Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudž. bylos Nr. 1A-197-64/2010

Teisėjas Žilvinas Astrauskas Proceso Nr. 1-73-1-00104-2007-6

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.4.7.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.3.; 1.1.8.7.6.; 1.1.10.1.; 1.2.14.1.1.; 1.2.14.1.2.1.; 1.2.14.1.2.3.; 2.1.7.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.7.; 2.4.9.

2010 m. birželio 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista R. N., tačiau jos atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

V. L. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2010 m. vasario 18 d. apie 16.45 val. viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) gatvėje Šiauliuose, prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė svetimą turtą - iš nukentėjusiojo D. K. striukės kišenės ištraukė nukentėjusiajai V. G. priklausantį bendros 160 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5030“ su SIM „Tele-2 Pildyk“ kortele.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą nuosprendį, nes yra nuteistas be kaltės, jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Teismo posėdyje nurodė, kad telefono iš kišenės nukentėjusiajam neištraukė, paprašė D. K. leisti paskambinti mobiliu telefonu, po to R. N. paprašė duoti jai telefoną ir su juo ji dingo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 178 str. 1 d. ir nuteistajam skirti 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo. Nukentėjusiojo atstovė V. G. prašė nuteistajam skirti mažesnę bausmę arba jį visai išteisinti, žala jiems nepadaryta, telefonas grąžintas.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1, 2 punktai).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą nuteistojo nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų ir nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių pagreitinto bylos nagrinėjimo procesą, reikalavimus, kas turėjo įtakos įrodymų vertinimui, nuteistojo R. L. veikos kvalifikacijai pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir bausmės paskyrimui.

Teisėjų kolegija nustatė, kad baudžiamoji byla nagrinėta nesilaikant teismų praktikoje susiformavusios tokių kategorijų bylų nagrinėjimo tvarkos. Lietuvos Respublikos BPK 432 str. 1 d. numato, kad bylos nagrinėjimas teisme pagreitinto proceso tvarka vyksta laikantis Lietuvos Respublikos BPK V dalyje nustatytų taisyklių. Pagrindinis akcentas nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, yra kaltinamojo sutikimas būti tuoj pat teisiamam, o šiam sutikus, teismo sprendimas surengti bylos nagrinėjimą teisme tuoj pat įforminamas nutartimi, kuri įrašoma į teismo posėdžio protokolą. Jei bylos nagrinėjimas teisme surengiamas prokuroro atvykimo dieną, perėjimo momentas nuo pagal Lietuvos Respublikos BPK 428 str. vykstančio posėdžio prie teisiamojo posėdžio turi būti pastebimas ir suprantamas visiems proceso dalyviams. Jeigu tarp šių posėdžių nedaroma trumpa pertrauka, teisėjas turi paskelbti, kada pradedamas teisiamasis posėdis. Nuo jo pradžios turi būti rašomas naujas – teisiamojo posėdžio protokolas pagal Lietuvos Respublikos BPK 261 str. reikalavimus. Pradėjus teisiamąjį posėdį, turi būti atliekami visi teisiamojo posėdžio parengiamosios dalies veiksmai, nors kai kurie panašūs veiksmai atlikti pradedant posėdį pagal Lietuvos Respublikos BPK 428 str. Iš bylos matyti, kad buvo rašomas vienas teisiamojo posėdžio protokolas, iš kurio negalima nustatyti, kada buvo pereita prie teisiamojo posėdžio stadijos, nes protokolas pavadintas „Teisiamojo posėdžio protokolas“ (b.l. 152), nėra dviejų procesinių dokumentų – teismo posėdžio protokolo, kuriame būtų matyti, jog išspręstas klausimas dėl bylos nagrinėjimo tuoj pat ir teisiamojo posėdžio protokolo. Protokole, prie kaltinamųjų asmenybių nustatymo nurodyta, jog abu kaltinamieji sutinka, kad byla būtų nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, po ko buvo paskelbta teismo sudėtis, išaiškinta nušalinimo ir kitos proceso dalyvių teisės, kiti parengiamosios teisiamojo posėdžio dalies klausimai, pradėtas įrodymų tyrimas, kuris galimas tik pradėjus bylos nagrinėjimą teisiamajame posėdyje pagal Lietuvos Respublikos BPK 261 str. nuostatas, t.y. iš naujo nustačius kaltinamojo asmenybę, paskelbus teismo sudėtį, išaiškinus tiek kaltinamajam, tiek ir nukentėjusiajam jų teises ir pareigas, bei išsprendus kitus klausimus prieš pradedant įrodymų tyrimą.

Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo

Susipažinus su byloje esančiais duomenimis, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas vienprasmiškai kaip absoliučiai teisingus vertino duotus teisme nukentėjusiojo D. K. parodymus, o nuteistojo R. L. duotus parodymus vertino kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybos versiją.

Iš byloje surinktų duomenų visumos – nukentėjusiųjų, nuteistųjų parodymų matyti, kad iš nukentėjusiojo D. K. buvo pagrobtas jo turėtas mobiliojo ryšio telefonas. Kad vagystę padarė apeliantas įrodyta ne tik nukentėjusiojo D. K. parodymais, bet ir nuteistosios R. N. parodymais. Nors tarp nukentėjusiojo D. K., nuteistųjų R. N. ir paties V. L. parodymų yra prieštaravimų kas būtent ir kokiu būdu užvaldė nukentėjusiojo turėtą mobiliojo ryšio telefoną, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. L. duotus parodymus vertino kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybos versiją. Nuo pats ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis teigė nevogęs nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefono, tačiau pripažino, kad nukentėjusiojo jam paduotą telefoną, jis perdavė R. N., kuri jo nebegrąžinusi. Abejonių V. L. parodymais duoda tai, kad iš karto po įvykio nukentėjusiojo motinai V. G. paskambinusiai ir pareikalavusiai grąžinti mobiliojo ryšio telefoną nuteistasis tvirtino, niekur nebuvęs išėjęs ir jokio telefono nevogęs. Nuteistojo duoti parodymai yra paneigti paties nukentėjusiojo parodymais, jog jis telefoną davė tik V. L., R. N. telefono nedavęs. Nuteistoji R. N. prisipažino realizavusi nusikalstamu būdu gautą turtą, nes ji V. L. paduotą nukentėjusiojo telefoną užstatė lombarde. R. N. tvirtino, kad jai V. L. liepęs užstatyti telefoną, pati V. L. neliepė imti nukentėjusiojo telefono, su juo nesitarė dėl telefono vagystės. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną iš nukentėjusiojo paėmė ne R. N., o nuteistasis V. L.. Be to, teismas pastebi, kad nors nukentėjusysis parodė, jog pajuto kaip kažkas iš jo striukės kišenės, kurioje buvo įdėtas telefonas, ištraukė telefoną, kadangi šalia buvo V. L., todėl suprato, kad jis ištraukė telefoną ir nubėgo, tačiau nukentėjusysis kategoriškai tvirtina, kad telefoną iš jo paėmė būtent V. L., todėl daroma išvada, kad pagrįstai iš V. L. buvo reikalauta grąžinti paimtą telefoną. Nuteistojo teigimas, kad jis niekur nebuvo išėjęs ir jokio telefono nevogė leidžia daryti išvadą, jog apeliantas siekė išvengti atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus.

Pagal teismų praktiką vagyste laikytinas slaptas ar atviras, neatlygintinas svetimo turto pagrobimas, turint tikslą jį pasisavinti, t.y. pagrobtą turtą valdyti, naudotis ir disponuoti juo kaip savu. Pagal konstrukciją vagystės sudėtis yra materialioji, todėl jos baigtumo momentas sietinas su turtinės žalos padarymu. Realiai turtinė žala atsiranda ne nuo turto paėmimo, bet nuo jo pasisavinimo momento, kai kaltininkas turi realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo nuožiūrą, t.y. kada kaltininkas paima turtą iš jo saugojimo ar laikymo vietos ir atgabena į tokią vietą, kur yra jam palankios aplinkybės tą turtą paimti, parduoti, apkeisti, atiduoti kitiems asmenims arba kitaip juo disponuoti savo nuožiūra, arba pačiam jį sunaudoti, o gal net išmesti. Svarbu, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, atsižvelgiant į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti tolesnį jo likimą, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų akiračio. Iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, kad iš nukentėjusiojo gautą mobiliojo ryšio telefoną V. L. perdavė R. N., kuri telefoną realizavo – užstatė lombarde, gavo 30 Lt, tačiau šiuos gautus pinigus R. N. išleido kartu su V. L.. Po telefono perdavimo R. N., V. L. kartu su nukentėjusiuoju nuėjo, kas leidžia manyti, kad nuteistasis sudarė galimybes be nukentėjusiojo žinios realizuoti gautą svetimą turtą, kadangi turto nukentėjusysis nei V. L., nei R. N. neatidavė, taigi telefonas buvo užvaldytas neteisėtai, be nukentėjusiojo žinios. Nors V. L. realiai nukentėjusiojo telefonu nedisponavo, tačiau jo veiksmai – telefono perdavimas R. N., už telefono įkeitimą gautų pinigų išleidimas bendrai su R. N., leidžia manyti, kad V. L. veiksmuose yra vagystės požymiai.

Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo žinoma, kad nukentėjusysis D. K. yra neįgalus. Pats nuteistasis V. L. patvirtino, žinojęs, kad D. K. serga, turi negalią dėl psichikos ligos, dažnai su juo bendravo, susikalbėdavo su juo pagal jo supratimą, iš nukentėjusiojo elgesio suprasdavo jo nuotaiką, mano, kad D. K. suprasdavo kas ką daro, ką kalba, suvokdavo įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausta V. G. – nukentėjusiojo D. K. motina, tvirtino, kad jos sūnus negalią turi dėl daugelio ligų, psichikos ligomis neserga, viską suvokia (b.l. 4, 16-18, 154). Pats nukentėjusysis D. K. taip pat teigė esąs psichiškai sveikas (b.l. 23-24, 153-154). Abejonių nukentėjusiojo psichinės sveikatos nekilo nei ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nei prokurorui, juo labiau bylą nagrinėjusiam teisėjui, tačiau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta kopija Akmenės rajono apylinkės teismo 2000-09-14 sprendimo išrašo, iš kurio matyti, kad D. K. pripažintas neveiksniu, nes serga psichikos liga, jam yra epileptinė demencija su asmenybės pakitimu. Taip pat teismo išraše nurodyta, kad D. K. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir negali teisingai jų valdyti, negali dalyvauti teismo posėdyje (b.l. 191). Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialiste apklausta D. K. gydanti gydytoja D. M. parodė, kad D. K. yra gydomas dėl psichikos lėtinės ligos, paranoidinės šizofrenijos, pastoviai gauna medikamentinį gydymą, kartą metuose yra gydomas stacionare, taip pat D. K. nuo 2 metų serga neurologinė liga – epilepsija. Gydytojos teigimu D. K. būklė negerėja, tik kuriam laikui vaistais stabilizuojama liga, dėl to D. K. negali pilnai atkurti įvykio aplinkybių, kadangi dėl šizofrenijos, sutrikdomas mąstymas, valia, motyvacija, dėl epilepsijos - gilėja demencija – silpnaprotystė, smuko intelekto lygis, kas trukdo suvokti, suprasti visas aplinkybes. Nors D. K. kalba nėra visai dezorganizuota, tačiau jis prisimena įvykius buitiniame lygmenyje. Taip pat gydytoja parodė, kad D. K. lankėsi pas ją prieš tą įvykį, vasario 9 d., jo būsena buvo stabili. Įvertinus paminėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusysis buvo neveiksnus, todėl pagal teismų praktiką vagyste pripažįstami ir tokie atvejai, kai kaltininkas išvilioja ar kitokiu būdu paima ir pasisavina turtą ne tik iš mažamečių vaikų, bet ir iš psichikos ligonių, visiškai girtų asmenų, kadangi jų sutikimas negali būti pripažintas savanorišku.

Taigi, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad V. L. veiksmuose yra vagystės požymiai.

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. L. atvirai pagrobė svetimą turtą – iš nukentėjusiojo striukės kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną.

Pagal teismų praktiką, vagystės būdas – slaptas ar atviras, turi esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Slapta vagystė yra tais atvejais, kai a) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų; b) nukentėjusysis arba pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau apsimeta, jog nesuvokia, o vagis yra įsitikinęs, kad veikia slaptai; c) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (girtumo, narkotinio apsvaigimo) nesuvokia kaltininko veiksmų ir kaltininkas tai supranta. Slaptoji vagystė tampa atvirąja, jei kaltininką, pradėjusį slaptosios turto vagystės veiksmus, pastebi kiti, nedalyvaujantys nusikaltime asmenys, tačiau kaltininkas (tai supratęs) sąmoningai nesiliauja daręs nusikaltimo, siekdamas užvaldyti ar išlaikyti pagrobtą turtą. Kišenvagyste laikoma tokia kaltininko veika, kai jis viešoje vietoje pagrobia svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio. Turint tikslą veiką kvalifikuoti kaip kišenvagyste turi būti nustatyta, kad veika padaryta viešoje vietoje, kad pagrobiamas svetimas turtas ir kad šis turtas pagrobiamas iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio. Nors byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonas iš nukentėjusiojo buvo pagrobtas viešoje vietoje, kad nukentėjusiojo turėtas mobiliojo ryšio telefonas tiek V. L., tiek ir R. N. buvo svetimas, iš nukentėjusiojo gautas neatlygintinai, be nukentėjusiojo sutikimo. Pagal teismų praktiką negali būti laikoma kišenvagyste tokia kaltininko veika, kai jis pagrobia svetimą turtą iš nukentėjusiojo drabužių, pasinaudojęs nukentėjusiojo bejėgiška būkle (kai dėl savo fizinės ar psichinės būklės (pvz. fizinių trūkumų, psichinės ligos, kitokios liguistos arba nesąmoningos būsenos), asmuo negali suprasti savo ar kaltininko daromų veiksmų pobūdžio ir reikšmės arba negali pasipriešinti kaltininkui). Kadangi byloje yra duomenų, jog nuteistasis V. L. žinojo, kad nukentėjusysis yra neįgalus, serga psichikos liga, nukentėjusysis teismo sprendimu yra pripažintas neveiksniu, negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir negali teisingai jų valdyti, laikoma, kad nukentėjusiojo turtas buvo pagrobtas pasinaudojus nukentėjusiojo bejėgiška būkle. Taigi, nėra pagrindo V. L. nusikalstamų veikų kvalifikuoti nei kaip kišenvagystę, nei kaip atvirą vagystę.

Be to, pastebėtina, kad nors nukentėjusysis tvirtino, kad juto kaip V. L. ištraukė iš kišenės telefoną, klausė jo ką pastarasis darąs, o V. L. nubėgus, jis pats ir pašaliniai asmenys bandė vytis nuteistąjį. Kur tuo metu buvo nuteistoji R. N., nukentėjusysis negalėjo kategoriškai nurodyti. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino jo motina V. G., tačiau pastaroji įvykio metu kartu su nukentėjusiuoju nebuvo, įvykio aplinkybes žino tik iš nukentėjusiojo pasakojimo. Byloje nustatyta, kad R. N. su jai V. L. perduotu nukentėjusiojo telefonu nuėjo į lombardą, o, nuteistosios teigimu, V. L. kartu su nukentėjusiuoju link turgaus. Pats nuteistasis teigė, kad R. N. pasišalinus su nukentėjusiojo telefonu, jis nukentėjusiajam sakęs einąs ieškoti R. N. ir kad viskas bus gerai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad R. N. pasišalinus su nukentėjusiojo telefonu, V. L. fiziškai neturėjo galimybės ištraukti telefono iš nukentėjusiojo striukės kišenės ir pabėgti. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymų, jog V. L. vijosi pašaliniai asmenys. Taigi, byloje yra abejonių dėl skundžiamame nuosprendyje nurodytų aplinkybių, jog V. L. ištraukė telefoną iš nukentėjusiojo striukės kišenės, kad pabėgo ir jį vijosi ne tik pats nukentėjusysis, bet ir pašaliniai asmenys. Pagal teismų praktiką, visos abejonės traktuotinos kaltininko naudai.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistasis V. L. 2010 m. vasario 18 d. apie 16.45 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje Šiauliuose, prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiška būkle dėl jo neveiksnumo dėl psichikos ligos, iš nukentėjusiojo D. K. pagrobė nukentėjusiajai V. G. priklausantį bendros 160 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5030“ su SIM „Tele-2 Pildyk“ kortele. Tokiais savo veiksmais V. L. padarė BK 178 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Taigi, V. L. nusikalstama veika iš Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. perkvalifikuotina į BK 178 str. 1 d.

Dėl paskirtos bausmės

Kadangi nuteistojo V. L. nusikalstami veiksmai perkvalifikuotini į kitą baudžiamąjį įstatymą, todėl spręstinas iš naujo nuteistajam skirtinos bausmės klausimas.

Skirdamas bausmę V. L., teismas atsižvelgia į Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t.y. į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, į kaltinamojo kaltės formą ir laipsnį, asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). V. L. padaryta BK 178 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Apeliantas nusikalstamą veiką padarė tyčia, žinodamas, kad nukentėjusysis yra neįgalus, serga psichikos liga. Iš bylos matyti, kad V. L. anksčiau teistas 10 kartų, iš jų devynis kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka (b.l. 77-85, 105-115). Taip pat atsižvelgiama į tai, kad apeliantas buvo registruotas darbo biržoje (b.l. 117), apylinkės inspektoriaus charakterizuojamas neigiamai, nes per penkerius metus dėl V. L. netinkamo elgesio kreipėsi P. D., kadangi V. L. savavališkai paėmė pastarojo asmens tapatybės kortelę ir norėjo parduoti, o L. L. – kad girtas sūnus išdaužė virtuvės langą (b.l. 104). Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. V. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Pagal BK 60 str. 1 d. 6 p. – veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, invalidumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo. Byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką V. L. padarė žinodamas, kad nukentėjusysis D. K. yra neįgalus, serga psichikos liga, dėl ko nukentėjusysis pripažintas neveiksniu, be to, nukentėjusysis nesupranta savo veiksmų reikšmės ir negali teisingai jų valdyti. Tačiau pagal teismų praktiką, jei faktinės aplinkybės, kurios leidžia pripažinti tam tikrą aplinkybę atsakomybę sunkinančia, paaiškėja tik teisme, teismas savo iniciatyva tokios aplinkybės atsakomybę sunkinančia nepripažįsta. Aplinkybė, jog nukentėjusysis D. K. yra neveiksnus, negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų teisingai valdyti paaiškėjo tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl kolegija nepripažįsta nuteistojo V. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė asmeniui, kuris dėl ligos, invalidumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo (BK 60 str. 1 d. 6 p.).

Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 3 metų. Kadangi nusikalstamą veiką V. L. padarė neišnykus teistumui, todėl sutinkamai su BK 27 str. 1 d. jis laikytinas recidyvistu. Pagal BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimą. Teismas, atsižvelgęs į nurodytus bausmės skyrimui svarbius faktorius, bei sutinkamai su BK 56 str. 1 d., mano, kad V. L. už jo padarytą nusikalstamą veiką skirtina griežčiausia sankcijoje numatyta bausmė - laisvės atėmimas, žemiau sankcijos vidurkio. Taip pat teismas mano, kad iš ankstesnių teistumų V. L. išvadų nepadarė, todėl jam paskirtos bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo atlikimo, todėl V. L. netaikytinas bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.).

Rezoliucinė dalis

nuspr endžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendį pakeisti: V. L. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. į Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir V. L. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki vienerių metų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.