Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Vilama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Inservis“ ieškinį atsakovei UAB „Vilama“ dėl įsiskolinimo dėl įsiskolinimo už pastato administravimą ir suteiktas paslaugas priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1 700, 69 Eur įsiskolinimą už suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė UAB „Inservis“ (buvęs pavadinimas – UAB „Inreal pastatų priežiūra“) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) daugiabučių gyvenamųjų namų bendraturčiai, veikiantys jungtinės veiklos pagrindu, 2013 m. birželio 19 d. sudarė Daugiabučio gyvenamojo namo administravimo, bendrojo naudojimo patalpų priežiūros ir paslaugų teikimo sutartį Nr. 2013/06/19-1 (toliau – ir sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo sutartyje numatytomis sąlygomis ir apimtimis teikti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) esančių daugiabučių gyvenamųjų namų administravimo, eksploatavimo ir kitas komunalines paslaugas. Atsakovei UAB „Vilama“ nuosavybės teise priklauso negyvenamos administracinės paskirties patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) (bendrovės apskaitoje patalpos žymimos 44 numeriu). Atsakovei laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. paskaičiuota suma už nurodytas paslaugas/darbus sudaro 1 700,69 Eur. Susidariusios skolos atsakovė gera valia neapmoka, todėl prašoma ją priteisti. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodoma, kad su ieškovės nurodyta sutartimi Nr. 2013/06/19-1, kuri yra sudaryta tarp ieškovės ir daugiabučių namų gyventojų atstovų, atsakovė neturi nieko bendro; tokios sutarties su atsakove ieškovas nėra sudaręs, niekada nesitarė su atsakove dėl bendrųjų patalpų administravimo, patalpų priežiūros paslaugų, nederino jų apimties, tarifų, įkainių, atsiskaitymo tvarkos. Atsakovė niekam nepavedė sudaryti tokią sutartį jos vardu. Ieškinyje teigiama, kad sutartis sudaryta tarp ieškovės ir daugiabučių gyvenamųjų namų atstovų, tuo tarpu atsakovei name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), priklauso negyvenamosios administracinės patalpos, kurioms nėra suteiktas pilnas adresas. Atsakovės teigimu, sutartis buvo sudaryta būtent su gyvenamųjų namų atstovais turint tikslą teikti administravimo paslaugas būtent daugiabučiams gyvenamiesiems namams. Pažymi, kad ieškovė nepateikė jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių paslaugų suteikimo faktą, išskyrus PVM sąskaitas – faktūras, kurios negali būti skolos priteisimo, ir kurios negali būti vertinamos kaip įrodymai, patvirtinantys sutartinių santykių tarp bylos šalių egzistavimą. Savo reikalavimams pagrįsti ieškovė nepateikė paslaugų gavimo ir suteikimo pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti atsiskaitymų pagrįstumą. Byloje nėra nei vieno darbų ar paslaugų priėmimo – perdavimo akto, darbų ar paslaugų apmokėjimo žiniaraščių, išlaidų bendrai elektrai apmokėjimo dokumentų, buitinių atliekų išvežimo transporto, išvežto atliekų kiekio bei apmokėjimo dokumentų iš ko būtų galima spręsti apie darbų realumą.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės UAB „Vilama“ 1 700,69 Eur, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (1 700,69 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2017 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 51 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Inservis“ naudai.Teismas sprendime konstatavo, kad ginčas tarp šalių kilo dėl komunalinių paslaugų apmokėjimo atsakovei esant bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyve, ką konstatavo Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu Nr. 2-22088-466/2015, įsiteisėjusiu 2016 m. gruodžio 30 d., nurodęs, kad atsakovė yra ginčo namo bendro naudojimo patalpų, pagrindinių namo konstrukcijų, bendrojo naudojimo mechaninės, elektros, sanitarinės – techninės ir kitokios įrangos bendraturtė (b. l. 40, sprendimo 3 lapo 2 pastraipa). Esant tokiai aplinkybei, teismas šiame sprendime vadovavosi nurodytu sprendimu nustatytomis aplinkybėmis (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teismas nurodė, jog atsakovei esant bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyve, jai atsiranda pareiga išlaikyti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomus objektus, rūpintis jų priežiūra ir t.t. (CK 4.82 straipsnis). Teismas nustatė, kad ginčo pastatas, kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausančios administracinės patalpos, yra administruojamas su ieškove sudarytos Daugiabučio gyvenamojo namo administravimo, bendrojo naudojimo patalpų priežiūros ir paslaugų teikimo sutarties (toliau – Sutartis) pagrindu (CK 4.236 straipsnio 2 dalis). Atsakovė teisingai nurodo, ji nėra šios sutarties nei sudariusi, nei davusi leidimą jos vardu tokią sutartį sudaryti su ieškove. Vienok, ši aplinkybė, t. y. kad atsakovė su ieškove nesudarė sutarties dėl ginčo pastato bendrojo naudojimo objektų administravimo ir priežiūros, neeliminuoja atsakovei įstatymu nustatytos pareigos išlaikyti bendrojo naudojimo objektus, užtikrinti jų tinkamą priežiūrą ir t. t. (CK 6.2 straipsnis, 8.84 straipsnio 1 dalis). Duomenų, jog atsakovė, vykdydama įstatymu jai nustatytą pareigą rūpintis pastato, kuriame yra jai nuosavybės teise priklausančios administracinės patalpos, bendrojo naudojimo objektų priežiūra, administravimu ir t.t., yra pasirinkusi vieną iš CK 4.236 straipsnio 2 dalyje nustatytų turto administravimo būdų, nepateikė, t. y. į bylą nebuvo pateikta duomenų, jog, pavyzdžiui, atsakovė buvo sudariusi buitinių atliekų išvežimo sutartį Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtų Tvarkymo ir švaros taisyklių nustatyta tvarka su atskiru atliekų tvarkymo paslaugas teikiančiu subjektu, dėl ko jai skolos susidarymo laikotarpiu negalėjo būti skaičiuojama buitinių šiukšlių išvežimo paslauga, nes tokią paslaugą atsakovei teikė kitas subjektas. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog vykdydama įstatymu jai nustatytą pareigą išlaikyti ir rūpintis bendrojo naudojimo objektais, būtų sudariusi sutartis su kitais subjektais dėl nurodytų objektų administravimo, jų techninės priežiūros, bendrų patalpų valymo, bendro naudojimo elektros tiekimo, privalomų kaupiamųjų lėšų namo remontui rinkimo (kaupimo) ir t.t. (CK 4.82 straipsnis). Aukščiau nustatytos aplinkybės ir nurodyti motyvai sąlygojo teismo išvadą, kad ginčo pastatą 2013 m. birželio 19 d. sutarties pagrindu administruoja ieškovė (CPK 12, 178 straipsniai, CK 4.236 straipsnio 2 dalis). Teismas atmetė atsakovės argumentus, jog ieškovės į bylą pateiktos PVM sąskaitos – faktūros nepatvirtina sąskaitose nurodytų paslaugų suteikimo fakto, nes, pirma, kaip jau nustatyta, atsakovė nepateikė duomenų, kad nurodytas paslaugas būtų gavusi iš kito subjekto, antra, sąskaitose nurodyti įkainiai atitinka su kitais ginčo pastato bendraturčiais pasirašytoje sutartyje nurodytus įkainius, be to, į bylą ieškovė pateikė įrodymus dėl sutarčių sudarymo su kitais paslaugas teikiančiais subjektais dėl atitinkamų paslaugų, kurios grindžiamos pridedamomis PVM sąskaitomis – faktūromis, teikimo – komunalinių atliekų išvežimo, elektros energijos tiekimo. Teismas ieškovės reikalavimą pripažino teisėtu, pagrįstu ir įrodytu, ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai už bendrojo naudojimo objektų administravimą, priežiūrą ir kt. paslaugas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. paskaičiuotą 1 700,69 Eur sumą (b. l. 17-37, CK 6.2, 4.82 – 4.84 straipsniai, 4.76 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2013).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė UAB „Vilama“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė LR CPK 185 str., dėl to netinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, savarankiškai pakeisdamas ieškinio pagrindą.Teismas, pripažinęs faktą, jog sutartis nesudaryta, ieškinį tenkino ne sutartiniu, bet įstatyminiu pagrindu, remiantis LR CK 6.2 str., 8.84 str. Tokiu būdu teismas išėjo už reikalavimų ribų pakeisdamas ieškinio pagrindą. Be to pati ieškovė nurodė pareigą pagal mokestinį pranešimą sumokėti mokesčius pagal sutartį ir joje apibrėžtus tarifus. Su atsakove mokesčių tarifai derinti nebuvo. Teismas apsiribojo PVM sąskaitomis faktūromis ir laikė tai pakankamu įrodymu. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Toks PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės šalių sutartinių santykių aspektu aiškinimas atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien tik remiantis PVM sąskaita faktūra negali atsirasti prievolės išskaičiuoti PVM (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas Genius Holding, C-342/87, Rink. 1989, p. 4227). Kasacinio teismo praktika duoda pagrindą išvadai, jog, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Teismas šiomis nuostatomis nesivadovavo ir nepasiūlė ieškovei pateikti papildomus įrodymus (LR CPK 178 str., 178 str.). Be teismui pateiktų sąskaitų-faktūrų ieškovė nepateikė jokių kitų dokumentų ar duomenų patvirtinančių jos 1700,69 Eur reikalavimą. Ieškovė su atsakove nebuvo sudariusi jokių sutarčių dėl administravimo ar kitokių paslaugų teikimo, atsakovė nebuvo ir jungtinės veiklos sutarties, sudarytos tarp daugiabučių gyvenamųjų namų bendrasavininkų, dalyvė, ir ji nėra 2013-06-19 daugiabučio gyvenamojo namo administravimo, bendrojo naudojimo patalpų priežiūros ir paslaugų teikimo sutarties Nr. 2013/06/19-1 dalyvė bei vykdytoja, todėl ieškovės keliami reikalavimai šiuo pagrindu nepagrįsti. Be to, ieškovės pateikti dokumentai neįrodo ir pačių paslaugų suteikimo fakto. Kitaip tariant, pateikti įrodymai – sąskaitos-faktūros, patvirtina tik niekuo nepagrįstą ieškovės reikalavimą, nepagrįsto dydžio sumai. Ieškovė ieškinio negrindė įstatymais nustatytais paslaugų ir darbų tarifais.Iš ieškovės PVM sąskaitų faktūrų matyti, jog ieškovė teigia suteikusi paslaugas už: administravimą (tame tarpe privalomų kaupiamų lėšų namo remonto darbams rinkimas), namo bendrų objektų nuolatinę techninę priežiūrą, teritorijos priežiūrą, bendrų patalpų valymą, buitinių atliekų išvežimą, bendro naudojimo elektrą, lauko apšvietimą, o taip pat, papildomus darbus, konteinerių keitimą (2015-04-30 PVM sąskaita faktūra); apšvietimo stulpo remontą (2015-07-31 PVM sąskaita faktūra), foto relės pakeitimą (2016-04-30 PVM sąskaita faktūra). Tačiau, ieškovė nepateikė nei vieno darbų ar paslaugų priėmimo-perdavimo akto, darbų ar paslaugų apmokėjimo žiniaraščių, išlaidų bendrai elektrai apmokėjimo dokumentų, buitinių atliekų išvežimo transporto, išvežto atliekų kiekio bei apmokėjimo dokumentų iš ko būtų galima spręsti apie atliktų darbų realumą.Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovė ieškinyje nenurodo kokias paslaugas, laikotarpiu nuo 2015-04-30 iki 2016-12-31 ji suteikė atsakovei, jų nedetalizavo, nenurodė jų įkainių. Dėl šios priežasties laikytina, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimų, todėl ieškinys atmestinas (LR CPK 178 straipsnis). Teismas šių aplinkybių nevertino, dėl jų sprendime nepasisakė.Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių sutartimi su bedraturčiais ar atsakove nustatytus paslaugų suteikimo įkainius. 2013 m. birželio 19 d. sutartyje, kuria rėmėsi teismas, įkainiai nenustatyti. Dėl to negalima nustatyti, ar įkainiai, nurodyti PVM sąskaitose-faktūrose, atitinka nutatatytus sutartimi ir šis teismo teiginys nepagrįstas įrodymais. Atsakovė niekada neteigė ir neįrodinėjo, kad ieškovės nurodytas paslaugas gavo iš kitų subjektų. Ieškovei yra žinoma, kad atsakovei priklausančios patalpos neeksploatuojamos, dėl to atsakovei ieškovės neva teikiamos paslaugos nereikalingos. Ieškovės į bylą pateiktos sutartys su kitais paslaugas teikiančiais subjektais dėl atitinkamų paslaugų patvirtina faktą, kad ieškovė PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų paslaugų atsakovei ir kitiems patalpų savininkams neteikė, nors ieškinyje UAB „Inservis“ nurodo, kad privaloma sumokėti pagal sutartį už administratoriaus atliktus darbus ir suteiktas paslaugas.Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, ieškinį tenkino LR CK 4.76 str. ir 4.82 str. 3 d. pagrindu. Šios normos nesuteikia administratoriui, šioje byloje UAB „Inservis“ teisės reikalauti sumokėti už administratoriaus suteiktas paslaugas. Šios normos suteikia bendraturčiams teisę reikalauti nuostolių, kuriuos jie patyrė dėl kito bendraturčio pareigos nevykdymo, atlyginimo.Bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovas nurodė, jog UAB „Vilama“ kreipėsi į UAB „Inservis“šių metų kovo 20 d. prašydamas leisti susipažinti su darbų ir paslaugų, nurodytų PVM sąskaitose-faktūrose, pateiktose kartu su ieškiniu, sutartimis, sąmatomis, darbų priėmimo aktais, pasidaryti atitinkamų dokumentų kopijas, pateikti rašytinius paaiškinimus apie apskaičiuotus mėnesinius mokėjimus, detalizuotai nurodant jų apskaičiavimo metodiką, paslaugų įkainius, darbų kainas. Iš ieškovės atsakymas nebuvo gautas. Teismo buvo prašyta prijungti prie bylos atitinkamo rašto kopiją su pašto žyma apie išsiuntimą. Ieškovės atstovas neneigė tokio rašto gavimo fakto. Teismas tokį prašymą atmetė motyvuodamas tuo, jog tai neturi ryšio su byla. Apeliantas prašo šiuos įrodymus priimti ir vertinti. Atsakovės nuomone, šis raštas patvirtina, jog ieškovė UAB „Inservis“ nevykdo savo, kaip namo administratoriaus, pareigos teikti informaciją bei paaiškinimus visais namo administravimo klausimais, tai daro piktybiškai, elgiasi nesąžiningai. Dėl šių priežasčių atsakovė neturi galimybių patikrinti apskaičiuotų mokesčių pagrįstumo. Atsakovės nuomone, dėl paminėtų priežasčių, remiantis LR CK 1.137 str. 2 ir 3 dalimis šioje byloje teismas turėjo atsisakyti tenkinti ieškinį.Atsiliepimu į skundą ieškovė prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovei kaip negyvenamos administracinės patalpos savininkei kyla pareiga apmokėti ieškovės teikiamas paslaugas. Nesutinka su apeliantės skundo argumentu, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kuriuos teismas ištyrė ir įvertino. O apeliantė jokių įrodymų juos paneigiančių byloje nepateikė. Be to, dėl to paties dalyko tarp šalių jau vyko ginčas ir atsakovės argumentai buvo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.Byloje nustatyta, jog ieškovė, kaip daugiabučių namų (duomenys neskelbtini), administratorė pagal Daugiabučio gyvenamojo namo administravimo, bendrojo naudojimo patalpų priežiūros ir paslaugų teikimo sutartį Nr. 2013/06/19-1, prašė priteisti iš atsakovės – negyvenamųjų administracinių paskirties patalpų (duomenys neskelbtini) bendraturtės 1700,69 Eur skolą, susidariusią už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. už suteiktas paslaugas bei atliktus darbus. Ieškovė UAB „Inreal“, kurios pavadinimas anksčiau buvo UAB „Inreal pastatų priežiūra“, ir daugiabučių namų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bendraturčiai, veikiantys 2013 m. Jungtinės veiklos sutarčių pagrindu, 2013 m. birželio 19 d. sudarė Daugiabučio gyvenamojo namo administravimo, bendrojo naudojimo patalpų priežiūros ir paslaugų teikimo sutartį Nr. 2013/06/19-1 (toliau – Sutartis). Pagal Sutartį ieškovė įsipareigojo teikti daugiabučių namų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, o bendraturčiai įsipareigojo sumokėti už ieškovo teikiamas paslaugas už kiekvieną praėjusį mėnesį ne vėliau kaip iki sekančio mėnesio, einančio po ataskaitinio mėnesio paskutinės dienos. Ieškovė reikalavimą priteisti 1 700,69 Eur sumą, susidariusią per laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., grindžia į bylą pateiktomis PVM sąskaitomis – faktūromis (b. l. 17-37), kuriose nurodyta, kad sąskaitos atsakovei išrašytos už administravimo, namo bendrų objektų nuolatinę techninę priežiūrą (eksploatavimą), teritorijos priežiūrą, bendrų patalpų valymą, buitinių atliekų išvežimą, bendrojo naudojimo elektrą, lauko apšvietimą, papildomus darbus, konteinerių keitimą, privalomąsias kaupiamąsias lėšas. Pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkino bei priteisė reikalaujamą skolą visa apimtimi, konstatuodamas, kad nors nesant tarp šalių sudarytos sutarties, atsakovės pareiga išlaikyti bendro naudojimo objektus ir užtikrinti jų tinkamą priežiūrą kyla įstatymo pagrindu. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų ir pakeitė ieškinio pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Ieškinyje ieškovas įpareigojamas nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 str.), tuo tarpu teismo pareiga nagrinėjant ginčą tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius kilusius tarp šalių ir nurodyti teisinį pagrindą. Be to, iš ieškinio matyti, jog ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, jog atsakovei pareiga atsakyti kyla ne tik sutarties, bet ir CK 4.84 str. 4 p., 4.86 str. 1 d. pagrindu. Tokiu būdu apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog teismas savarankiškai pakeitė ieškinio pagrindą, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantė nurodo, jog ieškovės pateikti dokumentai neįrodo ir pačių paslaugų suteikimo fakto; pateikti įrodymai – sąskaitos-faktūros, patvirtina tik niekuo nepagrįstą ieškovės reikalavimą, nepagrįsto dydžio sumai. Ieškovė ieškinio negrindė įstatymais nustatytais paslaugų ir darbų tarifais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atmeta atsakovės argumentus, jog ieškovės į bylą pateiktos PVM sąskaitos – faktūros nepatvirtina sąskaitose nurodytų paslaugų suteikimo fakto, nes, pirma, kaip jau nustatyta, atsakovė nepateikė duomenų, kad nurodytas paslaugas būtų gavusi iš kito subjekto, antra, sąskaitose nurodyti įkainiai atitinka su kitais ginčo pastato bendraturčiais pasirašytoje sutartyje nurodytus įkainius, be to, į bylą ieškovė pateikė įrodymus dėl sutarčių sudarymo su kitais paslaugas teikiančiais subjektais dėl atitinkamų paslaugų, kurios grindžiamos pridedamomis PVM sąskaitomis – faktūromis, teikimo – komunalinių atliekų išvežimo, elektros energijos tiekimo.Apeliaciniame skunde apeliantė iš esmės ginčija suteiktų paslaugų realumą, teigdama, kad ieškovo pateiktos PVM sąskaitos – faktūros nepatvirtina konkrečių darbų ir paslaugų atlikimo fakto, o iš pateiktų sąskaitų – faktūrų negalima nustatyti, kokie ieškovo nurodomi darbai buvo realiai atlikti, o paslaugos suteiktos. Apeliantės tvirtinimu, ieškovė nepateikė konkrečių faktiškai atliktų darbų bei paslaugų patvirtinimo dokumentų, vadinasi negalima nustatyti, kokie darbai buvo atlikti. Šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Iš pirmosios instancijos teismo vertintų ieškovės PVM sąskaitų – faktūrų nustatyta, kad ieškovė suteikė šias paslaugas: už administravimą, namo bendrų objektų nuolatinę techninę priežiūrą, teritorijos priežiūrą, bendrų patalpų valymą, buitinių patalpų išvežimą, bendro naudojimo elektrą, lauko apšvietimą, privalomosios kaupiamosios lėšos namo remonto darbams, taip pat papildomi darbai, konteinerių keitimas (2015-04-30 sąskaita). Prie kiekvienos iš šių suteiktų paslaugų sąskaitoje – faktūroje yra nurodytas jų mato vienetas, kiekis ir kaina. Apeliantė neginčijo sąskaitose faktūrose pateiktų įkainių, nepateikė įrodymų, kad šie įkainiai nepagrįstai nustatyti (CPK 178 str.). Be to, ieškovė pateikė ir sutartis, pagal kurias paslaugos buvo atliktos. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai padarė išvadą, jog ieškovės ieškinys yra pagrįstas. Apeliantės teigimu, ji kreipėsi į ieškovę prašydama leisti susipažinti su darbų ir paslaugų, nurodytų PVM sąskaitose-faktūrose, pateiktose kartu su ieškiniu, sutartimis, sąmatomis, darbų priėmimo aktais, pasidaryti atitinkamų dokumentų kopijas, pateikti rašytinius paaiškinimus apie apskaičiuotus mėnesinius mokėjimus, detalizuotai nurodant jų apskaičiavimo metodiką, paslaugų įkainius, darbų kainas. Atsakovės teigimu, iš ieškovės atsakymas nebuvo gautas. Pirmosios instancijos teismas neprijungė šio rašto prie bylos, todėl jį apeliantė prašo prijungti ir vertinti. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog vien tokio prašymo pateikimas nepagrindžia ir neįrodo ieškovės ieškinio nepagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neprijungė šio įrodymo prie bylos. Pažymėtina, jog tarp šalių dėl to paties dalyko, t. y. įsiskolinimo už pastato administravimą, ginčas jau buvo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, t. y. 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu byloje Nr. 2-10488-466/2015, kuriuo pagrįstai pirmosios instancijos teismas rėmėsi šioje byloje. Atsakovė, atstovaujama kvalifikuoto teisininko, esant jau ne pirmam ginčui tarp šalių turėjo ir galėjo savo atsikirtimus tinkamai pagrįsti, tačiau to bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepadarė (CPK 178 str.). Tokiu būdu apeliacinio skundo argumentai, jog ieškinys nėra tinkamai pagrįstas, atmestini kaip neįrodyti. Dėl nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai remdamasis CK 4.82 str. – 4.84 str. nuostatomis priteisė iš atsakovo skolą. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.