- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-30
- Bylos Nr.
- eI-277-764/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01571-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Iveta Pelienė, Ernesta Spruogis, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- M. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
- Advokatai
- Virgilijus Kaupas, Vytautas Šulija
- Kategorijos
- 8.1.2Vizos
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą, patikslintą skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. B. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, jį patikslino, prašydamas:
1) Panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – URM) 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti vizą.
2) Panaikinti URM 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (25.3.8)-NV-12, kuriuo atsisakyta išduoti Šengeno vizą.
3) Įpareigoti URM išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo iš naujo.
Pareiškėjo teigimu, 2018 m. balandžio 13 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti vizą, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nepasirašytas, jame nenurodytas sprendimą priėmęs asmuo, iš sprendimo turinio neaišku, kokios konkrečios aplinkybės sukėlė abejones dėl numatomo buvimo tikslo ir sąlygų.
Nurodo, kad turėjo teisę atvykti į Šengeno zoną 2016 metais, 2017 metais, 2018 metais. Iš paso kopijos matyti, kad praeityje keliavo po užsienio šalis, taip pat Šengeno erdvei priklausančias valstybes, laiku iš jų išvykdavo. Tai, kad nėra pažeidęs Šengeno susitarime dalyvaujančių valstybių teisės normų, yra įtikinamas įrodymas, jog ir toliau nepažeis teisės aktų ir nustatytu terminu išvyks iš Šengeno susitarime dalyvaujančių valstybių teritorijos.
Pagrindinis jo atvykimo tikslas susijęs su verslu, t. y. jis yra uždarosios akcinės bendrovės „North Telcom“ vienintelis akcininkas ir direktorius. Taip pat ketino vykti ir į vestuves, o tai patvirtina Vokietijoje gyvenančių A. ir A. laiškas. Pareiškėjo manymu, jis pateikė pakankamai dokumentų pagrįsti pragyvenimo lėšų kiekį – pateikė tiek savo, tiek jam priklausančios įmonės banko sąskaitų išrašus.
Pareiškėjo manymu, URM savarankiškai nevertino jo pateiktų dokumentų ir neatkreipė dėmesio, kad neturi visų dokumentų, kuriuos buvo pateikęs kartu su prašymu išduoti vizą, o tik aklai patikėjo Vokietijos ambasados rašte išdėstyta nuomone. Kartu su prašymu buvo pateikęs įrodymus, kad anksčiau buvo išduotos vizos, o tai patvirtina nepriekaištingą jo elgesį praeityje.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde, patikslintame skunde išdėstytus argumentus ir prašė juos patenkinti. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjo įmonė įsteigta seniai, yra veikianti, o pareiškėjas į Lietuvą atvyksta tik kartais. Pareiškėjas neprašo išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, o prašo išduoti tik vizą.
Atsiliepimas
Atsakovė URM atsiliepimuose su pareiškėjo skundu ir patikslintu nesutinka, prašo juos atmesti kaip nepagrįstus.
Paaiškina, kad 2018 m balandžio 9 d. gavo Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados Vilniuje persiųstą Vokietijos ambasadoje Rabate (Marokas) 2018 m. balandžio 5 d. įteiktą pareiškėjo prašymą išduoti vizą ir jo pateiktus dokumentus. Vokietijos ambasada nurodė, kad pareiškėjas pateikė optiškai panašius pakvietimus iš skirtingų kviečiančiųjų; kad šie atrodo neprofesionaliai ir mano, kad pačių parašyti; kad Vokietijos ambasados Rabate konsulas B. įtaria, jog tai vienas iš Visahopper (liet. vizos pirkėjas); kad kyla didelių abejonių dėl tikrojo kelionės tikslo ir grįžimo atgal.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė, kad per pastaruosius 3 metus nėra turėjęs Šengeno vizų, tačiau jo pase įklijuotos 2 Šengeno vizos, galiojusios 2016 m. gegužės 25 d.–2016 m. rugpjūčio 25 d., 2017 m. gegužės 24 d.–2018 m. vasario 17 d. Pareiškėjas pateikė 3 vienodos formos skirtingų kvietėjų (įmonių) kvietimus: Lietuvoje registruotos UAB „Chamala“, UAB „Nowww“, Lenkijoje registruotos STX Next SP.Zoo, o tai kelia abejones dėl užsieniečio ryšio su kvietėjais ir tikrosios kelionės tikslo valstybės. Pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad reguliarių pajamų kiekvieną mėnesį pareiškėjas negauna, o 2018 m. sausio 1 d.–2018 m. kovo 30 d. pervestomis 3 sumomis (apie 500 Eur) tik siekiama dirbtinai pagrįsti turimas lėšas, reikalingas Šengeno vizai gauti.
Mano, kad URM konsulinis pareigūnas iš pareiškėjo pateiktų dokumentų analizės bei konsultavimosi su Vokietijos ambasada metu gautos informacijos padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, nes informacija, kuri pateikta, siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas ir išvykimą iš Šengeno narių teritorijos iki vizos termino pabaigos, yra prieštaringa ir nepatikima, o visos aplinkybės, susijusios su prašymu gauti vizą pateikimu, leidžia manyti, kad pareiškėjo tikslas yra ne darbas įmonėje Lietuvoje, o nelegali migracija.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo prašomas panaikinti 2018 m. balandžio 13 d. sprendimas „Atsisakymas išduoti vizą“ yra tik informacija (pranešimas) apie priimtą sprendimą Nr. (25.3.8)-NV-12 ir nesukelia jokių teisinių pasekmių.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepimuose išdėstytus argumentus ir prašė skundą, patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus. Papildomai paaiškino, kad, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, turėjo tik informacinį pranešimą apie priimtą sprendimą, paties sprendimo pareiškėjas nepašė pateikti, jis pateiktas tik į bylą. Atsakovės atstovo nuomone, ginčas gali būti nagrinėjamas tik dėl 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. (25.3.8)-NV-12, bet ne dėl informacinio pranešimo apie šį sprendimą. Nors pareiškėjo atstovas teigia, kad nagrinėjant prašymą, URM turėjo ne visus dokumentus, kuriuos jis teikė, tačiau URM papildomai užklausė Vokietijos ambasados patvirtinti, ar URM atsiųsti visi pareiškėjo pateikti dokumentai, ši patvirtino, kad pateikė visus pareiškėjo dokumentus. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad papildomai teismui pateiktus dokumentus teikė kartu su prašymu išduoti Šengeno vizą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl sprendimo atsisakyta pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo prašymą dėl vizos išdavimo išnagrinėti iš naujo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas Vokietijos ambasadai Maroke 2018 m. balandžio 2 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą. Prašymo 21 punkte nurodė, kad pagrindinis kelionės tikslas – verslo reikalai. Pagrindinio kelionės tikslo valstybė Vokietija (22 punktas), o Lietuva yra valstybė, į kurią atvyksta pirmiausia (23 punktas). Nurodė, kad per pastaruosius 3 metus jam nebuvo išduotos Šengeno vizos (26 punktas). 29–30 punktuose nurodė, kad į Šengeno erdvę planuoja atvykti 2018 m. balandžio 14 d., o išvykti – 2018 m. liepos 10 d. Kviečianti bendrovė – UAB „Chemaka“, 10D-35, 03234, Vilnius, kontaktinio asmens bendrovėje nenurodė (32 punktas). Pareiškėjo darbdavys – „North Telcom“, A. Gustaičio, 00, 23-255A, Vilnius, Marokas (20 punktas). Pragyvenimo lėšos – grynieji pinigai (33 punktas).
Vokietijos ambasada Rabate 2018 m. balandžio 6 d. raštu perdavė URM Konsulinio departamento Šengeno skyriui pareiškėjo prašymą išduoti vizą bei su prašymu pateiktus dokumentus (viso 43 lapus). Rašte nurodė, kad pareiškėjas pateikė optiškai panašius pakvietimus, kurie atrodo neprofesionaliai, iš skirtingų kviečiančiųjų. Taip pat nurodė, kad kyla abejonių dėl pareiškėjo tikrojo kelionės tikslo ir grįžimo į Maroką
URM Konsulinis departamentas, vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas) 32 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunkčiu ir b) punktu, ginčijamu 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. (25.3.8)-NV-12 atsisakė pareiškėjui išduoti Šengeno vizą. Iš šio sprendimo turinio matyti, kad buvo vertinti pareiškėjo prašyme nurodyti duomenys ir su prašymu pateikti dokumentai. Konsulinis departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, nustatė, kad pareiškėjo pase įklijuotos 2 Šengeno vizos, galiojusios 2016 m. gegužės 25 d.–2016 m. rugpjūčio 25 d., 2017 m. gegužės 24 d.–2018 m. vasario 17 d., su kuriomis pareiškėjas lankėsi Ispanijoje ir Prancūzijoje, nors prašyme nurodė, kad per pastaruosius 3 metus nėra turėjęs Šengeno vizų; pateikti kvietimai vienodos formos; iš pateikto banko sąskaitos 2018 m. sausio 1 d.–2018 m. kovo 30 d. išrašo matyti, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį negauna reguliarių pajamų, per šį laikotarpį įneštos 3 sumos, tikėtina siekiant pagrįsti turimas lėšas Šengeno vizai gauti.
Tos pačios dienos ginčijamu pranešimu „Atsisakymas išduoti vizą/vizos panaikinimas/atšaukimas“ pareiškėjas informuotas apie priimtą sprendimą atsisakyti išduoti vizą. Nurodytos šios atsisakymo priežastys: nepateikė įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią tikrai būtų įleistas, arba neturi galimybės teisėtai gauti tokių lėšų (3 punktas); informacija, kuri pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima (8 punktas); nebuvo galima nustatyti, kad ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos (9 punktas).
Viza – tai į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 33 dalis). Šengeno viza apibrėžiama kaip Šengeno valstybės viza, išduodama vadovaujantis Vizų kodekso ir Šengeno acquis nuostatomis (2 straipsnio 27⁴ dalis).
Lietuvos Respublikos konsulinis statutas nustato konsulinių pareigūnų įgaliojimus ir atsakomybę. Pagal Konsulinio statuto 23 straipsnį, pareigūnas priima ir svarsto prašymus išduoti vizas ar joms prilyginamus dokumentus ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka priima sprendimus dėl vizos ar joms prilyginamo dokumento išdavimo ar atsisakymo išduoti ir dėl vizos ar jai prilyginamo dokumento panaikinimo.
Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus reglamentuoja Vizų kodeksas.
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.
Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 5 d. reglamento (ES) 562/2006 nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas), kurį pakeitė Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamentas Nr. (ES) 2016/399, 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad ne ilgiau kaip 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį trunkančiam buvimui trečiųjų šalių piliečiams nustatoma sąlyga pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.
Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktį, vizą atsisakoma išduoti, jei prašymą pateikęs asmuo nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų. Pagal šio straipsnio b punktą – jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.
Taigi, iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad pats užsienietis privalo pagrįsti vykimo tikslą ir sąlygas bei pateikti tai pagrindžiančius dokumentus, o kompetentingos institucijos, nagrinėdamos prašymą turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos.
Pareiškėjo teigimu, jis pateikė visus reikiamus dokumentus, 2018 m. balandžio 13 d. sprendimas (pranešimas) neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų individualiam administraciniam aktui, yra nemotyvuotas; aplinkybė, kad anksčiau buvo išduotos Šengeno vizos, pareiškėjo nuomone, patvirtina tai, kad jis nepažeis teisės aktų ir nustatytu terminu išvyks iš Šengeno teritorijos, o pateikti duomenys iš jo ir įmonės banko sąskaitų patvirtina, kad turi ir turės pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo trukmei. Mano, kad URM savarankiškai nevertino jo pateiktų dokumentų ir neatkreipė dėmesio, kad neturi visų dokumentų, kuriuos buvo pateikęs kartu su prašymu išduoti vizą, o tik aklai patikėjo Vokietijos ambasados rašte išdėstyta nuomone.
Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, sprendimą turi pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad Vizų kodekso nuostata, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad patį sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti, nes šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-35/2012 ir kt.).
Pareiškėjas patikslintame skunde ginčija tiek pranešimą „Atsisakymas išduoti vizą/vizos panaikinimas/atšaukimas“, kuriuo informuotas apie priimtą sprendimą atsisakyti išduoti vizą, tiek patį sprendimą atsisakyti išduoti vizą. Kaip matyti iš nurodytų teisės aktų nuostatų, LVAT praktikos, šis pranešimas yra tik standartinės formos dokumentas, kuriame pažymimi atsisakymo pagrindai, tačiau išsami informacija apie nustatytas aplinkybes jame nepateikiama, t. y. šiuo pranešimu asmuo tik supažindinamas su priimtu sprendimu dėl vizos išdavimo. Iš URM 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. (25.3.8)-NV-12 turinio matyti, kad būtent jame pateikiamas faktinis ir teisinis pagrindas, lėmęs sprendimo atsisakyti išduoti vizą priėmimą.
Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.
Atsižvelgiant į tai, kad URM 2018 m. balandžio 13 d. pranešimas yra tik standartinės formos dokumentas, kuriuo pareiškėjui pranešta apie priimtą sprendimą atsisakyti išduoti vizą, todėl, teismo nuomone, jis negali būti savarankišku administracinio ginčo objektu, šis pranešimas laikytinas sudėtine sprendimo atsisakyti išduoti vizą dalimi.
Byloje pateiktas iš prancūzų kalbos išverstas 2018 m. balandžio 3 d. dokumentas, kuriame nurodyti pareiškėjo pateikti dokumentai vizai gauti: 1 vizos prašymas, prašančiojo asmens galiojantis piliečio pasas, paso kopija, neseniai darytos fotonuotraukos, kelionės draudimas, pateisinamieji komerciniai dokumentai ryšiams su Vokietijos bendrove patvirtinti (korespondencija) arba Vokietijos bendrovės kvietimas, pateisinamieji kelionės finansavimo dokumentai, informacija apie finansinę padėtį Maroke, informacija apie šeimyninę padėtį Maroke, skrydžio rezervacija, ankstesnių Šengeno erdvėje išduotų vizų kopijos, kiti kvietimai, bendrovės registracija įmonių registre, mokesčių ataskaitos, sutartis su advokatu, Lietuvos piliečio įdarbinimo sutartis suinteresuotoje bendrovėje, įstatinio kapitalo didinimo sertifikatas, sąskaitos faktūros, Lietuvos bendrovės banko išrašai už 6 paskutinius mėnesius, viešbučio rezervacija, kvietimas į vestuves, nuosavybės sertifikatas su vertimu.
Taip pat pateikti 2018 m. lapkričio 27 d., 2018 m. lapkričio 30 d. elektroniniai laiškai, iš kurių matyti, kad URM Konsulinio departamento Šengeno skyriaus vyresnysis specialistas kreipėsi į Vokietijos ambasadą, prašydamas peržiūrėti dokumentus ir patikrinti, ar URM buvo persiųsti visi pareiškėjo pateikti dokumentai, o Vokietijos ambasados Rabate darbuotojas atsakydamas į šį laišką, patvirtino, kad išsiuntė visus dokumentus, kuriuos pareiškėjas pateikė.
Atsižvelgiant į tai, kad 2018 m. balandžio 3 d. dokumente nenurodyta, kiek lapų sudaro pareiškėjo pateikta medžiaga Šengeno vizai gauti, o Vokietijos ambasada Rabate elektroniniu laišku patvirtino, kad URM persiuntė visus pareiškėjo pateiktus dokumentus, teismui nėra pagrindo abejoti, kad 2018 m. balandžio 6 d. raštu buvo persiųsti visi pareiškėjo pateikti dokumentai (viso 43 lapai) Šengeno vizai gauti, todėl atmesti pareiškėjo argumentai, kad URM savarankiškai nevertino jo pateiktų dokumentų ir neatkreipė dėmesio, kad neturi visų dokumentų.
Vertinant pareiškėjo prašyme išduoti Šengeno vizą nurodytą informaciją ir pateiktus dokumentus, nustatyta, kad pareiškėjo pase įklijuotos 2 Šengeno vizos, galiojusios 2016 m. gegužės 25 d.–2016 m. rugpjūčio 25 d., 2017 m. gegužės 24 d.–2018 m. vasario 17 d., su kuriomis pareiškėjas lankėsi Ispanijoje ir Prancūzijoje, nors prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė, kad per pastaruosius 3 metus nėra turėjęs Šengeno vizų.
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad ketina atvykti 2018 m. balandžio 14 d., o išvykti – 2018 m. liepos 10 d., tačiau kartu su prašymu nepateikė atgalinio skrydžio rezervacijos bei apgyvendinimo įrodymų 2018 m. gegužės 1 d.–2018 m. liepos 10 d. Iš pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2018 m. sausio 17 d. į banko sąskaitą įnešta grynaisiais pinigais 25 000 Maroko dirhamų (apie 2 209 Eur), 2018 m. kovo 6 d. – 13 300 Maroko dirhamų (apie 1 175 Eur), 2018 m. kovo 30 d. – 5 700 Maroko dirhamų (apie 500 Eur)., t. y. vieną pajamų dalį pareiškėjas gavo 2018 m. sausio mėnesį, o kitą 2018 m. kovo mėnesį (prieš pateikiant prašymą išduoti Šengeno vizą). Prašymo išduoti Šengeno vizą pateikimo metu pareiškėjo banko sąskaitoje buvo 45 851,67 Maroko dirhamų (apie 4 000 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Šengeno erdvėje planavo būti apie 3 mėnesius (2018 m. balandžio 14 d.–2018 m. liepos 10 d.), teismo nuomone, šių lėšų būtų pakakę pragyvenimui planuojamu laikotarpiu ir grįžimui į kilmės šalį.
Iš valstybės įmonės Registrų centro juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo matyti, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 30 d. išrinktas (2018 m. gegužės 31 d. įrašas įregistruotas registre) UAB „North Telcom“ (A. Gustaičio g. 23-255A, Vilnius) vadovu.
Kartu su prašymu išduoti Šengeno vizą pateikė UAB „Chemaka“ 2018 m. kovo 30 d. kvietimą jam, kaip atstovaujančiam UAB „North Telcom“, apsilankyti verslo reikalais bendrovės biure 2018 m. balandžio 17 d.; UAB „Nowww“ 2018 m. kovo 28 d. kvietimą susitikti Vilniuje 2018 m. balandžio 19 d., kvietime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas kartu su šia įmone kviečiamas dalyvauti renginyje Prahoje; „STX Next“ kvietimą reguliariai lankytis įmonės biuruose Poznanėje, Lenkijoje.
Teismas, įvertinęs šių kvietimų turinį, sutinka su URM pozicija, kad kvietimai iš esmės vienodos formos, nors skirtingų kvietėjų (įmonių), o tai kelia abejones dėl pareiškėjo ryšio su jais ir tikrosios kelionės tikslo valstybės, juolab, kad pareiškėjas prašyme išduoti Šengeno vizą pagrindinį kelionės tikslą nurodė verslo reikalus, o kaip pagrindinio kelionės tikslo valstybę – Vokietiją.
Pažymėta, kad asmuo, kuris kreipiasi dėl vizos išdavimo, turi teikti įgaliotam subjektui aiškią, tikslią ir teisingą informaciją, pagrįsti savo kelionės tikslą, sąlygas. Šios pareigos netinkamas įvykdymas sukelia asmeniui atitinkamas teisines pasekmes – vizos neišdavimą.
Įvertinus byloje pateiktus duomenis, darytina išvada, kad konsulinis pareigūnas galėjo turėti pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomo kelionės tikslo bei sąlygų, nes pareiškėjas nepateikė atgalinio skrydžio rezervacijos, pateiktų kvietėjų (įmonių) kvietimai iš esmės vienodos formos ir panašaus turinio, prašyme išduoti Šengeno vizą pareiškėjas nurodė, kad per pastaruosius 3 metus nėra turėjęs Šengeno vizų, nors paso duomenys šiuos teiginius paneigia.
Kaip minėta, trečiųjų šalių piliečiams norint būti Šengeno erdvėje nustatyta sąlyga pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjo pateikti įrodymai (banko sąskaitos išrašas) iš esmės patvirtina pakankamas pragyvenimo lėšas numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį, tačiau kiti įrodymai bei pareiškėjo pateikta informacija prašyme išduoti vizą nepagrindžia numatomo buvimo tikslo bei sąlygų.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad URM pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.
Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti URM išnagrinėti jo prašymą dėl vizos išdavimo iš naujo yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti vizą. Netenkinus šio reikalavimo, antrasis išvestinis taip pat netenkintinas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą, patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.