Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-311-290/2016

Teisėjas Nerijus Brinevičius Teisminio proceso Nr. 1-01-1-66918-2015-1

2016 m. birželio 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei, nuteistojo V. R. gynėjui advokatui Dainiui Gudui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės terminu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad V. R., gim. (duomenys neskelbtini), nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. už tai, kad 2015 m. gruodžio 5 d., apie 18.20 val., garaže, esančiame po gyvenamuoju namu, (duomenys neskelbtini), Marijampolės sav., tarpusavio konflikto metu, tyčia, suėmęs už palaidinės savo sesę A. R., ją pastūmė, stumdė, sugriebė už plaukų ir tampė, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Nuteistasis skundžia šį 2016 m. vasario 5 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį teismo nuosprendį.

Skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė įrodymus, nevertino ir neatsižvelgė į visą eilę įrodymų bei aplinkybių, patvirtinančių nusikalstamos veikos sudėties jo veiksmuose nebuvimą, ir tokiu būdu padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimą, priimdamas neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo teigimu, teismas nuosprendį grindė tik kaltinimui palankia įrodymu dalimi, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos. Nuteistajam palankius įrodymus teismas vertino nepalankiai arba jų iš vis nevertino.

Nuteistasis skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik išdėstė surinktus įrodymus, tačiau nepateikė išsamių išvadų ir motyvų apie tai, kuris iš įrodymų patvirtina ar paneigia nusikalstamos veikos sudėties buvimą, nepateikė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti bei išanalizavusi visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).

Nuteistasis ginčija pirmosios instancijos atliktą įrodymų vertinimą. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad sutinkamai su BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

V. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino) padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu, ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Nuteistasis V. R. neigia sukėlęs fizinį skausmą savo seseriai A. R., teigė, kad tik timptelėjo ją už rankovės. Nurodo, kad sesė ir jos sūnus po konflikto jam trenkė su šepečių kotais. Tačiau tokią ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu V. R. iškeltą versiją aukštesnės instancijos teismas vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybos būdą ir kuri paneigiama byloje esančiais objektyviais duomenimis.

Byloje nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 5 d. nukentėjusioji A. R. parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kad tą pačią dieną, apie 18 val. 20 min., garaže, jos brolis V. R. sugriebė ją už plaukų ir tąsė sukeldamas taip fizinį skausmą (b. l. 4). Įvykio dieną A. R. apklausiama kaip liudytoja parodė, kad po tėvo mirties su broliu pradėjo labai nesutarti, konfliktuoti. 2015 m. gruodžio 5 d. prie namų esančiame garaže sugriebė ranka už jos plaukų ir tempė sukeldamas jai fizinį skausmą. Nurodė, kad jos sūnus rūsyje tvarkė duris naudodamas grąžtą ir kitus įrankius, kurie priklausė jos mirusiam tėvui. Brolis tuos daiktus laiko savais, todėl atėjęs pasiėmė įrankius ir tame tarpe jai asmeniškai priklausantį raktą varžtams. Broliui nusinešus viską į garažą, ji nuėjo paskui ir ėmė ant darbastalio ieškoti to rakto. Tada brolis sugriebė ją už plaukų ir ėmė tampyti bei išvadino „su…“. Pavykus išsilaisvinti, ji pabėgo ir iškvietė policiją. Konfliktą matė ir girdėjo jos sūnus ir jo draugas L. V. (b. l. 14). Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji patvirtino duotus savo parodymus teigdama, kad konfliktas įvyko dėl įrankių, kad nuėjus į garažą ieškoti rakto, brolis sugriebė ją už plaukų ir tąsė, ji suriko. Atbėgus sūnui – brolis ją paleido (b. l. 95).

Policijos patrulio įvykio dieną surašytame tarnybiniame pranešime nurodoma, kad buvo gautas pranešimas, kad smurtauja brolis. A. R. paaiškino pareigūnui, kad smurtas pasireiškė agresyviu jos brolio elgesiu, taip pat tuo, kad jis ją tampė už plaukų, bandė suduoti ranka į veido sritį. Pranešime nurodoma, kad moteris buvo stipriai susijaudinusi (b. l. 18).

Liudytojas T. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. R. yra jo dėdė, kuris kartu gyvena. Jis pats namuose būna tik savaitgaliais, kadangi mokosi universitete, Kaune. Su dėde jokių santykių nepalaiko, beveik nebendrauja. Tą vakarą jis buvo namuose, dėdė dirbo garaže, o jis – sklepe. Jam išėjus į lauką pasiimti įrankių, pro atviras garažo duris išgirdo, kad tarp jo mamos ir dėdės vyksta konfliktas. Negirdėjo, ką tiksliai jie kalbėjo, tačiau išgirdo, kaip jo mama sušuko, tada pamatė, kaip dėdė įsilipęs į priekabėlę sugriebė mamą už plaukų ir tempė. Teigė, kad pats pasiėmė šepečio kotą ir metė į dėdę, bet nepataikė. Tada dėdė paleido mamą, kuri iškvietė policiją, vėliau tą padarė ir dėdė (b. l. 31-32). Teisminio nagrinėjimo metu T. R. parodė, kad įvykio metu buvo lauke, išgirdo riksmą ir pamatė pro pravertas garažo duris, kad dėdė tampo mamą už plaukų. Nurodo, kad konfliktas vyko dėl paimtų įrankių. Įbėgęs metę šepetį į V. R., kad paleistų mamą (b. l. 96).

Tarnybiniame pranešime dėl liudytojo apklausos, tyrėja nurodė, kad telefonu pabendravus su liudytoju L. V., jis parodė, kad įvykio metu buvo pas savo draugą T. R. kieme, kur išgirdo, kad tarp draugo motinos ir dėdės vyksta konfliktas dėl įrankių, o tiksliau – rakto. Konfliktas vyko garaže, kurio durys buvo praviros, todėl jis matė, kaip draugo dėdė sugriebė A. R. už plaukų ir pradėjo tąsyti. Tuomet draugas (T. R.) įbėgo į garažą ir juos išskyrė (b. l. 33). Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas L. V. parodė, kad dirbo su draugu rūsyje, kada V. R. atėjo ir pasiėmė įrankius, o raktas buvo net ne jo. Tada draugo mama (nukentėjusioji) nuėjo paimti tą raktą ir susipyko. Nurodė, kad kaltinamasis tampė nukentėjusiąją už plaukų. Ji buvo išsigandusi, lyg riktelėjo. Draugas nuėjo su šepečiu ginti mamos (b. l. 96).

Liudytojas J. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. R. yra jo brolis, su kuriuo kartu gyvena, taip pat kartu gyvena ir sesuo bei mama. Įvykio dieną jis buvo namuose, dirbo namų ruošos darbus. Įvykio metu dirbo garaže kartu su broliu. Atėjusi sesuo pasakė, kad jie neimtų įrankių, dėl ko V. R. su A. R. labai susipyko ir susistumdė. Nurodė, kad jis matė, kaip brolis timptelėjo sesę už palaidinės ir ją pastūmė, daugiau jokios fizinės jėgos sesės atžvilgiu nenaudojo. Garaže konflikto metu buvo ir sesės sūnus (b. l. 26). Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas parodė, kad dėl protinės negalios turi 30 procentų nedarbingumą, jam padeda motina, brolis. Duoti parodymus teisme atsisakė (b. l. 96).

Pagal duomenis apie užfiksuotus iškvietimus, nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 5 d. 18 val. 30 min. kreipėsi į pagalbos centrą A. R., kuri pranešė, kad vyksta šeimyninės muštynės tarp motinos, sūnaus ir dukters. Namuose vaikų nėra (b. l. 34-35). 2015 m. gruodžio 5 d. 18 val. 32 min. gautas ir V. R. skambutis į pagalbos centrą, kuriam nurodė, kad pranešėjui giminaitis su lazda mušė per šonus, dabar nori pasišalinti automobiliu. Yra nepilnametis (b. l. 36).

Įvertinusi visus byloje esančius ir aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų T. R. ir L. V. parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems. Tai, kad nuteistasis skunde teigia, kad teismas nevertino jam palankių įrodymų ir duotų parodymų, teismas pažymi, kad kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė ir šalių motina, apklausta kaip liudytoja, D. R. (b. l. 28-29), sūnus J. R. galėjo duoti palankius parodymus V. R. atžvilgiu, kadangi jis brolio klauso. Taip pat nurodė, kad V. R. broliui buvo išmušęs dantis, ką patvirtino ir byloje esantys duomenys (b. l. 47-48), todėl atsižvelgiant ir į liudytojo J. R. turimą negalią, šio liudytojo duoti parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs.

Tai, kad specialistai nenustatė A. R. sužalojimų, nėra pagrindas netaikyti BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kadangi šio straipsnio inkriminavimui pakanka, kad būtų sukeltas fizinis skausmas. Fizinio skausmo sukėlimui nėra privalomi nustatyti konkretūs sužalojimai. Specialisto išvadoje nurodoma, kad jei moteris buvo tempiama už plaukų – ji galėjo justi fizinį skausmą (b. l. 24).

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas įrodymus nepadarė jokių baudžiamojo proceso pažeidimų. Pritartina nuosprendžio motyvams dėl V. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d., todėl šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.