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kai skolininkas sudaro sandorį su savo tėvais. Dėl šių priežasčių ieškovas, remdamasis CK 6.66 str., pareiškė Pauliano ieškinį ir prašė teismo pripažinti 2004 m. rugsėjo 30 d. sudarytą dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją natūra – perduoti ieškovo nuosavybėn dalį ginčo sklypo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančia 2004 m. rugsėjo 30 d. sudarytą dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą notarės D. B., negaliojančia. Nusprendė taikyti dvišalę restituciją natūra – perduoti į atsakovų K. K. ir S. K. bendrąją jungtinę nuosavybę dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir priteisti atsakovui V. K. iš atsakovų K. K. ir S. K. solidariai 205 000 Lt. Atmetė ieškovo UAB „Lamaringas“ reikalavimą 1 627 929,87 Lt skolos pagal 2000 m. sausio 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą išieškojimą nukreipti į dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), bei reikalavimą dėl turto perdavimo ieškovui. Be to, priteisė ieškovui UAB „Lamaringas“ iš atsakovų S. K., K. K., V. K. po 1733 Lt bylinėjimosi išlaidų.
2011 m. kovo 30 d. atsakovai padavė Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti teismo sprendimą dėl actio Pauliana taikymo žemės pirkimo-pardavimo sutarčiai tarp K. K. ir V. K. Skundas buvo apmokėtas žyminiu mokesčiu, kaip už neturtinį ginčą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 balandžio 1 d. nutartimi nustatė terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti ir įpareigojo apeliantus per dešimt dienų nuo nutarties gavimo dienos apmokėti apeliacinį skundą 4 965,20 Lt dydžio žyminiu mokesčiu. Nurodė, jog apeliacinis skundas neatitinka jam keliamų reikalavimų (CPK 306 str. 4 d., 80 str. 4 d.), nes yra tik iš dalies apmokėtas žyminiu mokesčiu. CPK 80 str. 4 d. nustato, jog už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas paduodant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus skaičiuojamas žyminis mokestis nuo ginčijamos sumos. Nagrinėjamu atveju ginčo suma – 205 000 Lt, todėl apeliacinis skundas apmokėtinas 5100 Lt žyminiu mokesčiu. Apeliantai teismui pateikė mokėjimo kvitą, patvirtinantį 134,80 Lt žyminio mokesčio apmokėjimą. Teismas nutartyje nurodė, kad nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.
Šalies argumentai
2011 m. balandžio 13 d. atsakovai apskundė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį atskiruoju skundu, kuriuo prašė panaikinti skundžiamą nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, pripažįstant, kad apeliacinis skundas paduotas tinkamai be trūkumų. Nurodė, kad actio Pauliana nėra turtinis ginčas, kadangi nėra sprendžiamas klausimas dėl daiktinių teisių į žemės sklypą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 13 d. nutartimi nusprendė ištaisyti rašymo apsirikimo klaidą 2011 m. balandžio 1 d. teismo nutartyje ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Įpareigoti apeliantus S. K., K. K., V. K. per dešimt dienų nuo nutarties gavimo dienos apmokėti apeliacinį skundą 4 965,20 Lt dydžio žyminiu mokesčiu, priešingu atveju apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžintas. Nutartis neskundžiama“. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi nustatė terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. Nutarties rezoliucinės dalies paskutinėje pastraipoje buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida. Vietoje žodžių „Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą“ turėjo būti įrašyta „Nutartis neskundžiama“.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 14 d. nutartimi S. K., K. K., V. K. atskirąjį skundą dėl teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutarties atsisakė priimti, o jų apeliacinį skundą nusprendė laikyti nepaduotu ir grąžinti apeliantams. Nurodė, kad apeliacinis skundas neatitiko jam keliamų reikalavimų (CPK 306 str. 4 d., 80 str. 4 d.), nes buvo tik iš dalies apmokėtas žyminiu mokesčiu, todėl teismas 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi nustatė terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. Nustatytu terminu apeliantai neįvykdė teismo įpareigojimo sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį, todėl apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas. Atskirasis skundas paduotas dėl teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutarties, kuri nėra skundžiama, todėl atskirąjį skundą teismas atsisakė priimti ir grąžino jį padavusiems asmenims.
III. Atskirųjų skundų argumentai
Apeliantai atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti atskirąjį skundą dėl 2011 m. balandžio 1 d. nutarties paduotą pagrįstai. Skundą grindžia šiais argumentais:
Skundžiamoje nutartyje nėra nurodytas teisinis pagrindas, užkertantis galimybę skųsti 2011 m. balandžio 1 d. nutartį. Teismo padarytas nutarties ištaisymas negali būti laikomas aiškiu rašymo apsirikimo ištaisymu, nes jos motyvuojamoje dalyje nėra nurodyta teisinių argumentų, kuriems būtų prieštaravusi nuostata dėl teisės paduoti atskirąjį skundą. Šioje nutartyje nurodant, kad skundas neatitinka jam keliamų reikalavimų, remiamasi CPK 306 str. 4 d., nors tokios dalies šiame kodekso straipsnyje nėra. Kitais teismo nutarties teisiniais argumentais nėra paneigta CPK 100 str. įtvirtinta teisė paduoti atskiruosius skundus dėl teismo nutarčių dėl bylinėjimosi išlaidų, prie kurių priskiriamas ir žyminis mokestis.Nepriklausomai nuo to, ar 2011 m. balandžio 1 d. nutartis skundžiama, ar ne, jeigu teismas nutartyje nurodė, kad ji skundžiama ir per teismo nurodytą terminą ji buvo apskųsta, teismas, vadovaujantis sąžiningumo ir teisingumo principais, turėjo nustatyti naują terminą žyminio mokesčio primokėjimui nutartyje dėl rašymo apsirikimo ištaisymo. Teismas, kaip minėta, to nepadarė, bet priėmė nutartį atsisakyti priimti skundą anksčiau savo paties nustatyto termino trūkumams pašalinti.
Šalies argumentai
Apeliantai atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutarties prašo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti atskirąjį skundą dėl 2011 m. balandžio 1 d. nutarties paduotą pagrįstai. Skundą grindžia šiais argumentais:
Kaip matosi pagal antspaudus ant voko, kuriame buvo atsiųsta 2011 m. balandžio 1 d. nutartis, teismo raštinėje ši nutartis atsirado balandžio 5 d., o Lietuvos paštui įteikta balandžio 6 d. Taigi, teismo nustatytas 10 dienų terminas primokėti žyminį mokestį turėjo baigtis bet kuriuo atveju ne anksčiau balandžio 16 dienos, tačiau teismas nutartį laikyti apeliacinį skundą nepaduotu neprimokėjus žyminio mokesčio, priėmė balandžio 14 d., t.y. anksčiau, nei baigėsi paties teismo nustatytas terminas.2011 m. balandžio 14 d. nutartyje nėra nurodytas teisinis pagrindas, dėl kurio atsisakoma priimti atskirąjį skundą. Šioje nutartyje nurodyta, kad skundas neatitinka jam keliamų reikalavimų, remiantis CPK 306 str. 4 d., nors tokios dalies šiame kodekso straipsnyje nėra. Kitais teismo nutarties teisiniais argumentais nėra paneigta CPK 100 str. įtvirtinta teisė paduoti atskiruosius skundus dėl teismo nutarčių dėl bylinėjimosi išlaidų, prie kurių priskiriamas ir žyminis mokestis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje sprendžia, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias teisę apskųsti nutartį dėl žyminio mokesčio apmokėjimo.
CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismų praktikoje nurodyta, kad teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio konkreti teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas; CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti; pagal šią teisės normą suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ne bet kokia, o būtent įstatymų nustatyta tvarka; vien tai, kad ieškinio reikalavimas atmestas, nereiškia CPK 2, 5 straipsnių pažeidimo, nes šios normos neužtikrina asmeniui teisės į palankų jam ginčo sprendimą; pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kiti, bylos Nr. 3K-3-252/2009).
Kasacinis teismas ne kartą pažymėjo, kad teismai nepagrįstai neturi paneigti galimybės apskųsti teismo sprendimo; apeliacinio skundo padavimo teisės paneigimas reiškia, jog proceso šalis netenka teisės teismo sprendimui peržiūrėti apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-399/2007; 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2007; 2008 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2008). Teisė į teisminę gynybą apima ne tik teisę su ieškiniu kreiptis į teismą, bet ir teisę proceso įstatymo nustatyta tvarka apskųsti aukštesnės instancijos teismui pirmosios instancijos teismo sprendimą. Valstybė, nutarusi įsteigti apeliacinės instancijos teismus neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui peržiūrėti, gali nustatyti protingus šios teisės įgyvendinimo ribojimus, tačiau šie ribojimai neturi būti tokie, kad apeliacijos teisė būtų iš esmės apsunkinta.
Žyminio mokesčio dydis už teismui paduodamų procesinių dokumentų (ieškinio, apeliacinio skundo, kasacinio skundo, prašymo atnaujinti procesą) nagrinėjimą turi būti toks, kad neužkirstų asmenims galimybės realiai pasinaudoti teismine gynyba visose proceso stadijose. Teisminės gynybos realumas įgalina valstybę įtvirtinti asmenų, neišgalinčių sumokėti šį mokestį, atleidimo nuo jo sumokėjimo bei šio mokesčio atidėjimo, galimybę ir šių teisių įgyvendinimo tvarką. Siekis užtikrinti, kad teismai tinkamai taikytų žyminio mokesčio dydžio nustatymą ir šio mokesčio lengvatų taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas, lemia tokio teisinio reglamentavimo įtvirtinimą, pagal kurį visos pirmosios instancijos teismo nutartys žyminio mokesčio klausimais gali būti skundžiamos apeliacine tvarka (CPK 100 str.). Taigi, apeliacijos objektu gali būti ir ta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nustatytas terminas pašalinti apeliacinio skundo trūkumą- primokėti trūkstamą žyminį mokestį.
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 13 d. nutartimi ištaisydamas rašymo apsirikimo klaidą 2011 m. balandžio 1 d. teismo nutartyje ir nurodydamas, kad nutartis negalėjo būti skundžiama, pažeidė CPK 100 straipsnio normą ir iš esmės paneigė apeliantų teisę skųsti teismo nutartį dėl žyminio mokesčio apeliacine tvarka. Nepagrįstai nutaręs, kad apeliacija dėl nutarties, kuria nustatytas terminas primokėti trūkstamą žyminį mokestį už apeliacinio skundo nagrinėjimą yra negalima, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi atsisakė priimti atskirąjį skundą dėl 2011 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria atsakovai buvo įpareigoti papildomai apmokėti apeliacinį skundą, taip pat nepagrįstai atsakovų apeliacinį skundą laikė nepaduotu ir grąžino apeliantams.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, nustatančias teismo nutarčių dėl žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinio skundo nagrinėjimą, apskundimą, nepagrįstai ištaisė rašymo apsirikimą nutartyje, kuria nutarė įpareigoti apeliantus primokėti trūkstamą žyminį mokestį, nepagrįstai atsisakė priimti atskirąjį skundą, nepagrįstai atsakovų apeliacinį skundą laikė nepaduotu ir grąžino apeliantams. Todėl šios nutartys naikintinos, o žemesnės instancijos teismui perduotina iš naujo spręsti apeliantų atskirojo skundo dėl teismo nutarties, kuria nutarta įpareigoti apeliantus primokėti trūkstamą žyminį mokestį, priėmimo klausimą (CPK 100 str., 337 str. 3 p.).
Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantų paduoto atskirojo skundo priėmimo klausimą, turėtų atsižvelgti į naujausius kasacinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos, CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana) reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu atsakovų sudarytą sandorį ir taikyti abipusę restituciją laikytinas neturtinio pobūdžio reikalavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011). Pagal CPK 334 straipsnio antrąją dalį, sutikdamas su atskiruoju skundu, pirmosios instancijos teismas pats turi įgaliojimus skundžiamą nutartį panaikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutartį ir 2011 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti.
Apeliantų S. K., K. K., V. K. atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutarties priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.