Panevėžio apygardos teismo nutartis

2009-05-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-303-366-2009

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-05-28
Bylos Nr.
1A-303-366-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Bronė Vidzėnienė, Arnoldas Šukaitis
Nuteistasis
T. U.
Nukentėjusysis
L. G.
Civilinis ieškovas
Valstybinės ligonių kasos
Advokatai
Česlovas Petronis
Kategorijos

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-303-366/2009

Teisėjas Vitalijus Kondratjevas Teisėja Daiva Gadliauskienė Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.7., 1.2.4.1., 2.4.6. (S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2009 m. gegužės 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Arnoldo Šukaičio,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,gynėjui advokatui Česlovui Petroniuinuteistajam T. U.,nukentėjusiajam L. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinys tenkintas pilnai ir priteista iš T. U. Valstybinei ligonių kasai 5172 Lt už nukentėjusiajam L. G. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Išieškota iš T. U. valstybei 28,30 Lt (dvidešimt aštuonių litų 30 ct) proceso išlaidų.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: virtuvinis peilis, vyriški vasariniai marškiniai, du vokai su raudonos spalvos dėmių pavyzdžiais, saugomi Panevėžio apskrities VPK daiktų saugojimo patalpoje pagal 2008 m. 12 mėn. kvitą B Nr. 005558, sunaikinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. U. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. apie 17.05 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia dūrė vieną kartą peiliu L. G. į pilvą, tuo padarydamas durtinį pjautinį kiauryminį pilvo sužalojimą su plonosios žarnos pažeidimu - sunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Nuteistasis T. U. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-03-12 nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad su tokiu nuosprendžiu nesutinka, kadangi jokių įrodymų, jog jis tyčia padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d., nėra. Teisminio nagrinėjimo metu net nebuvo įrodinėjama, kad jis norėjo kitam žmogui sunkiai sutrikdyti sveikatą ir to sąmoningai siekė. Be to, jo veiksmuose nėra ir nusikaltimo sudėties numatytos BK 137 str. 1 d. (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo), nes neatsargumas suprantamas kaip bendro pobūdžio ar specialiųjų taisyklių (nesilaikymas) pažeidimas. Be abejo, jis negalėjo ir neprivalėjo numatyti, kad nukentėjusysis L. G. ant jo užgrius. Pažymėtina, kad teismas nustatė, jog jo draugo A. R. kraujyje rasta 3,18 promilių alkoholio. Kadangi abu gėrė vienodai, todėl panašaus girtumo buvo ir jis. Todėl akivaizdu, kad galimi tam tikri neesminiai jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu neatitikimai. Nukentėjusysis L. G. buvo žymiai blaivesnis, jo parodymai tikslesni, todėl teismas jais, kaip vieninteliu įrodymų šaltiniu ir privalėjo remtis, o ne vien specialisto išvada ir specialisto N. R. paaiškinimu, kurie tarpusavyje prieštaringi. N. R. palaikė specialisto išvadą ir tvirtino, kad sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas tik dūriu, po to padaro išvadą, kad tokį sužalojimą pasidaryti pačiam užgriuvus ant peilio, laikomo rankoje, neįmanoma, tačiau iš kart pats save paneigia, nurodydamas, kad vis tik tokia teorinė galimybė taip susižaloti yra, tačiau būtina sąlyga, kad peilis būtų fiksuotoje padėtyje. Į tokį specialisto paaiškinimą jis gali atsakyti, kad peilio rankenos galas galėjo būti priglaustas prie jo šono, tai ir yra visa tvirta fiksacija. Be to, liudytojai A. J., S. S., R. U., V.A. M. nematė paties įvykio, todėl jų parodymai nelaikytini net šalutiniais įrodymais nustatant kaltės turinį, jų parodymai tik patvirtina kitas neesmines, jo neginčijamas, formalias bylos aplinkybes. Išdėstytos aplinkybės tik parodo, kad nors ir kilo neigiamos pasekmės, tačiau nesant kaltės, baudžiamoji atsakomybė iš viso negalima.

Atsikirtimų BPK 317 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas bei nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, 2009 m. kovo 12 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis paliktinas nepakeistu (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Nors nuteistasis nuosprendį laiko ydingu dėl to, kad teismas jį pripažino kaltu, nesant tiesioginės tyčios jo nusikalstamuose veiksmuose, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais ištirtais teisiamajame posėdyje, o įvertinus jų visetą padaryta teisinga išvada dėl T. U. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą – sunkų sveikatos sutrikdymą. Ši išvada pagrįsta specialisto išvada, paties nuteistojo parodymais ikiteisminio tyrimo metu, iš dalies nukentėjusiojo parodymais, liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Šie duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.

Kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymus ta apimtimi, kuriais tvirtinama, jog nukentėjusysis pats susvirduliavęs užgriuvo ant nuteistojo) apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes T. U. 2008 m. rugsėjo 1 d. apie 17.05 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia dūrė vieną kartą peiliu L. G. į pilvą, tuo padarydamas durtinį pjautinį kiauryminį pilvo sužalojimą su plonosios žarnos pažeidimu, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d. kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Abejonių dėl L. G. padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumo nekeliama ir skunde. Nuteistasis T. U., įrodinėdamas savo nekaltumą įrodinėja, kad nukentėjęs pats dėl girtumo užgriuvo ant peilio ir susižalojo. Nurodo, kad apklausiamas teisiamojo posėdžio metu specialistas prieštaringai teigė, jog teorinė galimybė pačiam tokiu būdu susižaloti yra, tačiau tik jei peilis būtų fiksuotoje padėtyje, todėl į tai atsikirsdamas tvirtina, kad jis peilio rankenos galą buvo priglaudęs prie šono, tai ir yra visa tvirta fiksacija. Tačiau nuteistojo parodymai nėra nuoseklūs. Kaip matyti jo parodymai kinta prisitaikant prie byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus, parodymų patikrinimo vietoje metu (b.l. 86 – 92), tiek duodamas parodymus pirmos instancijos teisme T. U. sakė, kad norėdamas pagąsdinti L. G., kyštelėjo rankoje laikytą peilį į priekį. Tai rodo, jog sužalojimo metu peilis buvo laikomas ištiestoje rankoje, o ne atremtas į nuteistojo kūną. Tik po to kai medicinos specialistas išreiškė nuomonę, jog L. G. galėjo susižaloti pats vieninteliu atveju, jei peilis buvo fiksuotoje padėtyje, T. U. keičia parodymus, kad peilį jis laikė atremtą į savo šoną. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje ištirtų įrodymų visetą, daro išvadą, kad toks nuteistojo T. U. teiginys nepagrįstas ir vertintinas kaip siekis palengvinti savo atsakomybę. Kartu pažymima, kad specialisto išvados yra tik vienas iš įrodymų šaltinių ir teismui nėra privalomos. Tik teismas sprendžia ką laikyti įrodymais. L. G. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, kad galėjo pats užgriūti ant peilio vertinti kaip siekis padėti T. U. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi kaip nurodo pats nukentėjęs, jie jau susitaikė ir pretenzijų T. U. neturi.

Kolegija sutinka su pirmos instancijoje teismo išvada, kad smūgiuodamas peiliu į pilvą, nuteistasis T. U. suvokė savo pavojingos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokio veikimo gali atsirasti neigiami ir nusikalstami padariniai, ir nors jų nesiekė, tačiau sąmoningai leido jiems kilti, t. y. veikė neapibrėžta tyčia. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teismas teisingai T. U. veiką kvalifikavo pagal kilusius pavojingus padarinius, kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą – pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Todėl svarstyti klausimo ar nuteistojo veiksmai atitinka BK 137 str. 1 d. ar ne, kaip prašoma skunde, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, t.y. parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį tinkamai taikė BK 41, 54, 61, 64 str. nuostatas, bausmės klausimas apeliaciniame skunde nekeliamas, todėl teismas dėl to daugiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo T. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Sigitas BagdonavičiusTeisėjai Bronė VidzėnienėArnoldas Šukaitis