Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės – Lekarauskienės ir Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir L. M. nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme (laisvės atėmimas 5 mėnesiams ir 18 dienų) dalinio sudėjimo būdu ir L. M. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas L. M. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. spalio 18 d. 20.35 val. iki 2020 m. spalio 19 d. 18.56 val., nuo 2020 m. gruodžio 6 d. 02.25 val. iki 2020 m. gruodžio 6 d. 13.42 val., nuo 2022 m. sausio 27 d. iki teismo nuosprendžio paskelbimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu atlikta bausmė ir įskaityti laikotarpiai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

6. Teismo posėdžio metu nuteistasis L. M. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo L. M. apeliacinis skundas atmestinas

7. BPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas prašo jį išteisinti, detalesnių motyvų nenurodo. Teismo posėdžio metu L. M. patvirtino, kad skundžia būtent Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendį. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus dėl minėtų nusikalstamų veikų, mano, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8. Skundžiamu nuosprendžiu L. M. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl trijų nusikalstamų veikų, t. y. dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį (BK 22 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 2 dalis), dėl svetimo asmens dokumento panaudojimo neturint teisėto pagrindo (BK 302 straipsnio 1 dalis), dėl fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnio 1 dalis).

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje

9. Sprendžiant dėl apelianto kaltės dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų, pirmosios instancijos teisme buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – nuteistojo L. M. parodymai, nukentėjusiosios A. M. parodymai, taip pat liudytojų M. L., D. M., J. A., J. D. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, rašytiniai bylos įrodymai. Nuteistasis viso proceso metu teigė minėtų nusikalstamų veikų nepadaręs, kaltės nepripažino.

10. L. M. aiškino automobilio pagrobti neketinęs, įsėdęs tik paglostyti šunį ir pasėdėti, paklausyti muzikos. Nors nuteistojo pozicija buvo nekintanti, ją paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, rašytiniai bylos įrodymai. Pirmosios instancijos teismas L. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, grindė teisme ištirtų įrodymų visuma. Nukentėjusioji A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad kartu su liudytoju D. M. atvykusi į biliardinę jai priklausančiu automobiliu, paliko šį neužrakintą dėl paliekamo šuns jame, o automobilio raktus paslėpė daiktadėžėje tarp priekinių sėdynių po daiktais. Po to, kai liudytojas M. L. pranešė, kad jos automobilyje sėdi nepažįstamas asmuo, liudytojas D. M. išėjo prie automobilio ir kartu su M. L. sulaikė nepažįstamą asmenį. Nukentėjusioji nurodė iš minėtų liudytojų parodymų žinanti, kad asmuo sėdėjo automobilyje vairuotojo vietoje, raktelis jau buvo įstatytas, automobilis užvestas. Liudytojų D. M., M. L. parodymais nustatyta, kad nepažįstamas asmuo sėdėjo automobilyje, vairuotojo vietoje, raktelis jau buvo įstatytas, automobilis užvestas, įjungta atbulinė pavara. Liudytojas M. L. detalizavo, kad matė, jog automobilis judėjo ir geso, kas patvirtina L. M. tyčios kryptingumą. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 30-36) ir nukentėjusiosios parodymų matyti, kad išvažiuoti iš aikštelės buvo galima tik atbuline eiga, nes šis buvo priparkuotas priekiu. Atkreiptinas dėmesys, kad L. M. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu neigė, kad buvo užvedęs automobilį, tačiau teisme jau pripažino tai padaręs (t. 3, b. l. 7), kas atitinka aukščiau aptartus liudytojų parodymus. Be to, nuteistojo teigimu, automobilis užsivedė paspaudus mygtuką, nors nukentėjusioji A. M. 2020 m. gruodžio 11 d. papildomos apklausos metu patikino, kad automobilis užsiveda tik įstačius raktą į automobilio užvedimo spynelę (t. 1, b. l. 55). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip teisingus vertino būtent nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, kurie viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs. Be kita ko, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, liudytojų parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys – policijos įvykių registracijos kortelės (BIRT ataskaitų žiūryklės) duomenys, kur užfiksuota, kad 2020 m. spalio 18 20,15 val. nepažįstamas asmuo pasikėsino pavogti A. M. priklausantį automobilį; įvykio vietos ir automobilio apžiūrų protokolas, kur užfiksuota įvykio vieta (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelė ir jame stovintis automobilis Lexus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o automobilio viduje ant vairuotojo sėdynės matomi užvedimo rakteliai; vaizdo įrašų apžiūrų protokolai, kuriuose užfiksuota įvykių eiga atitinka liudytojų nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nekyla jokių abejonių, kad nuteistojo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiajai A. M. priklausančio turto – automobilio – pavogimą, ką rodo L. M. veiksmų kryptingumas, tačiau jis savo veiksmų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas pašalinių asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios parodymai atitinka liudytojų parodymus ir nekyla jokių prieštaravimų, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas nuosprendį ir nuteistojo kaltę įvykdžius nusikaltimą pagrindė įvertinęs įrodymų visumą.

11. Įvertinusi byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl apelianto L. M. kaltės, jam padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą veikiant tiesiogine tyčia, t. y. nuteistasis suvokė savo veiksmus, jų pobūdį, galimas sukelti pasekmes ir siekė neteisėtai pasisavinti ir disponuoti svetimu turtu.

12. Pagal BK 302 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai užvaldo, neturėdamas teisėto pagrindo įgyja, laiko, gabena dokumentus ir nori taip veikti.

13. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad L. M. brolio T. M. vardu išduotą asmens dokumentą, t. y. pasą, panaudojo sąmoningai, neturėdamas tam teisėto pagrindo, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą grindė ikiteisminio tyrimo metu surinktų, teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma. Teisiamojo posėdžio metu buvo vertinami ne tik nukentėjusiosios A. M. parodymai, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta, kodėl nuteistojo L. M. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, laikytina visiškai įrodyta. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo iš esmės kitaip vertinti byloje esančių įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su šiomis išvadomis iš esmės sutinka.

14. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2020 m. spalio 18 d., apie 20.30 val., sulaikant L. M. dėl įtarimo pasikėsinus pagrobti nukentėjusiajai A. M. priklausantį automobilį Lexus RX 400, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuteistasis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnui pateikė svetimą, T. M. vardu išduotą Lietuvos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kaip savo asmenybę patvirtinantį dokumentą. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato vyresnysis tyrėjas Jaroslavas Acharmovičius 2020 m. spalio 28 d. apklausos metu nurodė, kad norėdamas identifikuoti asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, paprašė pateikti savo asmens dokumentą. L. M. teigęs, kad savo asmens dokumentą turi, šį, išėmęs iš kuprinės, pateikė policijos pareigūnams – dokumente nurodytas asmuo buvo T. M. (t. 1, b. l. 72). Nepaisant to, kaip vėliau buvo nustatyta L. M. nuvežus į Operatyvaus valdymo skyrių bei perkėlus į areštinės patalpas, nuteistasis buvo klaidingai identifikuotas – nustatyta, kad pateiktas asmens dokumentas yra nuteistojo brolio T. M., o asmuo, pristatytas į areštinę, yra L. M.. Tokią įvykių seką patvirtina ir ikiteisminio tyrimo bei teismo metu apklaustas Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnas Jaroslav Dzimera (t. 1, b. l. 84). Pareigūnas Jaroslavas Acharmovičius papildomos apklausos 2021 m. vasario 10 d. metu, nurodė, kad bendradarbiaujant su nuteistuoju, į šį vardu T. kreiptasi nebuvo, tačiau asmeniui buvo duodami pasirašyti procesiniai dokumentai: įtariamojo laikino sulaikymo protokolas, teisių įtariamajam išaiškinimo protokolas, kuriuose buvo nurodytas įtariamasis T. M.. Nuteistasis visuose minėtuose dokumentuose pasirašė šalia T. M. vardo ir nei karto nenurodė, kad šis buvo klaidingai identifikuotas (t. 1, b. l. 75-77). Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistasis L. M. 2021 m. lapkričio 26 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu teigė, kad įvykio vietoje pareigūnams pateikė brolio asmens dokumentą, nes savo tuo metu neturėjo (t. 3, b. l. 6-9). Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistojo teiginys, jog policijos pareigūnai prašė pateikti tik asmens dokumentą ir nereikalavo prisistatyti, vertintinas kaip teisiškai nepagrįsta priežastis prisistatyti kitu asmeniu bei pateikti ne savo asmenybę patvirtinantį dokumentą. Liudytojų J. A., J. D. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, pareigūnų tarnybiniai pranešimai (1t., b. l. 103-105), laikino sulaikymo protokolas ( 1 t., b .l. 106) neabejotinai patvirtina L. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina ir jų pakanka išvadai, kad L. M., neturėdamas teisėto pagrindo, siekdamas išvengti savo vardu atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, tikslingai panaudojo brolio T. M. vardu išduotą dokumentą – pasą, suvokė, kad teikia ne savo asmens dokumentą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

15. Atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visetą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes, visoms skyrė vienodą teisinę reikšmę ir motyvuotai paskyrė bausmę.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant nuteistojo L. M. kaltės klausimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių visetas leido daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas klaidų vertinant įrodymus ir L. M. pripažįstant kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nepadarė, surinktus ir ištirtus įrodymus įvertino tinkamai.

17. L. M. viso baudžiamojo proceso metu savo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriui iš esmės neigė, ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad tarp jo ir nukentėjusiojo G. K. jokių muštynių, pasistumdymų, nebuvo (t. 2, b. l. 80-82). Duodamas parodymus teisme aiškino, kad viešbutyje įvykio metu jis kambario nenuomojo, susipyko su nukentėjusiuoju, sudavė jam į krūtinę ir pastūmė. Faktą, kad kambaryje vyko grumtynės patvirtina įvykio vietos, patalpų ir kitų objektų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad ant lovos, sienos, rankšluosčio, užvalkalo yra raudonos spalvos dėmės (1 t., b. l. 112-122). Nukentėjusysis G. K. 2020 m. gruodžio 6 d. apklausos metu nurodė, kad konfliktas kilo sužinojus, kad nepažįstamas vyras apsigyveno viešbučio kambaryje neįsiregistravęs ir nesumokėjęs už kambario nuomą, ir kai paprašė šio palikti kambarį, nuteistasis pradėjo G. K. stumdyti abiem rankomis į krūtinę ir sudavė vieną smūgį, dėl kurio buvo patirtas fizinis skausmas ir atsirado nubrozdinimas (t. 1, b. l. 124-126). Iš esmės analogiškai nurodė ir apklausiamas teismo posėdžio metu. Nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, ji neprieštarauja ir L. M. teisme duotiems parodymams, todėl pirmosios instancijos teismas jais pagrįstai vadovavosi. Be kita ko, nors nuteistasis L. M. teisiamojo posėdžio 2021 m. lapkričio 26 d. metu teigė, kad jis ir nukentėjusysis kartu vartojo alkoholį ir kiek vėliau tarp jų kilo ginčas, nes L. M. pareiškė pretenzijas dėl dingusių daiktų, tačiau šie teiginiai buvo paneigti byloje surinktais įrodymais. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pats nuteistasis prisipažino, kad kambario viešbutyje nebuvo išsinuomojęs, į jį pateko pro atidarytas duris. Tai rodo, kad L. M. suvokė, kad neteisėtai patenka į kambarį, ir dėl to nukentėjusiajam G. K. prašant nuteistojo palikti kambarį, o nuteistajam siekiant išvengti atsakomybės, kilo konfliktas, kurio metu nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas nusikalstamos veikos aplinkybes, jas įvertino tinkamai ir visoms suteikė vienodai dėmesio. Nuteistojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrindžia ne tik nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai, taip pat ir policijos įvykių registracijos kortelės (BIRT ataskaitų žiūryklės) duomenys, kuriuose matoma, kad G. K. bendruoju pagalbos telefonu kreipėsi dėl užpuolimo, taip pat nukentėjusiojo 2020 m. gruodžio 6 d. protokolas-pareiškimas, kuriame pažymima, kad nuteistasis neteisėtai apsigyveno viešbučio kambaryje, taip pat ir patrulio Jurij Vertiagin bei tyrėjos Simonos Macijauskaitės tarnybiniai pranešimai, rašytiniai bylos įrodymai bei kiti duomenys.

18. Apibendrinant išsakytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, jų pagrindu buvo padarytos teisėtos ir pagrįstos išvados, kad L. M. konflikto metu sukėlė nukentėjusiajam G. K. fizinį skausmą, t. y. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką esant pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybės.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas L. M. pagrįstai pripažino kaltu dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, taip pat nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, taigi tenkinti apelianto skundo ir keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

20. Vilniaus apygardos teismui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyrius pateikė pažymą dėl 145 Eur išieškojimo iš nuteistojo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

21. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

22. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir pagal BPK 51 straipsnio 3 dalį nuteistojo L. M. gynėju buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas Anatolijus Svila. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas nagrinėjamoje byloje pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo L. M., teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 145,00 Eur iš nuteistojo L. M. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.